„Vilnius Jazz 2015“ – įvairus ir dar kartą įvairus

2015 Nr. 11–12 (454–455), Tomas Bakučionis

Kiekvieną spalį istorinį Pohuliankos teatrą okupuoja šiuolaikinis džiazas. Šiųmetį, jau dvidešimt aštuntąjį, festivalį „Vilnius Jazz“ jo įkūrėjas ir rengėjas Antanas Gustys pristatė kaip iškilių asmenybių sambūrį. Taigi manytina, kad renginys jau gerokai išaugo iš ankštų ir kiek apšepusių Rusų dramos teatro rūmų, nors, kita vertus, istorinė aplinka per daugelį metų tapo festivalio savastimi, kaip ir jo tradicijos – kasmet teikiamas apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ bei jaunųjų džiazmenų konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ finalas, kuris rengiamas sekmadienio popietę, ir, žinoma, jam session klube „Tamsta“. Dar vienas išskirtinis festivalio bruožas – kasmet matome, kaip vienur ar kitur trinamos ribos tarp šiuolaikinio džiazo ir šiuolaikinės akademinės muzikos.

Jau ne pirmi metai festivalio preliudas vyksta kamerinėje erdvėje. Šįsyk (spalio 14-ąją) Rūdninkų knygyne solo griežė smuikininkas Dominiqueʹas Pifarély. Šiemet įrašų kompanija „ECM Records“ išleido jo solinį albumą „Time Before and Time After“, kuris ir buvo pristatytas koncerte. Spalio 16 d. pagrindinėje festivalio scenoje pasirodė Dominiqueʹo Pifarély kvartetas (jame dar groja pianistas Antonineʹas Rayonas, kontrabosininkas Bruno Chevillonas ir būgnininkas François Mervilleʹis). Pats muzikantas solinį improvizavimą be kitų instrumentų palydos vadina savo asmeninėmis dirbtuvėmis, be to, atvirai sako, kad „kiekvienas kūrinys yra sugalvotas ar atrastas tą akimirką, realiame laike“. Išties, spontaniškumas ir nenuspėjamumas yra išskirtiniai Dominiqueʹo Pifarély bruožai, nors klausantis jo griežiančio kvartete toks įspūdis gali ir nesusidaryti. Mat smuikininko partneriai yra, regis, tokie pat spontaniški ir nenuspėjami. Dar vienas išskirtinis įspūdis – kaip šis muzikas elgiasi su garsu, su vieno garso materija apsieidamas kaip skulptorius, lipdantis skulptūros maketą ir nuolat ieškantis tiksliausios formos ir linijos, kiek dėmesio skiria dinaminiams niuansams.

Spalio 15-ąją festivalis startavo pagrindinėje scenoje, kur nuskambėjo net trys labai skirtingi projektai. Italų saksofonininko ir kompozitoriaus Roberto Ottaviano bei jaunesnės kartos britų pianisto ir kompozitoriaus Alexanderio Hawkinso duetas savo programą skyrė prieš dešimtmetį mirusio vieno ryškiausių džiazo muzikantų saksofonininko Steveʹo Lacy atminimui. Beje, Roberto Ottaviano kurį laiką tobulinosi pas Steveʹą Lacy. Turint omenyje S. Lacy migravimą tarp įvairiausių stilių ir meno šakų, imtis perfrazuoti tokią daugiaplanę kūrybą yra rimtas iššūkis. Vis dėlto manau, kad duetui pavyko S. Lacy kūrinių pagrindu sukurti savitą garsinį lauką, rasti svarbiausius sąlyčio taškus su jo unikaliu muzikiniu pasaulėvaizdžiu.

Džiazo trio iš Liuksemburgo – Michelʹis Reisas (fortepijonas), Marcas Demuthas (bosas), Paulis Wiltgenas (mušamieji) atvertė intelektualaus, išpuoselėto, šiek tiek „popsuojančio“ džiazo puslapį. Negalėjo praslysti pro ausis Michelio Reiso kompozicinė darna ir puikus skambinimas – klasikinio fortepijono studijos nepraėjo veltui.

