Edvinas Minkštimas: „Muzika ir vaizdas vienas kitą gali labai papildyti“

Birštono vasaros menų akademija buvo puiki proga susiburti gausybei tiek Lietuvoje, tiek užsienyje karjeros siekiančių ir gimtąją šalį ne taip dažnai aplankančių atlikėjų. Toks yra ir Vašingtono konservatorijos profesorius Edvinas Minkštimas, savo žiniomis bei patirtimi meistriškumo kursuose Birštone dalijęsis su jaunaisiais pianistais.

– Jūsų pianisto kelias prasidėjo Vilniuje, paskui studijavote Prancūzijoje ir Niujorke, Juilliardo mokykloje. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Gali sau paglostyti širdį sakydamas, kaip taip ir buvo suplanuota. Tačiau tai būtų netiesa – buvo daug atsitiktinumų. Į Paryžiaus konservatoriją iš pradžių vykau per Erasmus mainų programą, ir sprendimas, ar aš ten studijuosiu, nuo manęs visiškai nepriklausė, rinkosi pati konservatorija. Rinkosi kaip tik tas dėstytojas, pas kurį norėjau studijuoti. Vėliau sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus į meno aspirantūrą. Būnant Paryžiuje atsitiktinai pasitaikė galimybė meistriškumo kursuose pagroti būsimam (tuo metu to dar nežinojau) savo profesoriui Jerome´ui Lowenthaliui. Jis, beje, taip pat atsitiktinai atvykęs į Lietuvą ir susitikęs su mano profesore Veronika Vitaite, išgirdo mano pavardę ir, jau išklausęs mano grojimo meistriškumo kursuose Paryžiuje, pasiūlė vykti į vasaros muzikos festivalį JAV, kur pats dėstė. Po festivalio profesorius manęs paklausė, kokie mano planai. Kadangi baigęs Paryžiaus konservatoriją ypatingų planų neturėjau, priėmiau pasiūlymą pabandyti stoti į jo klasę Juilliardo mokykloje. Pabandžiau – pavyko. Ten būdamas atvėriau dar kitas duris – tapau „Steinway“ menininku, kai kurie festivaliai mane ėmė kviestis kaip reziduojantį menininką, pradėjau dėstyti, koncertuoti. Dabar JAV tapo mano profesiniais namais, nors širdies namais visada liks Lietuva.

– Atrodo, kad viskas vyko labai natūraliai ir nuosekliai, tačiau turbūt kainavo ir namažai pastangų. Kaip apibūdintumėte tenykštę atmosferą?

– Ten labai didelė konkurencija, ir jeigu apie tai daug galvotum, gali ir suklupti. Aš tiesiog mėginu nuo to atsiriboti, bandau daryti tai, kas nuo manęs priklauso, keisti, jei galiu. O dėl to, kas nuo manęs nepriklauso, neišgyvenu, nes tai nepadeda.

– JAV dydis ir turtingumas turbūt stimuliuoja?

– Be abejo, keliaujant atsiveria nauji langai, susitinki su kitais menininkais, bendrauji – tai praturtina. Tačiau Juilliardo mokykla, kaip ir Paryžiaus konservatorija, parengia daug puikiai grojančių pianistų, taigi konkurencija, nori to ar nenori, yra didelė, nes rinka ribota.

– Kas Jums svarbu renkantis repertuarą?

– Esu baigęs kompozicijos studijas ir jau kurį laiką pats rašau muziką, nors ne visuomet pakanka laiko. Mane vis labiau domina muzika, kuriama ne koncertų salėms, o visiškai kitoms terpėms – videožaidimams, filmams. Dabar sunku būtų rasti šiuolaikinį kompozitorių, kuris domėtųsi tik viena sritimi – vis dažniau jos imamos maišyti: koncertai, filmai, teatras, reklama, žaidimai... Ir tai, mano nuomone, labai gerai. Skirtingos muzikos kryptys artėja viena prie kitos. Mano galva, muzika yra arba pasisekusi, arba ne.

– Tokia rinka kompozitoriams pelninga...

– Viskas priklauso nuo to, kokiam projektui dirbi. Jeigu muziką rašai Holivudo filmui ar didelį pelną žadančiam videožaidimui, tai gali būti pelninga, tačiau niekada negali žinoti, kuris žaidimas taps hitu. Man svarbu, koks tai projektas, ar jis suteikia naujų kūrybinių ieškojimų galimybę. Pavyzdžiui, rašydamas muziką filmui „Pasaulio virtuvė“ turėjau progą pastudijuoti skirtingų kultūrų etninę muziką, tradicijas.

– Rašant muziką filmams turbūt reikia tam tikrų įgūdžių...

