25-asis „Kaunas Jazz“

2015 Nr. 7–8 (450–451), Tomas Bakučionis

Galima drąsiai teigti, kad festivalis „Kaunas Jazz“ per 25 metus tapo išskirtiniu Kauno kultūrinio gyvenimo įvykiu ir simboliu. Taip pat drąsiai galima sakyti, kad „Kaunas Jazz“ gimė ir augo kartu su mūsų dabartine valstybe, atsiliepdamas į svarbiausius istorinius įvykius ir datas. Tad koks tas „Kaunas Jazz“ po 25-erių? Net metus paviršinį žvilgsnį į ankstesnių metų festivalio programas, tampa visiškai akivaizdu, kad šio renginio organizatoriai niekada nestokojo fantazijos, kūrybiškumo ir novatoriškumo. Kaskart randamos naujos erdvės, nauji renginių formatai, atskleidžiami nauji talentai, o ankstesnių festivalių žvaigždės Kauną pakartotinai įtraukia į savo gastrolių maršrutus. Pagaliau festivalis pasižymi tvirtomis tradicijomis bei kuria naujas tradicijas. Pradedant 1993 metais kasmet festivalyje skamba Kauno kariliono varpai, o Maestro Giedrius Kuprevičius yra labai svarbi asmenybė ne tik visame Kauno kultūros lauke, bet ir konkrečiai „Kaunas Jazz“. Jau daugelį metų nepajudinama tradicija yra teminiai koncertai Kauno sinagogoje, Vytauto Didžiojo bažnyčioje, gausėjantys nemokami renginiai miesto gatvėse ir aikštėse. Pagrindinės festivalio scenos – Vytauto Didžiojo universiteto salė ir lauko scena Vienybės aikštėje. Naktiniams džiamams jau per ankštas „Metropolio“ restoranas, tad jie įžengė į „Combo“ klubo erdves senojoje Nemuno prieplaukoje. Lietuvos (ir ne tik) džiazo muzikantams Kaunas tapo tarsi antra tėviške ar Meka, kur jie vis sugrįžta atiduoti kūrybinės duoklės džiazo visuomenei.

Vieno ryškiausių Lietuvos džiazo muzikantų Petro Vyšniausko kūrybinėje biografijoje mirga epitetai „pirmasis, „geriausias“, po to, kai saksofonininkas Niujorko scenose pasirodė su Viačeslavu Ganelinu ir Klausu Kugeliu, jam pagyrimų negailėjo ir garsūs JAV kritikai Howardas Mandelis ir Bruceʹas Gallanteris. Petras Vyšniauskas grojo ir pirmajame „Kaunas Jazz“ festivalyje, tad neatsitiktinai šiemet būtent jam teko misija paskelbti festivalio startą Kauno rotušėje. Kartu su juo pasirodė ir Lietuvos bliuzo gitaros patriarchu tituluojamas Vladimiras Kaplanas.

Šveicarų gitaristą ir kompozitorių Heinzą Affolterį galima pagrįstai vadinti „Kaunas Jazz“ senbuviu. Šiųmetis H. Affolterio projektas „Affolterʹs acoustic adventure“ priminė 1989-aisiais išleistą jo albumą „Acoustic adventure“, kurio muzika skambėjo ir pirmajame Kauno festivalyje, buvo įrašyta į Lietuvoje išleistą jo vinilo plokštelę. Tad šįsyk Lietuvoje gitaristas sutiktas kaip išskirtinis festivalio svečias. Galima sakyti, kad simpatija ir draugystė abipusė – 1995 m. išleistame albume „China Moon“ vieną iš dainų ­– „Lithuania“ – skyrė Lietuvai. Balandžio 23-iąją šveicaras su savo senų bendražygių grupe (bosistu Beatu Ramseieriu ir būgnininku Charlie Weibeliu) grojo Vilkaviškio kultūros centre, balandžio 24-osios vakarą pasirodė pagrindinėje festivalio scenoje Vytauto Didžiojo universitete, o šeštadienį (25 d.) dar ir Birštono kultūros centre. Trumpai apibūdinti Heinzo Affolterio stilių būtų sunku, jei apskritai šiais laikais muzikos stiliaus apibūdinimas turi kokią nors prasmę. Albume „Acoustic Adventure“ rastume nemažai stilistinių sąsajų su tokiais gitaristais kaip Al Di Meola ar Johnas McLaughlinas, latino atgarsių, o minėtas albumas „China Moon“ artimas poproko stiliui. Vienaip ar kitaip, Heinzʹo gerbėjai sulaukė to, ko tikėjosi, tiesiog buvo geras vakaras su gera muzika.

