Muzika nušviečia pasaulį

2015 Nr. 7–8 (450–451), Laima Jonušienė

Kuo iš kitų panašaus pobūdžio kultūros įvykių Lietuvoje išsiskiria vienas prestižiškiausių Vilniaus festivalis, jau devynioliktąjį kartą surengtas šių metų birželį? Gal kad čia labiau akcentuojamas buvimo Europoje pulsas, kad nuolat jaučiant lėšų stoką stengiamasi laikytis vertybinių kelio ženklų? Didis menas tarnauja dideliems tikslams – šie L. van Beethoveno žodžiai tarsi koks priesakas jau nebe pirmus metus Vilniaus festivalio organizatorių rašomi spaudai skirtuose puslapiuose.

Klasikinių formų ilgesys jau kuris laikas vis labiau ryškėja kūrybinio gyvenimo kontekstuose – nuo poezijos, dailės iki muzikos. O visa kita – žanrų ir stilių kaita, atradimai ir praradimai yra tarsi spalvinės, tembrinės ir kitokios kūrėjų pratybos siekiant tos pasiilgtos, vis tebeieškomos ir būtinai pasikartosiančios harmonijos. Tikėkime, jos link veda ir neišblėsęs festivalio požymis – kasmet specialiai jam parašytų kūrinių premjeros. Šio festivalio atidarymo koncerte skambėjusi Gedimino Gelgoto „Extracultural“ orkestrui ir ansambliui, tiesa, buvo lyg fejerverko šūvis, tinkantis šventės pradžiai. Jau net spaudos konferencijoje labiausiai išsiskyrė jaunatviškas kompozitoriaus optimizmas. Laimingas, kad susirado bendramintį – Niujorke gyvenantį „nevaržomą dvidešimt pirmojo šimtmečio menininką“ dirigentą Kristjaną Järvi, drauge su juo išjudino mūsų muzikos šventės atidarymo rimtį. Jautėme tam tikrą dozę žaismingos ironijos, kai gražiosios ansamblio merginos – meistriškai grojančios smuikininkės – kampuotais judesiais pakeldavo strykus ar makabriškai atsilošdavo, suteikdamos reginiui jaunimo pamėgtų zombiškų bruožų, kuriuos papildė pirštinėti mūsų solidžiausio orkestro kontrabosininkai. Dar pridėjus šviesų blykčiojimą, tai buvo išties vizualus kūrinys, šaukte šaukiantis: nebandykit manęs klausytis užsimerkę! O į egzistencines gelmes mus vesti turėjo progų ir festivalyje skambėjęs Beethovenas, ir mūsų amžiaus didžiuoju tapęs Arvo Pärtas, kuriam šį rudenį sukaks aštuoniasdešimt. Birželio trečiosios koncerte skambėjo jo „Fratres“ smuikui, styginiams ir mušamiesiems bei „Tabula rasa“ dviem smuikams, preparuotam fortepijonui ir styginiams.

Festivalio užrašuose esu pasižymėjusi: pirmojo ir paskutinio koncerto pianistai. Šiais metais pradėti festivalį teko Khatiai Buniatishvili. Ji aktyviai koncertuoja pasaulyje, jos pavardę teko matyti ir „Mezzo“ kanalo programose. Vilniuje ji grojo S. Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 c-moll, op.18. Nežinau kodėl, tačiau sunku apie šią interpretaciją ką pasakyti... Nejau įspūdį blaškė kiek kabaretiška pianistės išvaizda? Temperamento ar garso stiprumo imitavimas? Gal noras prisiderinti prie K. Järvi ekscentriškumo? Gal trukdė „melodinio tankio fenomeno“ nebuvimas, nors tai daugiau taikoma Turgenevo prozai... Gal meninės individualybės stoka, nekalbant apie ištikimybę aukštajai muzikavimo tradicijai ar neblėstantį tono taurumą. Nebuvimas to, ką išgirdome iš Luko Geniušo P. Čaikovskio konkurso finale. Tiesa, tai buvo kitas, Trečiasis, Rachmaninovo koncertas fortepijonui ir orkestrui. Net tie ne taip jau lengvai pastebėti netikslumai kadencijoje, kai vertintojai vietoj šauktuko padėjo tašką, nepakeitė esmės. Svarbiausia, patyrėme, ką reiškia atlikėjo asmenybė interpretuojant S. Rachmaninovą. Ne K. Buniatishvili naudai...

