Almas Švilpa: „Lietuvoje jaunimas nėra išlepęs“

Jau bene du dešimtmečius Eseno muzikiniame teatre (Vokietija) pagrindines boso partijas atliekantis Almas Švilpa nepamiršta ir savo gimtosios šalies – grįžta čia ne tik profesiniais tikslais, bet ir atostogų. Antrą vasarą iš eilės A. Švilpą savo sūkurin įtraukė Birštono vasaros menų akademija.

– Birštone dalinatės patirtimi su jaunais, dar besimokančiais atlikėjais. Kiek Jums pačiam buvo svarbūs pedagogai?

– Vienas svarbiausių mano gyvenimo įvykių – susitikimas su prof. Vladimiru Prudnikovu. Tai buvo labai seniai, pirmą kartą jį pamačiau dar mokydamasis „šimkinėj“ (Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija. – Red.), kai 1988 m. jis ten surengė koncertą moksleiviams. Tada sėdėjau ir galvojau: „Aš mokysiuosi pas jį arba nesimokysiu niekur.“ Studijas pas maestro pradėjau 1990 m., taigi dabar nuo to laiko praėjo jau 25 metai. Dainininko specialybėje pedagogo ir studento susitikimas labai svarbus. Studentas turi atitikti pedagogą, jį suprasti, juo pasitikėti, suvokti, ko iš jo norima. Būti mokytoju – sunkus darbas, tačiau ne lengviau būti ir studentu: dirbti, reikalauti iš savęs to paties, ko reikalauja dėstytojas. Dainuodamas pedagoginiam darbui negaliu skirti daug laiko, bet vis dėlto turiu privačių studentų. Vokietijoje su žmona įkūrėme savo dainavimo studiją, į ją ateina ne vien profesionalai. Vokietijoje žmonės labai mielai muzikuoja, lanko chorus.

– Nors dabar atostogos, tačiau, pažvelgęs į pastaruosius metus, kaip juos apibūdintumėte?

– Metai nuo 2011-ųjų buvo labai intensyvūs, dainavau daugelyje įdomių pastatymų. Paprastai visi metai agentūrų suplanuojami taip, kad dainininkas „nesėdėtų“. Mes, dainininkai, esame kaip sportininkai – jeigu nejudame, nedainuojame, tuomet prarandame kvalifikaciją. Eseno teatre aš dainuoju dvidešimt spektaklių per metus, o kitu laiku pats galiu spręsti, ką darysiu, galiu dirbti kituose teatruose.

– Teatras saugo savo atlikėjus?

– Kai būdamas jaunas atėjau į teatrą, neturėjau jokio limito. Ir dabar dauguma jaunų dainininkų dainuoja tiek, kiek jiems užrašoma. Tai pavojinga. Tačiau einant metams požiūris keičiasi, teatras žino, kad jei nebus sudarytos norimos sąlygos, solistas išeis į kitą teatrą, o jo prarasti nenori. Taigi yra sudaromos tinkamos sąlygos dirbti.  

– Kodėl pasirinkote Eseno muzikinį teatrą?

– Eseno teatras ieškojo pradedančiojo boso. Patekau tarp 15 bosų, dainuojančių tas pačias arijas, ir man pasisekė gauti vietą. Labai džiaugiuosi sutikęs tokį žmogų kaip tuometinis Eseno teatro vyriausiasis dirigentas, kuris visiems mums buvo kaip tėvas, kuris prižiūrėdavo, bardavo, reikalaudavo, tačiau visada padėdavo. Jis vienas pirmųjų man pasakė, kad aš būsiu bosas-baritonas, bet tam reikia ilgų darbo metų. Tik todėl, kad sutikau tokį žmogų, šiame teatre ir išbuvau tiek metų, ir to visiškai nesigailiu. Vokietijoje priimtas įstatymas, kad išdirbus viename teatre 15 metų, iš jo tavęs jau niekas nebegali atleisti. Žinoma, ši sąlyga labai patogi – žinau, kad turiu nuolatinę darbo vietą geromis sąlygomis.

– O kaip kūrybinės ambicijos? Ar esate galvojęs apie didžiąsias scenas?

– Esu dainavęs ir dideliuose teatruose, o ambicijos... Mano ambicijos yra savo vaidmenis atlikti taip gerai, kad, pavyzdžiui, pasileidus Votano ar Olando partijų įrašus, jie man pačiam patiktų, bet iki to dar toloka. Pasaulyje yra daug dainininkų, kurie nuvilia savo profesionalumo lygiu, o perskaičius jų biografijas, kur ir ką jie dainuoja, negali tuo patikėti. Darbą visų pirmą reikia atlikti gerai.

