Menas be taisyklių. Interviu su pianiste Khatia Buniatishvili

2015 Nr. 7–8 (450–451), Lina Navickaitė-Martinelli

Gruzijoje gimusios Khatios Buniatishvili vardas – vienas skambesniųjų šiandienos fortepijono meno pasaulyje. Charizmatiškos dvidešimt aštuonerių pianistės kelias į muzikos olimpą – bemaž chrestomatinė sėkmės istorija. 2008 m. ji laimėjo trečią vietą ir publikos prizą XII tarptautiniame Arthuro Rubinsteino pianistų konkurse, 2010-aisiais pasirašė išskirtinį įrašų kontraktą su „Sony Classical Records“ kompanija. Nuo tada jau išleido tris solines kompaktines plokšteles, visame pasaulyje koncertuoja su ryškiausiais partneriais ir, nors kritikų požiūris į gruzinų pianistę gana nevienodas, ji lyginama su jaunąja Martha Argerich. Abejingų nepaliekanti (netrūksta tiek susižavėjimo šūksnių, tiek ir neigiamų vertinimų) Buniatishvili pasižymi savitu interpretaciniu braižu ir nestokoja įdomių įžvalgų, kuriomis dalijasi, pavyzdžiui, pati rašydama esė savo kompaktinių plokštelių bukletams. Su pianiste kalbėjomės gegužės 31 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur ji rengėsi Vilniaus festivalio pradžios koncertui.

 

­– Khatia, kalbamės iškart po Jūsų repeticijos su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, su kuriuo rytoj skambinsite Sergejaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2. Jei Jums reikėtų užbaigti sakinį: „Rachmaninovo Antrasis koncertas yra kūrinys apie...“

­– Apie meilę. Apie gyvenimą... To pakanka.

– Ar grodama sau kuriate kokius nors vaizdinius?

– Taip, tačiau jie labai spontaniškai pasirodo ir išnyksta. Be to, grojant tą patį kūrinį, vaizdiniai nebūtinai turi kartotis – kiekvienąsyk jie gali būti kiti. Kartais tai net ne vaizdiniai, veikiau tam tikrų emocijų koncentracija. Pasitaiko, kad muzika man primena kokį nors kvapą, susijusį su tam tikru gyvenimo momentu, – garsai gali priminti tai, ką užuodei pirmąsyk tą muziką girdėdama ar atlikdama.

– Jūsų koncertų tvarkaraštis nepaprastai intensyvus. Kaip susidorojate su tokiu gyvenimo būdu? Ar siekiate išlaikyti kokius nors dienos ritualus, kad ir kur tuo metu būtumėte?

– Tiesą sakant, tikrai nelengva. Pradėdamas karjerą apie visus tuos niuansus nenutuoki, o kai jau esi atsidūręs toje situacijoje, lieka gyventi šia diena stengiantis kaip nors palaikyti savo ritmą. O štai supratimo, kaip tai padaryti, labai trūksta. Nėra stabilumo, nuolat keliauji iš vienos vietos į kitą. Vienoks jausmas važiuoti į koncertų salę iš namų ir visai kitoks – iš viešbučio. Tačiau nuolat stengiuosi rasti aukso vidurį, tam tikrą balansą, ir jei nemanote, kad esu išprotėjusi keistuolė, vadinasi, man pavyksta!

– Kokius savo karjeros posūkius išskirtumėte kaip esminius?

– Pradėti reikėtų nuo žmonių, kurie manyje įžvelgė menininkę, su kurių pagalba atsidūriau didžiojoje scenoje. Vienas jų – Gidonas Kremeris. Jis padėjo man žengti išties didelį karjeros žingsnį, ypač kamerinėje muzikoje. Tačiau man nepaprastai pasitarnavo dabarties „visuotinio prisijungimo“ situacija – tai, kad buvau filmuojama ir pamatyta daugybės žmonių. Man niekada neteko kaip nors ypatingai stengtis dėl savo karjeros, ko nors spausti. Ir taip nutiko ne dėl kokio nors konkurso prizinės vietos, bet tiesiog dėl to, kad 2008-ųjų Rubinsteino konkursas buvo filmuojamas ir daugybė žmonių jo dalyvių pasirodymus galėjo žiūrėti internete. Taip ir prasidėjo mano karjera: buvau pastebėta, kažkam pasirodžiau įdomi. Ėmė plaukti pasiūlymai, susidomėjo įrašų kompanijos, agentūros...

