„Druskomanija“

2015 Nr. 7–8 (450–451), Paulina Nalivaikaitė, Aivaras Dočkus, Rasa Murauskaitė, Akvilė Laugalytė

LEMIAMI ĮVARČIAI

Jaunųjų kompozitorių pirmąja festivalinės patirties erdve neretai tampanti „Druskomanija“ svarbi dar ir tradicija kasmet visuomenei pristatyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos specialybės absolventus. Kaip įprasta, jų kūrinius šių metų festivalyje atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus. Neįprasta tai, kad šiemet LMTA baigė toks gausus būrys kompozitorių – net 9, tad prireikė dviejų koncertų, idant išvystume jų „lemiamus įvarčius“. Tačiau nesinorėtų apžvalgos skirstyti pagal atlikimo laiką ir vietą (Vilniuje ir Druskininkuose), tegu tai bus įspūdžiai, po neilgos laiko distancijos (ne)išlikę išklausius visas kompozicijas.

Glissando voratinkliai. Justinos Trinkūnaitės „Gęstančios aimanos“ iš pat pradžių nuteikė estetiškai maloniai. Statišką, kontempliatyvią nuotaiką kūrė lėti žemyn slystantys glissando ir neskubrus tempas. Tačiau ar ne pernelyg ilgai užsižaista glissando, galbūt (jokiu būdu neteigiu, kad taip ir yra) slepiančiu išmonės trūkumą tvarkantis su melodija ir ritmu? Tiesa, palyginti su kitame (ne bakalaurų) „Druskomanijos“ koncerte girdėtu Gailės Griciūtės kūriniu varinių trio, kur, be glissando technikos, ir dar ne itin intensyviai eksploatuojamos, iš tiesų daugiau nieko neįvyksta, J. Trinkūnaitės opusas skambėjo kur kas brandžiau. Kompozicijos pabaigoje panaudotas sonoristinis efektas – barbenimas pirštais į instrumento deką – nuskambėjo lyg tykštantys lietaus lašai; vėlgi – gražu, tačiau neaišku, kiek tai motyvuota.

Klajonės dvasingumo link. Įspūdis apie Ramintos Naujanytės „Sohum“, tiesą sakant, liko nederamai vienpusis. Iš visos kompozicijos įsiminė tik jos pradžia ir prieš tai koncerto vedėjos perduotas autorės prašymas publikai ypač susikaupti, nes ši „taip pat būsianti kūrinio dalis“. „Sohum“ prasidėjo tyliu orkestrantų alsavimu, palaipsniui garsėjančiu, po kurio laiko užleidžiančiu vietą instrumentiniam muzikavimui. Kūrinio anotacijoje kalbėdama apie tikrųjų vertybių, hipsteriškumo (!) svarbą bei gilaus dvasinio poveikio klausytojams siekį, bet tai įgyvendindama minėtais būdais kompozitorė, mano nuomone, kiek manipuliuoja publika, žinodama pauzės ir dvasingumo paklausą šiais šuoliuojančiais laikais. Pasirinktos priemonės kilnioms intencijoms reikšti mažai padėjo – dvasingumas veikiau liko po pseudo ir quasi kaukėmis.

Garso evoliucija. Brigita Jurkonytė, kompoziciją studijuodama lygiagrečiai su muzikologija ir įsigilinusi į Aloyso Habos traktatą „Neue Harmonielehre“, savo kūrinio „Habatema“ koncepciją apibrėžė kaip garso evoliucijos nuo natūralaus iki netradicinio jo išgavimo būdų įprasminimą. Iš tiesų šis kūrinys skambesio raiškos prasme – kelionė nuo įprasto skambesio iki extended techniques vartojimo, pvz., gergždžiančio griežimo už tiltelio. Kompozicija paliko dvejopą įspūdį: žvelgiant struktūriškai ir idėjiškai, tai kruopščiai parašytas kūrinys, tačiau kiek suglumino pati koncepcija – garso generavimas iki tokios tiesmukiškos raiškos buvo aktualus prieš maždaug pusę amžiaus, o ne dabar.

