Andrius Mamontovas: „Muzika yra tarptautinė kalba, suprantama visiems“

2015 Nr. 7–8 (450–451), Jana Saifulinaitė

„Scenoje esu tada, kai jaučiu, kad turiu pasakyti tai, kas svarbu“, – sako nuo birželio 23-iosios per Lietuvą keliaujantis Andrius Mamontovas. Šią vasarą, įpusėjus koncertų turui, daugiau nei 30 metų Lietuvos muzikos pasaulyje dominuojantis kūrėjas ir atlikėjas planuoja išleisti ir naują albumą „Degančios akys“.

 

– Kada ir kaip susidomėjote muzika?

– Nuo vaikystės muzikai jaučiau didelę trauką. Kai pirmą kartą svečiuose pamačiau patefoną, plokšteles ir jas uždėjęs klausiausi muzikos, man turbūt buvo penkeri. Prisimenu, buvo beprotiškai įdomu! Vėliau tėvai pamatę, kad muzika mane labai domina, taip pat įsigijo patefoną. Žiūrėdamas populiarų animacinį filmą „Brėmeno muzikantai“ visada norėdavau būti tas, kuris stovi scenoje su elektrine gitara.

Būdamas 7-erių ar 8-erių įstojau į Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą. Gitaros klasės, tiesa, nebaigiau, nes man pradėjo sunkiai sektis mokslai, ir tėvai nusprendė, kad vaikui reikia susikaupti ties matematika, lietuvių kalba ir kitais rimtais dalykais. Maždaug keturiolikos savo noru į rankas vėl paėmiau gitarą. Po metų kitų sukūriau ir pirmąsias dainas, kuriomis norėjau išsakyti tai, ką galvoju. Kai man buvo šešiolika, su klasės draugais įkūrėme grupę „Foje“, kuri gyvavo iki 1997 metų.

– Pirmasis grupės pavadinimas buvo „Sunki muzika“?

– Na, taip, bet tik kelis mėnesius. Tai buvo ta pati grupė – tik pavadinimas kitas.

– Pirmuosiuose spausdintuose Jūsų interviu galima rasti grupės pavadinimą su „ė“. Kodėl?

– Mes „Foje“ visada rašėme be taško, bet kalbininkai – jie visada linkę kruopščiai rūpintis lietuviškais žodžiais – pataisydavo savaip (juokiasi). Netgi kai plakatus spausdindavome, kartais tekdavo juos derinti su kalbininkais. Mano sumanymas buvo „Foje“ be taško. Tiesa, kartais, kai neišvengiama, tai... (šypsosi). Galima ir taip, ir taip. Vis tiek visi žino, apie ką kalbama.

– Kas buvo Jūsų autoritetai vaikystėje, paauglystėje?

– Iki dabar esu didelis grupės „Electric Light Orchestra“ gerbėjas. Jos klausydamas pats pradėjau groti. Jei tik noriu susigrąžinti savo svajonę, man užtenka pasiklausyti senų tos grupės įrašų. Jų muzika mane visada grąžina į tikrąjį kelią. Vienu metu labai imponavo „Depeche Mode“, bet vis dėlto „Electric Light Orchestra“ man visų laikų geriausia ir mėgstamiausia grupė. Visada mėgau ir Borisą Grebenščikovą. Kaip tik tuo laikotarpiu pradėjo sklisti grupės „Akvarium“ įrašai, perrašinėjami iš juostos į juostą. O kalbant apie knygas, visuomet mėgau nuotykinę ir fantastinę literatūrą: Jules´į Verne´ą, Herbertą Wellsą, Rey´ų Bredbury, Edgarą Allaną Poe. Vaikystėje man labai daug gerų knygų pasiūlydavo tėvas, esu jam už tai dėkingas. Jis buvo medicinos profesorius, labai apsišvietęs, apsiskaitęs žmogus. Be to, aš pats mėgdavau eiti į biblioteką.

– Ką Jums, dar vaikui, teikė kelionės už Lietuvos ribų?

– Manau, kelionės yra geriausia, ką tėvai gali duoti vaikams. Kai gimė mano paties vaikai, svarsčiau: ką aš jiems realiai galiu duoti? Kas yra gyvenime pagrindas? Kas jiems padėtų atverti akis? Tik kelionės! Aš taip džiaugiuosi, kad nuo kokių trejų metų keliauju. Mano seneliai gyveno Archangelske, mes kiekvieną vasarą važiuodavome ten. Ir būtinai pro Maskvą, Sankt Peterburgą, Taliną, Rygą, kad daugiau pamatytume. Tėvas mane vesdavosi į kokią nors galeriją, muziejų. Kaupiami įspūdžiai žadina kūrybingumą, dažniausiai juos vėliau norisi išreikšti per kūrybą.

