„Dagilėlio“ giesmės

2015 Nr. 11–12 (454–455), Gražina Dainauskienė

Dagilėlis – mažas paukštukas, džiuginantis akį spalvingumu, o dar ir naudą nešantis, nes lukštendamas piktžolių sėklas jas naikina...

Taip ir berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, repetuojantis ir ruošiantis programas Šiauliuose, laikomuose provincija... Tačiau šis kolektyvas, gerokai jaunesnis už kitus Lietuvoje gyvuojančius berniukų chorus, skina laurus ir garsina Lietuvos vardą užsienio šalyse, kinų vadinamas angelų choru, o vokiečių – lietuviškuoju Thomanerchor, Šiauliuose ugdo kultūringus, dainai ir muzikai atsidavusius jaunuolius.

Šį rudenį „Dagilėlio“ koncertai, aidintys gražiausiomis repertuaro dainomis – neeiliniai. Koncertai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose apibendrina choro išdainuotą 25-erių metų kelią, sukakties proga skatina apsidairyti, prisiminti, įvertinti.

O prisiminti yra ką – vien per pastaruosius penkerius metus laimėta I vieta 9-ajame Giuseppe Zelioli Europos jaunimo chorų konkurse-festivalyje Leke (Lecco, Italija, 2010 m.), 2011 m. spalio 21 d. buvo paskelbta berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ diena“ Baltimorėje (JAV), pelnyta I vieta III tarptautiniame Vroclavo chorų festivalyje-konkurse „Vratislavia Sacra“ (Lenkija, 2013), I vieta ir aukso apdovanojimas tarptautiniame chorų festivalyje-konkurse Pekine (Kinija, 2014), Liaudies kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“ (nominacija „Tarptautinio spindesio žvaigždė“, 2014), absoliučiai geriausio choro vardas ir Didysis prizas festivalyje-konkurse „Mes Lietuvos vaikai“ Klaipėdoje (2015). O kur dar kiti laimėjimai ir apdovanojimai... Šiemet dainuota visuose didžiuosiuose Lietuvos muzikos festivaliuose: Šv. Jokūbo, M. K. Čiurlionio, Šv. Kristupo, Pažaislio.

Chorą subūręs ir laimėjimų keliais vedęs jo vadovas Remigijus Adomaitis po koncerto Kaune dalijosi prisiminimais apie kolektyvo gyvavimo pradžią, įkūnytą choro skambesio viziją ir kasdienius rūpesčius. O tų rūpesčių minint choro jubiliejų – su kaupu, vien koncertų turi tiek, kiek profesionalai. Tačiau jubiliejaus vadovas nesureikšmina, tai tik naujų sumanymų ir galimybių pamatas.

Berniukų chorai muzikos istorijoje turi giliausias tradicijas, jie pradėjo kurtis prie bažnyčių dar ankstyvaisiais viduramžiais. Lietuvoje pirmieji berniukų chorai susibūrė daugiau kaip prieš pusšimtį metų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Šiauliuose berniukų chorą pavyko suburti ne iš karto. Rodos, galėję tapti vienu seniausių vaikų chorų šalyje, pirmuosius dainavimo tradicijos daigus auginę tarpukariu prie Šv. Ignaco bažnyčios, šiauliečiai jų neišpuoselėjo. Chorvedžių Petro Juodelės, Jeronimo Žitkevičiaus ir kitų suburti berniukų chorai vis iširdavo, branduolio neišsaugojo ir Gintauto Misiukevičiaus atkurtas choras. Tik 1990 metais, į Šiaulius atvykus jaunam chorvedžiui Remigijui Adomaičiui, į „Dagilėlio“ chorą sutelkti berniukai išskleidė sparnus dainingam skrydžiui. O po dešimtmečio prie choro įkūrus dainavimo mokyklą, vienas po kito pasipylė laimėjimai įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, jie garsino „Dagilėlį“ ne tik Europoje, šlovės keliai nusidriekė nuo Jungtinių Amerikos valstijų iki Kinijos.

Nors Lietuvoje įprasta berniukų chorų lyderių ieškoti sostinėje, kur gilias tradicijas puoselėja „Ąžuoliukas“, tačiau šiauliečiai savo pasiekimais šį mitą sėkmingai griauna, dainomis plėsdami gerbėjų ratą ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Klausantis „Dagilėlio“ dainavimo žavi ne vien skambesio darna, tolygi balsų spalva, bet ir didelė klausytojui perteikiamos muzikos įtaiga. Ji sukuriama ne vien dainavimo branda ir meistriškumu – kyla iš choristų širdžių sklindančios meilės dainai, akių šilumos.