Bene kasmet festivalis sulaukia didesnio ar mažesnio kaimyninės Lenkijos muzikantų desanto. Lenkija yra seniai pripažinta aukštos džiazo kultūros šalis. Vien Varšuvos festivalis „Jazz Jambory“ jau prieš gerus keturis dešimtmečius buvo laikomas bene ryškiausiu ir solidžiausiu džiazo muzikos forumu Rytų Europoje, po sovietine geležine uždanga jis buvo įkvėpimo šaltinis Lietuvos džiazo festivalių organizatoriams. Tą patį penktadienio vakarą pagrindinėje festivalio scenoje klausytojai turėjo pirmą galimybę artimiau susipažinti su naująja lenkų džiazo legenda pianistu ir kompozitoriumi Włodeku Pawliku. Šis muzikas išties vertas platesnio pristatymo „Kaunas Jazz“ kontekste.

W. Pawlikas muziko karjerą pradėjo baigdamas klasikinio fortepijono studijas pas įžymiąją pianistę Barbarą Hesse-Bukowską Varšuvos F. Chopino muzikos akademijoje, ir tai jo muzikoje ryškiai girdima. Dar būdamas „klasikinis“ pianistas užsiėmė ir džiazo teorija bei kompozicija, 1984-aisiais nugalėjo tarptautiniame džiazo konkurse Diunkerke (Prancūzija). Per pastaruosius du dešimtmečius W. Pawlikas pelnė ne vieną solidų apdovanojimą (tarp jų ir valstybinį Lenkijos Atgimimo ordino kryžių), jį lydėjo puikūs kritikos atsiliepimai daugelyje pasaulio džiazo festivalių, su koncertiniais turais muzikantas aplankė tolimiausias šalis. Antai Australijos dienraštis „The Age“ W. Pawliko koncertų turą pavadino ryškiausiu 2002 metų Australijos muzikiniu įvykiu. Net tris kartus W. Pawlikas buvo išrinktas Lenkijos metų džiazo muzikantu (1996, 1998 ir 2001). W. Pawliko kūrybos laukas apima ir akademinę muziką. 2003 metų Vroclavo festivalyje buvo atliktas jo stambaus žanro kūrinys „Misterium Stabat Mater“, už kurį 2005-aisiais pelnė Lenkijos įrašų gamintojų apdovanojimą „Fryderyk“ (lenkiškasis „Grammy“ analogas). Dar viena jo kūrybos sritis – muzika teatrui ir kinui. Ypač vaisingi muzikui buvo 2009-ieji, jis pelnė visą puokštę įvairių apdovanojimų – Los Andželo „Jazz Station“ W. Pawliką paskelbė metų džiazo kompozitoriumi, Gdynės filmų festivalyje gavo prizą už geriausią garso takelį debiutiniam režisieriaus Boryso Lankoszo filmui „Rewers“. Šia garso takelio kompozicija, pavadinta „Varšuva 1952“, W. Pawliko ansamblis pradėjo savo pasirodymą Kaune.

2012 m. W. Pawlikas su savo trio, amerikiečiu trimitininku Randy Breckeriu, su kuriuo bendradarbiauja jau 20 metų, ir Kališo filharmonijos orkestru, diriguojamu Adamo Kloceko, įrašė nepaprasto grožio muziką ­– albumą „Night in Calisia“ (taip pavadintas Kališo miesto garbei). 2014-aisiais už šį albumą W. Pawlikas, pirmasis iš lenkų muzikų, pelnė prestižinį „Grammy“ apdovanojimą geriausio džiazo ansamblio kategorijoje. Taigi apie Włodeką Pawliką būtų galima rašyti dar labai daug, jo kūrybinė biografija verta atskiros studijos.