– Ar Jūsų aplinkoje domėtasi muzika?

– Mano šeimoje muzika buvo domimasi gana siaurai. Mano abu tėvai – gydytojai, seneliai – mokytojai, o proseneliai – turtuoliai (juokiasi)... Muzikantų giminėje niekada nebuvo – aš toks pirmas. Dėl savo pasirinkimo ir gyvenimo kelio su tėvu turėjau nemažai konfliktų.

– Norėjo, kad save taip pat realizuotumėte medicinoje?

– Taip, aš buvau auklėjamas kaip būsimas gydytojas. Kai tėvas pamatė, kad turiu visai kitus interesus, teko gerokai pakovoti dėl savo norų. Baigęs Vilniaus 18-ąją vidurinę mokyklą įstojau į Technikos universitetą, ekonomikos specialybę. Vėliau, kai mane paėmė į kariuomenę, supratau, kad grįžti į tuos mokslus nebenoriu, ir įstojau į žurnalistiką. Iš tikrųjų ir žurnalistika buvo kompromisas. Tėvas norėjo, kad baigčiau kokį nors aukštąjį mokslą. Pradžioje tai buvo medicina, bet vėliau man buvo suteikta laisvė rinktis. Žurnalistika mane domino, nes tai pakankamai laisva kūrybinė specialybė. Tiesa, Vilniaus universitete studijuodamas žurnalistiką jau buvau įkūręs grupę „Foje“ ir kaip tik tuomet mus aplankė didelė sėkmė, turėjome labai daug koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gyvenau labai aktyvų muzikanto gyvenimą ir laiko studijoms nebeliko. Tai viena iš priežasčių, kodėl žurnalistikos nebaigiau.

– Ar single „TV daina“ yra užuominų į nusivylimą žiniasklaida?

– „TV dainoje“ yra kritikos žiniasklaidai. O žurnalistiką palikau dar ir dėl to, kad supratau, jog išmokti jos, matyt, neįmanoma. Tai tas pats, kaip kad mokytis būti poetu. Tu arba turi tai savyje, arba ne. Įgūdžius gali lavinti tik dirbdamas konkretų darbą. Nelabai įsivaizdavau savęs kaip žurnalisto, tad kas man iš to, kad turėsiu diplomą, ką tai pakeis mano gyvenime? Jei noriu apie ką nors parašyti – parašau. Esu išspausdinęs kelis savo straipsnius. Aš tiesiog supratau, kad bandau save apgauti. Dažnai geriausi žurnalistai būna tie, kurie išmano kurią nors sritį – ar tai būtų ekonomika, ar menas, ar politika, ar sportas. O žurnalistikos institute moko bendrųjų dalykų. Kiek žinau, užsienyje žurnalistikos kursas yra daug trumpesnis nei Lietuvoje.

– Kaip kilo mintis išleisti knygelę „107 klausimai žurnalistams“?

– O, tai buvo akibrokštas! Aš visada buvau toks lengvai protestuojantis. Gana dažnai spaudos konferencijose –nežinau, ar tai žurnalistų nesusivokimas, – niekas neužduoda jokių klausimų. Kodėl? Spaudos konferencija baigiasi, ir tada visi jau nori tave pasikalbinti atskirai, bet užduoda vienodus klausimus. Juokinga: tu visiems atsakai tą patį. Man tiesiog įgriso. Paprastai klausdavo: „Kokie Jūsų ateities planai“ ir „Kiek dainų Jūsų naujajame albume?“ Iš užsienio spaudos, įvairiausių interviu, pririnkau klausimų, išverčiau juos į lietuvių kalbą ir išspausdinau. Nežiūriu į tai labai rimtai (juokiasi.)

– Turbūt garsiausias sovietinio laikotarpio koncertas Lietuvoje užfiksuotas filme „Kažkas atsitiko“. Kokį save prisimenate?