Paklausus, kas kloja pamatus tokiai choro sėkmei, choro vadovas išskiria nuolatinį sistemingą darbą repeticijose, taip pat „Dagilėlio“ dainavimo mokykloje. „Kartu tai ir vizijos turėjimas, ką ir kaip daryti, koncertų analizė – kas kaip suskambėjo, kas pavyko ar nepavyko dėl tam tikrų priežasčių. Tos priežastys gali būti pačios įvairiausios – ir nuovargis, ir netgi aplinka. Vaikai sunkiai prognozuojami, jų augantys organizmai jautrūs – nežinosi, kada kuriam pasidarys silpna, ar bus susikaupę, kaip veiks atmosfera salėje.“

Nors stebint choristus žavi būtent jų susikaupimas, dėmesys kiekvienam vadovo mostui, dainavime įtampos nesijaučia – puikiai dera kolektyvo drausmė ir individuali kūrybos raiška, leidžianti siekti užsibrėžto meninio rezultato. Tai, ko gero, viena ryškiausių choro savybių.

Kalbėdamas apie choro įvaizdį, R. Adomaitis sako, kad „atrasti ką nors labai nauja yra sunku. Įdomiausia būna tada, kai jau ką nors sugalvoji savo chorui ir panašų dalyką pamatai kitur.“

Stebint dainuojančius choristus į akis krinta vienoda dainavimo maniera, vienodas balso aparato formavimas, tampantis skiriamuoju choro bruožu. Vadovo teigimu, „kiekvienas chorvedys vaizduotėje chorą mato savaip ir jo skambesį girdi savaip, todėl chorai ir skamba skirtingai. Savo susikurtam garso įvaizdžiui ieškai tinkamo skambesio, žiūri, kokie balso formavimo raumenys turėtų veikti, kaip reikėtų išsižioti. Taip nusistovi chorui būdinga dainavimo maniera. Iš kitos pusės, formuoti vokalą šiek tiek padeda ir patys vaikai. Jų skirtingos fizinės savybės, ne visi pajėgūs išgauti tą skambesį, kokio tu nori, bet kolektyve balsai susiderina ir išsilygina, susitvarko taip, kaip aš norėčiau. Per repeticijas aš jiems nedainuoju, bet pasakoju vaizdiniais, ir jie bando tą skambesį sukurti. Tada įvertini ir sakai, kas tinka, o kas ne. Man nuo senų laikų labai patiko vokiečių berniukų chorai, jų dainavimo mokykla, ypač Augsburgo katedros berniukų choro skambesys, jų minkštas skaidrus vokalas. Tai turėjo įtakos ir mano įsivaizduojamam „Dagilėlio“ choro skambesiui.“

Berniukų choras mieste – kultūringus, dvasingus ir spinduliuojančius šviesą jaunuolius ugdantis židinys. Nors juos ugdyti nėra lengva. Klausant Remigijaus Adomaičio samprotavimų apie darbą su berniukais, apie didžiulę kantrybę, reikalingą šiame darbe, apie ilgą kelią formuojant balsą ir siekiant rezultato, apie džiaugsmus ir nusivylimus, negali nepajusti begalinės meilės ir atsidavimo savo pasirinktai veiklai, šviesos, spinduliuojančios iš akių, šilumos, sklindančios iš žodžių. Vadovo charizma veikia ir choristus, rezultatus akivaizdžiai matome ir girdime choro atliekamose dainose. Ir ne tik koncerto metu. Teko pastebėti, kaip po koncerto į persirengimo kambarius laiptais lipantys ir guviai įspūdžiais besidalinantys jaunuoliai nuščiuvo, pagarbiai reaguodami į tildantį vadovo gestą. Tokią didelę pagarbą ir vadovo autoritetą paaiškinti nesunku, matant, su kokia meile ir atsidavimu apie savo chorą kalba R. Adomaitis.

Koncertas Kauno filharmonijoje „Mūsų dienos kaip šventė“ kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru – tik dalis choro jubiliejinio turo po Lietuvą. „Dagilėlio“ dainos jau skambėjo Šiauliuose, išsiliejusios net trimis koncertais, Vilniuje, Klaipėdoje, Kauno „Žalgirio arenoje“ kartu su Linu Adomaičiu ir Gyčiu Paškevičiumi ir dar ne kartą skambės šiais metais.

