Maja Pliseckaja: „Ščedrinas man dovanodavo ne briliantus, o baletus!“

2015 Nr. 7–8 (450–451), Nikolaj Jefimovič

IN MEMORIAM

 

 

Šių metų gegužės 2 dieną anapilin iškeliavo viena garsiausių XX amžiaus balerinų Maja Pliseckaja. Eidama 90-uosius ji mirė nuo širdies smūgio Miunchene (Vokietija), su kuriuo susiję dvidešimt pastarųjų jos gyvenimo metų. Vos prieš savaitę lankydamasi Maskvoje ji derino savo būsimų jubiliejinių iškilmių programą.

Beveik prieš penkerius metus, 2010-ųjų lapkričio 20-ąją, Rusijos laikraščio „Komsomolskaja pravda“ korespondentas Nikolajus Jefimovičius svečiavosi pas baleriną ir jos vyrą kompozitorių Rodioną Ščedriną Miunchene. „Muzikos barų“ skaitytojams pateikiame šios viešnagės įspūdžius, padedančius geriau pažinti legendinę asmenybę.

 

Prieš skrisdamas į Miuncheną į lagaminą įsimečiau kepalėlį „Borodino“ duonos ir skardinę silkių, kurias taip mėgsta Maja Michailovna. Žinojau – geresnių lauktuvių iš Maskvos M. Pliseckajai nebūna. Ir išties, ji iškart užsidegė atidaryti silkes. Tačiau Rodionas Konstantinovičius pažvelgė į žmoną su švelniu priekaištu: juk dabar einame į koncertą. Tuomet Maja Michailovna atsiriekė storą riekę kalendromis kvepiančios „Borodino“ duonos. Ir čia pat pradėjo vartyti „Komsomolskaja pravda“ numerį su ištrauka iš jos naujausios knygos. Žinoma, galima pasižiūrėti ir internete, bet vis dėlto maloniau laikyti rankose laikraštį, kurį Maja Michailovna, jos pačios žodžiais tariant, labai gerbia. Jiedu su R. Ščedrinu specialiai važiuoja į Miuncheno geležinkelio stotį kioske nusipirkti „Komsomolskaja pravda“ santraukos.

Išgėrę kavos su „Borodino“ duona, išsirengėme į „Prinzregententheater“ – ten Miuncheno kamerinis orkestras šventė savo jubiliejų. Kai priartėjome prie teatro, Maja Michailovna mostelėjo galva: čia aš šokau savo paskutinę „Isadorą“. Ir taip ilgesingai atsiduso, tarsi būtų pasirengusi tuoj pat skrieti į sceną...

R. Ščedrinas su M. Pliseckaja kukliai atsistojo į eilę prie langelio, pro kurį buvo išduodami vokai su kvietimais. Jubiliejinio koncerto viršūnė ­– suomių pianisto ir kompozitoriaus Olli Mustoneno, R. Ščedrino bičiulio, pasirodymas. Santūrusis suomis grojo su tokiu rusišku polėkiu, kad, atrodė, fortepijonas neišlaikys jo aistringų rankų veržlumo. Grimerinėje, į kurią užsuko M. Pliseckaja ir R. Ščedrinas, O. Mustonenas padovanojo Majai Michailovnai savo prašmatniausią puokštę.

O kitą dieną patraukėme į aludę: kurgi kitur pasėdėsi Bavarijos sostinėje? „Nėra geresnio čionykščių restoranų eksperto negu Majuša. Tikriausiai naujoji jos knyga bus apie restoranus“, ­– pajuokavo Rodionas Konstantinovičius.

„Taip, mėgstu alų!“ – sąžiningai prisipažino balerina.

Pasirodė, kad mėgstamas Majos Michailovnos restoranėlis yra šalia namų. Jo savininkai – serbų šeima. Vos įėjome, iki ausų išsišiepęs šeimininkas ir virtuvės vadovas Ilija iškart pasiuntė M. Pliseckajai oro bučinį. Patiekalus rinkomės neilgai: itališki virtinukai su špinatais Majai Michailovnai, spagečiai R. Ščedrinui, itališka daržovienė visiems. Mūsų su Maja Michailovna alaus gėrėjų draugijos R. Ščedrinas nepalaikė ir užsisakė taurelę grapos. Štai tokie buvo miunchenietiški itališkų patiekalų pietūs serbiškame restoranėlyje.

– O ar Jūs, Maja Michailovna, gaminate? – nesusilaikiau nepaprovokavęs.

– Kai reikia, gaminu. Ščedrinui patinka. Mielai gaminu, bet jokių įmantrybių. Svarbiausia – skanu, štai ir viskas.

– Aš jai kaskart sakau – priruošei kaip vestuvėms, – nusijuokė R. Ščedrinas.