– Į tą filmą mane nuvedė intuicija. Buvau ką tik paimtas į kariuomenę ir, rodos, neturėjau jokių galimybių gauti atostogų. Klasės draugė režisierė Dalia Ibelhauptaitė parašė laišką, kad atlieka praktiką (studijavo Maskvoje, A. Lunačarskio teatro meno institute) ir kad režisierius Artūras Pozniakovas kuria pirmą lietuvišką muzikinį filmą. Pastarasis norėjęs pasikviesti „Foje“, bet sužinojęs, kad esame kariuomenėje, labai nusiminė. Tarnaudamas kariuomenėje turėjau šalutines pareigas kasdien eiti į paštą, be to, kiekvieną dieną būdavau ir tarpmiestinėje telefonų stotyje. Iš ten paskambinau į Vilnių, sužinojau visus telefonus, susisiekiau su Kino studijos filmavimo grupe ir pasakiau, kur esu. Vėliau, sužinojęs, kas mane galėtų išleisti atostogų, vėl paskambinau į studiją ir pasakiau, kad jei atvažiuos, pasikalbės su generolu, mane turėtų išleisti. Taip ir nutiko: Kino studijos atstovai atvažiavo į karinį dalinį Kaliningrado srityje, mane pasiėmė ir aš dešimt dienų Vilniuje filmavausi. Kai atvažiavau į Vilnių, jau kitą dieną įvyko tas koncertas Kalnų parke, kuris, kaip sakoma, iš tikrųjų nurovė stogą. Aš jau tris ar keturis mėnesius buvau tarnavęs kariuomenėje, iš visai kitokios aplinkos, kitokio pasaulio vėl pakliuvau į sceną, prie kurios keliasdešimt tūkstančių žmonių kartu su manimi dainavo „Laužo šviesą“. Tai buvo nenusakomos emocijos! Jaučiausi tarytum išskridęs į kosmosą!

– Ar tada jau turėjote viziją, kuo taps „Foje“?

– Kokios nors į tolį žvelgiančios vizijos neturėjau, bet jaučiau, kad mums būtinai pasiseks (šypsosi). Kad būsime populiarūs. Žinojau, kad tai vienaip ar kitaip įvyks, ir tiesiog rašiau dainas, daugiausia galvodamas apie kitą albumą. Mane visada lydėjo jausmas, kad tai, ką darau, veda ten, kur ir noriu būti.

– Kokie prisiminimai iš paskutinio „Foje“ koncerto 1997 metų gegužės 17-ąją Vingio parke, kai susirinko arti 60000 klausytojų?

– Kai groji tokiai auditorijai ir suvoki, kad visi tie žmonės atėjo tik dėl grupės „Foje“, jausmas žodžiais nenupasakojamas. Tik jauti, kad esi labai maža dalis to didelio dalyko, kuris vyksta, tiesiog išnyksti tokioje masėje. Dainuojant dainą „Laužo šviesa“ apėmė jausmas, kad taip, kaip yra šią akimirką, niekados nebebus. Dėl to aš „gėriau“ kiekvieną koncerto sekundę! Tai nebuvo pats geriausias „Foje“ koncertas, bet tas jausmas, ta masė žmonių... Tokiu atveju, matyt, pradeda veikti visai kiti dėsniai, kurių ir pats iki galo negali paaiškinti.

– O kokios buvo objektyvios ir subjektyvios priežastys, dėl kurių grupė „Foje“ iširo?

– Žmonės dažniausiai prisimena paskutinę grupės sudėtį, kurioje buvo Algis Kriščiūnas, Darius Burokas, Arnoldas Lukošius ir aš. Bet tiesa ta, kad per visus 14 grupės gyvavimo metų buvo ir daugiau muzikantų, kurie laikui bėgant keitėsi. Grupės sudėtis kito 4 ar 5 kartus. Vienu metu buvome tik dviese – aš ir Darius Burokas. Buvo ir 7 žmonės. Mes išsiskirstėme, nutraukėme „Foje“ pasirodymus dėl bendravimo dalykų. Be to, maždaug tuo laiku visi sukūrėme šeimas, t. y. kiekvieno gyvenime atsirado dar vienas svarbus žmogus, pradėjome gyventi labai skirtingus gyvenimus. Mokyklos ir studijų laikotarpiu visi gyvenome panašiai, norėjome padaryti ką nors kitaip, nei kad visi daro, ir mus tai vienijo. Tada per radiją girdėdavome oficialiai pripažintą estradinę muziką – Nelė Paltinienė, Stasys Povilaitis... Iš dalies tai buvo mūsų visų protestas – norėjome visai kitokios muzikos. O vėliau prasidėjo ginčai. Iš pradžių konstruktyvūs, po to destruktyvūs – mes nebesusikalbėdavome. Vienas grupės narys vis bandė užimti lyderio pozicijas, bet nenorėjo prisiimti atsakomybės. Piniginiai dalykai taip pat suvaidino savo vaidmenį. Pas mus viskas buvo dalinama po lygiai, bet darbo įdedama tikrai nevienodai. Be to, kai aš atsisakiau alkoholio, nebeliko bendrų vakarėlių – man nebuvo prasmės eiti ten, kur kiti svaiginasi. Ten, kur žmonės vartoja alkoholį, blaiviam žmogui nėra ką veikti, geriantis ir negeriantis vienas kito nesupranta. Baigėsi visų grupės narių susitikimai, pasisėdėjimai... „Foje“ gyvavimo pabaigą aš matau kaip natūralią įvykių tėkmę. Grupė iširo dėl įvairių nesusipratimų ir nesusikalbėjimo.