 

***

Mūsų laikų kultūriniam, kūrybiniam gyvenimui, besiblaškančiam tarp susimaišiusių vertybių, žanrų ir stilių, pramogų ir technologijų diktatūros, nuolatinių švietimo reformų, nebepažįstamos jokios pastovesnės būsenos – tik projektai. Jais gyvybę palaiko ir Vilniaus festivalis drauge su simboline valstybės vadovų globa, geranoriška užsienio šalių ambasadų, kultūros institutų pagalba, rėmėjų dosnumu, kuriuo jau nuo seno garsėja ir įdomioji istorija.

...Hic jacet pecator Pac ­– skelbia užrašas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios durų portale, primindamas iškiliausių baroko statinių fundatorių bei mecenatą LDK etmoną, Vilniaus vaivadą, nuolankų Dievo tarną ir nusidėjėlį (pecator) Mykolą Kazimierą Pacą, jo paties noru palaidotą čia, po bažnyčios slenksčiu...

...Kas Kražiams pastatė licėjų, kas gi dosniąją dešinę meiliai atvėrė ­– patetiškai retorinį klausimą taria antikos deivė lietuviškojo Horacijaus Motiejaus Kazimiero Serbievijaus poemoje „Miškų žaidimai“, pabrėždama Karolio Chodkevičiaus dosnumą...

Proginės ir užsakytos kūrybos gausu ir muzikos istorijoje. Žinoma, visada buvo svarbu mecenato, užsakovo meninės vertės samprata, intuicija, kodėl jam labiausiai patiko pasirinktojo autoriaus kūrybinės galios. Kaip matėme iš festivalyje skambėjusių J. S. Bacho pasaulietinių proginių kantatų, užsakyti kūriniai paliko pėdsaką kultūros istorijoje.

Optimizmo tokie pėdsakai teikia ir šiandien. Jei ne Neubauerių šeimos fondas, ne Bloombergas ir kt., nematytų pasaulis garsiųjų „Metropolitan Opera“ transliacijų įvairių šalių kino teatruose. Štai praėjusiųjų metų gruodį teko atsidurti moderniausioje 400 vietų salėje, įrengtoje... Egipto smėlynuose. Verslininkų Savirių šeimos iniciatyva sukurtame butaforiniame rojuje – savotiškoje Venecijoje ties Raudonąja jūra El Gounoje, tvirtai suręsta infrastruktūra leidžia gyvuoti technikos universitetui, kurio bazėje su naujųjų technologijų pagalba kuriami ne fejerverkai, o galimybė pamatyti ir išgirsti kokybišką operos transliaciją iš kitos pasaulio pusės.

Tokie tad buvo nukrypimai į artimesnius ir tolimesnius Vilniaus festivalio kontekstus prisimenant amžinai kilnią mecenatų (rėmėjų) misiją, sulaukus nemažos dešimties dienų pertraukos tarp renginių ir prieš susikaupiant paskutiniam – birželio 21-sios – koncertui Operos teatro salėje.

Beje, dar norėjau pridurti, kad pasaulis vieningai ploja mecenatams ir niekada tarp kūrinio dalių, kaip tebedaro Vilniaus festivalių publika, nuolat erzindama jautresnius klausytojus. Gal tai ir rodo, kad pavyko „pritraukti“ daugiau publikos, tik nesinorėtų dėl atsitiktinai čia užklydusiojo prarasti tikrojo muzikos suvokėjo. Gal festivalio edukacinis optimizmas padės išspręsti ir šias problemas, kurios, atrodo, seniai neberūpi nei bendrojo lavinimo, nei muzikos mokykloms. Nuo muzikos suvokimo kultūros išdidžiai nusisuka ir aukštojo mokslo įstaigos, esą dėl to nesolidu nusileisti iš savo aukštybių. Matyt, šią naštą ir toliau reikės palikti koncertų pranešėjoms, kurios mandagiai, diplomatiškai, sąmojingai yra ne kartą bandžiusios tai daryti.