– Maja Michailovna, vienoje savo knygų rašėte, kad visada turėjote žvėrišką apetitą.

– Taip ir yra!

– O kaipgi dietos?!

– Aš jų nesilaikydavau! – išdidžiai tarė M. Pliseckaja, kirsdama itališkus virtinukus. Ir kad visai pribaigtų, pridūrė: „Visada valgydavau daug. Ir mano svoris buvo šiek tiek didesnis, negu reikėtų. Buvo laikotarpių, kai svoris mažėdavo, tačiau ne specialiai – tiesiog dėl repeticijų nespėdavau pavalgyti.“ Ir staiga tarsi namuose pasiūlė: „Kaip skanu – paragaukite mano virtinukų!“ Tokio pasiūlymo sunku atsisakyti.

Čia priėjo Ilija sužinoti, ar patiko valgis: dėl tokių svečių jis pats stojo prie viryklės.

– Sehr gut! – sušuko Maja Michailovna. Ir staiga restoranėlyje suskambo „Karmen siuitos“ muzika. Ilija patenkintas nusišypsojo – jo staigmena pavyko. Juk čia, Miuncheno restoranėlyje, „Komsomolskaja pravda“ korespondentas“ ir kalbėjosi su garsiąją balerina.

O štai apsilankymas futbolo rungtynėse, į kurias rengėmės tomis dienomis Miunchene, žlugo: nors, kaip sakė R. Ščedrinas, ir bilietai buvo, ir pažįstami kvietė, bet nepavyko. Maja Michailovna buvo aiškiai nusivylusi ir keletą kartų, viltingai žvelgdama į Rodioną Konstantinovičių, kamantinėjo: „Gal dar pavyks?“ Mat M. Pliseckaja ir R. Ščedrinas – aistringi futbolo gerbėjai. Tokių dar reikia paieškoti – Miunchene vaikšto į rungtynes kaip į darbą. Ir taip beria futbolininkų pavardes – tiek vokiečių, tiek rusų, – kad galėtų dirbti laikraštyje „Sovetskij sport“.

 

„AŠ KUR KAS PAPRASTESNĖ IR ĮPRASTESNĖ...“

– Prieš mūsų susitikimą telefonu sakėte: dabar aš mėgaujauosi gyvenimu, nors ir nešoku.

– Tai tiesa. Man nereikia būti įsitempusiai, galima pasilepinti. Galiu gyventi R. Ščedrino muzika, kuri man kaip šviesos spindulys.

– O koks jausmas būti savo vyro šešėlyje? Knygoje rašote, kad iš pradžių R. Ščedrinas buvo Jūsų triukšmingos šlovės šešėlyje. Dabar tarsi pasikeitėte vaidmenimis.

– Būtent pasikeitėme. R. Ščedrinas dabar turi tiek premjerų, naujai atliekami seni kūriniai, baletai, simfonijos, operos. Žinote, dėl to verta gyventi.

– Jūs turite tradiciją – Rodionas Konstantinovičius kiekvieno Jūsų jubiliejaus proga dovanoja savo kūrinį. Kaip kartą pasakė, negi dovanosi briliantus!

– Taip, buvo tokia tradicija.

– Nejaugi nė karto taip ir nepadovanojo briliantų?

– O kam? Aš jų neturiu ir man jų nereikia. Kartą pasigyriau Slavai Rostropovičiui, kad Rodionas man padovanojo „Damą su šuniuku“. Jis pasiteiravo: statulėlę? Aš sakau: ne, baletą!

– Ar Jūs niekada nepavyduliavote Rodionui Konstantinovičiui?

– Neduodavo preteksto.

– Kartą iš Prahos, kurioje gastroliavote, išlėkėte pas R. Ščedriną tiesiai į Kareliją...

– Tai buvo pirmieji mūsų bendro gyvenimo mėnesiai. Aš nuvykau pas jį į Sortavalą. Mes gyvenome mažame namelyje be patogumų. Aplink namelį briedžiai vaikščiodavo. Laimingas mėnuo...

– Ar anų laikų laimė ir dabartinė skiriasi?

– Žinoma. Kiti laikai, mes kitokie. Gyvenimas nugyventas.

– Svarbu neišbarstyti tos laimės, pažaboti likimą...

– Šito negalima išmokti. Tai arba yra, arba ne. Kaip talentas. Kai klausia, kaip, kas, kodėl, – visiški niekai. Jeigu žmonės gyventų pagal rekomendacijas, galbūt gyvenimas būtų kitoks.

– Kartą Jūsų paklausė, kaip galima gyventi su žmogumi, kurio galvoje visą laiką skamba muzika.