– O ar 1995-aisiais išleistas pirmas Jūsų solinis albumas „Pabėgimas“ nebuvo impulsas grupei iširti?

– Tais 1995 metais turėjome labai sėkmingą ir didelį turą su „Foje“ albumu „Kai perplauksi upę“. Po turo vasarą aš surinkau savo ankstesnes dainas, kurios nepakliuvo į kitus „Fojė“ albumus, parašiau dar kelias ir įrašiau solinį albumą. Visada labai norėjau įrašyti albumą vienas. Grupės nariams tai nepatiko. Jie atvirai to gal ir neparodė, nors buvo momentų, kai prasiverždavo. Manau, tai buvo pradžia, kai ėmėme nebesutarti, prasidėjo trintis.

– Esate sakęs, kad nė vienas iš jų nepareiškė jokios nuomonės apie albumą, ignoravo. Jus tai įskaudino?

– Ignoravimas irgi yra nuomonė. Jei ignoruoji, apsimeti, tarytum to dalyko apskritai nėra. Žinoma, tai skaudina, įtempia santykius. Jie tiesiog negalėjo pripažinti, kad aš ir vienas galiu tai padaryti (įrašyti albumą. – J. S.). Tais pačiais metais vienas surengiau nedidelį koncertinį turą. Dainuodavau akompanuodamas sau gitara, o rinkosi pilnos salės, koncertai virsdavo pokalbiais, klausimų ir atsakymų vakarais. Tai, kas tada vyko, buvo jau visai kito tipo bendravimas su žiūrovais, ir man jis labai patiko. Na, o po to režisierius Eimuntas Nekrošius pakvietė vaidinti Hamleto, bet aš niekam ilgą laiką nesakiau. Su režisieriumi buvome sutarę, kad pirma pabandysime ir pasižiūrėsime, kas iš viso to išeis. Po kelių savaičių E. Nekrošius pasakė, kad mato, jog galiu įgyvendinti jo sumanymus. Dienraštis „Lietuvos rytas“ pasigavo tą žinią ir įsidėjo kaip didžiausią dienos naujieną. Žinau, kad mano grupės nariams buvo nemalonu apie tai sužinoti iš spaudos, o ne iš manęs. Bet mes tuomet jau mažiau bendravome ir aš nejaučiau pareigos viską visiems pasakoti.

– Pradėdamas solinę karjerą ne kartą esate sakęs, kad nenorite tik 15 minučių populiarumo. Kokia yra populiarumo kaina?

– Populiarumas tikrai turi savo kainą. Tiesa, aš vis dar nesupratau, ar mes būname jo nusipelnę, ar tai atsitiktinumas. Kartais žmonės daro kvailiausius dalykus ir yra populiarūs, o kartais – ką nors labai prasmingo, bet niekas į tai nekreipia dėmesio. Kodėl? Kaip veikia tas mechanizmas, kas viską lemia? Nežinau. Matyt, yra labai daug veiksnių. Svarbu, ką žmogus daro, t. y. turinys, bet ne mažiau svarbu, kaip jis tai pateikia, koks yra kontekstas, laikotarpis, kokia politinė situacija. Tas pats dalykas vienu momentu gali būti visiems labai priimtinas, o kitomis aplinkybėmis nereikšti nieko. Populiariosios kultūros esmė, kad visi bando rasti tai, kas yra populiaru čia ir dabar. Vieni pataiko į tas vibracijas, kiti – ne. Populiarumas, kol nesi su juo apsipratęs, iš pradžių yra didelė našta. Turi įveikti tam tikrus etapus. Iš pradžių nežinai, kaip elgtis, ką daryti, ko nedaryti. Matai, kad į tave žmonės žiūri, tave kalbina, bet nežinai, ar čia pasitempti, ar būti kukliam, ar drąsiam. Niekas nemoko, ką reikia daryti, kai tampi populiarus. Tam tikru metu populiarumas šiek tiek erzina – tada gali ir negražiai atsikirsti. Paskui ateina laikas, kai imi mėgautis populiarumu, žaidi, provokuoji, stebi, kas vyksta. O po to... Dažniausiai gatvėje žmonės pasako „laba diena“, ir viskas.