– Nepaneigiamai esate patraukli medijoms. Beje, ar niekada neteko pajusti, kad turite įdėti papildomų pastangų, meninės energijos, tarsi turėtumėte įrodyti kritikams, kad ne tik puikiai atrodote, bet ir gerai grojate?

– Nuo vaikystės save suvokiau kaip talentingą, bet ne kaip gražią. Be abejo, laikui bėgant daug kas keičiasi, kaip ir žmonių vertinimas, bet tik ne vidinis pojūtis. Jei to klausiate, darau išvadą, kad tai, kaip aš save suvokiu, ir tai, kaip mane mato kiti, nepaprastai skiriasi.

Mano toks charakteris, kad labai nemėgstu kam nors ką nors įrodinėti. Jei prireikia, vadinasi, žmonės tiesiogiai manyje to neįžvelgė, ir manęs kontaktas su tokiu žmogumi ar tokia publika tiesiog nedomina. Juk užtenka pažvelgti žmogui į akis, ir iškart gali suprasti, koks jis. Ir jei kas nors to nepastebėjo iš pirmo žvilgsnio, vadinasi, lieka dvi galimybės: arba jis nenorėjo to įžiūrėti, arba nepajėgus tai padaryti. Abiem atvejais nenorėčiau būti stebima ir vertinama žmonių, kurie nemato, kokia iš tiesų esu.

– Vis dėlto, regis, savo kūrybiniam įvaizdžiui skiriate ypatingą dėmesį. Kieno idėjos paprastai slypi už Jūsų gražiųjų fotosesijų? Kiek tie kadrai atspindi Jūsų asmenybę, nuotaikas, atliekamą muziką?

– Tiesą sakant, esama daugybės fotografijų, kurios man nieko nereiškia. Labai skiriasi nuotraukos, daromos žiniasklaidai, – šios man nelabai rūpi, ir tos, kurias darome specialiai kompaktinėms plokštelėms: pastarosios yra teminės, ir jos man tikrai svarbios. Visų pirma dėl to, kad domiuosi kitais menais. Tad visa tai darau ne todėl, kad norėčiau sukurti kokį nors ypatingą įvaizdį, bet dėl to, kad mane tai domina. Esu pianistė, bet man patinka būti ir filmuojamai, ir filmuoti kitus; man patinka kamera, kinas, fotografijos menas. Savo kompaktinėms plokštelėms idėjas visuomet siūlau pati – mano įrašų kompanija „Sony“ nediktuoja, ką turėčiau daryti. Fotografams pateikiu savo koncepciją, o tada jie, be abejo, turi visišką laisvę kurti taip, kaip tą mano idėją supranta. Man regis, ypač puikiai mums sekasi dirbti su Esther Haase – ji buvo visų trijų mano kompaktinių plokštelių fotografė, ir šios nuotraukos man tikrai šį tą reiškia, jos visos kuria tam tikras istorijas, susijusias su pačių CD pasakojimais. Muzika neturėtų būti atskirta nuo to, ką matai atsidaręs albumą: tai tarsi gyvenimo albumas, viskas jame yra neatsiejama, harmoninga.

– Tiesiog užbėgate už akių mano tolesniems klausimams. Ant Jūsų naujausio albumo „Motherland“ viršelio Jūs – tarsi Frida Kahlo. Norėčiau, kad papasakotumėte apie savo CD: ne tik jų viršelius, bet ir ką norėjote tais albumais pasakyti. Paprašysiu pakomentuoti visus, tačiau pradėkime nuo „Motherland“, kurį tikriausiai galima būtų pavadinti pačiu intymiausiu. Kokie kūriniai jame skamba ir kodėl?

