Bendrame projekte – „Žalvarinis“ ir JAV džiazo virtuozai

2015 Nr. 7–8 (450–451), Rasa Aukštuolytė

„Žalvarinis“ – 2001 m. susikūrusi folkroko grupė, kuri šiandien žinoma kaip ryškiausia šio žanro atstovė šalyje. Grupės įkūrėjas ir kompozitorius – Robertas Semeniukas, jo kūrybos esmę sudaro archajiško folkloro ir šiuolaikinių muzikos stilių (nuo roko iki bliuzo) sintezė. „Žalvarinis“ koncertuoja didžiausiuose Lietuvos, Europos folkroko, roko, folkloro, pasaulio muzikos festivaliuose, kaip Lietuvos tautiškumo simbolis yra grojęs Baltijos kelyje, Nepriklausomybės minėjimo šventėse Lietuvoje ir užsienyje, 2014 m. dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje „Čia mano namai“. „Žalvarinio“ muzika yra panaudota dokumentinių filmų garso takeliuose, skamba įvairiose radijo stotyse, įtraukta į abitūros muzikos egzamino klausimyną.

„Žalvarinio“ nariai – Robertas Semeniukas (gitara, vokalas, klavišiniai, kompozicija), Simonas Gudelis (būgnai), Ineta Meduneckytė (vokalas) ir Laurita Peleniūtė (vokalas). Grupės diskografijoje – keturi albumai: „Ugnėlakis su Kūlgrinda“ (2002), „Žalio vario“ (2005), „Folk N'Rock“ (2008) ir „Gyvas“ (2014), įrašinėjamas penktas studijinis albumas.

Šių metų pavasario ir vasaros turą „Žalvarinis“ pradėjo gastrolėmis JAV, kur, dalyvaujant Lietuvos ir Amerikos atlikėjams, vyko tarptautinis muzikinis projektas „Samsara“. Kupini įspūdžių ir gerų emocijų grupės „Žalvarinis“ nariai Robertas Semeniukas ir Laurita Peleniūtė pasakoja apie gastroles JAV, naujausią albumą „Gyvas“, dalinasi mintimis apie lietuvių ir kitų tautų folklorą.

 

– Neseniai išleidote ketvirtąjį savo albumą „Gyvas“. Kuo jis kitoks?

Laurita Peleniūtė: „Gyvas“ – gyvo garso koncertas, kurį kartu su televizija įrašėme kaip albumą Šv. Kotrynos bažnyčioje. Scenoje pasirodė gausus būrys atlikėjų: 10 vokalistų, Marijonas Mikutavičius ir 10 instrumentininkų. Tai buvo tam tikras iššūkis: daug kamerų, pilna salė, tad patyrėme nemažai jaudulio. Tačiau viskas pavyko.

Kartais mūsų klausiama, kodėl naujame albume atliekamos senos dainos. Tačiau tai juk gyvo garso koncertas – negalime groti vien naujų dainų, nes žmonės labai mėgsta mūsų senas dainas, pavyzdžiui, „Alaus, alaus“ ar „Kanapė“. Mes jų tiesiog negalime nedainuoti, tai tarsi mūsų vizitinė kortelė. Albume netgi girdėti, kaip kartu su mumis dainuoja ir publika – šis albumo gyvumas ir yra ypatingas.

Robertas Semeniukas: Paprastai įrašant albumą viskas būna sulipdoma, sutvarkoma ir tik tada pateikiama, o čia viskas gyva, viskas tikra ir pakartoti, pergroti antrą kartą jau nebegalima. Pirmus tris albumus mes įrašėme tradiciniu principu, tad dabar norėjosi ko nors naujo. Gyvo garso koncerte turime kitaip groti, kitaip bendrauti tarpusavyje, ir tai yra įdomu. Net ir tų senų dainų niekada negrojame vienodai, paruošiu vis naujas aranžuotes. Mes keičiamės, tai ir aranžuotės turi keistis kartu su mumis.

Man atrodo, kad atradau stilių, kuriame visi jaučiamės labai patogiai, nebesiblaškome. Anksčiau mūsų stilius buvo griežtesnis, dabar renkamės lengvesnį žanrą. Ko mes patys klausome, kuo gyvename, tai atsispindi ir mūsų atliekamoje muzikoje. Aš pats dabar pradėjau klausytis daug bliuzo atlikėjų, tad tai pasireiškė ir „Žalvarinio“ muzikoje, ir mano solinėje kūryboje. Svarbu, kad mes liaudies dainos neiškraipome, tik ją papildome: pridedame savo žodžių, sukuriame naują melodiją, tačiau paliekame originalią dainos liniją.

– Papasakokite apie projektą „Samsara“.