– Recenzijose pabrėžiama Jūsų personažų išmintis ir gylis. Kas Jums svarbu rengiantis vaidmeniui ir jį atliekant?

– Turbūt reikia pradėti nuo to, kad kai man buvo 25 metai, mano pasaulėžiūra buvo visiškai kitokia nei dabar. Kai kurie klausimai ar sprendimai atrodė visiškai paprasti, nekėlė jokių abejonių, aš maniau, kad vienoje ar kitoje situacijoje elgiuosi teisingai ir kitaip būti nė negali. Jeigu dabar grįžčiau į tuos metus, galbūt į tuos pačius klausimus atsakyčiau visiškai kitaip. Nieko ypatinga – tai tiesiog vadinama branda. Man jau 44 metai, jau galiu prisiliesti prie tokių vaidmenų kaip Votanas – aukščiausias dievas, turintis 9 dukras, nes aš jau pats turiu vaikų ir suprantu, ką tai reiškia. 44 metų Votanas vis dėlto dar labai jaunas, manau, kad po 10 metų būsiu dar labiau subrendęs šiam vaidmeniui, turėsiu dar daugiau patirties, santūrumo.

– Kaip pajusti, kad jau atėjo laikas atlikti vieną ar kitą kūrinį? Kad galimybės, branda tai jau leidžia?

– Jauni nori visko ir dabar pat. Bet, ačiū Dievui, yra žmonių, kurie jiems pasako: „Vaikeli, palauk, iš pradžių mes padainuosime liaudies dainą, paskui vokalizę, tada paprastesnę ariją, o po keleto metų ir ką nors rimtesnio.“ Tai kaip laiptukai, kuriuos reikia įveikti nuosekliai, vieną po kito.

– Ar šiandien lengva lipti po laiptuką? Įsivaizduoju, kad radus talentą galima norėti jį labai greitai išnaudoti.

– Taip, ir man yra tekę matyti daug tokių pavyzdžių, kai daug žadantys, puikius balsus turintys žmonės daro labai staigią karjerą, dainuoja visur ir viską, o po penkerių metų jų nebegirdėti. Jei aš 30-ies metų pirmiausia būčiau dainavęs Olandą, šiandien, ko gero, jo jau nebedainuočiau, nes paprasčiausiai nebegalėčiau. Vienas geras su vokalistais dirbantis pianistas man yra pasakęs: „Dainininkas yra kaip boksininkas. Jeigu boksininkas boksuojasi ne savo svorio kategorijoje, jis tai supranta labai greitai, bet dainininkas užtrunka ilgiau. Boksininkas atsikels, jam kelias dienas skaudės galvą, tačiau jis grįš į ringą, o dainininkui gali būti ir per vėlu.“ Todėl žmonės, kurie myli savo darbą ir iš tiesų nori būti scenoje, gerai pagalvoja, ar jiems verta žengti tam tikrą žingsnį, ar dar per anksti. Tad ir aš sakau, kad dar nesu pasiruošęs dainuoti vien tik Wagnerį ar R. Straussą. Tačiau esu labai laimingas, kad galiu dainuoti Mozartą ar Händelį, nors ir nesu labai geras tų partijų atlikėjas. Žmogus, kuris dainuoja Wagnerį, negali taip pat gerai atlikti Mozarto ar Händelio.

– Wagneris šiuo metu Jums turbūt svarbiausias kompozitorius?

– Aš apskritai mėgstu vokišką muziką, man patinka vokiškai dainuoti. Taip, ši muzika labai nepatogi atlikti, tačiau ir mano balso tembras ne visai „itališkas“, sakyčiau, daugiau pritaikytas vokiečių muzikai.

– Neretai tenka išgirsti mitų apie solistų konkurenciją operos scenoje. Ar Jums tenka ją patirti?

– Manau, kad konkurencija skatina profesionalumą. Į Vokietijos teatrus atvažiuoja žmonių iš viso pasaulio ir, nors teatrų daug, ir dainininkų kiekvienais metais daugėja. Pasižiūrėti į kolegą, kurį nors vaidmenį atliekantį geriau už mane, nėra pralaimėjimas. Galbūt vieną dieną aš už jį dainuosiu geriau.

– Kaip reaguojate į diskusijas apie operos gyvybingumą šiandien? Ar opera nėra sustabarėjęs žanras?