Kosminė muzika. Mato Drukteinio kūrinys „Superstygos“ inspiruotas fizikos moksle žinomos superstygų teorijos. Vibruojančių stygų išraiškos dėmeniu čia vėlgi tapo glissando, tačiau bendras kompozicijos skambesys – sonoristinis kontinuumas, emociškai augantis palaipsniui, tolygiai ir logiškai. Galbūt dėl to kūrinio eiga tapo gana nuspėjama, tačiau dėl stilistinio ir garsinio vieningumo bei dramatiško įtampos auginimo kompozicija skambėjo efektingai. Žvelgiant iš estetinės pusės, tai malonus klausyti kūrinys.

Tikrasis dvasingumas. Dar vienas kūrinys, nudžiuginęs patraukliais įspūdžiais, – Elenos Šataitės „Eremos“ (mažoji simfonija). Ši kūrėja buvo viena iš dviejų autorių, kuriems nepakako styginių orkestro – jis buvo papildytas pučiamaisiais, mušamaisiais ir fortepijonu. Žinant, kad E. Šataitė jau ne vienus metus kuria muziką teatro spektakliams, nenustebino nei tai, kad kompozicija buvo programinė (anot autorės, kūrinys paremtas bibline Kristaus kančios dykumoje tematika), nei natūraliai iš to einantis muzikos vaizdingumas, kinematografiškumas. Kontempliacija kūrinyje darniai sugyveno su dramatizmo pradais, kompozicija paliko dramaturgiškai ir garsiškai profesionalaus, tvarkingo ir paveikaus darbo įspūdį.

Empirikos spąstai. Priešingai E. Šataitės kūrinio jausmingumui, Gedimino Vengelio „12 akordų variacijos“ – konstruktyviai sukomponuotas kūrinys: kaip teigiama anotacijoje, čia panaudotos dodekafonijos nuostatos, be to, pasirinkta „empiriškai sukonstruotų“ variacijų forma liudija aiškios struktūros siekį. Gaila, tačiau variacijose pritrūko aiškaus dramaturginio plano: kūrinys kėlė asociacijų su paskirai išmėtytomis dėlionės (dargi abejotina, ar tos pačios) dalimis. Žadėtų šokių muzikos elementų mažai tebuvo jaučiama, bet charakteringai išreikšti (bose trumpam inkorporuotas electro house stiliui būdingas ritminis modelis) styginių orkestro kontekste jie suskambo netikėtai ir efektingai; kita vertus, šis inkliuzas buvo nelyg koks svetimkūnis, nes skambėjo dramaturgiškai nemotyvuotai.

Debesų užkloti įspūdžiai. Gretos Janonytės „Dangus, debesys“, tiesą sakant, nepaliko jokio įspūdžio. Autorė teigė, kad kompozicija – Aido Marčėno eilėraščio „Tylus sudie“ įgarsinimas naudojant lietuvių kalbos garsyno ir muzikinių parametrų sąsajas. Idėja skamba įdomiai, kaip kūrybinių eksperimentų plotmė, tačiau ar tokį metodą, primenantį totaliojo serializmo užsidarymą „savo paties kalėjime“, verta naudoti bakalauro baigiamajame darbe?

Sąmonės labirintai. Agnės Mažulienės „Berggasse 19“ įkvėptas kūrinio pavadinime nurodytos vietos – Sigmundo Freudo kabineto Vienoje adreso. Pasak kompozitorės, šioji semantika yra kūrinio koncepcinis pagrindas, įgarsinantis iš prisiminimų ir emocijų skeveldrų sudėstytą žmogaus sąmonės vaizdinį. Anotacija galbūt verstų tikėtis pasąmonės srautą perteikiančios kompozicijos, tačiau įspūdis buvo anaiptol ne toks. A. Mažulienės kūrinys man pasirodė vienas stipriausių šių metų bakalauro darbų, imponuojantis organiška formodara ir emocine potencija – valingos energijos pliūpsniai nebuvo gaivališki, veikiau racionaliai valdomi, tačiau galingi.