Kartu su W. Pawliku į Kauną buvo atvykę jo kolegos lenkai – kontrabosininkas Pawełas Pańta, būgnininkas Cezary Konradas ir amerikietis trimitininkas Gary Guthmanas. Su šiais muzikantais W. Pawlikas bedradarbiauja jau ganėtinai ilgą laikotarpį. Antai su ta pačia ansamblio sudėtimi W. Pawlikas pristatė minėtą kompoziciją „Varšuva 1952“ ir 2010 m. džiazo festivalyje Starovcuose (Lenkija). Kaune išgirdome visą puokštę minėto filmo garso takelio kompozicijų – nuo romantiškos baladės „Pirmasis bučinys“, dramatiškojo „Tilto“ iki tikru trileriu alsuojančių temų. Muzikas pristatė ir keletą nuostabių kompozicijų iš albumo „Night in Calisia“. Klausydamasis W. Pawliko bandžiau atsakyti sau į klausimą, kurgi slypi šio muziko genialumas. Regis, nieko išskirtinai naujo ir neišgirdome, bet genialumas slypi jo muzikos paprastume­ – tokia aiški ir neįmantri muzikinė kalba negali nepatraukti klausytojo. W. Pawliko muzika žavi savo įvairove, muzikantas net vienoje kompozicijoje tiesiog nardo po įvairius stilius ir įvairias faktūras, čia visuomet atsispindi ir atlikėjo meistrystė (klasikinio fortepijono studijos!), tačiau jis niekada nepraranda idėjinio kompozicijos stuburo.

Pernykščiame festivalyje šeštadienis tapo ta diena, kai „Kaunas Jazz“ išeina į miesto gatves. Organizatoriai, festivalio mažąsias scenas atiduodami jauniausiems muzikantams, šiek tiek būgštavo, kaip pavyks naujasis sumanymas – Džiazo gatvė, tačiau šiemet jau niekam nekilo abejonių, kad tai tampa gražia ir prasminga tradicija, nes pasitikėjimas mūsų jauniausiais pasiteisino su kaupu. Kas jau kas, o laikinoji sostinė jaunųjų džiazmenų turi per akis. Tuo galėjome įsitikinti pasiklausę vaikų grupių iš Pramoginės muzikos studijos (vadovė Nijolė Švagždienė), o kur dar visas žinomos atlikėjos ir pedagogės Jūratės Miliauskaitės jaunųjų džiazmenų desantas iš „Linksmojo Do“. Džiazavo ir Kauno J. Gruodžio konservatorijos auklėtinai, savo eisena skelbdami Džiazo gatvės renginių pradžią, ir Vytauto didžiojo universiteto studentų ansamblis „Džiazo standartai“. Džiazas skambėjo visą šeštadienio popietę keturiose miesto centro pėsčiųjų gatvių scenose, Vilniaus gatvėje ties 9-uoju namu įsikūrė didžėjų scena su žinomais didžėjais Tomas Boo, Deneez & Noruišis, Daugjam, Dariusbiski.

Šeštadienio vakarą (balandžio 25 d.) pagrindinėje scenoje publikos laukė vienas svarbiausių festivalio įvykių – vokiečių trimitininko Tillio Brönnerio ir jo kvinteto pasirodymas. T. Brönneris, kaip ir didelė Europos džiazo muzikantų dalis, muziko kelią pradėjo klasikinio trimito studijomis, tačiau, anot paties muzikanto, džiazas tapo jo likimu. Vėliau buvo džiazo trimito studijos Kelne (Musikhochschule Köln) pas prof. Jiggsą Whighamą ir Joną Eardley. Būdamas vos 22-ejų ir dar grodamas garsiajame Berlyno „Rias Big Band“, T. Brönneris išleido savo pirmąjį solinį albumą „Generations of Jazz“, kurį įrašė su kontrabosininku Ray Brownu ir būgninnku Jeffu Hamiltonu. Už pirmąjį albumą T. Brönneris pelnė du prestižinius Vokietijos apdovanojimus (Preis der Deutschen Schallplattenkritik ir Preis der Deutschen Plattenindustrie). Netrukus pasirodę albumai „My Secret Love“, „German Songs“ ir „Midnight“ iškėlė jį į Vokietijos džiazo žvaigždyną ir plačiai atvėrė vartus į pasaulines scenas.