– Kompaktinė plokštelė dedikuota mamai. Norėjau įteikti jai dovaną, kol ji yra šalia, kol jauna ir puikiai jaučiasi – kaip dažnai mes mamas prisimename pernelyg vėlai, galvodami, kad jos gali laukti amžinai! Tad pagrindinė inspiracija čia – mano mama ir motinos idėja apskritai. Be abejo, pavadinimas (pažodžiui motherland – motinos šalis) susijęs ir su šaknimis, su gimtine. Šalia viso to motina tiesiogiai ir netiesiogiai simbolizuoja kūrybingumą. Kūryba – tai ir gimties procesas, potencialas, glūdintis kiekvienoje moteryje. Taip, gal tai skamba kiek feministiškai (ir čia Frida Kahlo iš tiesų būtų vienas iš pavyzdžių), tačiau šis feminizmas yra labai sensualus, subtilus ir švelnus, jis jokiu būdu nereiškia vyrų menkinimo – veikiau atliepia tiek moterų, tiek ir vyrų moteriškąjį pradą. O šis dar susijęs ir su Motina Žeme, iš kurios stiebiasi ne tik gėlės, bet ir bjaurastis…

– Kaip kad graikų mitologijoje Demetra – deivė motina, žemės derlingumo globėja?

– Būtent. Kiekvienoje kultūroje – ar tai būtų antika, judaizmas ar krikščionybė – egzistavo moters, Dievo motinos kultas, susijęs su kūrybingumu plačiąja prasme. Šio albumo viršelyje – gėlės ir nuogos (iš tiesų taip nėra, nors matome vien nuogą odą) moters veidas, ir visa tai kyla iš Žemės. Galėtumėte paklausti – jei jau koncepcija buvo tokia natūralistinė, kodėl tiek daug makiažo ir įmantri šukuosena, bet tai vėlgi buvo sumanyta norint pabrėžti, kad šis veidas – vaiko, merginos, kuri vėliau taps vaisinga moterimi. Visos šios gijos veda į vieną idėją, kurią ir norėjome įkūnyti.

Šis CD – išties pats intymiausias: jam parinkau kūrinius, kurie man labai patinka, taip pat ir tai, ką mėgsta mano mama. Be to, galbūt pastebėjote, jame derinami patys įvairiausi stiliai – nuo baroko iki muzikos kino filmams (ir Giya Kancheli, ir Arvo Pärtas). Man buvo svarbu parodyti, kad, eksponuodami visus šiuos skirtingus stilius, tarsi galime panaikinti pačią stiliaus sąvoką. Viską sumaišydamas ilgainiui imi ir suvoki, kad tai tiesiog tam tikras emocijas kurianti intymi muzika. Tos emocijos nepriklauso konkretiems laikotarpiams ar epochoms, lieka tik dabartis – toji akimirka, kai jas patiri. Dažnai mes atskiriame klasikinę muziką nuo kitos, tačiau šis požiūris – ne man. Esama muzikos, kurią aš mėgstu, ir tokios, kuri mažiau patinka, tačiau apskritai man nėra svarbu, kuriame amžiuje ji buvo sukurta. Joje man svarbiausia – emocijų koncentratas.

– Savo vienatemes kompaktines plokšteles paskyrėte Chopino ir Liszto kūrybai...

– Taip, mano debiutinis albumas skirtas Lisztui. Nuo tada, kai buvau šešiolikos, norėjau įgroti būtent Lisztą – jame juk dera tiek skirtingų veidų! Lisztas buvo ir širdžių ėdikas, charizmatiškas scenos karalius, ir kartu labai religinga, gili, romi ir rimta asmenybė. Tai – esminis Liszto ypatumas. Tarkim, ekstremaliai dvilypė Schumanno prigimtis kėlė jam sunkumų, tos dvi pusės tarpusavyje kovojo, o Lisztas puikiausiai jautėsi būdamas tiek velniškas, tiek ir šventas: viskas jame derėjo. Man be galo patinka toji harmoninga jo įvairovė, savotiška darna chaose.

2012 m. išleistas Chopino muzikos albumas reflektuoja Rytų ir Vakarų Europą jungiantį bikultūriškumą. Chopinas – nuostabus Vakarų europiečio, gyvenusio tipišką, labai įdomų paryžiečio gyvenimą, pavyzdys, tačiau jis niekuomet neprarado saitų su savo tėvyne Lenkija – jo mintys nuolat ten klajojo. Juk žinome vienintelį tokį kompozitorių, kurio širdis palaidota Varšuvoje, o kūnas – Paryžiuje, ir šį jau net ne simbolinį, bet visai tiesioginį pasidalijimą aš jo muzikoje jaučiu labai stipriai. Ką jau kalbėti apie tai, kad man pačiai toks dualumas nepaprastai artimas: nors gyvenu Vakarų Europoje, gimiau Gruzijoje ir mano mintys tebėra ten, labai aiškiai justi, kad mano požiūriai į politiką ar bet ką, kas vyksta pasaulyje, labai stipriai veikiami kilmės. Man regis, Jums tai puikiai suprantama. Lietuva – viena iš nedaugelio valstybių, kuri net ir šioje pavojingoje situacijoje (o mes visi dabar esame pavojingoje situacijoje, kuri susiklostė dėl mūsų didžiojo kaimyno) sugeba išlikti drąsi ir ištikima savo idėjoms, nesitraukia iš tiesos kelio. Bent jau ligi šiol buvo taip, kad, net jei jiems baugu, lietuviai nemėgina prisidengti diplomatija – visuomet sako tai, ką mano apie savo šalies ateitį. Tai gal ir nelabai susiję su mūsų pokalbiu...