R. S.: Projekto organizatoriai rengia programą su žvaigžde. Jie pasikviečia kokį nors atlikėją, groja jo kūrinius, paskui savo, ir taip vyksta tam tikras dviejų dalių šou. Idėja sujungti amerikietiškos muzikos tradicijas ir lietuvišką paveldą kilo dainininkei Aldegundai ir kompozitoriui Kęstučiui Stančiauskui. Projekte dalyvavo du grupės „Žalvarinis” nariai ir septyni Čikagos muzikantai: Rogeris Harrisas (klavišiniai), Benas „Jammin“ Johnsonas (būgnai), Sylvia De La Cerna (smuikas), Sasha Brusinas (gitara), Gintaras Milius (mušamieji), Kęstutis Stančiauskas (bosinė gitara) ir Aldegunda (vokalas). Koncertinė programa sujungė mano aranžuotas lietuvių liaudies dainas, grupės „Streetdancer“ ir Aldegundos atliekamą muziką.

– Ką pasakytumėte apie projekto dalyvius?

R. S.: Tai profesionalūs džiazo muzikantai, grojantys su pasaulinio garso atlikėjais.

L. P.: Buvo smagu sulaukti teigiamų atsiliepimų apie mūsų muziką. R. Harrisas mums sakė, kad „Žalvarinio“ muzika labai artima indėnų folklorui ir bliuzui, todėl jam buvę nesunku ją suprasti ir atlikti. R. Harrisas – garsus Čikagos klavišininkas, džiazo virtuozas, kartu grojęs su daugeliu žvaigždių (Stanley Turrentine´u, Freddie Hubbardu, Jamesu Carteriu, Orbertu Davisu, Aretha Franklin ir kt.). Rusvelto ir Valparaiso universitetuose jis dėsto džiazo improvizaciją. Verta paminėti ir kitus su mumis koncertavusius atlikėjus. Bene visus muzikos stilius įvaldęs Benas „Jammin“ Johnsonas – vienas labiausiai vertinamų būgnininkų Čikagoje. Jis yra grojęs su džiazo virtuozais Freddie Hubbardu, Nelsonu Rangellu, Philu Perry, R&B legenda Ray Parkeriu Jr., Michaelu Hendersonu. Smuikininkė Sylvia De La Cerna – Čikagos simfoninio orkestro narė, viena „Chicago Sinfonietta“ įkūrėjų, taip pat Leik Foresto simfoninio orkestro narė, grojusi su „Page ir Plant“, Stevie Wonderiu ir kitais pasaulyje gerai žinomais atlikėjais.

Sasha Brusinas – serbų kilmės gitaristas, kurio muzikinės patirties geografija apima ne tik JAV, bet ir Europą. Jis yra daugelio muzikinių stilių – džiazo, roko, bliuzo, fanko, R&B, pasaulio muzikos ir kt. – virtuozas, sukaupęs gausią koncertinės veiklos, dėstymo patirtį, dalyvavęs daugelyje muzikinių įrašų. JAV 20 metų gyvenantis Gintaras Milius (Airis) – profesionalus perkusininkas, Lietuvoje muzikavęs su G. Rinkevičiaus orkestru. Tokio būgnininko nesu mačiusi, buvau sužavėta. Kęstutis Stančiauskas – kompozitorius, prodiuseris, groja bosine gitara, yra bendradarbiavęs su Jeanu Lucu Ponty, Ike´u ir Tina Turner, Larry Coryellu, Patu Martino, Chicku Corea, Patu Metheny, Johnny Winteriu, Billy Branchu, Otisu Rushu, Milesu Davisu ir kitais. Jis yra kūręs muziką šokio spektakliams, dirbo ne viename teatre. Kęstučio „Streetdancer“ – pirmas ansamblis Čikagoje, kuriame grojo ir baltaodžiai, ir juodaodžiai muzikantai. Prieš 40 metų Amerikoje tai buvo neįsivaizduojamai drąsu, todėl užfiksuota Čikagos džiazo istorijos knygose. Aldegunda – dainininkė, dainų autorė, ji kartu su K. Stančiausku organizavo projekto „Samsara“ koncertus.

– Grojote viename populiariausių Čikagos klubų...

R. S.: Klubas „Underground Wonderbar“ įsikūręs pačiame miesto centre. Pasak projekto organizatorių, nė vienas lietuvis atlikėjas dar nebuvo stovėjęs šio klubo scenoje, o norintys jame groti turi laukti beveik metus. Į koncertą atėjo žinomų prodiuserių, diplomatų, muzikantų ir šiaip žmonių, mėgstančių gerą ir įdomią muziką. Po koncerto ne vienas priėjo pasikalbėti, prašė autografo, kartu fotografavosi.

– „Arabian Knights Farm“ salėje grojote Amerikos lietuvių bendruomenei. Kokius įspūdžius paliko susitikimas su tautiečiais?