– Kaip išnaudojate savo populiarumą?

– Ką tu su tuo populiarumu darai – jau kita tema. Žinoma, gali juo tik mėgautis, gali uždirbti pinigų ir ramiai gyventi. Bet svarbu suprasti, kad būdamas populiarus turi ir tribūną, iš kurios tai, ką sakai, gali būti išgirsta. Tai yra ir atsakomybė – negali šito pamiršti. Nereikia užsikrauti pareigos mokyti žmones gyventi, nes gali tapti perdėtai didaktiškas. Tenka susitaikyti su tuo, kad kartais gali suklysti, kad tai, ką pasakysi, gali būti priimta neigiamai. Bet lengviau surinkti lėšų nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Japonijoje ar surengti labdaros koncertą... Aš gerus šešerius metus prisidedu prie „Jaunimo linijos“ savižudybių prevencijos iniciatyvos „Nebijok kalbėti“.

– Kaip Jums atrodo, kodėl žiniasklaidoje taip retai kalbama apie tai, kad kultūros, švietimo vystymas visuomenėje mažintų savižudybes, nusikalstamumą, patyčias?

– Tai labai plati tema, apie kurią tikrai reikia kalbėti. Žmonės šitos temos vis dar bijo, apskritai bijo žodžio „savižudybė“, nenori jo garsiai ištarti. Politikai taip pat bijo šios temos. Gal todėl, kad ji negarantuotų jiems reitingų? Turbūt manoma, kad jei žmonės bijo šios temos, jie galbūt bijos ir apie ją kalbančių politikų. Valstybiniu mastu praktiškai nedaroma nieko, kas padėtų spręsti savižudybių problemą. O problema yra siaubingo dydžio.

– Muzikantai savo žinomumą galėtų naudoti kaip įrankį visuomenės dėmesiui į savižudybių problemą atkreipti.

– Jei muzikantas savo populiarumą kaip įrankį nori naudoti pats – taip. Bet pasitaiko žmonių, kurie norėtų tave ir tavo populiarumą panaudoti kaip įrankį savo siekiams. Reikia būti labai budriam. Kartais jauti, kad politinės jėgos ar religinė bendruomenė bando tave pritraukti, nes tai jiems padėtų įgyti viešumo. Kiekvienas muzikantas pasirenka sau artimą temą. Yra labai daug sričių, kuriose reikia ką nors gerinti. Vieni daugiau dėmesio skiria vaikams, sergantiems vėžiu, kiti – gyvūnų priežiūrai ar homoseksualių žmonių teisėms. Negali apimti visų temų, nes nebeliks laiko kūrybai. Mane beveik kiekvieną dieną kviečia prisidėti prie kokios nors visuomeninės veiklos. Jei visur sutikčiau dalyvauti, nebeturėčiau kada rašyti dainų ir koncrtuoti. Pasirinkau savižudybių temą, kuri man suprantama, artima, jaučiu ją ir, manau, galiu šia tema šnekėti.

Ar kurdamas dainas galvojate apie rezultatą, ar svarbiau pats procesas?

– Kai rašau dainą, negalvoju, kad ji, pavyzdžiui, skambės per radiją. Galvoju apie tai, ką noriu ja pasakyti ir ar ji man pačiam patinka.

– Kaip Jums atrodo, kas laukia kūrėjo, jei jis koncentruojasi į pinigus?

– Jei pinigai tampa tikslu, tai niekur nenuves. Pinigai yra priemonė. Kodėl tu nori jų uždirbti? Kur nori juos panaudoti? Šie klausimai kiekvienam yra svarbūs, jų reikia nepamiršti.

– Ar yra tekę nusižengti savo principams sulaukus pasiūlymo gerai užsidirbti?

– Vienu metu dirbau radijo stoties „M-1“ įrašų studijoje ir gaminau pirmąsias lietuviškas radijo reklamas. Po kurio laiko nusprendžiau to nebedaryti, nes pajutau, kad tik vykdau kieno nors įsakymą, t. y. gaminu reklamą ir tiek. Supratau, kad nenoriu skirti savo energijos ir dėmesio tokiam darbui – jis visai ne man. Visada norėjau daryti tai, per ką galėčiau kalbėti. Kalbant tiek apie „Foje“, tiek apie solinę karjerą – nesu parašęs dainų pagal užsakymą. Kartais būna, kad paprašo parašyti, pavyzdžiui, partijos himną. Na, bet neturiu aš tokio (juokiasi).