Ir vis dėlto Vilniaus festivalis ypač šiemet smarkiai išsiskyrė tuo edukaciniu optimizmu, kurio rezultatus paliudijo birželio antrosios vakaras – susitikimas su Pekino nacionalinės operos artistais, režisieriumi Sun Guiyuaniu, lektoriumi Xu Zhaogunu. Pekino nacionalinė opera jau seniai vertinama kaip unikalus pasaulio kultūros reiškinys, dažnai apibūdinamas abstraktokais aikčiojimais – esą tiesiog malonu klausytis melodingos ir ausiai neįprastos kinų kalbos, žavėtis visų vaivorykštės spalvų kaita scenoje, tobulais artistų judesiais, jų įvaldytu kovos menu. Labai seniai Vilniuje buvusi Pekino opera ir paliko tokius abstraktokus įspūdžius. Susižavėjimus ilgainiui sukonkretino Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir Kinijos atlikėjų menų asociacijos bendradarbiavimas. Ir kad kinų opera į Vilniaus festivalį atsitiktinai nenukrito iš dangaus, liudija pernai vykę Baltijos šalių bei Kinijos kultūriniai mainai. Kaip jų rezultatą prisimename Kinijos menų festivalį Baltijos šalyse – tai buvo atsakas į Baltijos kultūros festivalį Kinijoje. Įspūdingojo šių metų birželio antrosios edukacinio vakaro mūsų Filharmonijoje ištakų galėtume ieškoti net Vilniaus Daukšos vidurinėje mokykloje, Konfucijaus klasėje, kur taip pat susipažinta su Pekino operos menu – personažais, kostiumais, simbolinėmis grimo reikšmėmis.

Pekino opera kaip sudėtingiausia ir turiningiausia muzikinės dramos atmaina buvo pristatyta Vilniaus universiteto Teatro salėje praėjusių metų lapkričio mėnesį. Buvo proga visiems nemokamai stebėti Pekino atlikėjų pasirodymus, ištraukas iš operų „Yang giminės karvedės“, „Raudonoji uola“. Tokią pat progą turėjo ir kauniečiai Vytauto Didžiojo universitete.

Pekino opera – savotiškas Kinijos istorijos, papročių, kultūros, meno koncentratas, savo pakiliais, kiek pompastiškais pavidalais pasireiškęs aštuoniolikto–devyniolikto amžių Pekine, imperatoriaus rūmuose. Tai muzikinė drama, spalvinga tarsi rojaus paukštė, realizmo ir simbolizmo derinys, skambantis falcetu – įtampos balse paženklinta dainavimo maniera. Muzika čia suteikia formą scenoje tekančiam laikui, akcentuoja ir įprasmina visas joje esančias spalvas, nors orkestrą sudaro tik dviejų rūšių instrumentai: švelnaus skambesio styginiai – smuikai jinghu, mėnulio formos mandolina yuegin, keturių stygų liutnia pipa, ir trankūs mušamieji – gongai, lėkštės, mažasis ir didysis būgnai.

Negi užtenka pentatonikos operos turiniui išreikšti? Kompozitorius prof. G. Kuprevičius yra sakęs, kad mes, europiečiai, tiesiog negirdime galybės tarpgarsių, subtilių niuansų, kurių prisodrinta Rytų muzika. Beje, šiuolaikinis pasaulis vis atidžiau į tuos garsus įsiklauso, jie vis dažniau skamba įvairių muzikos stilių kūriniuose – ir tada, kai oktavoje dvigubai daugiau nei 12 pustonių...

Pekino opera kaip muzikinė drama teikia pagrindo mintims apie Rytų kultūros įtaką mūsų kontinento dramos teatrui, užtenka prisiminti V. Mejerholdą ir jo „Princesę Turandot“. Svarbi ir itin rafinuota Rytų psichologija, aiški metafora, prie kurių jauni žmonės šiandien pratinami ir mūsų scenos meno studijose. Rengiant būsimuosius aktorius, bent jau anksčiau, būdavo būtini etiudai su menamais daiktais, ką matėme ir susipažindami su Pekino artistais, kai pasitelkus fantaziją pasiekiama tikrų žaismės stebuklų.

Pagaliau, kas apskritai yra teatro menas, jei ne didysis žaidimas sąlygiškoje scenos erdvėje? Apeini ratą, rodė režisierius Sun Guiyuanas, ir jau esi įsitikinęs, kad atkeliavai iš Pekino į Vilnių...

Tiek susitikime, tiek spektaklyje buvo sunku patikėti, kad dainininkai yra įvaldę ne tik scenos kalbą, bet ir akrobatiką, šokį, gimnastikos elementus, kovos meną. Akivaizdu, koks nepasiekiamas mums J. Miltinio idealas: aktorius privalo būti ir filosofas, ir akrobatas. Nesinorėtų sutikti su nuomone, kad Pekino operos artistai scenoje nekuria charakterių. Narsioji močiutė Še – Zhang Jing mūsų matytoje operoje kaip tikra dramos artistė stebino sąmoju, temperamentu, ir be simbolinių jos aprangos spalvų ar grimo, net be tų specifinių sąlyginių judesių būtų buvę aišku, kodėl prislėgta sielvarto jos herojė atmetė reikalavimą pasiduoti ir kodėl nepavyko pagrobėjams Moliūgų slėnyje įbauginti jos kariuomenės.