Trečiasis vakaro pasirodymas – dar viena festivalio tradicija tapę japonai. Ansamblis „Hikashu“ čia jau lankėsi 2012-aisiais. Keturis dešimtmečius muzikantai nepavargsta stebinti klausytojų spontaniškomis improvizacijomis, išmone ir fantazija, trindami ribas ne tik tarp muzikos žanrų, bet ir tarp meno šakų. Grupės lyderiai – Makigami Koichi, nenuilstantis eksperimentatorius, valdantis unikalias vokalines technikas ir įvairius instrumentus, bei Mita Freemanas, kuriantis panašios pakraipos ansamblių industriją. Abu turi neblėstantį pasisekimą, to liudininkai buvome ir spalio 15-ąją. Svarbu, kad žiūrovai nepavargsta nuo menininkų išmonės.

Antrąjį festivalio vakarą (spalio 16 d.) pradėjo „Tree Stones Quartet“, į kurį 2012 metais saksofonininko Kęstučio Vaiginio iniciatyva susibūrė trijų Baltijos šalių jaunesnės kartos džiazo virtuozai – lietuvių pianistas Dmitrijus Golovanovas, estų bosistas Peedu Kassas, latvių būgnininkas Kasparas Kurdeko. Ansamblis debiutavo Varšuvoje ir jau spėjo pasirodyti keliuose prestižiniuose festivaliuose (Šlėzvigo-Holšteino Vokietijoje, „Jazz Jamboree“ Lenkijoje“), pernai įrašė albumą „Baltic Sketches“, kuris ir buvo pristatytas festivalyje „Vilnius Jazz“. Išskirtinis kvarteto bruožas tas, kad jo nariai aktyviai reiškiasi kaip kompozitoriai, visi turi puikų klasikinį išsilavinimą ir solidžią patirtį. Apie tai bylojo ir jų kompozicijų darna, ir intelektuali grojimo maniera, kas negali nepatraukti klausytojo. Festivalio kontekste juos gretinčiau su liuksemburgiečiais, nors Baltijos kvarteto improvizacijos man pasirodė svaresnės, virtuoziškesnės.

Be jau minėto Domeniqueʹo Pifarély kvarteto, antrąjį vakarą išgirdome dar vieną išskirtinį projektą – olandų violončelininko Ernsto Reijsegerio, pianisto Harmeno Fraanje ir senegaliečio Mola Sylla trio. E. Reijsegeris ir M. Sylla bendradarbiauja jau daugiau kaip du dešimtmečius, H. Fraanje prie jų prisijungė 2008-aisiais, kai trio debiutavo Olandijoje. Tai, ką jie daro scenoje (ir ne tik), neįmanoma įsprausti į aiškesnius žanrinius rėmus (nors to ir nereikia), nes egzotiškus afrikiečių instrumentus (mbirą, ksalamą, kongomą), Afrikos ritmus, gimtąja M. Sylla kalba (viena iš Senegalo kalbų) skambantį vokalą ir klasikinę violončelę su fortepijonu sujungia į visiškai negirdėtą ir unikalų lydinį, ir tai palieka nepamirštamą įspūdį.

Šeštadienis, spalio 17-oji, festivalyje buvo pažymėta švedų saksofonininko Martino Kücheno ženklu. Jis tą vakarą grojo solo, su trio įgarsino nebylų filmą ir pasirodė su skandinavų kolektyvu „Angles 8“. Sunku būtų rasti žanrų ir erdvių, kuriose savęs nebūtų išbandęs Martinas Küchenas. Jo kūrybinis laukas labai platus, jis groja įvairių sudėčių didesniuose ir mažesniuose ansambliuose, pačiose netikėčiausiose erdvėse, unikalus ir jo kūrybos metodas ­– neužrašinėti savo kompozicijų, o partneriams nusiųsti motyvų įrašus ar motyvus tiesiog padainuoti repeticijoje. Martino Kücheno diskografijoje – 20 albumų. Jo solinį pasirodymą pirmoje vakaro dalyje galima apibūdinti kaip nenuspėjamus eksperimentus su garsu.