(Ne) po stikliuką. Viliaus Lakštučio „Stolichnaya“ – vienintelis šių metų bakalauro darbas, kuriame pasitelkta menų sintezė: styginių orkestrą kompozitorius papildė stiklinių butelių garsais ir aktoriaus vaidyba. Iš tiesų šiame performanse vaidybinis aspektas neatskiriamas nuo muzikinės pusės – aktorius nuolat maukė vieną „degtinės“ stiklinę po kitos, o tarp šių epizodų skambėjusi muzika (aštrūs, aktyvūs ritmai, tiršta harmonija) tarytum atliepė veikėjo būseną. Kūrinyje panaudoti intertekstai – Sovietų Sąjungos ir Lietuvos himnų motyvai, kurių koreliacija, matyt, turėjo įsimbolinti socialines kūrinio aspiracijas, o jų, net neabejoju, kompozicijoje būta, antraip kam reikėtų aktoriaus, pabaigoje dar ir prabylančio apie užsikodavimą? Tačiau būtent ši, finalinė, kūrinio vieta su aktoriaus mini monologu, palyginti su visa kūrinio eiga, atrodė neorganiška, pernelyg didaktiška humoristinio charakterio kompozicijos kontekste. Vis dėlto pavydėtina V. Lakštučio drąsa baigiamąjį darbą sukurti tokiai progai neįprasta performanso forma ir dar tokia „neakademiška“ tematika. Tikiuosi, kompozitoriui viskas baigėsi laimingai.

Apžvelgus šių metų absolventų kūrybą, galima išskirti keletą tendencijų. Tai būtų: atsigręžimas į netradicinę garso raišką, garso efektus (J. Trinkūnaitė, R. Naujanytė, B. Jurkonytė, M. Drukteinis); dvasingumo ir emocionalumo siekis (vėlgi R. Naujanytė, E. Šataitė, A. Mažulienė); konstruktyvizmo principai (G. Vengelis, G. Janonytė). Į minėtus „stalčiukus“ neįtelpantis V. Lakštutis siekė nutolti nuo akademizmo, pasitelkdamas provokuojantį pavadinimą, humorą ir vaidybinius elementus. Kad ir kaip sekėsi mušti „lemiamus įvarčius“, linkiu kiekvienam iš jaunųjų kompozitorių nuolat tobulėti, rasti savo auditoriją ir aplinką, kurioje sėkmingiausiai save realizuotų.

Paulina Nalivaikaitė

 

AŠTUONIOS LIŪDESIO FORMOS

Ritos Mačiliūnaitės ir Mariaus Salyno akustinis koncertas Liūdnos dainos“ festivalyje Druskomanija 2015“

Kuo gali nustebinti aštuonios dainos Druskininkuose, kai Lietuvos vasaros muzikos festivalių žemėlapyje įrašyti pasaulinio garso vardai ir pavadinimai – Roisin Murphy, „The Chemical Brothers“, Jessie Ware ar „Rudimental“? Pusvalandžio trukmės beveik vien liaudies dainų koncertas (gegužės 22 d.) net prieš lietuviškos muzikos scenos lyderių dviejų valandų programas atrodo kaip atsitiktinis gitaros stygų brūkštelėjimas Gatvės muzikos dienos šurmulyje. O pavadinimas „Liūdnos dainos“ primena susigūžusią našlaitėlę, pamotės išsiųstą į naktinį šokių klubą parnešti užburtosios fleitos... Gyvename roko ir poplegendų, dinozaurų, supertalentų, karalių ir karalienių laikais. Vienas skandalais apšerkšnijęs devyngalvis vietinės popindustrijos slibinas kaskart nusikerta galvą dievagodamasis, kad tokio įspūdingo reginio šalis dar nematė, kita charizmatiškai nusidainuojanti estrados senbuvė, išlipusi iš skudurinio popso laužų ir staiga persirengusi roko ragana, žiniasklaidos trimitais skelbiasi esanti neginčijama muzikos pilių valdovė. Tokiame grandiozinių renginių ir muzikos istorijos vadovėlių vertų personų užnugaryje tyliai pasirodo projektas, apie kurį nesivargins užsiminti nei riebiausi, nei pusriebiai, nei liesiausi bulvarraščiai, o tirštų televizinių barščių gamintojai atsižegnos per aštuonis šimtus mylių.