– Tiesą sakant, netgi labai susiję! Kaip tik norėjau priminti neseniai Jūsų Jungtinėse Tautose surengtą labdaros koncertą, skirtą Sirijos pabėgėliams paremti. Regis, esate politiškai angažuota. Tad ir noriu paklausti, ar manote, kad scenos žmonės, muzikai turėtų prisiimti tam tikrą socialinę atsakomybę, kad jie, kaip kultūros figūros, gali kitus paveikti savo pavyzdžiu?

– Manau, mes turime būti atsakingi. Šiuo metu pasaulyje, deja, liejasi daug kraujo. Kodėl dabar tiek daug pabėgėlių? Tiek daug iš politikų, iš teroristų kylančios agresijos? Pasaulyje, kuriame kiekvienas žodis gali būti svarbus, žinomi žmonės turi jausti atsakomybę. Iš tiesų tai – kiekvieno piliečio pareiga, bet jei esi muzikas ir jei savo veiklą gali panaudoti kilniam tikslui, privalai tai daryti. Kiek esama popmuzikos ar kino žvaigždžių, kurios žmonėms gali daryti didelį poveikį – kai kurios jų iš tiesų stengiasi, bet tokių mažuma. Aš jaučiuosi atsakinga, ir kaip tik dėl to kalbėjau apie Lietuvą. Pavyzdžiui, galime manyti, kad „Eurovizija“ neturi su tuo nieko bendra, bet juk turi… Lietuva buvo vienintelė šalis, kuri išdrįso Rusijai neskirti nė balo. Buvo pademonstruota tokia nuostabi ištikimybė savo ideologijai – tuo momentu jaučiau Lietuvai begalinę meilę. Beje, tai ne tik drąsa, tai – ir protingas žingsnis, nes šiais laikais išgyventi galima tik būnant sąžiningam. Galbūt taip gali daug prarasti, bet vis dėlto tai padeda mums gyventi. Mano galva, tai buvo politiškai teisingas poelgis.

– Ar apskritai galime atsieti meną ir politiką? Neretai girdime, kad jų painioti nederėtų, bet vis susiduriame su tokiomis skandalingomis situacijomis, kaip nesena Toronto simfoninio orkestro istorija, kai buvo atšaukti pasirodymai su pianiste Valentina Lisitsa dėl šios proputiniškų pareiškimų socialiniuose tinkluose. Ką apie tai manote? Sakykime, priešingos pusės adeptas Gidonas Kremeris taip pat niekada neslėpė savo politinių pažiūrų…