Antrojoje vakaro dalyje Martinas Küchenas kartu su mūsiškiu perkusininku Arkadijumi Gotesmanu ir ukrainiečiu Marku Tokaru atliko nebyliojo kino laikų taperių funkcijas. A. Gotesmanas 2013 metais pelnė Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinį diską“, šiemet – „Vilnius Jazz“ apdovanojimą „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“. Markas Tokaras, manyčiau, – vienas ryškiausių ir originaliausių šiandienos džiazo kontrabosininkų. Jau kuris laikas jis bendradarbiauja ir su Lietuvos džiazo muzikantais: 2012 m. su Petru Vyšniausku, vokiečiu būgnininku Klausu Kugeliu ir vokaliste Uliana Horbachevska Šv. Lozoriaus bažnyčioje Lvove įrašė albumą „Ultramarine – nebocry“, 2011 m. su vokaliste Andre Pabarčiūte ir būgnininku Klausu Kugeliu išleido albumą „Varpai“, kuris JAV internetinio portalo „Jazzreview.com“ buvo įvertintas visomis penkiomis žvaigždutėmis. 2014-aisiais kontrabosininkas subūrė unikalų oktetą (keturios vokalistės ir keturi kontrabosininkai), šių metų gruodį jis pasirodys naujame projekte su minėtu K. Kugeliu, saksofonininku Sabiru Mateenu, trombonininku Johannesu Baueriu festivalyje „Jazz Bez“, kuris nuo 2001 metų vyksta Vakarų Ukrainoje ir Lenkijoje.

Taigi Kücheno, Gotesmano ir Tokaro trio įgarsino 1925 metais režisieriaus Harry Hoyto sukurtą fantastinį filmą „Prarastas pasaulis“ („The Lost World“) pagal to paties pavadinimo Arthuro Conano Doyleʹio romaną. Šiuo trio pasirodymu „Vilnius Jazz“ pratęsė vasarą kartu su režisieriumi Artūru Jevdokimovu pradėtą projektą „Nebylaus kino muzika“, pagal kurį nebylius amerikiečių filmus įgarsino Lietuvos, JAV ir Estijos džiazo meistrai. Apskritai nebylių filmų įgarsinimas improvizacine muzika nėra ypač naujas dalykas, tik dažniausiai improvizuoja pianistai, teko girdėti ir vargonininką. H. Hoyto filmas dinamiškas, su gausiais, tiems laikams pakankamai efektingais triukais. Trio improvizacijų buvo įdomu klausytis, tačiau filmo veiksmas nors ir blankokame ekrane atrodė dinamiškesnis.

Trečiąkart šeštadienio vakarą Martiną Kücheną išvydome su ansambliu „Angles 8“, kurį pagal ekspresiją ir galingą skambesį drąsiai galima vadinti orkestru. Aštuonių skandinavų ansamblis sublizgėjo virtuoziškumu ir vulkaniška energija, muzikantai tiesiog maudėsi nuotaikų ir sąskambių jūroje. Jų improvizacijose apčiuopiamos įvairios tradicijos ir patys įvairiausi stiliai nuo Afrikos folkloro iki veržlių Balkanų ritmų, tačiau visa tai pagrįsta skandinaviška aukščiausio profesionalumo orkestrine kultūra. Šiuo metu su Martinu Küchenu kolektyve groja Erikas Hegdalas (saksofonai), Magnusas Broo (tritmitas), Matsas Äleklintas (trombonas), Mattiasas Ståhlas (vibrofonas), Alexanderis Zethsonas (fortepijonas), Johanas Berthlingas (bosas), Andreasas Werliinas (mušamieji). Kolektyvo nariai gyvena skirtingose šalyse, todėl apie dažnesnes repeticijas būtų juokinga net kalbėti, bet dėl to jų improvizacijos tik dar dinamiškesnės ir spontaniškesnės.

Paskutinę festivalio dieną, spalio 18-ąją, vyko tradicinis konkursas „Vilnius Jazz Young Power“, o vakare pasirodė daugelio lauktas legendinis amerikiečių gitaristas Billas Frisellas su Jenny Scheinman (smuikas), Eyvindu Kangu (altas) ir Hanku Robertsu (violončelė). B. Frisello projektas taip ir pavadintas – „Music for Strings“. Festivalio kontekste tai buvo totalus kontrastas visomis įmanomomis prasmėmis išvakarėse girdėtiems skandinavams ­– tvarkingas, tikslus ir ramus grojimas iš natų, praktiškai jokios improvizacijos, minimalizmas. Billo Frisello pasirodymą net būčiau linkęs priskirti kokiam „Gaidos“ festivaliui, nes, kaip minėjau apžvalgos pradžioje, kartais nyksta ribos tarp šiuolaikinės akademinės muzikos ir džiazo. Ir tai yra gerai, nes rodo, koks įdomus ir įvairus yra „Vilnius Jazz“.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!