– Filmų ir videožaidimų muzika nelabai skiriasi nuo operos ar teatro muzikos. Operoje vyrauja stiprus vizualinis elementas, yra dainininkai, aktoriai, kurie šoka, juda, svarbi scenografija, kostiumai, dekoracijos ir t. t. Muzika yra neatskiriama viso renginio dalis, ji kuria atmosferą. Kuo labiau domiuosi kitomis medijomis, tuo aiškiau matau, kad muzika yra ypač stipri komunikacijos priemonė. Juk pakeitus muziką tas pats vaizdinys gali įgyti visiškai kitą prasmę. Svarstau, kas ateis į mano koncertų sales, kai aš koncertuosiu po 20–30 metų? Tradicinės klasikinės muzikos koncertų salėse tiek Lietuvoje, tiek JAV vis daugiau matome žilų galvų, o man svarbu savo koncertuose matyti ir jaunesnio amžiaus klausytojų. Esu tikras, kad atlikimas tos muzikos, kuri skamba jaunesnio amžiaus klausytojams pažįstamose medijose (videožaidimuose, filmuose ir pan.), gali būti labai sėkmingas veiksnys, pritraukiantis jaunesnio amžiaus klausytojus. O kai klausytojas jau salėje, jam galima pateikti ir šiek Beethoveno, Mozarto, Schuberto, t. y. jam pažįstamame kontekste supažindinti su klasikine muzika.

Mes negalime norėti pakeisti pasaulį, turime prie jo ir patys taikytis. Neabejoju, kad muzikos ir vaizdinių elementų derinimas gali būti patrauklus jaunesnei auditorijai. Ta programa, kurią atlikau Birštono vasaros menų akademijos koncerte (viena jo dalis buvo skirta videožaidimo muzikai su vaizdiniu komponentu), buvo mano pirmasis bandymas sujungti videožaidimų vaizdą ir muziką. Sulaukiau nemažai kvietimų panašią programą atlikti JAV, tačiau dar nesijaučiu suradęs idealų sprendimą. Aš netgi norėčiau rasti vaizdinį atitikmenį ir kai kuriems klasikinės muzikos kūriniams.

– Tai Jums šalia muzikos reikia vaizdo?

– Manau, mūsų laikų klausytojui reikalingas vaizdinis elementas. Man atrodo, kad muzika ir vaizdas vienas kitą gali labai papildyti.

– Kaip Jūs ieškote to vaizdinio atitikmens?

– Visuomet pradedu nuo klausimo, ką man reiškia tas kūrinys. Kokias emocijas, vidines būsenas jis perteikia? Kokius vaizdinius jis man kelia? Tuomet, remdamasis savo įsivaizdavimu, konkretaus kūrinio supratimu, ieškau tinkamų vaizdinių elementų. Tačiau tai ilgas darbas. Manau, kad galima ir pusę metų ieškoti vaizdinio komponento, kuris gerai atitiktų kūrinio idėjas ir jas perteiktų. Tačiau tai individualu – kiekvienas atlikėjas, grodamas tuos pačius kūrinius, pasirinktų visai kitus vaizdinius elementus. Man atrodo, kad klausytojui tai yra ne tik papildomas langas į kūrinį, bet ir į patį atlikėją, jo muzikos supratimą. Aš nemanau, kad tai muzikai kuo nors kenkia, tai tiesiog tam tikras jos matymas.

– Prašyčiau papasakoti apie pedagoginį darbą Vašingtono konservatorijoje.

– Vašingtonas – multikultūrinis miestas. Amerikoje gimę jaunuoliai sudaro vos 23% konservatorijos studentų. Pedagoginis darbas man patinka, jeigu patys studentai stengiasi.

– Ar studentai motyvuoti?

– Dauguma – taip. Tačiau visuomet pasitaiko tokių, kurie ieško būdų „nukirsti kampus“, pasiekti tikslą greičiau nei visi kiti. Skambinimas fortepijonu turi ir tam tikrą sportinį elementą – privalai tiesiog sėdėti ir mankštinti, lavinti pirštus, stiprinti techniką. Ir tai reikia daryti kasdien.

– Kaip savo studentams aiškinate atlikimo precizikos ir interpretacijos santykį?

– Tai tarsi dvi obuolio pusės. Aš visuomet sakau savo studentams, kad net jeigu jie atidžiai perskaitė viską, ką kompozitorius parašė tekste, visuomet dar daug vietos lieka subjektyviai interpretacijai ir kūrybiniams sprendimams. Muzikoje visi ženklai yra santykiniai. Pavyzdžiui, kas kiekvienam yra garsu? Taigi esama daug galimybių studijuoti, analizuoti, ieškoti ir rasti savus sprendimus. Fortepijonas toks turtingas instrumentas. Kai groji, vienu metu skamba 4–5 balsai. Kuris iš jų iškils į paviršių? O gal du ar trys? Niekas negali to jums primesti, tai bus jūsų pasirinkimas.

– Kaip įvertintumėte muzikos lygį Lietuvoje, nors čia būnate retokai?

– Kiek man teko patirti, čia lygis yra aukštas, muzikos srityje edukacinė sistema stipri, menų mokyklos paruošia daug gerų jaunų muzikantų. Esama daug puikių atlikėjų, tačiau būnant Lietuvoje jiems galbūt sunku patekti į didesnes pasaulio scenas. Aš jiems norėčiau palinkėti drąsiai ieškoti, laužyti barjerus, nes už juos to nepadarys dėstytojai. Taip pat ieškoti savo klausytojo ir galbūt savęs paklausti, kokie kompozitoriai ar kokia muzika galėtų būti jų išskirtinumo ženklas. Man regis, kad šiais laikais būti visų sričių specialistu, net ir muzikoje, yra neįmanoma.