– Atsakysiu kaip ir tada – gera gyventi su tokiu žmogumi. Tiesiog nuostabu. Labiau mane stebindavo garso režisieriai, kurie R. Ščedrinui sakydavo: iškart matyti, kad jūs grojote violončele (trimitu, smuiku...). O juk jis tų instrumentų nė nebuvo lietęs. Kai žmogaus galvoje šimto muzikantų orkestras ir kiekvienam jis parašo tinkamą partiją – tai man neįmenama mįslė.

– Jūs ne kartą esate prisipažinusi, kad SSRS laikais neišvykote į užsienį dėl R. Ščedrino. O jeigu jis būtų ryžęsis?

– Jis nebūtų išvažiavęs. Jis rusas iki kaulų smegenų, šventiko anūkas. Pažvelkite į jo kūrinius: ko gero, vienintelė nerusiška tema – „Karmen siuita“. O visa kita? Baletai „Žuvėdra“, „Ana Karenina“, „Dama su šuniuku“. Simfonija „Mirusios sielos“. Baletas „Išdaigiškos čiastuškos“. „Užburtas klajūnas“ – geniali opera. O „Bojarina Morozova“ – kas gali būti rusiškiau?!

– Tačiau daugelis mano, kad Jūs seniai palikote Rusiją...

– Mes – Rusijos piliečiai, turime rusiškus pasus. O Miunchene Rodionas Konstantinovičius yra sudaręs sutartį su pasaulinio garso leidykla „Schott“, todėl mes čia. Čia išleisti visi R. Ščedrino kūriniai. Ir svarbiausia – jie atliekami. Atlieka geriausi muzikantai, geriausi dirigentai, geriausi orkestrai, dainuoja geriausi solistai. Jeigu iš autorinių honorarų gyventume Maskvoje, būtume skurdžiai. Čia autorių teisės saugomos, pinigai mokami vokiškai tvarkingai.

– Per 19 metų taip ir neįsigijote nuosavo namo Miunchene?

– Juk matėte – mes nuomojamės butą. Kaip seniau sakydavo, mebliuoti kambariai. Mus tai tenkina. Yra moteris, kuri tvarko mūsų namo laiptines, kartą per savaitę sutvarko ir mūsų butą. Maisto produktus perkame patys.

– Ir taip gyvena didžioji balerina?

– Prabanga man joks džiaugsmas. Greičiau rūpestis. Jei turėtum namą, reikėtų jį tvarkyti, išlaikyti. Siaubas! O dabar kaip viešbutyje – man patogu. Žinau garsių žmonių, kurie visą gyvenimą taip gyveno. Pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas. Davidas Burliukas (dailininkas, dažnai vadinamas rusų futurizmo tėvu. – Red.) su savo žmona Marusia. Jie turėjo pinigų, galėjo mokėti. Nemanau, kad jie neteisūs. Pakanka kitų rūpesčių.

Gyvenime aš daug paprastesnė ir įprastesnė, negu žmonės mano. Nemanau, kad esu auksas. Visiškai ne. Kokia esu, tokia... Norite – mylėkite, norite – ne. Aš neverčiu.

 

MĖLYNASIS ANOS PAVLOVOS AKMUO

– Ar tiesa, kad daugelį dokumentų, memorialinių daiktų atidavėte Berlyno, o ne Maskvos archyvui?

– Aš padalijau archyvą. Maskvoje, ko gero, net didesnė jo dalis. Pamaniau: kur nors kas nors pražus, o kur nors liks. Tegul būna ir čia, ir ten. Maskvoje iki šiol nesutvarkytas. O Berlyne prieš metus buvo surengta prabangi paroda. Namuose beveik nieko nebeturiu. Kostiumus atidaviau muziejams. Daugiausia – A. Bachrušino teatro muziejui. Tai, kas priklausė teatrui, teatre. Pierreʹo Cardino kostiumai – Piteryje, Rusų muziejuje.

– Turėjote didelę kolekciją dovanotų gulbių...

– Viskas Maskvoje, muziejuje. Galite pažiūrėti. Jos visos buvo skirtingos – porcelianinės, krištolinės. Netgi vaškinių buvo – žinoma, aš tų žvakučių neuždegdavau. O kartą gulbė buvo padaryta iš rožių žiedlapių. Ją man padovanojo Saša Godunovas per gastroles Amerikoje. Aš net aiktelėjau. Buvo švieži, kvepėjo! Ateinu – stovi gulbė. Nežinojau, nuo ko, jis netgi neparašė raštelio. Bet man pasakė.  

– Kodėl pats neįteikė?

– Jis taip nusprendė.

– Jūsų naujojoje knygoje gausu mažai žinomų nuotraukų. Pavyzdžiui, užkulisiuose šalia Jūsų – Marcello Mastroianni.