Tad ką šios vasaros renginiais persisotinusiam muzikautojui gali pasiūlyti į šiuolaikinės akademinės muzikos festivalio „Druskomanija“ programą tarsi haiku – keliomis lakoniškomis eilutėmis – įtrauktas akustinis „Liūdnų dainų“ koncertas? Jokio vylingo grupės pavadinimo. Tiesiog – Rita Mačiliūnaitė (balsas) ir Marius Salynas (gitara). Rita – teatro spektakliams muziką rašanti kompozitorė, nevengianti iššūkių eksperimentiniuose projektuose, Marius – taip pat kompozitorius, muzikos prodiuseris, įvairių roko grupių narys. Tik tiek. Visiškas minimal. Paprastiems festivalio prašalaičiams – tiesiog muzikantų duetas Druskininkų mažosios galerijos prieangyje.

Kas laukia publikos – dainuojamosios poezijos vakaras ar roko baladžių „koveriai“? Nei viena, nei kita. Jau pirmosios dainos ekvatoriuje ima ryškėti „Liūdnų dainų“ sumanymo kontūrai – leisti muzikai pačiai sukurti aplinką. Rita Mačiliūnaitė ir Marius Salynas koncertą pradeda lėčiausio tempo, tarsi ant piršto vyniojamas siūlas pasikartojančios melodijos ir labiausiai hipnotizuojančia programos daina – lietuvių liaudies giesme „Palaisiu pavų“. Ši įžanga idealiai suverpia viso pasirodymo atmosferą. Vokalas nesistengia nieko deklaruoti ir šokiruoti, jis nuteikia subtiliems klausymo atradimams. Gitara klusniai seka paskui lengvai improvizuodama ir atskleisdama šiuolaikinius senos melodijos atspalvius. Duetas tuščiai nešvaisto žiūrovų laiko ir nevedžioja jų paraštėmis, Ritai ir Mariui iš karto pavyksta rasti savotišką laiko tunelį iš folkloro į šių dienų populiariąją muzikos kalbą. Taip išsaugomas dainų autentiškumas, bet jos įgauna naujus pavidalus.

Įsibėgėjus antrajam kūriniui – „Lelija“ – koncerto pavadinimas „Liūdnos dainos“ pasiteisina visais įmanomais lygmenimis. Žiūrovai pasiduoda dueto skleidžiamai nuotaikai, atidžiau įsižiūrėjęs į jų veidus supranti, kad jie galbūt pavargo nuo tų reklamose išstaugtų epinio masto koncertų, kuriuose armijos linksmai linguojančių kiborgų virstų laužu po vienintelio trumpo jungimo. „Liūdnų dainų“ klausovai gauna tą beveik išnykusį privatumą, intymumą ir galimybę nuoširdžiai paliūdėti.

„Lelija“ (laisvu stiliumi išversta ukrainiečių ir rusų liaudies daina „Pri doline kust kaliny“) prasideda vos girdimu dainininkės šnabždesiu, palaipsniui stiprėja, pabaigoje įtaigiai perteikdama nepalaužiamos dainos herojės vidinę būseną. Panašūs virsmai – nuo lyriško pasakojimo iki ekspresyvaus perspėjimo – nutinka ir su melodinga rauda „Ne tau“ (pakankamai artimas originalui kazokų dainos „Ne dlia tebia“ vertimas).

Bet būtent „Lelija“ tampa šio mini koncerto simboliu, atskleisdama čia skambančių kūrinių universalumą. Šis universalumas – trisluoksnis. Pirmas sluoksnis: visos programos dainos (net bisui atlikta temperamentingoji ispaniška „Sodade“), neprarasdamos nacionalinio savitumo, darniai susilieja į visumą, įrodančią, kad muzikai neegzistuoja kultūros barjerai. Rusų ir ukrainiečių kūriniai skamba taip pat artimai kaip ir mūsų „Našlaitėlė“ arba „O kai saulutė tekėjo“. Jeigu ne kalba, pagal melodiją tikriausiai nepavyktų atskirti, kurios tautos paveldo dalelė šiurpuliais nusirito per nugarą. „Liūdnos dainos“ – neįtikėtinai kosmopolitinis projektas. Antras sluoksnis: susipynusi ukrainiečių ir rusų istorija aktualiai susikryžiuoja kūriniuose „Ne tau“, „Ivan“ ir jau minėtoje „Lelijoje“. Tiek ukrainiečiai, tiek rusai šiuos kūrinius priskiria savo tautosakai, o ginčai sprendžiami ne karo veiksmais, bet skirtingomis dainų versijomis. Trečias sluoksnis: nori to ar nenori, liūdną kario dalią apdainuojanti „Ne tau“ skaudžiai prisiliečia prie kraujuojančių šiuolaikinio pasaulio žaizdų. Aktualią karo tematiką harmoningai papildo lietuvių liaudies daina „O kai saulutė tekėjo“ – veidrodinis „Ne tau“ atspindys, kuriame atvirą neišvengiamybės ir beprasmės mirties skausmą sumaniai bandoma dangstyti ironija pro sukąstus dantis.

