Grégory Privat kvintetas: šiltieji saulėtosios Martinikos garsai

Birželio 7-osios vakarą per patį Vilniaus festivalio mediumą iš sodų ir sodybų nesuskubę į Filharmonijos salę vilniečiai tikrai turėtų gailėtis. Džiazo pianisto ir kompozitoriaus Grégory Privat kvintetas net ir šiltą saulėtą sekmadienį atnešė dar daugiau šviesos ir šilumos. Ne tik todėl, kad G. Privat kilęs iš kone visada saulėtos Martinikos, bet pirmiausia todėl, kad jo kuriama ir atliekama muzika alsuoja ypatinga pozityvia energija ir šviesa. Kaip niekad šviesiais veidais ėjo klausytojai po pusantros valandos be pertraukos trukusio koncerto.

Regis, nieko ypač originalaus koncerte neišgirdome, o ir ką originalaus šiais laikais dar galima pasakyti? Ir tikrai, jau pirmoje kompozicijoje išgirdau tam tikrų harmoninės kalbos ir faktūrinių sąsajų su 9 dešimtmečio gitaristo Pato Metheny ar Chicko Coreos (abu vilniečiams pažįstami „gyvai“) kūryba. Tačiau čia panašumai turbūt ir baigiasi. P. Metheny, gitara išgaudamas plačius tembrinius harmoniniams sąskambius, pasitelkia savąjį orkestrioną (sudėtingą, įvairius instrumentus vienu metu valdantį elektroninį-mechaninį įrenginį), o Grégory Privat tai padaro vienu akustiniu fortepijonu, tiesa, jam talkino neeilinis būtent gitaros virtuozas – Manu Codjia.

Vienas iš Grégory Privat (beje, ir minėto Chicko Coreos) kūrybinio įkvėpimo šaltinių – Karibų regiono muzika, jos intonacijos, ritmika ir instrumentų tembrai. Kaip žinoma, Karibų muzika padarė pastebimą įtaką šiuolaikiniam džiazui. Grégory Privat skambinimo maniera išsiskiria virtuozišku lengvumu ir elegancija, tarsi užkoduotu mistiniu intelektu ir aristokratiškumu. Sykiu tai galingi aistrų ir emocijų proveržiai. Grégory, jungdamas karibiškus ritmus, kuria savitą harmoninę kalbą free jazz stilistinėje bazėje ir turtingą ritminį audinį.

Grégory Privat pirmąsias pamokas dar vaikystėje gavo iš savo tėvo, žymaus Martinikos pianisto Jose Privat, kuris nuo 1993 metų grojo su populiaria Martinikos grupe „Malavoi“. Maždaug nuo 10 metų Grégory atsidėjo rimtesnėms klasikinio fortepijono pamokoms, daugiau dėmesio skirdamas techninių įgūdžių formavimui. Būdamas šešiolikos Grégory susidomėjo džiazu, improvizacine muzika ir kompozicija. Vėliau dar buvo studijos Tulūzos inžinerijos mokykloje, tačiau ir tada Grégory neapleido muzikavimo, grodavo solo ir su ansambliais įvairiuose klubuose. 2005-aisiais sėkmingai debiutavo festivalyje „Biguine Jazz“ Martinikoje, buvo tarp finalininkų džiazo pianistų Montrė džiazo festivalio konkurse (2008) ir Martialo Solalo konkurse (2010).

Jau minėjau puikų gitaristą Manu Codjią. Su juo, kaip ir su kitais ansamblio partneriais – čeku kontrabosininku Jiri Slaviku, brazilu perkusininku Adriano Tenorio ir perkusininku iš Gvadelupės Sonny Troupé, – pianistas bendradarbiauja jau keletą metų. Su jais 2013 m. įrašė ir antrąjį savo albumą „Tales of Cyparis“, kurio muzika sudarė šiųmečio Vilniaus koncerto pagrindą. Albumo pasakojama istorija verta atskiro dėmesio, nes pačiam pianistui ji labai svarbi savo simbolinėmis prasmėmis: kai 1902 m. išsiveržęs Pelė ugnikalnis nušlavė didelę dalį Martinikos salos su buvusia sostine Sen Pjeru, vienintelis išsigelbėjęs žmogus buvo Louisas-Auguste´as Cyparis, kalėjęs akmeniniame bunkeryje. Albumo muziką galima apibūdinti kaip emocingą pasakojimą, kuriame atsiskleidžia autentiška istorija.

Bisui išgirdome pianisto pirmojo albumo „Ki Koté“ muziką, kuri tokia pati šviesi ir kupina pozityvių nuostatų. Su ansambliu pasirodė ir švedų vokalistas Gustavas Karlströmas, pasižymintis unikaliu, plataus diapazono balsu, kuriame buvo girdėti ir Martinikos pakrančių smėliuko šiugždenimas. Visi ansamblio partneriai yra puikūs muzikantai savo fantazijos polėkiu ir kūrybiškumu. Ypač išskirčiau perkusininkus, Adriano Tenorio valdo visą tarškiantį, švilpiantį, dundantį nematytų būgnų, būgnelių, barškalų orkestrą. Regis, šis muzikantas gali įspūdingai ir efektingai groti bet kuo, kas tik išleidžia kokį nors garsą.

Tad praleidusiems šį koncertą ir dar norintiems pagauti žiupsnelį Martinikos šilumos lieka panaršyti internete.....