– Girdėjau iš kolegų apie tą nutikimą, tačiau nežinau, ką tiksliai pianistė parašė ir kaip toliau klostėsi įvykiai. Be jokios abejonės, Amerikoje žodžio laisvė yra nepaprastai svarbi ir aš visiškai suprantu, kad esama žmonių, kurie mano, jog ji turėjo teisę rašyti ką norinti ir niekas neturėtų šitaip reaguoti. Kita vertus, kaip jau minėjau, esame atsidūrę išties kritinėje, agresyvioje situacijoje, ir skelbti panašaus pobūdžio tekstus (kalbu tik apie tai, kas, mano subjektyvia nuomone, teisinga arba ne – nebūtinai apie šią konkrečią situaciją)… Mano supratimu, nevalia propaguoti to, kas agresyvu. Žinome daugybę blogų dalykų apie fašizmą, Sovietų Sąjungą ir pan., tos ideologijos buvo išbandytos su realiais žmonėmis – juos naikinant, kankinant. Taigi nors ir neuždrausta turėti savo nuomonę, bet aš niekuomet nelipsiu ant tos pačios scenos su žmonėmis, kurie tokias ideologijas propaguoja. Galiu bendrauti su jais kitu – žmogišku – lygmeniu, kaip ir su bet kuo, neskirstau žmonių į blogus ar gerus, tačiau atsidurti vienoje scenoje reikštų užsiimti bendra propaganda, o to nenoriu daryti. Žinau, kad nuo to gali nukentėti žmonės, jaučiu atsakomybę ne tik prieš tuos, kurie jau tapo agresijos aukomis, bet ir prieš potencialias aukas. Tad jei Valentina Lisitsa iš tiesų yra putino šalininkė, niekuomet negalėčiau su jos nuomone sutikti – mano įsitikinimu, ji šimtu procentų neteisinga. Toronto simfoninis orkestras išreiškė savo požiūrį – jie turi tokią teisę. Regis, jie nėra išlaikomi valstybės? Kaip privatūs asmenys gali laisvai nuspręsti, kas jiems (ne)priimtina. Privačios organizacijos gali atmesti jų pažiūrų neatspindinčią propagandą.

– Įsivaizduokime, kad maestro Valerijus Gergijevas pakviečia Jus kartu koncertuoti. Beje, muzikiniu atžvilgiu, man regis, judu rastumėte ryšį...

– (Ilgai juokiamės.) Niekada nesu grojusi su Gergijevu, ir tiek kartų įvairiuose interviu sakiau, jog niekada su juo negročiau, kad tikrai neįsivaizduoju, ar kada nors toks kvietimas būtų įmanomas. Visų pirma, jam manęs nereikia, bet jei netyčia ir prireiktų, nemanau, kad kviestų žinodamas, jog atsisakysiu.

– Papasakokite daugiau apie asmenybes, su kuriomis teko dirbti, kurios Jus vienaip ar kitaip meniniu atžvilgiu paveikė.

– Visų pirma Martha Argerich, ji buvo tarsi mūsų kartos roko žvaigždė: tokia unikali, išsiskirianti – visi mes (jaunesni ir vyresni) buvome jos gerbėjai. Man regis, toje epochoje buvo neįmanoma ja aistringai nesižavėti. Galbūt jei ji būtų buvusi viena iš praeities atlikėjų, būtų kitaip, tačiau matėme ją grojant gyvai ir buvome jos veikiami, įkvepiami. Argerich niekuomet nedėstė, tad nesu gavusi jos pamokų, tačiau ji neabejotinai man buvo pavyzdy s. Tiesa, jos pamėgdžioti tiesiog neįmanoma, o ir nereikia – ji nepakartojama! Ir tai buvo didžiausia pamoka: žmonės yra unikalūs, nes jie turi ką pasakyti, jie jaučiasi patogiai būdami savimi. Supratau, kad turiu būti tas, kas esu, ir rasti savyje įdomių dalykų.

– Ar Jūsų mokytojai, muzikos partneriai niekuomet nesistengė pažaboti Jūsų išskirtinio temperamento? Ar visuomet būdavote palaikoma?

– Esu turėjusi daug mokytojų – kartais tiesiog dėl to, kad keisdavau gyvenamąją vietą ar mokyklą. Tačiau dauguma jų kreipė mane gera linkme: nesistengdami pakeisti manęs kaip asmenybės, veikiau formuodami kitokį supratimą apie patį darbo procesą. Man pasisekė, kad nė vienas jų nesiekė manęs „perlaužti“ – tiesa, išskyrus vieną fondą (beje, susijusį ir su Lietuva), kuris globojo vaikus iš įvairių buvusios Sovietų Sąjungos šalių; ten tikrai būčiau buvusi psichologiškai sunaikinta, laimei, laiku pasipriešinau. Net jei jie manėsi įstatę mane į rėmus, aš žinojau, kad taip nėra: melavau jiems žinodama, kad vieną dieną ištarsiu tai garsiai. Tai buvo laikotarpis nuo vienuolikos iki keturiolikos ar penkiolikos metų, kai neturėjau jokio kito mokytojo, išskyrus vieną meistriškumo pamokas vedusį profesorių. Iš pradžių juo tikėjau, tačiau ateina metas, kai supranti, kad, jei nepasitiki žmogiškosiomis kieno nors vertybėmis, nebegali tuo žmogumi pasitikėti ir muzikiniu atžvilgiu. Tad ėmiau apsimetinėti, kad darau tai, ko iš manęs reikalaujama, o iš tiesų dirbau viena ir ilgainiui atradau vėliau man labai daug padėjusius dalykus: laisvę, nepriklausomybę, pojūtį, kad nesvarbu, kas nutiktų, privalau išgyventi kaip menininkė. Net jei kas nors nori manyje tai sunaikinti, įsprausti mane į sugalvotus rėmus.