– Ar matote skirtumą tarp amerikiečių studentų ir tų, kurie atvažiavo čia, į Birštoną? Ar egzistuoja skirtingi dėstymo čia ir ten principai, ar skiriasi patys žmonės?

– Sakyčiau, yra tam tikrų skirtumų. Studentai į BVMA atvyksta iš Lietuvos aukštųjų ar meno, muzikos mokyklų, o dauguma jų pedagogų remiasi fortepijoninės muzikos dėstymo metodika, suformuota rusų mokyklos. Jaučiau tai vakarykščiame koncerte (pokalbis vyko rugpjūčio 8 d. – P. N.) – ir iš studentų programos pasirinkimo, ir iš atlikimo braižo. Ta mokykla puiki, labai stipri, bet turi tam tikrų bruožų, kurių mažiau, pavyzdžiui, amerikiečių studentų grojime. Nors pasaulis vienodėja. Neseniai, liepos gale, turėjome labai įdomią diskusiją Vašingtono tarptautiniame pianistų festivalyje: kalbėjome apie tai, kaip skirtingos fortepijono mokyklos – prancūzų, amerikiečių, rusų – vis labiau maišosi, tos ribos, kai galėjai pasakyti, kad vienas ar kitas atlikėjas yra tipiškas rusų ar prancūzų mokyklos atstovas, nyksta. Nebegali sakyti, kad vienas atlikėjas kuriai nors mokyklai priklauso šimtu procentų.

– Ir kaip Jūs tai vertinate?

– Manau, kad tai neišvengiama. Iš esmės tai nėra blogai, nes kiekviena mokykla turi savo stipriąsias ir mažiau geras puses. Tarkim, rusų mokyklai nebūdinga ritmo kontrolė, labai dažnai jis traktuojamas itin laisvai, kas ne visuomet yra gerai, ypač grojant klasikinius kūrinius. Rusų mokykloje labai ryški pedalizacija, ji pateisinama atliekant romantinę muziką, rusų kompozitorių Skriabino, Rachmaninovo, Gliero, Glinkos ar Čaikovskio kūrinius. O Prokofjevo kūriniuose – ne visuomet. Ir prancūzų impresionistus, Bartóką ar Messiaeną, visai kitos estetikos atstovus, reikėtų groti kiek kitaip. Bet visi tie savitumai yra įdomūs.

– Kalbant apie BVMA – ar neatsiranda tam tikrų keblumų, kai studentai tobulinasi pas skirtingus dėstytojus, kurie kiekvienas dirba ir suvokia muziką savaip? Ar neatsiranda interpretacinių konfrontacijų?

– Ne, konfrontacijų nekyla. Aš pirmiausia kreipiu dėmesį į objektyvius studento atlikimo dalykus, stengiuosi padėti jam išspręsti technines, mechanines atlikimo problemas: kad visos natos suskambėtų, kad viskas būtų švaru, tikslu, kad studentas atlikdamas kūrinį jaustųsi patogiai. Ir tik kiek įmanoma padėjus susitvarkyti su objektyviu elementu, prasideda diskusija dėl subjektyvių dalykų. Muzika tuo ir nuostabi, kad mes, perskaitę autoriaus ketinimus, autoriaus tekstą – jo rašytą muziką, visuomet turime labai daug kūrybinės laisvės: ieškoti garsinių sprendimų, balanso, kontroliuoti laiką, pasirinkti pedalizaciją ir gausybę kitų atlikimo aspektų, kurie lemia rezultatą. Tad kiekvienas studentas, kuris čia dirba su Nikita Fitenko, Gintaru Januševičiumi ar manim, mato tris skirtingus – nors gal ir ne visada labai skirtingus – požiūrius į kūrinius, bet jiems patiems reikės rinktis, kas arčiau širdies.

– Apibendrinant – kokie Birštono įspūdžiai?

– Įspūdžiai puikūs, esu labai maloniai nustebintas tiek studentų entuziazmo, tiek aukšto grojimo lygio – kiekvienas kursų dalyvis labai gerai pasiruošęs, buvo parengta nemažai kūrinių, dėstytojams įdomu dirbti. Tik gaila, kad studentas gauna vos po dvi valandas su dėstytoju, nes man dėstyti buvo didelis malonumas, didelis džiaugsmas, tikiuosi, kad ir studentams mano patarimai buvo naudingi. Neretai mūsų meistriškumo pamokos išaugdavo į bendras garsinių sprendimų paieškas, kūrybinę diskusiją. Tai mane patį labai stimuliuoja, žavi, įkvepia. Išgirdau keletą kūrinių, kuriuos aš pats dabar užsidegęs įtraukti į savo koncertų programas. Esu labai patenkintas, laimingas ir dėkingas organizatoriams už atliktą milžinišką darbą, už aukšto, sakyčiau, netgi tarptautinio lygio kursus, kurie, tikiuosi, augs ir pritrauks iš viso pasaulio ne tik dalyvių, bet ir klausytojų.