 – Tai Didžiajame teatre. Jis Maskvoje apsilankė spektaklyje. Užsuko į užkulisius su vertėju pasibaigus „Damai su šuniuku“. Ir pasakė: „Jūs laiminga, turite dar ir kūną.“ Nes aktoriai turi tik žodžius. O mes galime daugiau išreikšti.

– Dar viena reta nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip matuojatės Anos Pavlovos baletinį kostiumą.

– Mes visada buvome įsitikinę, kad ant jos Gulbės kostiumo – raudonas brangakmenis: kraujas, ji miršta. Kai paėmiau į rankas tą kostiumą, žiūriu – jis mėlynas. Mėlynasis akmuo. Tai Leono Baksto kostiumas. Ir štai jums objektyvus žvilgsnis: Peterburge yra teatro kavinė, kurioje kabo senos afišos, nuotraukos, kostiumai. Kai ten užėjau pirmą kartą, apžiūrėjau daugybę fotografijų ir tik prie vienos užtrukau ilgiau – kažkas pritrenkiamo, kokia poza, koks grožis. Kas tai? Pažiūrėjau iš arčiau – A. Pavlova.

 

DIDYSIS IR ARKLIDĖS

– Maskvoje dabar nerimastingai laukiama, kada bus atidaryta Didžiojo teatro senoji scena. Ar po rekonstrukcijos nedings jo magija?

– Labai bijau, kad taip atsitiks. Pokalbiuose apie Didžiojo teatro remontą išgirdau žodį „betonas“. Tai baisiausia, kas gali atsitikti akustikai. Juk senajame teatre buvo speciali mediena, netgi specialios pjuvenos. Ėmė ir išmetė. O juk to kaip tik reikia. Ardant parterį paaiškėjo, kad ten visas „pogrindis“ – smuiko formos. Tikriausiai neatsitiktinai. Ložės buvo padarytos iš medienos, anksčiau laikytos arklidėse. Viskas dėl akustikos.

– Mes visada mokame griauti, o po to didvyriškai atstatyti...

– Tai mūsiška – nevertinti to, kas padaryta anksčiau.

– Kartą sceną Jūs pavadinote savo priešu.

– Ji nebuvo priešas, bet reikėjo jos saugotis. Galėjai įsivaryti rakštį, pataikyti į įdubimą. Kartą pargriuvau užkliuvusi už štai tokios vinies: kalė dekoracijas. Dabar galima nebežiūrėti po kojomis – scena lygi, visur linoleumas, o ne lentos. Choreografams erdvu: daryk, ką nori.

– Galimybių daugybė, o ryškių vardų katastrofiškai mažai.

– Nepasakyčiau. Dabar baleto artistai šoka geriau. Mano laikais velniai žino kokia buvo balerinų forma. Mažytės kerplėšos, trumpakojės. O dabar merginos kaip modeliai. Vyrų šokis patobulėjo neregėtai. Kai aš pradėjau, to nebuvo nė iš tolo.

– O kaipgi Aleksandras Godunovas, Maris Liepa, Vladimiras Vasiljevas?

– Tai buvo jau vėliau.

– Rudolfas Nurejevas?

– Jo įtaka baletui didžiulė. Šiandien jis nesukeltų tokio furoro. Dabar daug kas taip šoka. Bet jis buvo pirmasis.

 

 „AŠ MIRSIU, „KARMEN“ – NIEKADA“

– Kieno pastarųjų metų „Karmen“ Jums artimiausia?

– Ji ne tik nepaseno nuo 1967 metų, ji tapo dar geresnė. Man paskambino Diana Višneva (Sankt Peterburgo Marijos teatro balerina. – Red.). Ji ką tik pašoko Karmen. Ir sako: Dieve mano, visiškai naujas spektaklis. Jekaterina Furceva (sovietinė kultūros ministrė. – Red.) prieš keturiasdešimt metų man pasakė: Karmen mirs. Aš jai atsakiau: Karmen mirs tada, kai aš numirsiu. Dabar jau galiu pasakyti: aš mirsiu, bet Karmen – ne. Tai daugiau, negu maniau.

– Dabar sunku patikėti, kad J. Furceva apkaltino Jūsų Karmen per dideliu seksualumu.

– Kai Svetlana Zacharova (Maskvos Didžiojo teatro primabalerina. – Red.) manęs paklausė, kas čia taip seksualu, atsakiau: nežinau. Tačiau tuomet taip buvo suprantamas žodis „seksas“. Yra dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti. Tai arba yra, arba nėra. Per duetą su Chosė aš turėjau padaryti špagatą.

– Jūs neatlikdavote visko, kas buvo sumanyta?