Be abejo, muzikantai patiems klausytojams palieka spręsti, kaip interpretuoti tai, kas pulsuoja tarp eilučių ir natų. Galima tiesiog mėgautis liūdnomis dainomis, nors roko atšvaitais blykstelėjusios „Našlaitėlės“ liūdesys atrodo... energingas. Dabar jau Mariaus gitara veda, o Ritos balsas seka paskui. Joninių šventei skirta „Ivan“ turėtų būti linksma, romantišką trumpiausios metų nakties svaigulį šlovinanti daina, bet duetas ją interpretuoja priešingai – kaip vienišo žmogaus meilės ilgesio šauksmą. Nusivylimas, slopstantis maldavimas, išsaugantis nedidelę išsipildymo prošvaistę apgaulinguose Joninių burtuose.

Absoliučiai pelnytai koncerto pabaigoje Rita Mačiliūnaitė ir Marius Salynas įteikė nedidelį apdovanojimą sau ir savo „liūdėtojams“ – atliko ką tik sukurtą pirmą ir kol kas vienintelį autorinį kūrinį – „Liūdnos dainos“. Tai pats tikriausias naujos dainos patikrinimas čia ir dabar. Ir tarsi ekstrasenso spragtelėjimas, kad jau galima išeiti iš liūdesio būsenos. Įvyksta tiesioginis muzikantų ir klausytojų kontaktas, supratimas, kad ką tik visi sėkmingai sugrįžo iš liūdesio planetos. „Liūdnos dainos pas tave ateina, jei širdį sudaužiau, be jos tau bus lengviau“ – priedainis melodingai ir ironiškai apibūdina ką tik įvykusią kelionę ir atsisveikina. Elegantiškai iš liūdesio planeton skraidinusio erdvėlaivio išlaipinta publika ne tik ploja, bet ir dainuoja lengvai įsimenančius ir visą koncertą įprasminančius žodžius. Dar vienas koncerto atradimas – liūdesys gali būti... linksmas.

„Liūdnų dainų“ pusvalandis Druskininkuose žybtelėjo tarsi trys eurovizinės dainos minutės. Liūdėti buvo galima įvairiausiomis pozomis. Ir liūdėti buvo neliūdna. Tokį kokybišką ir nenuobodų liūdesį Ritos ir Mariaus duetas galėtų pratęsti bent iki valandos.

Aivaras Dočkus

 

 

TŪKSTANTIS IR PENKI ŽIŪRĖJIMAI Į MUZIKOS GELMĘ

Bene kasdien gimsta daug naujos muzikos, ji ieško savo erdvės, savojo klausytojo. Jauni kompozitoriai, kartą įžengę į dinamišką, įtraukiantį, kartais net kiek beprotišką naujosios muzikos pasaulį, jame ieško savo raiškos ir geriausio būdo mūzoms gaudyti. Tai nepaprastai įdomus procesas, į kurį pažvelgti galimybę kasmet suteikia šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“, pristatydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos specialybės studentų baigiamuosius kūrinius.

Šiųmetė akademiją baigiančių kompozitorių karta pasitaikė kaip niekad gausi – Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), jau kelintus metus iš eilės atliekančiam baigiamuosius bakalaurų kūrinius, teko interpretuoti net dešimt naujų kompozicijų. Dėl šios priežasties dalis kūrinių skambėjo Druskininkuose, o kita porcija – Vilniaus Nacionalinėje dailės galerijoje vykusiame koncerte. Apie Dailės galerijoje skambėjusius kūrinius – šiek tiek plačiau.