– Žinome ne vieną ryškų Gruzijoje gimusį pianistą (pavyzdžiui, Dmitrijų Baškirovą ar Aleksandrą Toradzę), kurie aiškiai priklauso rusiškajai fortepijono atlikimo meno tradicijai. Ar savo kelyje galėtumėte nurodyti kokios nors pianistinės ar pedagoginės mokyklos pėdsakus?

– Nepasakyčiau, kad priklausau kokiai nors mokyklai – visų pirma dėl savo būdo. Mėgstu klausytis žmonių, kurie mane įkvepia – pavyzdžiui, Olego Maisenbergo, pas kurį studijavau Vienoje. Klausytis, kaip jis kalba, kaip analizuoja muziką ar tiesiog fantazuoja apie ją, kaip jis pats skambina, buvo įkvepianti patirtis. Prisimenu šiuos dalykus ne tik protu, bet ir labai gyva emocija. Taip pat nepamirštamos pamokos pas Tengizą Amirejibi, genialų gruzinų profesorių, deja, palikusį mus prieš porą metų. Toji atmosfera, įžengiant į jo butą… Jis nebuvo pasiturintis – Gruzijoje muzikui nelengva susikrauti turtus, ypač jei esi sąžiningas, bet jis turėjo sukaupęs tokią puikią antikinių radinių kolekciją! O dar jo pasakojamos istorijos apie muziką, instrumentus, orkestro garsus…Visa tai išliko manyje, tačiau nemanau, kad esama mokyklos, kuriai priklausyčiau. Visų pirma dėl to, kad šie du minėti profesoriai buvo pernelyg dideli individualistai – jie patys nepriklausė mokykloms. Be to, aš nemėgstu metodų…      

– Regis, esate labai artimos su seserimi Gvantsa – ir grojate kartu, tiesa?

– Taip, visai neseniai kartu koncertavome Šveicarijoje. Mudvi – labai harmoningas duetas. Galime viską viena kitai išsakyti ir niekuomet nesipykstame. Gvantsa mane puikiai pažįsta ir žino, kada reikia sustoti (juokiasi). Neprarasdama savęs, ji leidžia man būti savimi. Beje, ji visuomet sakė, kad nori daryti tai, ką darau aš, o iš tiesų aš visąlaik norėjau būti su ja, tad lankėme tą pačią mokyklą (vėliau netgi ėjome į vieną klasę, nes labai norėjome būti kartu!), kartu darėme daugybę dalykų. Kai kartu interpretuojame muziką, tai visai nepanašu į darbą su kitais partneriais, kai per porą valandų reikia rasti bendrą požiūrį. Tikrai nėra įprasta dviem žmonėms jausti tokį stiprų ryšį: mums užtenka susėsti šalia ir galime formuoti, skaptuoti atliekamus kūrinius, kaip tik panorėjusios. Gvantsa – puiki muzikantė, negročiau su ja vien todėl, kad ji mano sesuo. Būdama scenoje jaučiu atsakomybę ne tik prieš klausytojus, bet ir prieš save bei autorių – groju su tais, kuriuos gerbiu kaip menininkus.

– Su kuriais dirigentais Jums lengviausia dirbti?

– Esu daug grojusi su Kristjano Järvi broliu Paavo, mes kartu ir įrašinėjome. Kad galėčiau su kuo nors daryti įrašus, turiu arba nepaprastai tą žmogų vertinti kaip menininką, arba ypač gerai jaustis šalia jo, nes panašiai suvokiame konkretų kūrinį. Būtent taip nutiko su Paavo Järvi: kai tik pirmąsyk kartu atlikome Chopino Antrąjį koncertą, nebeliko jokių abejonių, su kuo jį verta įrašinėti, tai turėjo būti jis ir Orchestre de Paris. Norėjau tai daryti su juo, nes šiam kūriniui būtinas natūralumas: Chopinas (jis visas, pradedant frazavimu) tiesiog privalo būti ypač natūralus.