– Nuleisdavo uždangą ir išjungdavo šviesą... Nebuvo galima į tai žiūrėti! O kai šokau filme-balete „Fantazija“ (pagal Ivano Turgenevo „Pavasario vandenis“)... Beje, netrukus pasirodys dokumentinis filmas, kuriame bus ištrauka iš „Fantazijos“. Tai štai, Sergejaus Lapino (tuo metu jis vadovavo televizijai) vardu atėjo du tūkstančiai piktų laiškų – tai pornografija! Labai džiaugiuosi, kad pasirodys filmas, kad dabartiniai žmonės galės į tai pažiūrėti. Kai dabar matau scenoje nuogus šokėjus, trinu rankomis: štai jums, šekit! Mums tai nieko neleisdavo! Atrodė, kad komunistai savo vaikus darė vilkėdami kailinius...

– Apie vieną šiuolaikinių Karmen Jūs pasakėte: „Viskas puiku, nuostabu. Tačiau balerina nesupranta, ką ji šoka.“

– Tai galima pasakyti apie daugelį. Kartą baletmeisteriui Aleksejui Ratmanskiui pasakiau: „Kaip gerai dabartinėms balerinoms – jos turi vaizdo aparatūrą, gali pamatyti save, ištaisyti klaidas. Aš savęs nematydavau, bet paskui žiūrėdama filmuotą kino medžiagą griebdavausi už galvos: Dieve mano, viską daryčiau ne taip!“ A. Ratmanskis ramiai žvilgtelėjo ir tarė: „Ką Jūs! Jos žiūri ir žavisi savimi!“

– Gaila, kad A. Ratmanskis išvyko į Ameriką.

– Deja!

 

„GULBĖ“ PESIMISTĖ KREMLIUJE

– Sovietiniais laikais 99 procentai Didžiojo teatro buvo partiniai. Tik trys primabalerinos nebuvo SSKP narės – Marina Semionova, Galina Ulanova, Maja Pliseckaja. Kaip Jums pavyko?

– O štai ir pavyko. Kartais užsimindavo. Bet aš apsimesdavau visiška kvaile, nesuprantančia, apie ką kalbama. Žinojau – iš kailio išsinersiu, bet jokių partijų! Visi kalbėjo, kad esu nepaklusni. Su tokiais arba atsisveikindavo, arba juos sunaikindavo. Aš buvau reikalinga. Manimi girdavosi, kai kas nors iš užsienio šalių lyderių atvykdavo.

– Ar tiesa, kad per Kremliaus koncertus Jums drausdavo šokti „Mirštančią gulbę“ finale?

– Visi artistai prašydavo, kad būčiau paskutinė: pasirodyti po manęs nebuvo paprasta. Visada bisas. Todėl aš šokdavau pabaigoje. Tačiau per atsakingus koncertus šokdavau penkta arba šešta, nors būdavo devyni numeriai. Nebuvo galima tokio koncerto baigti pesimistine gaida – Gulbės mirtimi.

Sovetinės valdžios idiotizmas buvo beribis. Mes net baletuose šokdavome tik optimizmą. Nugalėdavome piktąjį genijų. Mes nesirinkdavome, ko norime, mums neleisdavo. Niekada nekviesdavo choreografų iš šalies, juo labiau – iš užsienio.

– O kaipgi Rolandʹas Petit, Alberto Alonso?

– A. Alonso kubietis – nenorėta pyktis su Fideliu Castro. O R. Petit – poeto Louis Aragono, vos ne svarbiausio Prancūzijos komunisto, draugas. Tik todėl leido.

– Savo anglų kalbą vadinate barbriška. Kaipgi Jūs bendraudavote?

– Aš visada turėdavau vertėjų. Mes buvome taip išauklėti: moki angliškai – kam tau tai? Pavyzdžiui, aš glėbesčiavausi, bučiavausi su Sophia Loren, kurią tiesiog dievinu. Ji taip norėjo su manimi pasikalbėti, bet po ranka nepasitikė vertėjo. Tai buvo baisu. Taigi jei kas norėjo su manimi pabendrauti – negalėjo.

– O išmokti?

– Jeigu ne motinėlė tinginystė...

– Tinginystė? Betgi balerinos darbas ne iš lengvųjų.

– Žmonės šiek tiek perdeda sakydami, kad tai nežmoniškas darbas. Sunku bet ką gerai daryti! Tai galioja bet kuriai profesijai. Cirkininkai dar ir gyvybe rizikuoja. Lenkiuosi cirkui. Ir sportui.

– Ir vis dėlto visas gyvenimas atiduotas baletui?!

– Aš juk žmonėms, ne sau. Kas nors sako – viską darau tik dėl savęs: šoku, rašau, kuriu... Į sceną eidavu tik dėl publikos, tiktai dėl publikos.