R. S.: Nors ir lietuviai, tačiau reagavo šiek tiek kitaip nei Lietuvos publika. Jie ir bisui prašė visai kitų dainų: Lietuvoje visada tenka dainuoti „Alaus, alaus“, o ten atlikome „Meška su lokiu“. Ten į koncertą atėję žmonės jo iš tiesų klausosi, nesikalba tarpusavyje. Po solo epizodų visuomet ploja, nesvarbu, kokio žanro muzika skambėtų. Atrodo, kad publika išprususi, žmonės pasiruošę, žino, kur eina.

– Kokį įspūdį susidarėte apie tenykštę muzikinę kultūrą?

R. S.: Ten visi geri, nes jei nesi profesionalas, tavęs tame „žaidime“ tiesiog nėra. Matyti ir didžiulė konkurencija – kiekvienas nori būti geresnis už kitą. Žinoma, yra įvairių lygių muzikantų. Tie, su kuriais grojome mes, vieni geriausių. Ten net nežiūrėdamas gali eiti į bet kurį klubą – visur skamba gera muzika. Visas miestas – tarsi didžiulė kultūros mugė.

Žinoma, mes ir Lietuvoje turime puikių tiek klasikinės muzikos, tiek džiazo atlikėjų, tačiau jų kur kas mažiau.

L. P.: Ten visur skamba gera muzika, net batų parduotuvėje. Pagalvojau, kodėl pas mus taip nėra? Lietuvoje muzikine prasme žmonės yra skriaudžiami. Kiek ten teko matyti muzikinių grupių, jauni atlikėjai groja kartu su 60-mečiais. Nėra amžiaus cenzo, jie tiesiog muzikuoja, randa bendrą kalbą.

Lietuvoje tokios reakcijos į savo muziką kaip Amerikoje nesulaukiame. Ten žmonės giria ne abstrakčiai (buvo gerai, gražu), bet vardina konkrečius dalykus, sako, kuri daina jiems patiko. Lietuvos klausytojai labiau kreipia dėmesį į neigiamus dalykus, ir tas skirtumas labai juntamas. Ten labai graži bendravimo kultūra.

R. S.: Išsipildė ir viena mano svajonė – pabūti Baptistų bažnyčios choro repeticijoje. Jų bažnyčia tokia kaip mūsų Operos ir baleto teatras: didžiulė scena su duobe muzikantams, gieda 200 choristų, jiems pritaria 12 puikių muzikantų. Klausydamas jų giedamų gospelų patyriau stipriausią sukrėtimą, emocijos spaudė ašaras ir kėlė šiurpą (gerąją prasme). Stebina, kaip jie gieda – karštai, jausmingai, su polėkiu ir atsidavimu.

L. P.: Man labai patiko dirigento prieš repeticiją pasakyta kalba. Ypač ryškiai atsimenu vieną jo sakinį: „Jeigu čia atėjai tik šiaip padainuoti, pabūti chore, tai gali eiti lauk, nes jeigu tu nedainuosi iš visos širdies, taip, kad dainuotum lyg gyventum, tai ir gyvenimas tau nieko neduos“. Tuomet pagalvojau, kad tai išgirdo visi muzikantai, nes visi 200 iš tiesų giedojo visa širdimi. Jie labai šiltai mus priėmė, pasisodino pačiame viduryje ir negailėjo nei komplimentų, nei susižavėjimo žodžių.

– Kas jums yra folkloras?

L. P.: Apie folkloro muziką žmonės turi labai menką supratimą, jį formuoja televizija ir laida „Duokim garo“. Man folkloras yra gyvenimo būdas, mano duona ir sviestas. Aš dalyvauju daugelyje projektų su kitų tautų folkloro atlikėjais ir vis įsitikinu, kad lietuvių folkloras labai dera su kitų tautų muzika – gruzinų, norvegų, afrikiečių. Senosios lietuvių dainos – didžiulis paveldas, ir jeigu mes jas keliame į Lietuvos ar pasaulio scenas, tai labai gražu.

Man labai svarbu, kad mūsų dainos yra įtrauktos į abiturientų egzaminus. Kadangi pati dėstau folklorą, labai noriu, kad lietuviai neniekintų savo žemės, puoselėtų tautinį pasitikėjimą, mėgtų liaudies dainas ir jomis, mūsų protėvių palikimu, didžiuotųsi, žinotų, kad mūsų sutartinės yra įtrauktos į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kiekvieną kartą užlipus ant scenos man malonu pasakyti, kad mūsų muzikoje skamba autentiškos dainos.

– Kokių kitų tautų dainų turite savo repertuare?

R. S.: Kadangi turiu ukrainietiško kraujo, atliekame vieną ukrainietišką dainą. Dažnai koncertuose išreiškiame savo pilietinę poziciją, nes mums ne tas pats, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, palaikome juos bent jau morališkai. Taip pat turime įrašę bendrą dainą „Artificial Love“ su gruzinų etnodžiazo grupe „ZumbaLand“ Be abejo, koncertuose smagu groti ir latvišką dainą.

– Ačiū už pokalbį.