T. Brönnerio produktyvumas ir kūrybingumas yra tiesiog pribloškiantis: išleista 20 albumų, surengta gausybė koncertinių turų ir pasirodymų tiek Europos džiazo festivaliuose, tiek ir už jos ribų. Jo scenos partnerių sąraše ­– visas šiandienos džiazo VIP nuo nemirtingojo veterano Tony Benneto, Daveʹo Brubecko iki Chakos Khan ar elektroninės muzikos grupės „Yello“. Išskirtinis T. Brönnerio kūrybos bruožas – stilistinis universalumas, kuris pritraukia ne tik džiazo fanus, bet ir daug platesnę auditoriją. Manau, jo kūryboje ypač vertinga tai, kad net ir popmuzikos žanre jis lieka intelektualus ir pakilęs virš minios. T. Brönneris ­– labai įvairiapusiška kūrybinė asmenybė, Kaune išgirdome savitą ir patrauklų jo vokalą.

Kartu su T. Brönneriu pasirodė puikių muzikantų ansamblis – saksofonininkas ir fleitininkas Magnusas Lindgrenas, klavišininkas Jasperas Soffersas, bosininkas Christianas von Kaphengstas ir būgnininkas Davidas Haynesas. Koncerte skambėjo geros muzikos iš pastarojo dešimtmečio T. Brönnerio kūrybos. Išgirdome labai gražių tembrinių fliugelhorno ir fleitos derinių. Pernai išleistame albume „The Movie Album“ T. Brönneris įrašė kūrinį „Stand by Me“ kartu su dar viena šiųmečio „Kaunas Jazz žvaigžde Gregory Porteriu. Festivalio rengėjai iš anksto intrigavo Tillio Brönnerio ir Gregory Porterio duetu, todėl dar ir dėl to visi laukė sekmadienio vakaro.

Taigi, balandžio 26-osios vakaras, „Žalgirio“ arena ir Gregory Porteris, kurį „Kaunas Jazz“ klausytojai spėjo pamilti prieš dvejus metus. Šio muzikanto atėjimas į džiazo pasaulį prilygintinas staigiam meteoro nušvitimui danguje. Buvęs futbolininkas dėl susiklosčiusių aplinkybių atsidėjo antrajai aistrai – dainavimui. Karjeros pradžia – tarsi Pelenės istorija: vakarais pasirodymai kukliuose klubuose, dieną sunkus darbas fabrike, bet štai 2010-aisiais driokstelėjo debiutinis Gregory albumas „Water“, kuris buvo iš karto nominuotas „Grammy“ apdovanojimui. Debiutantui taip nutinka labai retai. Tiesa, „Grammy“ pelnė jo trečiasis albumas „Liquide Spirit“, pernai pripažintas geriausiu džiazo vokalo albumu. Tad koks gi tas Gregory Porterio fenomenas? Manau, kad bene tiksliausiai Porterio išskirtinumą apibūdino portalas „Soul Tracks“: „Porteris sulydo džiazą ir soulą geriau negu bet kas kitas šiais laikais.“ Negaili Porteriui gerų žodžių ir jo scenos partneriai, kurių pastaruosius penkerius metus būta daug, įvairių stilių atstovų ir pirmo ryškumo žvaigždžių. Tillis Brönneris apie Porterį sako: „Jis – genialus vokalistas. Bet žinote, kas dar svarbu? Jis – neįtikėtinai mielas ir geras žmogus.“ Klausantis Porterio ir stebint, koks jo santykis su klausytojais, nekyla abejonių, kad T. Brönnerio apibūdinimas labai taiklus. Ir tikrai, kaip ir 2013-aisiais, Gregory su savo scenos kompanionais tiesiai po koncerto atkeliavo į „Combo“ klubą pavakarieniauti ir dar tiesiog pabendrauti su publika bei pasiklausyti Viktoro Malinausko koncerto. Porterio dainavimo maniera dažnai primena nuoširdų pasakojimą apie jo ir kitų žmonių gyvenimus, apie labai paprastas žmogaus patirtis. Kai toks nuoširdumas įkūnijamas švelniu ir lanksčiu Porterio baritonu (nors lengvai pasiekiančiu ir tenoro aukštumas), jo muzikos paveikumas yra labai stiprus ir ilgalaikis. Negaliu nepaminėti puikių Gregory grupės muzikantų – saksofonininko Yosuke Sato, pianisto Chipo Crawfordo, bosininko Aarono Jameso, būgnininko Emanuelio Harroldo.