– Jūsų karališkas mostas ranka tarsi gulbės sparnu...

– Visi mano, kad tai baletinis mostas. O aš tą sparną nusižiūrėjau iš paukščių zoologijos sode. Ir kūno laikysena iš ten pat.

– O mokykloje Jus vadindavo raudona varna.

– Aš buvau ryški raudonplaukė. Didžioji Agripina Vaganova neatleisdavo, jei kas nors ką nors pražiopsodavo. Bet man atleisdavo. Ir vadindavo raudona varna... Ne todėl, kad aš jai būčiau patikusi. Ne, ji įžvelgė manyje sau tinkamą medžiagą. Ir ta medžiaga – aš žinau – iki šiol deramai neišnaudota.

 

„G. ULANOVA – MANO REPETITORĖ“

– Gyvuoja mitas, kad Jūs ir G. Ulanova nesutarėte. Kaip sekėsi tokioms ryškioms žvaigždėms išsitekti Didžiajame teatre?

– Kad ir kaip būtų keista, dėl vaidmenų mes niekada nesivaržėme. Mes juk tokios skirtingos. Pietūs – šiaurė. Pavyzdžiui, Michailo Lavrovskio „Akmeninė gėlelė“. Ji buvo Katerina, aš – Vario kalno šeimininkė. „Bachčisarajaus fontanas“: ji – Marija, aš – Zarema. „Žizel“: ji – Žizel, aš – Mirta. Viskas skirtinga.

– O kaip ji tapo Jūsų repetitore?

– G. Ulanova buvo oficiali teatro repetitorė. O aš kaip tik neturėjau nei repetitoriaus, nei nuolatinio pedagogo. Viską pasiekdavau pati. Buvo daug spektaklių, juose ir išmokau. Pagalvojau: galbūt ji mane „sustyguos“, parepetuos su manimi. G. Ulanova buvo drausminga. Man atrodė, kad ji ir mane sudrausmins.

– Ar ji mielai to ėmėsi?

– Be malonumo nebūtų ėmusis.

– Rašėte, kad G. Ulanova Jums papasakodavo net tai, ko niekas nežinojo.

– Specialiai paplepėti nė karto nebuvome susėdusios. Tačiau teatre per repeticijas daug kalbėdavomės.

– Sako, kad ji buvo uždaras žmogus.

– Labai. Baisiai bijojo žmonių. Vaikščiodavo koridoriumi nuleista galva. Neduok Dieve, su kuo nors susidurti žvilgsniu. G. Ulanova buvo tikra primabalerina. Šoko mažai. Į Kremlių jos niekada nekviesdavo.

– O Jūs niekada nenorėjote tapti repetitore – juk milžiniška patirtis?

– Tuomet būtų reikėję sėdėti vienoje vietoje. O man tai nuobodu, aš pripratusi daug važinėti. Anksčiau, kai niekur neišleisdavo, važinėdavau po Rusiją. Šokau visuose miesteliuose. Būdavo blogai, šalta, kojos stingdavo, kreivos grindys. Nieko, šokdavau.

 

APIE P. CARDINĄ, ANEKDOTUS IR MITUS

Jūs, kaip ir anksčiau, mėgstate silkę, juodą duoną...

– Tai skanu. Jau esu sakiusi, kad duona su sviestu – geriausia, ką žmonės yra sugalvoję. Ir kremus mėgstu, ir dėlioti pasjansą. Nors ir rafinuotus dalykus įdomu išbandyti. Visada dėviu tai, kas man patinka. Mano mylimo P. Cardino siluetai – fantastiški. Kaip kadaise Sandro Botticelli. P. Cardino pasaulinei šlovei užtenka to, kad jis pirmasis pasiūlė mini sijonėlius ir juodas pėdkelnes. Tai madinga iki šiol.

– Ar pavyksta kada nors pabendrauti su P. Cardinu?

– Labai retai. Mes Prancūzijoje būname kartą per metus, ne dažniau. O jis, nepaisydamas amžiaus, labai daug dirba. Netgi padeda atstatyti Kinų sieną.

– Kaip?

– Paprastai: duoda pinigų. Dar jis turi kažkokių reikalų Venecijoje – ir ten finansuoja restauravimą. Jis apskritai nuostabus žmogus.

– Vienu metu Maskvoje Jūs buvote madų diktatorė...

– Kartais matau moteris, dėvinčias mano modelio sukneles. Ir man tai labai patinka. Man neatrodo, kad tas, kas madinga, tas ir gražu. Nebūtinai tai sutampa. O ir mada nuolatos kinta. Negalima kasdien keisti savo skonio!

– Kas Jums suteikia optimizmo?