– Ar karjeros pradžioje būta etapų, kai pats sau nepatikote? Kai teko daryti tai, ko norėjo aplinka, bet ne Jūs pats?

– Manau, visi esame per tai perėję. Konkretaus atvejo dabar, bijau, neprisiminsiu. Būdavo, ką nors darai ir po to susimąstai: kodėl tai darau? Kodėl man kas nors primeta savo valią? Kam to reikia? Man ar kitam? Jei pasimokai iš savo klaidų, jos būna ne veltui.

– Kurie albumai Jums pačiam atrodo brandžiausi?

– „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ ir mano naujasis „Degančios akys“.

– Albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ dainose dažna tikėjimo tema. O kokį dievą minite dainoje „Elektroninis dievas“? 

– „Elektroninis dievas“ yra metafora. Aš nesu religingas, bet man labai įdomios religijos. Manau, mes dievu vadiname tai, ko negalime paaiškinti. Pažvelkime į istoriją: dykumų gyventojai garbino dykumų dievus, kalniečiai tikėjo kalnų dievais, gyvenę prie jūrų meldėsi jūrų dievams. Žmogus nepaaiškinamus dalykus ar reiškinius, kurių dar nesupranta mokslas, linkęs mistifikuoti. Matyt, norėtųsi, kad būtų kažkokia aukštesnė būtybė, kuri vykdo teisingumą – bet ar taip yra? Aš nežinau. Greičiausiai ne. Dabar mes visi sėdime internete, kur gali būti ir išgelbėtas, ir paskandintas. Mes tarytum gyvename elektroniniame pasaulyje – ir tas dievas, matyt, elektroninis. Albumo pavadinimas yra bandymas pasakyti, kad mes dievą suprantame pagal tai, kokie esame patys, kur ir kada gyvename.

– „Baimė, kurios priežastis – nežinia – šio pasaulio vienintelė religija“, – dainuojate. Ką tuo norite pasakyti?

– Jei atidžiau pasižiūrėtume į religijas, jos visos paremtos baime. Pagrindinė yra mirties baimė. Jeigu nebūtų mirties baimės, žmonėms religija būtų kaip ir nereikalinga. Religija gyvena iš to, kad žmonės bijo mirties. Mes visi turime tikėjimą, bet religija siekia tapti tarpininku tarp mūsų tikėjimo ir to kažkokio objekto ar subjekto, kurį tikime. Nesakau, kad religija yra blogis, bet, manau, mes į tai turėtume žiūrėti racionaliau, blaiviau. Kartais mistifikuojame dalykus, kurie visai ne mistiški. Žmonėms religija dar reikalinga, kad jie jaustųsi dalis kažko didelio. Bet jei naktį pažiūrėtum į giedrą dangų, ten pamatytum milijardus žvaigždžių ir suvoktum, kokio mažumo esi toje begalinėje erdvėje. Kokia religija gali duoti didingesnį jausmą? Kadaise svarsčiau, kodėl menininkai dažnai būna ateistai. Gal todėl, kad patys kuria iliuzijas. Meno kūrimas tam tikra prasme yra iliuzijų kūrimas. Kai pats kuri iliuzijas, labai gerai atpažįsti kitus, kurie taip pat kuria iliuzijas (juokiasi).

– O pačiam koks tikėjimas artimiausias?

– Man artimiausias budizmas. Tai daugiau dvasinė praktika, ji man priimtiniausia. Taip pat man įdomi baltų religija kaip mūsų kultūros dalis. Manau, baltų tikėjimas Lietuvoje turėtų turėti didesnį palaikymą. Jis turėtų būti privalomai dėstomas mokyklose – tai mūsų identitetas, tai, kas esame kaip tauta. Visos tos dievybės – alegorija, bet ji pasakoja apie mūsų protėvius, mūsų šaknis.

– Ar bandote tai atspindėti savo kūryboje?

– Manau, atsispindi savaime. Negali pabėgti nuo to, kas esi. Kadaise vienas baltų tikėjimo išpažinėjas pasakė, kad daina „Laužo šviesa“ yra Lietuvos pagonių himnas, nes ji apie ugnį, apie viltį. Na, bet čia jau kaip kas išgirsta. Esu parašęs dainų, kuriose ryškiai atsispindi baltų tikėjimas: „Vandenyje“, „Ratilai“. Suprantu, melodijos, žodžiai kartais ateina iš to, kas liko iš baltų tikėjimo. Na, ir iš sutartinių, kurias galėčiau taip pat pavadinti meditacine muzika, pagrįsta pasikartojančiais motyvais.

– Paminėjote „Laužo šviesą“. Kokios šios dainos užuomazgos?