Daugiabalsės vokalinės džiazo grupės išpopuliarėjo XX a. 4–5 dešimtmečiais pirmiausia JAV, jos dar vadintos vokalinėmis harmoninėmis grupėmis. Klasikinio, svingo epochos džiazo gerbėjai puikiai pažįsta to meto populiarias grupes, dainavusias su garsiais Tommy Dorsey ir Glenno Millerio bigbendais. Netrukus mada paplito ir už JAV ribų. 1962 metais susikūrė legendinė prancūzų grupė „The Swingle Singers“, lengvai svinguoti privertusi net Bachą ir Mozartą. Šiandien tokių grupių pasaulio scenose galime matyti dešimtis, ir tikrai gerų. Maždaug prieš du dešimtmečius išpopuliarėjo afroamerikiečių vokalinės grupės, kurios šalia harmoninio džiazo vokalo dar ėmė imituoti ir įvairių instrumentų skambesį. Būtent taip interpretuoja džiazą (ir ne tik) amerikiečių vokalinė grupė „Naturally 7“, kuri pirmąsyk Kaune apsilankė 2013 m., ir tada festivalio publika grupei surengė tikrų tikriausias ovacijas. Šįsyk lauktieji amerikiečiai balandžio 27-ąją pasirodė Vilniaus kongresų rūmuose – taip „Kaunas Jazz“ atidavė tradicinę duoklę sostinei. Grupės įkūrėjai – broliai Rogeris ir Warrenas Thomasai, pirmasis „repuoja“, o antrasis savo balsu „muša būgnus“. Instrumentų „vaidmenis“ pasiskirstė ir kiti grupės nariai, kiekvienas jų savaip unikalus ir nepakartojamas (Dwight Stewart, Garfield Buckley, Roderick Eldrdge, Napoleon Cummings, Kelvin Mitchell). Kongresų rūmų salė man pasirodė ne pati tinkamiausia koncertui, nes vokalo įgarsinimas nelabai didelei erdvei buvo perdėm galingas. Kai dainininkai nusiėmė mikrofonus ir susibūrę viduryje scenos tyliai uždainavo, įspūdis buvo nepamirštamas, nes tuomet jų balsai suskambo ypač darniai, galima buvo išgirsti daug daugiau dinaminių ir spalvinių niuansų.

Negaliu nepaminėti tradicinių festivalio rubrikų. Visada didelio klausytojų dėmesio sulaukia sinagogos ir Vytauto bažnyčios erdvės. Kauno sinagogoje šiemet išgirdome grupę „The Alexpected“. Tai dar jauni muzikantai, jos lyderis – puikus saksofonininkas Alexanderis Levinas, kurio įkvėptos solo improvizacijos nepaliko abejingų. Sakralinio džiazo tema kasmet prasmingai suskamba Vytauto bažnyčioje, joje šiemet klausėmės lenkų muzikantų Maciejaus Fortunos ir Dariuszo Dobroszczyko. M. Fortuna pirmąsyk atliko autorinį ciklą pagal lenkų viduramžių religines giesmes.

Neišvengiamai dalis „Kaunas Jazz“ renginių dėl jų gausos lieka apžvalgos paraštėse, tačiau tai dar vienas išskirtinis festivalio bruožas – džiaze tiesiog maudosi visas miestas, klausytojui sunku jame nepaskęsti. Gal todėl kiekvieną pavasarį taip traukia į Kauną....

 

Traviata