– Aš realistė. Yra taip, kaip yra. O apie optimizmą – anekdotas. Berniukas optimistas ir berniukas pesimistas užtinka krūvelę, kurią prieš porą valandų paliko kumeliukas. Pesimistas sako: bjaurybė, ką pridarė! O optimistas: oi, arkliukas prabėgo!

– O koks Jūsų mėgstamas anekdotas?

– Daaaug! Beje, beveik visi apie muzikantus. Apie orkestrantus. Jie labai šmaikštūs. Taip pat kordebaletiniai. Bet anekdotus reikia mokėti pasakoti. Štai M. Rostropovičius labai gerai pasakodavo. Kai kurie žmonės patys juokiasi, o jis – visiškai rimtai, tuomet dar juokingiau. Aš ne visus pasakoju.

– Nepadorių žinote?

– Tokių daugiausia.

– Kodėl nepadorūs visada turi pasisekimą?

– Todėl, kad juokingi. Galiu papasakoti. Ateina žmogus. Trenkia kumščiu į stalą: viskas! Nuo šiol aš namuose šeimininkas. Žmona nustemba: kaip tai? Uošvė: kaip tai? Jis: noriu – atiduodu atlyginimą, nenoriu – neatiduodu! Žmona: kaip tai? Uošvė: kaip tai? Jis: ir apskritai, noriu – miegu su žmona! Noriu – su uošve! Žmona: kaip tai? Uošvė: o štai taip!

– Daug moterų – ir garsių, ir paprastų – krito kovos su amžiumi, gyvenimu, nervais lauke. Sako, kad Jūs puikiai atrodote dėl vadinamųjų auksinių siūlų.

– Auksinių siūlų niekada nenaudojau. Atrodo, kad tai daroma jauname amžiuje, pagyvenusiems jau neturi poveikio. Yra tokia Olga Cukanova, viena mano baleto konkurso Peterburge rėmėjų. Ji kaip tik vadovauja kosmetologijos centrui, kuris naudoja auksinius siūlus. Manau, nuo to ir atsirado mitas apie mane.

– O kaip Jūs apskritai vertinate mitus apie save?

– Niekaip. Žmonės kalba, ką nori.

– Ar nesigailite, kad mažai filmavotės kine?

– Dažniausiai siūlydavo neįdomius vaidmenis. Norėjau nusifilmuoti „Pikų damoje“, bet nepavyko – režisierius nerado rėmėjų. Dar buvo įdomus pasiūlymas filme „Tarasas Bulba“ suvaidinti tą, kuri atveda Bulbos sūnų pas panelytę...

O kada paskutinį kartą šokote?

– 2010-uosius sutikome Sankt Peterburge, Valerijaus Gergijevo namuose. Sušokau ten osetinų šokį, V. Gergijevo žmona grojo akordeonu.

– Kurgi išmokote?

– Ten pat, per vakarėlį: V. Gergijevo sesuo parodė šokio judesius, aš iškart pagavau stilių. Visi aikčiojo iš susižavėjimo! O Ščedrinas buvo tiesiog apstulbęs.

– Majos Pliseckajos linkėjimai skaitytojams:

– Linkiu visiems žmonėms gerai gyventi. Sunkus linkėjimas. Tai labai sunku. Bet tai mano linkėjimas. Kad jūs gerai gyventumėte.

 

Iš M. Pliseckajos dosjė

 

Tėvai

M. Pliseckaja gimė 1925 metų lapkričio 20-ąją Maskvoje.

Garsiosios šokėjos motiną sovietiniai kino žiūrovai pažinojo Ra Meserer vardu. Nebyliojo kino aktorė Rachilė Meserer su būsimuoju vyru Michailu Pliseckiu susipažino dar studijuodama VGIK (Kinematografijos institute). Šeimoje gimė trys vaikai. Šokiais žavėjusis R. Meserer šiuo pomėgiu užkrėtė ir dukterį bei sūnų Azarijų. Tačiau laimė truko neilgai – 1937 metais Majos tėvą, Špicbergeno salos generalinį konsulą, areštavo. Kitą dieną atėjo ir motinos.

„Kai ją areštavo ir reikalavo pasirašyti, kad vyras šnipas, išdavikas, diversantas, nusikaltėlis, sąmokslo prieš Staliną dalyvis ir t. t., ji griežtai atsisakė. Tais laikais tai buvo didvyriškas poelgis. Jai skyrė aštuonerius metus kalėjimo“, – pasakojo M. Pliseckaja.