– „Laužo šviesą“ parašiau 1985 metų rudenį. Buvo atostogos, ir aš nusprendžiau pirmąkart gyvenime vienas nuvykti į Palangą, prie jūros. Nusipirkau lėktuvo bilietą (tada iš Vilniaus į Palangą skraidė lėktuvai). Palangoje buvau tris dienas. Vaikščiojau... Pirmąkart pajutau, kad galiu vienas kur nors išvažiuoti. Tos kelionės metu ir parašiau „Laužo šviesą“.

– Ji ir sukūrė Jums klausytojų auditoriją?

– „Laužo šviesa“ man atidarė visas duris ir nulėmė visą gyvenimą. Ji iš pradžių buvo perrašinėjama iš juostos į juostą, iš kasetės į kasetę, atsirado filme „Kažkas atsitiko“. O filmas „Kažkas atsitiko“ turėjo retą pasisekimą. Sunku patikėti, kad žmonės jo eidavo žiūrėti po du, tris kartus. Po filmo „Laužo šviesą“ visi mokėjo atmintinai. Ji atidarė visas duris į visas koncertines sales, festivalius, visur.

– Esate sakęs, kad patinka įrašinėti aplinkos garsus. Ar nuo tokio garso kartais ir prasideda melodija?

– Būna, kad panaudoji įsirašytus aplinkos, miesto ar kitokius garsus. Dainai jie suteikia nuotaiką, kitokį skambesį. Iš tokio garso kartais gimsta melodija, bet ne visada. Dažniau būna taip, kad pradedi įrašinėti dainą ir supranti, jog reikia, pavyzdžiui, būgno, bet vietoj jo įrašai užsidarančių tramvajaus durų garsą, ir jis įrašui suteikia visai kitą nuotaiką. Man visada norisi rasti savo garsą, savo skambesį, dėl to nenaudoju iš interneto parsisiųstų garsų.

– Kokioje aplinkoje paprastai gimsta Jūsų dainos?

– Kūrybai reikalinga ramybė, kad galėtum susikaupti. Anksčiau tai būdavo virtuvė, dabar turiu savo darbo kambarį. Kūrybai man reikia tylos. Visiška tyla namuose dažniausiai būna naktį, tad tenka nemiegoti... (šypsosi).

– Kalbėjome apie dainą „Elektroninis dievas“ iš tokio paties pavadinimo albumo. Ant jo viršelio yra juostiniu fotoaparatu darytas autoportretas. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima fotografija?

– Fotografija užsiimu nuo vaikystės. Man labai patinka fiksuoti akimirkas ir žiūrėti paveikslėlius. Aš daug keliauju ir visada randu ką užfiksuoti, ko dar nesu matęs, ką norėčiau parodyti kitiems. Fotografija iš dalies man taip pat yra meditacija. Kai fotografuoju, dažniausiai apie nieką negalvoju – tiesiog pajuntu, kad į tą pusę reikia nukreipti aparatą. Na, o kai grįžtu namo ir viską įkraunu į kompiuterį, tada prasideda pats įdomumas: nuotrauką kadruoji, ieškai atspalvio, tamsini ar šviesini – tai it kokia estetinė saviaukla. Galvoji apie šviesą, apie šešėlį, apie atspalvius, kontrastą ir žiūri – jau šešios ryto, o tu sutvarkei tik dešimt nuotraukų. Bet tai taip smagu!

– Ir studijuodamas žurnalistiką buvote pasirinkęs fotografijos kryptį?

– Taip, buvau pasirinkęs fotožurnalistiką, bet to niekados nesureikšminau. Man tai hobis – mielas užsiėmimas, ir tiek.

– Apskritai save esate išbandęs ne vienoje srityje. Kinas, teatras...

– Tai aš vadinu šalutiniais dalykais. Dalis manęs yra ten, to nori, bet... Pavyzdžiui, 17 metų su spektakliu „Hamletas“ tikrai užteko. Aš kartais ir vėl sulaukiu kvietimų į teatrą, bet ten savęs nematau.

– Ar kartais neapima jausmas, kad save dalindamas įvairioms kryptims ką nors ir prarandate?

– Aišku, ką nors prarandi, bet juk daug ir įgyji. Iš „Hamleto“ gavau labai daug: per 17 metų apkeliavau visą pasaulį, buvau šalia didžio režisieriaus, mačiau labai daug nuostabių teatrų, scenų. Kartais taip smagu, kad gyveni šalia tokių žmonių ir gali matyti jų darbus, prisidėti prie jų kūrybos – tai man neįtikėtina gyvenimo dovana. Vis dėlto artimiausiu metu neįsivaizduoju savęs teatre. Kine gal... Man dar būtų įdomu parašyti muziką kokiam filmui, spektakliui.