„Pagrindinis choras – kaip profesionalai, dainavimo mokykloje jie renkasi 4–5 kartus per savaitę. Tai ne tik bendros repeticijos, bet ir solfedžio, instrumentų pamokos. O kur dar intensyvus koncertų grafikas! Tačiau koncertai jiems reikalingi – tai didžiausias stimulas. O pabandyk kuriam nors neleisti dainuoti koncerte, tai kaip didžiausia bausmė“, – apie nelengvą vaikų krūvį, bet ir didelį norą dainuoti bei koncertuoti pasakoja vadovas, savotiškai pavydintis savo choristams, lankantiems kitas šalis, pasirodantiems su įvairiais muzikantais, apie ką savo vaikystėje ir jaunystėje jis pats galėjo tik pasvajoti. Taip, kaip svajodavo žiūrėdamas seną filmą „Berniukai“ apie berniukų chorą ir įsivaizduodavo: būtų gerai dainuoti taip, kaip jie. Gyvenimo vingiai svajones priartino, nors vaidmuo jose ir pasikeitė.

Šiauliai didžiuojasi savo choru ir jo laimėjimais. Nors kadaise miesto valdžiai reikėjo įrodinėti, kad reikalinga chorinio dainavimo mokykla. Tik pirmieji laimėjimai užsienyje – Vokietijoje (1997) ir Italijoje (1999) – padėtį pataisė. Dabar, kai „Dagilėlio“ kraityje garbingiausi įvertinimai (vien užsienyje – 12 pirmųjų vietų, Grand Prix), galima spėti, kad mieste turėtų būti prestižas dainuoti „Dagilėlyje“. Tačiau R. Adomaitis dėmesį chorui vertina santūriai: „Negalime skųstis, norinčiųjų mokytis dainavimo mokykloje – per 300, nuo 6 iki 19 metų, programas ruošia du lygiaverčiai koncertiniai kolektyvai (apie 100 berniukų ir jaunuolių). Tačiau šiame amžiuje, manau, nėra lengva tiems, kurie susiję su klasikine muzika, o ne su popsu. Aš žinau, kad labai gerai dainuojančių berniukų Šiauliuose yra begalė. Tačiau mūsų jie nepasiekia, pasirenka sportą ar kitas dažnai reklamose matomas sritis. Be to, jauni tėvai taip pat jau pripratę prie kitokios muzikos ir jiems ne visada būna suprantama ta muzika, kurią mes dainuojame. Tenka parinkti tokią programą, kuri pritrauktų ne tik vaikus, bet ir tėvus.“

Tokios problemos kyla ne tik Šiauliuose. Didelis stimulas tokiems chorams burtis – jau penkiolika metų vykstantis festivalis-akcija „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“, kurio tikslus nusako pats pavadinimas. Dėmesys meniniam vaikų užimtumui, chorinei dainai pamažu plečiasi, berniukų chorai įvairiuose Lietuvos miestuose skaičiuojami jau dešimtimis.

„Dagilėlio“ koncertuose apsilankę klausytojai patiria didelį malonumą ir negaili chorui plojimų. Nors Kaune tarp klausytojų buvo nemažai ikimokyklinukų (koncertas vyko kaip muzikinė popietė visai šeimai), kuriems kai kurie kūriniai (Steve´o Dobrogoszo Mišios vaikų chorui ir styginių orkestrui) buvo šiek tiek sudėtingi, „Dagilėlis“, pateikęs ir lengvesnio žanro kūrinių, liko ištikimas savo krypčiai ugdyti klausytoją klasikinės muzikos linkme. Pabaigoje po Vytauto Kernagio dainos „Mūsų dienos kaip šventė“ bisui buvo padainuotas garsusis Johanno Sebastiano Bacho choralas „Jesus bleibet meine Freude“.

Fenomenaliam šiauliečių chorui ir jo vadovui bei visam chorinio dainavimo mokyklos kolektyvui norisi palinkėti sėkmingai išugdyti dar daug dagilėlių, skraidinančių savo dainas ir po Lietuvą, ir po visą pasaulį iš dainuojančiais berniukais garsėjančio kultūros centro – Šiaulių.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!