Cirkas mūsų platumose nuo seno – tik pirminė ar antrinė žaliava humaniškiems kino scenarijams, operų siužetams, dailei. Pekino operos artistai, nugalėdami žemės trauką bei kūno svorį, regis, cirką pakylėjo į didžiojo meno aukštumas.

Taip kūryba nušviečia pasaulį, ieškodama laiko ir erdvės traktuočių, žodžio ar melodijos reikšmių, kuriose slypi ir metafora, ir filosofinė prasmė.

 

***

Bacho temą Vilniaus festivalyje pradėjo mandolinos ir kamerinio orkestro šventė birželio 3 dieną –pirmoje dalyje J. S. Bacho Koncertą klavyrui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, BWV 1052, atliko mandolinos virtuozas Avi Avitalis (Izraelis) ir Lietuvos kamerinis orkestras.

A. Avitalio baroko technikos studijos Italijoje skambinant mandolina, savotiška liutnios giminaite, natūraliai padiktavo kiek vivaldišką požiūrį į to laikotarpio kūrinius. Be to, ir pats J. S. Bacho Koncertas klavyrui nereikalauja tokio solidaus ar tvirto garso, koks yra įsigyvenęs dažno suvokėjo sąmonėje. Tiesa, pirmoji pažintis su solistu jau įvyko atsivertus festivalio programą, kurioje iš kitų plokščių skaitmeninių iliustracijų ypač išsiskyrė meninė atlikėjo nuotrauka ­– jaunuolis, žengiantis Venecijos kanalo krantine su muzikos instrumentu rankoje. Blyškios spalvos, susiliedamos su sidabrine kanalo šviesa, suteikia nuotraukai dvasingo senovės dvelksmo... Jaunuolis, įžengęs į Filharmonijos sceną, ir savo pasirinktu repertuaru, ir grojimu atitiko šią meninės nuotraukos sukurtą įvaizdį. Tai išties dvasingas virtuozas, besistengiantis įsijausti į atliekamo kūrinio laikotarpį ir stilių. Tačiau jis ne iš tų, kurie, įsigilinę į savo pasaulį, žerdami nuo scenos atlikimo technikos stebuklus, aplink daugiau nieko nemato. Priešingai, A. Avitalis – natūralus, spontaniškas ir šiltai bendraujantis su klausytojais.

Vaidoto Daunio leistame almanache „Regnum“ šviesaus atminimo filosofas Romualdas Ozolas rašė: Bachas yra pasikartojimo džiaugsmas... Tai kartojimas su malonumu, kai būties regėjimas nėra nei atradimas, nei žygdarbis... Bacho universalumą filosofas lygina su amžinybe, „nesvarbu, kaip ji mums iškiltų – „Pasija pagal Matą“, BACH tema ar paprasčiausia sveika ir darbinga kasdienybe. Pastaroji, beje, šiandien mums ypač prasminga“.

Tai svarbu ir tada, kai muzika šviečia pasauliui visų pirma toje darbingoje kasdienybėje nepamirštant edukacijos, be kurios neteks prasmės net patys brangiausi projektai. Sunkiai aprėpsi pasaulį, nesuderinęs laiko ir erdvės traktuočių, stiliaus grynumo, neišsiaiškinęs prasmių, kurios juose slypi. Bacho kūryba jau savaime motyvuoja prasmingesnį suvokėjo žvilgsnį – ar tai būtų kompozitoriaus sakraliniai, ar pasaulietiniai kūriniai. Šia proga norėtųsi priminti muzikologės V. Markeliūnienės nuomonę apie interpretacijos laisvę, kuri pas mus dažniausiai grindžiama vien burtažodžiu „meninė intuicija“, o ne žiniomis, kurias suteiktų rimta studijų bazė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (7 meno dienos, Nr. 24 (1130), 2015.06.19). Mūsų senosios muzikos žinovai, turėję progą Vilniaus festivalyje išgirsti Vroclavo baroko orkestrą, kaimynams sveikai pavydėjo muzikavimo ir muzikos suvokimo kultūros ugdymo politikos. Vroclavo baroko orkestras gimė todėl, kad šio miesto, taip pat Varšuvos, Katovicų aukštosiose muzikos mokyklose įdiegtos senosios muzikos studijos. Svečių orkestro dirigentas A. Kosendiakas aktyviai dalyvauja ir edukacinėje, ir organizacinėje veikloje, pirmiausia reikalaudamas „muzikos amato ir gilaus meno pažinimo“.