– Minėjote šaknis. Kur Jūsų namai? Ar galite save vadinti kosmopolitiška menininke, kaip daugelis Jūsų kartos muzikų, ar vis tiek aiškiai jaučiate, kad priklausote tai kultūrai, iš kurios esate kilusi?

– Mano šaknys Gruzijoje, tačiau dabar mano kultūros laukas – visas pasaulis. Tik nuo tavęs paties priklauso, kaip toli eisi. Norėčiau, kad pozityviu būdu būtų susieta visa planeta. Man patinka maišymasis, įvairovė, jaučiuosi esanti pasaulio pilietė. Grėsmes kelia ne susimaišymas, bet agresija. (Šioji, deja, būdinga žmogaus prigimčiai, tačiau būtina ją kaip įmanoma sumažinti.) Savo gruziniškąsias šaknis jaučiu labai stipriai – jos apibrėžia, kas aš esu, nepriklausomai nuo to, kur šiuo metu gyvenu.

– Ką muzikine prasme reiškia būti gruzine?

– Nelabai mėgstu viską lokalizuoti, nes daugybė dalykų priklauso nuo individo, tačiau tikrai gali pasakyti, kas yra kiniškas grojimas – iškart paminėtum techninį tobulumą ir tikslumą; jie ties tuo labai daug dirba, jų prigimtis jiems sako, kad tai labai svarbu. Man regis, aš – tikra to priešingybė, ir galbūt kaip tik todėl, kad esu iš Kaukazo. Man reikia tobulinti preciziką, tačiau niekuomet nereikės dirbti su ritmu – mūsų kraujyje teka kaukaziečių ritmai. Man niekuomet neteks vargti dėl temperamento – jis yra. Vis dėlto ir pačioje Gruzijoje esama charakterių įvairovės, žmonės juk tokie skirtingi. Mano tėvas kilęs iš šalies Rytų, mama – iš Vakarų, tad mes tikriausiai turime abi puses. Mano mama labai atvira, pasitikinti žmonėmis, optimistė, gera linkinti ir temperamentinga, tėvas – visiška priešingybė, jis labai uždaras, tad tikrai būtų sunku pasakyti, kas gi tas gruziniškumas. Neabejotinai tai būtų ryškus temperamentas ir meilė polifonijai, kas veikiausiai ateina su prigimtimi – net ir muzikos nestudijavę žmonės čia puikiai išmano daugiabalsį giedojimą. Kartais man tai netgi trukdo, nes, pavyzdžiui, grodama su orkestru aš girdžiu kone viską, ir tai (ypač jei išgirstu ką nors neteisinga) trukdo. Solistas turėtų susikaupti ties savo partija, o man sudėtinga atskirti save nuo orkestro, nuo jo energijos, kiekvienas balsas labai reikšmingas. Kaip tik todėl man nėra lengva koncertuoti su orkestru, neatsitiktinai ilgą laiką rengiau vien rečitalius.

– Muzikuoti ėmėte labai anksti. Ar buvo kada aplankęs pojūtis, kad norite daryti ką nors kita, kad muzikos jau gana?

– Gal taip ir neatrodo, bet esu labai ištikimas žmogus. Temperamentas – dar ne viskas. Esu ištikima savo profesijai, savo šeimai, savo idėjoms. Muzika man – kaip šeima, jos aš nepasirinkau. Ji visąlaik buvo šalia: jau vaikystėje mano kambaryje stovėjo pianinas (kad ir prastas – buvome ne itin pasiturintys), jis priklauso tiems patiems pirmiesiems prisiminimams kaip ir mama ar sesuo. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad juo neskambinčiau – tai buvo tiesiog natūralu. Žinoma, būta dalykų, kuriuos norėjau daryti, tačiau niekuomet nebuvo nė minties tai daryti vietoj grojimo fortepijonu. Buvo minčių tapti rašytoja, režisiere… Tačiau visad žinojau, kad svarbu tas svajones turėti – jos niekur nedings, jos visuomet su manimi ir galbūt vieną dieną materializuosis.

– Koks Jūsų santykis su muzikos kritikais? Ar kada buvo taip, kad jautėtės neteisingai sukritikuota, o gal, priešingai, būta tokių, kurie ypač jautriai suprato ir įvertino tai, ką darote?