Pati galerijos salė – kamerinė, kurianti jaukią, intymią atmosferą, laiduojanti tiesioginį, asmeninį muzikos kūrinio ir jo suvokėjo ryšį. Nežinia, sąmoningai, ar ne, koncerto programa susidėliojo tam tikros opozicijų arkos principu: pirmasis ir paskutinis kūriniai – Justinos Trinkūnaitės „Gęstančios aimanos” ir Viliaus Lakštučio „Stolichnaya“ – kontrastavo savo idėjomis, antrasis ir ketvirtasis – Gedimino Vengelio „Dvylikos akordų variacijos“ ir Elenos Šataitės „Eremos“ – oponavo ne tik idėjomis, bet ir garsinės erdvės logika, o viduryje atsidūrusi Ramintos Naujanytės kompozicija išsiskyrė netradicine garso išraiška.

J. Trinkūnaitės „Gęstančios aimanos“ – bene vientisiausias koncerto opusas. Kūrinyje išryškėjo autorės įsigilinimas į styginių instrumentų specifiką, siekis atskleisti unikalią jų prigimtį. Gana tvarkingai, profesionaliai parašytam kūriniui vis dėlto pritrūko kibirkšties, kuri prikaustytų klausytojo dėmesį nuo pradžios iki pabaigos ir skatintų ryškesnes refleksijas. Galbūt dėl to kaltas ir atlikimas (kalbant ne tik apie šią, bet ir kitas koncerto kompozicijas) – matyt, pritrūko laiko repeticijoms.

Kas bent šiek tiek pažįsta kompozitorių G. Vengelį, žino, kad jis intensyviai dirba su inovatyviomis muzikinės kūrybos technologijomis, tad jo baigiamojo kūrinio pradiniuose taktuose išgirdus kone Vienos klasikams paskolinti galimą motyvą, nuostaba buvo neišvengiama. „Dvylikos akordų variacijos“ – šiuolaikinės muzikos kontekste gana tradiciškas kūrinys. Svarbus jo elementas – populiariosios muzikos išraiškos priemonių įtraukimas į partitūrą. Tiesa, ausimi tai užfiksuoti pavyko tik keliose kūrinio vietose. Apskritai šis kūrinys labai fragmentiškas, jam trūksta vientisesnių perėjimų iš vienos dalies į kitą, kai kur skambesys tuštokas. Gal čia tas atvejis, kai idėjos labai gražiai atrodo partitūroje, bet skambesys viso to neatspindi, nėra iki galo įprasminamas.

R. Naujanytė savo kūriniu „Sohum“ prabilo apie šiuolaikinio žmogaus dvasinius ieškojimus. Kompozitorė netradiciškai naudoja orkestro instrumentus ir pačius muzikantus – įprasto griežimo styginiais šioje kompozicijoje nedaug, atlikėjams teko pademonstruoti neįprastus gebėjimus. Klausydamasi „Sohum“ prisiminiau kadaise girdėtą koncertą, kuriame vienas Paryžiaus konservatorijos studentas panašiai elgėsi su pučiamųjų instrumentų ansambliu – tąkart kūrinys sužavėjo tiek savo užmoju, tiek įtaigiu, muzikaliu, estetišku ir organišku jo atlikimu. Viso to kiek pritrūko Ramintos kūriniui – šiek tiek chaotiškam, pristigusiam kelių jungiamųjų detalių. Beje, kai kuriuos elementus buvo sunkoka išgirsti.

Perspektyvi kūrėja ir toks pat kūrinys – taip būtų galima apibūdinti jauną kompozitorę E. Šataitę ir jos „Eremos“, prabilusį bibline Kristaus tematika. Autorės idėjoms įgyvendinti neužteko tik styginių orkestro – jis buvo papildytas pučiamaisiais, klavišiniais ir mušamaisiais instrumentais. Skambesiui tai suteikė daugiabriauniškumo ir įvairesnių spalvų. Akivaizdu, kad E. Šataitei muzikoje labai svarbus grožio elementas, ieškodama išraiškos originalumo ji nepasiklydo kompozicinių žaidimų labirintuose. Tiesa, tam tikrų trūkio taškų kūrinyje būta, pirmojoje dalyje išryškėjo keletas tuštoko skambesio epizodų. Tačiau opusas it lėktuvas ant pakilimo tako pakilo į skrydį, atverdamas gražiai supintą tembrų pynę, ypač žaviai sužėrėjusią pačioje kūrinio pabaigoje.