Birželio 9-ją Valdovų rūmuose skambėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovams dedikuotos J. S. Bacho kantatos. Atliko Vroclavo baroko orkestras ir 12 dainininkų.

Mūsų girdėtose pasaulietinėse proginėse kantatose skambėjo ir džiugūs Kalėdų oratorijos, ir geliantys „Pasijos pagal Morkų“ aidai. Tai taip pat dalis to pasikartojimo džiaugsmo, kai subtiliausios jo ribos atskiria genijų nuo banalybės. Ir ne tik muzikoje.

Karalienės Marijos Žozefos sveikinimo kantatoje girdėjome būsimus Kalėdų oratorijos pasikartojimus, nors į karalienę keturiomis vokalinėmis partijomis dar kreipėsi mitologinės deivės ir dievai.

Augusto III motinos Eberhardinos atminimui skirta gedulo odė „Nušviesk valdove...“ – būsimosios „Pasijos pagal Morkų“ užuomina.

Antroje koncerto dalyje skambėjusi kantata „Riskitės, žaismingos bangos...“ – dedikacija Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui III Saksui gimimo dienos proga. Keturios vokalinės partijos – soprano, alto, tenoro ir boso – simbolizuoja keturias upes, tekančias per apdainuojamo karaliaus valdas.

Koncertas vyko Valdovų rūmų Renesanso salėje, į kurią šiuolaikiniais laiptais reikia kopti tarsi į pilies bokštą. Į rūmus, atstatytus ant autentiškų istorinių sluoksnių, nedrąsiai žvelgia senovė, nors, kaip reikalauja laikas, čia patenka vis daugiau skaitmeninės technikos, įrengti liftai, eskalatoriai. Muziejaus stenduose eksponuojami garsieji Žemutinės pilies artefaktai – kokliai su augalų ir Vyčių siluetais, savo amžiumi senesni už mūsų tąsyk girdėtas J. S. Bacho dedikacijas skambant autentiškų muzikos instrumentų kopijoms. Tokie instrumentai ypač jautrūs, reikalauja daug dėmesio ir dažno derinimo.

 

***

Kvartetinio muzikavimo tradicijomis garsėjančiame Vilniuje birželio 11-osios koncertas buvo prasminga intelektuali šventė: girdėjome vieną įdomiausių kamerinių ansamblių ­– Kremonos kvartetą (Quartetto di Cremona) iš Italijos ir 2011 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Augustino Vasiliausko klasėje, susibūrusį styginių kvartetą „Mettis“.

Nublanko standartinė melodingumo sąvoka išgirdus sodrų stradivarišką Kremonos kvarteto skambesį. L. Boccherini opusas C-dur, op. 2 Nr. 6, G. 164, didelio styginių kvarteto meistro kūrinys, buvo atliktas virtuoziškai, elegantiškai, su rokokui būdinga žaisme.

Vienintelio pasauliui žinomo G. Verdžio Styginių kvarteto e-moll intonacijose, be abejo, ieškome jo operų motyvų ir randame šiek tiek „Aidos“ užuominų. Būta bandymų paryškinti, o gal nuslėpti šio kūrinio kvartetinio mąstymo logiką, matyt, vadovaujantis kitokiais kompozitoriaus įvaizdžiais, gal turint galvoje jo stulbinantį vokalinį ansambliškumą operose. Festivalio koncerte girdėtas styginių kvartetas taip pat yra susilaukęs transkripcijų, viena jų skambėjo ir mūsų Filharmonijoje. Tačiau išgirstas autentiškasis kvarteto variantas buvo įdomus savotišku akademiškumo bandymu kompozitoriaus atokvėpiuose tarp operų. Ir tas idealus muzikavimas priminė idealią vasaros muzikos akademiją!

Po svečių pasirodymo nelengva buvo mūsų kvartetui. Tačiau „Mettis“ nudžiugino iš lietuviškos kvartetinės mokyklos paveldėtu nepaprastu ansambliškumu, ypatingu susiklausymu ieškant savos interpretacijos. Ir iš visų festivalyje skambėjusių minimalistinio stiliaus kūrinių ar užuominų „Mettis“ pagrotas Ph. Glasso Styginių kvartetas Nr. 2 „Company“ buvo pats įspūdingiausias.

