Atsidavęs altui
Andrius Pleškūnas (g. 1955) – altininkas, ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro narys, grojantis ir alto solo partijas, nuo 1988 m. – orkestro altų grupės koncertmeisterio pavaduotojas, einantis ir koncertmeisterio pareigas. 1978 m. A. Pleškūnas baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – LMTA), prof. J. Fledžinsko ir P. Radzevičiaus alto klasę. Kartu su LNOBT kolektyvu muzikantas gastroliavo daugelyje Lietuvos miestų, taip pat Latvijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Danijoje ir kitur, dalyvavo gausybėje festivalių.
A. Pleškūnas – savo instrumento entuziastas, koncertuojantis kaip solistas kultūriniuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje su vargonininkais, pianistais, ansambliuose su operos solistais. Net plaukdamas valtele kuria nors Lietuvos upe muzikas nepalieka savo instrumento – neretai krante randa bažnyčią, kurioje mielai priimamas ir jis, ir muzika, griežia bene visur, kur randa bendraminčių ir klausytojų. Gamtos prieglobstyje parašyta ir ne viena paties muziko transkripcija altui.
Andriaus Pleškūno diskografijoje – keturios kompaktinės plokštelės. Su altininku kalbėjomės naujausios plokštelės, pavadintos „Atminimui“, pasirodymo proga.
– Kaip atrinkote kūrinius naujai plokštelei?
– Turėjau įgrotų apie 45 min. trukmės muzikos įrašų. Tai K. Stamitzo Koncertas altui Nr. 1 su mano sukurtomis kadencijomis, J. S. Bacho ir Ch. Gounod „Ave Maria“, L. van Beethoveno Romansas, op. 50, B. Dvariono dainos „Žvaigždutė“ mano transkripcija altui ir vargonams, J. Joachimo mano perdirbtas Etiudas, G. Fauré Noktiurnas ir kt. Visa tai dar papildžiau ir nusprendžiau būsimą plokštelę paskirti mamos, muzikalios dailininkės, nutapiusios nemažai muzikų portretų, Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės (1920–2010) atminimui, nes būtent jos rūpesčiu tapau muziku. Ji turėjo plataus diapazono sopraną, koncertuodavo, giedodavo bažnyčioje.
Vėliau atminimo idėją dar išplėtojau, visą šios kompaktinės plokštelės kūrinių vėrinį paskyriau ne tik mamai J. M. Mačiokaitei-Pleškūnienei, bet ir tėvui skulptoriui Vladui Pleškūnui, savo dėstytojams – anapilin išėjusiems alto pedagogams Gintautui Budreikai (1937–1972), Lietuvos kvarteto altininkui profesoriui Jurgiui Fledžinskui (1924–1988), dėstytojui Vladui Varčikui (1915–2008). V. Varčiko bute kabojo garsių smuikininkų ir pedagogų Jozefo Joachimo, Leopoldo Auerio, Adolfo Metzo (pas jį tarpukariu mokėsi V. Varčikas) fotografijos, jis mus, savo mokinius, vadino jų anūkais ir proanūkiais. Todėl kompaktinėje plokštelėje dar sumaniau įgroti J. Brahmso Scherzo, dedikuotą J. Joachimui, naujai transkribavau dar studijų laikais LMTA griežtą N. Paganini Sonatą Nr. 12, taip pat Valterio dainą iš R. Wagnerio operos „Niurnbergo meisterzingeriai“ ir R. Strausso „Winterliebe“, nes imponavo šių kūrinių paprastumas ir ryžtingumas.
Plokštelę pradedu savo transkribuotu L. Lambillotte kūriniu „Ateik, Šv. Dvasia“, po jo, aidint Vilniaus arkikatedros bazilikos Velykų varpams, skamba motinos giedama J. Siniaus giesmė „Marija skaisčiausia“. Albumo pabaigoje įdėjau savo kūrinį „Agnus Dei“ altui ir vargonams.
Esu dėkingas visiems įrašų dalyviams: vargonininkui Bernardui Vasiliauskui, LNOBT orkestrui ir chorui, dirigentams a. a. J. Aleksai ir G. Rinkevičiui, pianistei A. Juozauskaitei, pasiryžusiai kartu įgroti R. Wagnerio, J. Pakalnio, R. Strausso kūrinius, vargonininkui ir pianistui Aleksandrui Vizbarui, pianistėms Gražinai Zalatorienei ir Daivai Stulgytei. Taip pat dėkoju garso režisieriams Rimantui Motiejūnui ir Viliui Narvilui bei Vilniaus arkikatedros dekanui kunigui Virginijui Česnulevičiui.
– Kas paskatino Jus leisti savo įrašus?
– Kartą viešint JAV teko groti šv. Mišiose Čikagos jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje vargonuojant Manegirdui Motekaičiui. Muzikavimo klausėsi ten gyvenę Zenonas ir Ona Buinevičiai. Po Mišių Z. Buinevičius prieina prie manęs ir sako: „Endriau, ar tu neturi įsirekordavęs savo įgrojimų? O galėtum!“ Man išvykstant padovanojo nedidelę japonišką garso įrašymo įrangą, su kuria esu įsirašęs nedidelius kontrolinius įrašus. Kadangi ir šis prisiminimas brangus, leisdamas kompaktinę plokštelę garso režisieriams pateikiau būtent ta įranga įrašytą alto solo iš operos „Madam Baterflai“ (2002 m., dirigavo J. Aleksa) ir L. Delibes´o baleto „Kopelija“ (1993 m., Olandija, dirigavo G. Rinkevičius). Garso režisieriai įrašus sutvarkė, pašalino triukšmus. Taigi įrašinėjimas prasidėjo nuo muzikavimo bažnyčiose.