Viena šiuolaikinio meno ideologinių krypčių – poreikis provokuoti. Jis išryškėjo V. Lakštučio skambiai pavadintame kūrinyje „Stolichnaya“, kurį atliekant prie orkestro prisijungė miniatiūrinis stiklinių butelių orkestras, dirigentas prie pradinio batutos mosto pridėjo šūksnį „davai!“, o scenos priekyje aktoriai, užsiversdami puspilnius stikliukus, pasigardžiuodami linkėjo vienas kitam sveikatos. Išsiskyrė intensyvi styginių dalis ir jai kontrastingas butelių skimbčiojimas, lydimas ne visai tikslių aktorių mizanscenų. Išplėtoti ir įtaigiai įgyvendinti provokacijos užuomazgas sutrukdė ir atlikimas, ir, galbūt, pati kūrinio medžiaga. Aktoriams pritrūko meistriškumo, laisvės, pačios idėjos įsisąmoninimo ir gebėjimo ją perteikti publikai. Kūrinio dalys, kuriose orkestrą keisdavo stiklo skambesys, pertraukdavo kūrinio plėtotę, atsirasdavo savotiškos garso duobės.

Kadaise Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra sakęs: „Jei nori parašyti gerą sonatą – paskęsk joje.“ Šiandieninis bėgimas, poreikis reaguoti į gausybę dirgiklių atima galimybę ir gebėjimas pasinerti į vieną darbą – tai didžiulė prabanga ir iššūkis, kurių bakalauro studijas baigusiems kompozitoriams verta palinkėti. O kol kas šie penki jauni muzikai – penkios skirtingos kūrybinės kryptys, penki skirtingi žvilgsniai į gyvenimą ir jau penkių naujų kūrinių, papildžiusių lietuvių muzikos taupyklę, autoriai.

Rasa Murauskaitė

 

 

BENAI, PLAUKIAM Į LIŠKIAVĄ!

Ar įmanoma tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį „Druskomanija“ apibūdinti vienu žodžiu? Ko gero, nepavyks, nes „Druskomanija“ tokia įvairialypė, kad niekaip netilptų į jokias klasifikacijas. Ketvirtą dešimtį pradėjusi „Druskomanija“ šiais metais uždavė žaismingą klausimą: „Menas ar sportas?“. Šių skirtingų polių sąsaja gražiai atsiskleidė festivalio programoje. Pirmasis koncertas Vilniuje buvo simboliškai pavadintas „Atspirties tašku I“, jame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos akordeonistų ansamblis „ContemporACCO“ (vadovas Raimondas Sviackevičius) ir dainininkė Julija Karaliūnaitė atliko lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius, kurių didžioji dalis – festivalio premjeros. „Lemiamu įvarčiu“ tapo jaunųjų kompozitorių bakalauro studijų baigimo kūriniai styginių orkestrui, atliekami Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (dirigentas ir meno vadovas Donatas Katkus). Toliau festivalio programą pildė „Varinė vuvuzela“ (Varinių pučiamųjų trio vakaras), „Liūdnos dainos“ (akustinis dainų koncertas), „ElektroAkusManija“ (elektrinės ir akustinės muzikos vakaras) ir paskutinis koncertas „Akrobatinė notacija“, kuriame daugiausia skambėjo arfos garsai. Rodos, sportas tapo šmaikščia muzikinio meno paralele.

Abu „Atspirties taško“ koncertai buvo rimti ir filosofiški. Pirmiausia prisimenu Simo Sapiegos „Raudą“, kurią atliko Tadas Motiečius. Žavėjo pats kūrinys ir visiškas atlikėjo susiliejimas su instrumentu, išgaunamo garso tikroviškumas, žadinęs vaizdinius klausytojo sąmonėje. Nors vėjo ar kvėpavimo imitacijų buvo beveik kiekviename opuse, „Raudoje“ tai įgijo kur kas gilesnę reikšmę. Dar paminėčiau britų kompozitoriaus Tomo Greeno kompoziciją „Infinitive and Miniature“ (atliko akordeonistės Agnė Dūkštaitė, Agnė Rimgailaitė, sopranas Julija Karaliūnaitė), kurią teko girdėti Vilniuje, Jono Meko vizualiųjų menų centre, ir Druskininkuose, Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčioje. Tai buvo tarsi du skirtingi kūriniai: Jono Meko vizualiųjų menų centre atrodė, kad tarp dviejų akordeonų įkalintas balsas trokšta išsivaduoti ir uždegti nematomą šviesą, tačiau tai įvyko tik bažnyčios erdvėje.