 

Kūryba

Mergaitę įsidukrino teta – Maskvos Didžiojo teatro balerina. Motiną M. Pliseckaja pamatė tik likus dviem mėnesiams iki karo pradžios. 1941 metų birželio 21 d. Maja debiutavo per mokyklos baigiamąjį koncertą Didžiojo teatro filiale akompanuojant Didžiojo teatro orkestrui. Evakuacijoje būsimoji balerina buvo neilgai – 1943 metų balandį ji oficialiai priimta į Didžiojo teatro trupę. Iš pradžių šoko kordebalete. Tuo metu atsirado ir jos gyvenimo numeris „Mirštanti gulbė“, parengtas koncertams.

Geriausia savo pedagoge M. Pliseckaja laikė Agripiną Vaganovą. Kai M. Pliseckaja pakeitė susirgusias primabalerinas ir pašoko su A.Vaganova parengtą Mašą Piotro Čaikovskio balete „Spragtukas“, jai pradėtas skirti solinis repertuaras. 1945 metais ji atliko Rudens fėjos partiją Sergejaus Prokofjevo balete „Pelenė“, vėliau – pagrindinį vaidmenį Aleksandro Glazunovo balete „Raimonda“. Po to tapo akivaizdu, kas Didžiajame teatre yra primabalerina. Po dvejų metų M. Pliseckaja pirmą kartą šoko Odetą-Odiliją P. Čaikovskio „Gulbių ežere“, kuris tapo vienu pagrindinių jos kūrybinės biografijos veikalų. Publika pradėjo eiti į teatrą specialiai dėl M. Pliseckajos – jos vaidmuo „Gulbių ežere“ tapo įžymus, beveik prilygstantis pačiam Didžiajam teatrui.

1958 metų spalio 2-ąją M. Pliseckaja ištekėjo už kompozitoriaus Rodiono Ščedrino. Ant jo pirmojo baleto „Arkliukas Kupriukas“ partitūros titulinio puslapio užrašyta dedikacija: „Majai Pliseckajai“. Caraitės vaidmenį ji atliko 1960 metais. Jai dedikuoti ir R. Ščedrino baletai „Ana Karenina“, „Žuvėdra“, „Dama su šuniuku“.

Po laiško tuomečiam SSRS vadovui Nikitai Chruščiovui balerina buvo išleista gastrolių į užsienį. Jungtinėse Amerikos Valstijose jos talento gerbėju tapo ir prezidento Kennedy šeima. O po triumfo Prancūzijoje tuometis Paryžiaus meras Jacquesʹas Chiracas apdovanojo ją Prancūzijos sostinės aukso medaliu. Vienas žiūrovų buvo dizaineris Pierreʹas Cardinas – jis buvo pristatytas M. Pliseckajai, nuo tada užsimezgė jų draugystė. P. Cardinas kūrė kostiumus jos spektakliams.

Iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos M. Pliseckaja oficialiai buvo Maskvos Didžiojo teatro primabalerina. Jos repertuare būta ir klasikos – nepralenkiama Kitri „Don Kichote“, novatoriška „Karmen siuita“. 1990 metų sausio 4-ąją M. Pliseckaja šoko savo paskutiniame spektaklyje Didžiajame teatre – „Žuvėdroje“. Dėl nesutarimų su teatro vadovybe balerina paliko pagrindinę Rusijos sceną.

Nuo 1987-ųjų pabaigos iki 1990-ųjų ji dirbo Ispanijoje, vadovavo Madrido baleto trupei. 1991 metais su vyru įsikūrė Miunchene. 1994 metais tapo ką tik įsikūrusios trupės „Rusų imperatoriškasis baletas“ prezidente. Tais pačiais metais išleido knygą „Aš, Maja Pliseckaja...“, kuri iškart tapo bestseleriu, išversta į vienuolika kalbų, tarp jų ir į lietuvių.

M. Pliseckaja – unikali balerina ir pagal ilgaamžiškumą. Ji šoko numerį „Ave Maya“ per savo 75-metį! Tą patį numerį atliko ir per R. Ščedrino 70-metį Didžiajame teatre 2002 m. gruodžio 2 d.

Jos baletiniai duomenys pripažinti visame pasaulyje: platus žingsnis, aukštas šuolis, puikūs sukiniai. Ką jau kalbėti apie ugningą temperamentą ir fenomenalų muzikalumą!

 

Apdovanojimai

Be visų įmanomų sovietinių garbės vardų, ordinų, premijų, ji apdovanota ir Prancūzijos Garbės legiono ordinu. Kai Prancūzijos prezidentas François Mitterrandʹas įteikė jai šį apdovanojimą, kai kurie sovietiniai valdininkai nustebo – negi ji Pasipriešinimo kovotoja? „Aš visą gyvenimą priešinuosi“, – pareiškė balerina.

Jos vardu pavadinta žvaigždė ir bijūnų rūšis.

 

Vertė Milda AUGULYTĖ

 
Traviata