– Daug dėmesio skiriate sakralinei muzikai...
– Sakralinę muziką groju nuo 1980-ųjų ir džiaugiuosi, kad tai galiu daryti ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Esu grojęs Klaipėdos, Kybartų, Kauno, Trakų, Gižų, Vištyčio, Gervėčių bažnyčiose, koncertavęs Molėtų bažnytinės muzikos festivaliuose, kaip minėjau, Čikagos lietuvių jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje, Kaohsiungo ir Taipėjaus (Taivanas), Notingamo (Didžioji Britanija) katedrose, Ravenos šv. Jono Evangelisto bazilikoje (Italija) bei Jafos-Telavivo šv. Petro bažnyčioje (Izraelis), Jad Vašemo memorialiniame centre Jeruzalėje. Kartą su LNOBT orkestru viešint Italijoje išgirdau po šv. Mišių leidžiamą muziką, ji buvo iš mano kompaktinės plokštelės, kurią padovanojau klebonui Don Giorgio. Ir Palangos bažnyčioje po Mišių girdėjau skambant įrašus – gal todėl, kad klebonas yra tobulinęsis Italijoje.
Esu dar ir styginių kvinteto „Soavita“ narys – su šiuo ansambliu interpretuojame sakralinę baroko muziką.
– LNOBT orkestre grojate beveik keturis dešimtmečius. Ką Jums reiškia būti šiame kolektyve?
– Į LNOBT (tuo metu Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro) orkestrą atėjau 1978 m., tik baigęs Valstybinę konservatoriją. Ten vykdavo kamerinių ansamblių konkursai, 1987 m. tokio konkurso solistų kategorijoje laimėjau I premiją. Konkursų laimėtojai būdavo skatinami ir turėdavo galimybę groti Lietuvos televizijoje.
Pirmasis mano alto solo su orkestru 1985 m. buvo „Taika“ iš L. Delibes´o baleto „Kopelija“. Ilgus metus buvau altų grupės solistas ir koncertmeisteris. Solo esu grojęs visuose LNOBT repertuaro spektakliuose.
– Griežėte su skirtingais dirigentais...
– Teatro muzikantai pripratę prie tempų įvairovės, nes vienas dainininkas tą pačią partiją dainuoja vienaip, kitas – kitaip, viena baleto pora šoka vienu tempu, kita – kitu, tad prie pas mus atvykstančių dirigentų interpretacijos prisitaikome nesunkiai.
Man teko groti diriguojant šviesaus atminimo Jonui Aleksai, Rimantui Geniušui, Vytautui Viržoniui, taip pat Alvydui Šulčiui, Gintarui Rinkevičiui, Martynui Staškui, Modestui Pitrėnui, Modestui Barkauskui, Daliui Samėnui, Cyrilui Dietrichui (Prancūzija), Aleksandrui Anisimovui (Baltarusija) ir kt. Su dabartiniu LNOBT muzikiniu vadovu Robertu Šerveniku grojau ir Lietuvoje, ir užsienyje.
– Koncertuojate kaip solistas, taip pat su vargonininkais, pianistais, LNOBT solistais. Kaip renkatės repertuarą?
Renkuosi tai, kas miela širdžiai. Tenka kai ką transkribuoti, pritaikyti altui. Pirmą transkripciją padariau 1979 m. Palangoje – N. Paganini Cantabile. Esu ir pats parašęs šiek tiek kūrinių. Tvirtus pagrindus gavau dar J. Naujalio meno mokykloje iš muzikos istorijos ir teorijos mokytojos Gražinos Zujienės, ji daug dėmesio skirdavo kūrinių formai. Muzikos akademijoje mokiausi pas kompozitorių Vytautą Jurgutį, kuris dėstė muzikos kūrinių formą, harmonijos dėstytojai LMTA buvo V. Čepliauskas ir V. Ločeris. Vėliau į kompozicijos subtilybes teko pasigilinti ir pačiam.
– Grojate lietuvių meistrų darytu instrumentu...
– Instrumentas, kuriuo šiuo metu groju, padarytas Birutės ir Česlovo Kulevičių. Man patiko vieno jų pagaminto alto tembras, dauguma įrašų padaryta būtent juo. Tačiau naujausioje kompaktinėje plokštelėje galima išgirsti ir LNOBT styginių instrumentų meistro Valdo Stravinsko padaryto alto skambesį. Kartą pas jį užėjau dėl savo instrumento, o jis kaip tik turėjo naują altą ir paprašė manęs jį išbandyti. Juo pristatomoje kompaktinėje plokštelėje įrašiau B. Dvariono „Žvaigždutę“ ir L. van Beethoveno Romansą.
– Nemažai Jūsų laiko užima muzika. Ar turite kokį nors su ja visiškai nesusijusį pomėgį?
– Kadangi gyvenu miesto centre, kur daug transporto, vasarą mėgstu išvykti su valtete ir palapine. Meilę gamtai dar mokyklos laikais išugdė matematikos mokytojas J. Lipas, tuo metu esu dalyvavęs ir baidarių varžybose. Taigi gamtą mėgstu iki šiol. Dėkui Dievui, kad visur suspėju.
– Ačiū už pokalbį.