Vytauto Kasiulio muziejuje gegužės 21 dieną Varinių pučiamųjų trio (Tomas Karka – altinis trombonas, Valentas Marozas – tenorinis trombonas, Sergijus Kirsenka – tūba) labai profesionaliai atliko specialiai jam kurtas jaunųjų autorių kompozicijas. Būta visko – ir žavėjimosi išradingais kompozitorių akustiniais sprendimais, ir šiek tiek nuobodulio, kurį kėlė garso monotonija ir kontrasto stoka. Skambėjo Mariaus Čivilio, Kristupo Bubnelio, Anthony Greeno, Lino Balto (Balčiūno), Artūro Mikoliūno ir Gailės Griciūtės kūriniai.

G. Griciūtės „Varinių trio“ (jį išgirdome tik Druskininkuose), kaip teigia autorė, inspiruotas rūko sirenų garsų ir Lietuvos reljefų. Lietuva – lygumų šalis, tačiau, pasitelkdama trombonų glissando, autorė, matyt, norėjo atskleisti, kad čia esama ir nemažai kalvų, nuo kurių leisdamasis pajauti trumpalaikio nesvarumo būseną. Užsiminusi apie garso išgavimą ir akustinius sumanymus, negalėčiau nepaminėti Kristupo Bubnelio „Eb++“ ir Lukrecijos Petkutės „teleAgony“. Pastarąjį opusą išskirčiau kaip vieną įdomiausių tiek vakaro, tiek viso festivalio kontekste. Abu kompozitoriai ieškojo originalių būdų naujam tonui išgauti: Kristupas panaudojo oro ventiliatorius, Lukrecija – metalinius kibirus. Tačiau nenorėčiau lyginti šių dviejų kūrinių, nes jie visiškai skirtingi. Kristupas Bubnelis ventiliatoriaus panaudojimą vadina praktiniu sprendimu siekiant efektingo frullato. Tačiau, manyčiau, ši idėja buvo labai teatrališka, ventiliatorių gausmas žaismingai įsiliejo į varinių trio pokalbį.

Lukrecijos Petkutės „teleAgony“ iš pradžių privertė sulaikyti kvapą – ar trombonai nenupūs nuo stovų metalinių kibirų, tačiau viskas klostėsi sklandžiai. Kūrinys paliko įspūdį garsinio spektro įvairove. Sėdėdamas vienoje vietoje jauteisi taip, tarsi būtum ir „Formulės-1“ lenktynėse, ir statybų aikštelėje, ir metropolio beprotybėje, ir jūros gelmėje. Ir po visos šios psichodelikos, fantastinio koliažo nuskambėjo aliuzija į 2013 m. sukurtos „Klasteriados“ romantiškąją dalį.

Viena iš „Druskomanijos“ tradicijų – šilumlaiviu plaukti į Liškiavą. Sunku įsivaizduoti, kad ateinančios kartos sugalvotų ką nors geresnio už šią kelionę. Paskutinis koncertas Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje padvelkė keista nostalgija, lyg susijusia su praeityje vykusiais festivalio koncertais, o galbūt ir žinojimu, kad ir šio savaitgalio laikas jau prabėgo. Tą būseną atliepė skambėję kontempliatyvaus pobūdžio kūriniai, tarytum sudarydami arką festivalio „atspirties taškui“ – itin rimtam akordeonų muzikos vakarui. Tačiau kam teko dalyvauti „Lemiamo įvarčio I“ ir „ElektroAkusManijos“ koncertuose, teko patirti ir tai, kad „Druskomanijoje“ juokas nėra uždraustas. Labai norėtųsi palinkėti festivaliui ir ateityje išsaugoti tą fluxus dvasią, kuri jį lydėjo nuo pat gimimo. Juk tai mūsų laisvės sinonimas.

Akvilė Laugalytė

 

  

 

Traviata