– Mano kritikai – labai ekstremalūs. Recenzijose esu arba ypač išaukštinama (už ką, aišku, esu labai dėkinga), arba labai stipriai išpeikiama. Tiesą sakant, kai kurie žmonės gali pasakyti dalykų, kurie silpnesnį ir sunaikintų. Teko ir man tokių atsiliepimų sulaukti – mano supratimu, gerokai perdėtų. Į vieną netgi esu parašiusi atsakymą. Paprastai kritikos stengiuosi neskaityti, tačiau tąsyk recenzija kažkaip pateko man į rankas ir nesusilaikiau jos neperskaičiusi. Buvau nusivylusi: bent jau tokiame žinomame laikraštyje (tai buvo „The Guardian“), kuriame pateikiama informacija esame linkę pasitikėti, turėtų būti atsakingiau žiūrima į objektyvumą. Apie mane rašęs kritikas manęs visiškai nesuprato. Svarbu ne tai, kad jis mane kritikavo, bet kad priekaištavo dėl dalykų, kurie man visai svetimi. Jo manymu, tam tikri interpretacijos niuansai buvo mano nebrandumo ir nerūpestingumo ženklai, o iš tiesų jie atspindėjo mano nuoširdžiausias pastangas ir išsamią analizę! Žmonės gali kritikuoti tai, kas jiems nepatiko, tačiau man atrodo, kad neteisinga tokiu būdu analizuoti mano intencijas. Taigi parašiau atsakymą paaiškindama, ką ir kodėl norėjau savo grojimu pasakyti. Patariau jam atsiversti kūrinių partitūras. Labai dažnai žurnalistai tik klausosi daugybės kūrinio variantų, tačiau nėra matę jo natų. Taigi ilgainiui jie apsistoja ties savo mėgstamiausia stereotipine versija ir mano, kad tik ji teisinga. Aš paprastai nesiklausau pernelyg daug įrašų, tiesiog skaitau partitūras. Taigi nors tai galbūt ir neskambėjo kaip pati tipiškiausia interpretacija (šiuo atveju kalbame apie Musorgskio „Parodos paveikslėlius“, ir tai tikrai nebuvo rusiška šio kūrinio traktuotė), tačiau buvau apkaltinta dariusi tai, kas natose neparašyta. Savo atsakyme aš, remdamasi partitūra, aiškiai parodžiau, ką dariau, ir paaiškinau, kad to norėjau, kad būtent tokie buvo mano sprendimai. Tačiau tai buvo vienintelis kartas, kai reagavau į kritiką. Daugiau to nežadu daryti, ir toliau ketinu neskaityti recenzijų.

– Bet juk nuolat nutinka, kad partitūras atlikėjai perskaito skirtingai! Tai juk kaip gera knyga – gali ją perskaityti daugybe pačių asmeniškiausių būdų.

– Netgi religija – ji gali būti ir dogmatiška, ir įvairiai interpretuojama. Gerai, blogai ar tiesiog skirtingai. Tai manęs negąsdina. Net jeigu kompozitorius atsisės šalia ir ims sakyti, kad jis norėtų būti grojamas vienaip ar kitaip... Veikiausiai padarysiu taip, kaip jis prašo, tačiau galiu diskutuoti ir su autoriumi. Kai jau parašai muziką (žinoma, tai tavo kūdikis), galimybė įvairiai interpretuoti tuos ženklus reiškia, kad jie yra laisvi. Ir jei mes norime kaskart naujai tuos kūrinius pagimdyti, privalome juos skaityti skirtingai – kitaip jie žus vos gimę. Atlikėjai nori nuolat įkvėpti jiems naują gyvybę.

– Vėl grįžtame prie kūrybingumo temos...

– Būtent. Nežinau, kodėl kūrybingumas ar individualus suvokimas yra interpretuojamas kaip...

 – ...arogancija...

– ...taip, arba neapdairumas. Menas yra vienintelė vieta, kurioje neegzistuoja taisyklės, kur nebūsi pasodintas į kalėjimą už jų nesilaikymą. Tai – žmogaus vaizduotės padarinys. Ir tikrai niekada nesuprasiu, kodėl fantazija turėtų būti akademiška.

– Dėkoju už pokalbį!

– Ačiū, man buvo labai įdomu pasišnekėti

 

Traviata