Misija – kontrabosas

2015 Nr. 7–8 (450–451), Danguolė Vilidaitė

Vakaras „Kontraboso fiesta“, gegužės 29-ąją surengtas Klaipėdos koncertų salėje, ne tik pratęsė koncertų ciklą, susipažindinantį su įvairiais muzikos instrumentais, bet ir atliko tam tikrą kultūrinę misiją – paneigti mitą apie kontraboso „neįgalumą“.

Tam tikslui prie Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas Mindaugas Bačkus) prisijungė žymiausi Lietuvos ir užsienio kontraboso meistrai: Donatas Bagurskas, Vytis Nivinskas, Danielis Rubinas, Dainius Rudvalis, „Amsterdam Bass Duo: Hans Roelofsen, Rudolf Senn“ iš Olandijos. Puiki rinktinė!

Jų rankose didžiausias, techniškai sunkiausiai valdomas ir nepaslankiausias iš styginių griežiamųjų instrumentų sužaižaravo efektingais pasažais, dainingomis melodinėmis linijomis, subtilia artikuliacija. Žodžiu, prabilta įvairiausiomis spalvomis, atskleistos netikėtos instrumento galimybės, klausytojai liko ne tik sudominti, bet ir sužavėti.

Koncerto programa buvo įvairi, apėmė daug skirtingų stilių ir krypčių – pradedant baroku, baigiant šiomis dienomis. Skambėjo Jeano-Baptiste´o Barrière, Carlo Franchi, Giovanni Bottesini, Vittorio Monti, Ástoro Piazzollos opusai, V. Nivinsko džiazinio charakterio kompozicija. Suvaidinta Patricko Süskindo pjesė „Kontrabosas“ (aktorius Šarūnas Puidokas, režisierius Valentinas Masalskis, dailininkė Renata Valčik, kompozitorė Raminta Šerkšnytė).

P. Süskindo monodrama nuskambėjo kaip sudėtinga, psichologizuota preambulė. Su didele ironijos doze joje atskleidžiamas painus muzikanto vidinis pasaulis, jo atskirtis, aistringumas, pasiaukojimas ir garbės troškimas. Juk kontrabosas – tik trečias pultas iš kairės, už jo orkestre tiktai litaurai, nusilenkiant net nereikia atsistoti, nes ir taip stovima grojant. Muzika tarsi „suvalgo“ visą atlikėjo laiką ir gyvenimą. Nieko pakylėto tokioje būtyje nėra. Ir jau nebesvarbu, kad kontrabosą jis pasirinko keršydamas tėvams.

Šmaikštūs pastebėjimai, pateikti mažai žinomi kompozitorių gyvenimo faktai, detali orkestro partijų analizė liudija, kad vokiečių rašytojas gerai susipažinęs su šia sritimi. Bet nuolatinis pagrindinio personažo nepasitenkinimas, bambėjimas ir smulkus kerštavimas kūrė šiek tiek slogią atmosferą, labai jau kontrastingą antrosios dalies šventiškumui.

Iš dalies P. Süskindas teisus. Nors bosinio tipo griežiamieji buvo žinomi jau XV a., o į dabartinį kontrabosą panašūs instrumentai pagaminti XVI a. antroje pusėje, repertuaras jiems nėra gausus. Šis instrumentas ir dabar dar tebėra savotiška terra incognita, orkestre jis dažniausiai naudojamas kaip pritariamasis. Bet geriausi atlikėjai drąsiai imasi transkribuoto smuiko ar violončelės repertuaro.

Susidomėjimas kontrabosu įvairiais periodais buvo nevienodas (šiuo metu jaučiama stipri pakilimo banga). Ypatinga vieta čia tenka XIX a. italų virtuozui, kompozitoriui, dirigentui G. Bottesini, vadintam kontraboso Paganini´u. Koncerte buvo pagroti du šio autoriaus opusai: „Gran Duo Concertante“ 2 kontrabosams ir orkestrui (solo „Amsterdam Bass Duo: Hans Roelofsen, Rudolf Senn“) ir klasika jau tapęs Koncertas kontrabosui ir orkestrui h-moll (solo D. Rudvalis).

Antrojo kūrinio interpretacija tapo tikru vakaro atradimu. Visko čia buvo: ir romantinio polėkio, ir lyrinės ekspresijos, ir pašėlusio virtuoziškumo. Preciziškas teksto perskaitymas, gilus muzikos pajautimas ir jos pateikimas tarsi vienu atsikvėpimu darė stiprų įspūdį.

Taip pat įsimintinas aistringas Á. Piazzollos „Kicho“ atlikimas (versija kontrabosui ir orkestrui, solistas D. Rubinas). Artistiškumo čia tikrai netrūko.

V. Nivinsko „Spring leaves“ kontrabosui ir orkestrui (solistas V. Nivinskas) išsiskyrė lyrine, šiek tiek melancholiška gaida. Kompozicija grindžiama vientisa tematine medžiaga ir nuolatiniu dinaminiu augimu. Šįkart buvo pademonstruota džiazinė grojimo maniera, kai stygos užgaunamos pirštais.

Atskiru žodžiu paminėtinas olandų H. Roelofseno ir R. Senno dalyvavimas projekte. Atlikėjai domisi praeities virtuozais, eksperimentuoja, siekdami išplėsti grojimo kontrabosu technines galimybes, rašo transkripcijas. Ne vienas toks pritaikymas skambėjo ir „Kontraboso fiestoje“. Ypatingas ansambliškumo jausmas buvo pademonstruotas XVIII a. pirmosios pusės prancūzų kompozitoriaus J.-B. Barrière Duo sonatoje (originali versija dviem violončelėms). Virtuoziškas, rafinuotas, efektingas kanoninis atlikimas, bet labiausiai žiūrint į šiuos du garbaus amžiaus muzikus žavėjo jų kūrybinio bendravimo džiaugsmas, ištikimybė muzikai.

Vis dėlto didžiausia šio koncerto vertybe laikyčiau tradicijų ir jų perimamumo akcentavimą, šeimynišką ir jaukią atmosferą. Juk ne šiaip sau renginio programoje atsirado čekų liaudies daina „Turtingas jaunikis“, kurią atliko Šilutės vaikų meno mokyklos trečios klasės moksleivė Judita Skalauskaitė (mokytoja Albina Kazlauskytė), italų kompozitoriaus V. Monti Čardašas, interpretuojamas ilgamečio orkestro kontrabosininko Romo Grigaičio, ar bisui visų dalyvių atlikta populiarioji arija „Nessun dorma“ iš Giacomo Puccini operos „Turandot“.

Šiltą nuotaiką kūrė taiklūs vakaro vedėjo, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo M. Bačkaus komentarai. Jo iniciatyva ir buvo įgyvendintas šis įdomus projektas.