– Opera apskritai nėra grynas žanras, tai – menų menas. Šiais laikais daugybė gabių režisierių stengiasi operą išjudinti ir kai kada imasi ne visai priimtinų veiksmų. Dabar operą stengiamasi parodyti kaip nors kitaip, ne tik kaip scenoje ariją dainuojantį tenorą, nes tai jau nebėra įdomu. Taigi operų režisieriai stengiasi neatsilikti, eiti kartu su laiku.

– Šiandien operoje labai svarbus režisierius ir jo sprendimai. Kur yra ta riba, kas dar leistina klasikinės operos pastatyme, o kas ne?

– Daug režisierių tą ribą peržengia dėl talento trūkumo. Tačiau tai matyti ne tik operos pasaulyje. Jeigu popmuzikos pasaulyje kokia nors „diva“ praranda kitų susidomėjimą, ji sukelia skandalą ir visas pasaulis iškart reaguoja. Tai reklama, kuri primena apie jos buvimą. Taip pat ir operų režisieriai: jeigu jie nėra talentingi, neturi idėjų, imasi gudrybių – geriau blogai, provokuojančiai, negu niekaip. Tada kritikai juos keikia visose laidose ar žurnaluose, tačiau juos kviečia dar didesni teatrai. Galbūt ir teatrams tokios sensacijos labai reikalingos, dėl to tokie režisieriai ir turi paklausą. Dainininkas gali pasakyti, kad vienų ar kitų dalykų nedarys, tačiau tuomet jam teks atsisakyti visos partijos, kuri galbūt pastūmės jį laipteliu aukštyn. Tuomet tiesiog užmerki akis ir išgyveni.  

– Ar dažnai tenka leistis į kompromisus?

– Taip, yra tekę dalyvauti tokiuose pastatymuose, kur, pavyzdžiui, Votanas pradeda operą nuo lytinio akto su trimis mergaitėmis. Tai pigus triukas, kai režisierius negali nieko daugiau pasiūlyti. Bet jo valia, tokį pastatymą jis nori matyti.

– Lietuvoje dažniausiai būnate vasarą ir trumpai. Ar spėjate pasidomėti, kas vyksta Lietuvos operos scenoje?

– Fragmentiškai. Išvysti tenka galbūt mažiau, girdėti – daugiau. Aš turiu galimybę įspūdį susidaryti pats, nes esu nuolat kviečiamas į LNOBT. Aišku, dar yra išlikusių tokių grandų kaip Sigutė Stonytė ir kiti. Man su jais dainuoti garbė. Teko dainuoti Votaną, kai mano dukros Brunhildos vaidmenį atliko Irena Milkevičiūtė – asmenybė ir dainininkė, kurią, būdamas studentas, stebėdavau pražiota burna. Man tai labai didelė laimė.

– Kokį įspūdį paliko studentai, su kuriais dirbote Birštono vasaros menų akademijoje?

– Kai kuriais aš tikrai buvau sužavėtas – kaip jie patobulėjo, koks jų noras dirbti. Tai veržlus jaunimas. Dar pastebėjau, kad Lietuvos jaunimas nėra toks išlepęs, išglebęs kaip Vakaruose. Ten patogiau, jie viską nori lengvai gauti, ten nėra žūtbūtinės kovos.

– Ar ir mene tą patį pastebite?

– Taip, pažiūrėkite, kiek tarptautinėje operos scenoje yra žmonių iš buvusios Sovietų Sąjungos, iš Rytų. Mes turėjome šiek tiek kitokį gyvenimą nei vakariečiai, buvome daugiau visko ištroškę. Tačiau dabar esame turtingesni už juos, nes žinome, ką reiškia ko nors neturėti.

Atlikėjai iš Rytų Europos muzikos srityje turėjo ir turi geresnį išsilavinimą. Dirbdami Lietuvoje profesoriai nežvilgčioja į laikrodį, jie žiūri, kiek konkrečiam žmogui ko reikia. Aišku, tokie yra ne visi, bet tikiu, kad LMTA tokių dar daug. Vokietijoje viskas vyksta daug šalčiau.

– Daug visko tenka girdėti apie Vokietijos publiką, jos išsilavinimą, erudiciją.

– Vokietijos publika labai išprususi. Žmonės važinėja po įvairius tearus, jiems tai garbės reikalas. Aišku, dainuoti tokiai publikai labai nelengva. Nors Wagnerio operos labai ilgos, žiūrovai atmintinai moka visas arijas ir, jeigu dainininkas daro klaidų, tai nelabai atleidžiama.