– Kuo skiriasi publikos reakcija teatre ir per koncertus?

– Koncerte publikos reakcija yra čia pat, tu ją matai, girdi. Koncerte energija abipusė – žiūrovai dainuoja kartu su tavimi. Tai pakrauna, ir tada gali dar daugiau duoti, viskas dar labiau užsiveda. Teatre ryšys labiau vienpusis, iš scenos į salę, t. y. žiūrovas žiūri ir tik kartais sureaguoja. Žinoma, būdavo, kad po kokios scenos žmonės paploja, bet labai retai. Teatras, kaip kartą esu sakęs, daugiau sadomazochistinis. Tie, kurie scenoje, kankinasi ir rodo, kaip kankinasi, o tie, kurie salėje, žiūri ir mėgaujasi, kaip kas nors kankinasi (juokiasi).

– 1986 m. savo pirmame interviu leidiniui „Moksleivis“ sakėte, kad dainuojate žmogui, o ne miniai. Kam dabar dainuojate, kaip įsivaizduojate savo klausytoją?

– Ne visada dainuoju kokiam konkrečiam žmogui (nors taip irgi būna). Dainuojant svarbu žinoti, kad kam nors tai, ką darau, yra labai labai svarbu. Visada būna bent vienas toks žmogus, tam žmogui ir dainuoju.

– Anksčiau sakėte, kad orientuojatės į vyresnę publiką. Kaip yra dabar?

– Visada orientuojuosi ne tiek į vyresnę, kiek į brandesnę publiką. Kartais tai jauni, bet brandūs žmonės, daug žinantys, suvokiantys. Mano muzika ir dainos skirtos tiems, kurie turi svajonę. Galbūt ir nerealią... Svajojantiems, ieškantiems atsakymų – tokiems kaip aš.

– Sakėte, kad klausytojų įvertinimai Jums daug svarbesni nei apdovanojimai.

– Taip, didžiausias apdovanojimas yra pilna salė. Nėra didesnio apdovanojimo.

– Bet apdovanojimai yra neatskiriama muzikinio verslo dalis. 2008 m. esate gavęs apdovanojimą ir Šanchajaus tarptautiniame kino festivalyje. Kuo apdovanojimų kultūra skiriasi užsienyje ir Lietuvoje?

– Taip, Šanchajaus tarptautiniame kino festivalyje gavau apdovanojimą už geriausią muziką filmui. Tai kol kas turbūt pats didžiausias apdovanojimas, kokį apskritai esu gavęs. Pavyzdžiui, kai Lietuvoje tik atsirado „Bravo“ apdovanojimai, atrodė, kad viskas tikra, kad vertinimas objektyvus. O kas vyko po to? Apdovanojimai pavirto šou. Aš, pavyzdžiui, prašau, kad manęs nekviestų į M.A.M.A. Man atrodo, tai tik dar viena laida, kokių pilna televizija. Aš visiškai neturiu noro tame dalyvauti. Galbūt esu kiek išlepintas įvertinimų (šypsosi) ir jau nebeteikiu jiems tokios didelės reikšmės, bet, kaip ir sakiau, man svarbiausia, kad į koncertus ateitų tie, kuriems patinka mano kūryba.

– Kokią mintį neša Jūsų kasmet organizuojama Gatvės muzikos diena?

– Sumanymas toks: jeigu vieną dieną viso pasaulio žmonės išeitų į gatves ir imtų groti, pasaulis pasikeistų. Tai būtų nuostabi diena. Ir jeigu visi žinotų, kad tuo metu visur visi groja, kažkas įvyktų. Gatvės muzikos diena sukuria vienybės jausmą. Muzika yra tarptautinė kalba, suprantama visiems.

– Dažnai sakote, kad norėtumėte, jog vieną Jūsų dainą išgirstų visas pasaulis. Kodėl Jums tai svarbu?

– Atplaukė mintis į galvą, ir viskas (juokiasi). Kartais pagalvoju, kad galbūt mano svajonė jau išsipildė, nes kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis. Tuomet labai daug pasaulių jau išgirdo bent vieną mano dainą (šypsosi). Jei Gatvės muzikos diena įvyktų visame pasaulyje tą pačią dieną, būtų nuostabu. Jausčiausi labai laimingas! Man labai norėtųsi padovanoti tradicija tapusį renginį savo miestui Vilniui ir po savęs palikti šventę.

– Ačiū už pokalbį!