Koncerto pabaigoje kartu su svečiais griežiamas F. Mendelssohno-Bartholdy styginių oktetas Es-dur, op. 20, darniai sujungė kiek skirtingos patirties jėgas.

 

***

Teisūs buvo ir tie, kurie tikra švente pavadino birželio septintąją Filharmonijos salėje vykusį džiazo pianisto ir kompozitoriaus Grégory Privat kvinteto koncertą „Martinikos praeities pėdsakai“. Čia skambėjo unikali keturiolikos dalių kompozicija, džiazo muzikos kalba pasakojanti tikrą istoriją.

Po 1902 m. Pelė ugnikalnio išsiveržimo, sunaikinusio visą buvusią Martinikos sostinę Sen Pjerą ir jos gyventojus, vienintelis gyvas liko akmeniniame bunkeryje kalėjęs Louisas-Auguste´as Cyparis. Po šių įvykių jis tapo garsaus keliaujančio amerikiečių cirko žvaigžde ir gastroliuodamas po pasaulį pasakodavo savo neįtikėtiną istoriją.

Ta istorija ­buvo pagrindas laisvoms ir nevaržomoms, egzotikos (ne tik Karibų) kupinoms improvizacijoms, kurias vis dėlto suvaldė atlikėjo subtiliai konstruktyvus mąstymas ir, matyt, veltui nepraėjusios harmonijos pamokos. G. Privat, sakyčiau, yra Jackas Kerouacas (jei prisiminsime šį bitnikų kartos rašytoją) muzikoje – gebėjimu nerūpestingumu ir sąmoju nuspalvinti šiurkščią gyvenimo faktūrą.

Šviesus saulėtas pasakojimas seniai įvykusios tragedijos pagrindu galėjo būti ir kiek baladiško pobūdžio, su pavojais pasinerti į saldžią melodramą, bet jos išvengti padėjo G. Privat intelektualinė drausmė, jausmingumas pakluso konstruktyviam mąstymui ir įsiliejo į laisvojo džiazo stilių... Ir kad priešingai nei džiazo klubuose čia nebuvo leista atsiskleisti kitiems talentingiems grupės muzikantams, matyt, padėjo teatrališkumo nuojauta, tarsi priminimas, kad yra tokie antikinės tragedijos principai, kai pagrindiniam herojui pritaria arba prieštarauja visi kiti, net aplinka...

Tai šviesus muzikinis pasakojimas, kuriame pro rupią faktūrą šviečia aukso dulkės.

 

***

Kaipgi švente nepavadinsi Vilniaus festivalio baigiamojo koncerto Operos ir baleto teatro salėje, kai buvo pagerbti artimiausi kaimynai latviai pirmininkavimo Europos Tarybai pabaigos proga, dalyvaujant mūsų gerai pažįstamam jaunam ir jau gana pagarsėjusiam pianistui Vestardui Šimkui, Kauno valstybiniam bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorui, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

Koncerto pradžioje nuskambėjęs latvių muzikos patriarcho E. Dārziņio Melancholiškas valsas išties sukėlė šventiškai melancholišką nuotaiką. Jis turi aiškių savo laiko, pačios XX a. pradžios, stiliaus bruožų – saloniškumo, sentimentalaus melodingumo.

S. Prokofjevo 1921 metais sukurtas Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 C-dur, op. 26, pianisto V. Šimkaus atlikimo manierai ir temperamentui ypač artimas kūrinys: brandus ir vitališkas, žavintis netikėta nuotaikų ir spalvų kaita, tik šiam kompozitoriui būdingomis melodinėmis linijomis, kai lyriškiausi epizodai virsta išdaigomis, pinasi temos fortepijono ir orkestro instrumentų dialoguose. Čia toks svarbus dirigento vaidmuo, bet jį atlikti labai nelengva akustinėmis duobėmis pasižyminčioje Operos teatro salėje. Vis dėlto prastoka akustika negalėjo paslėpti interpretacijos privalumų, o ypač atliekant maestro Modesto Pitrėno ilgai brandintą L. van Beethoveno Simfoniją Nr. 9 d-moll solistams, chorui ir orkestrui. Dalyvavo solistai Liene Kinča (sopranas), Olesya Petrova (mecosopranas), Andreasas Schageris (tenoras), Rihardas Mačanovskis (baritonas-bosas).

Muzikos šviesa ir šiluma choro, orkestro ir solistų balsų tembruose, ypatingame styginių skambėjime – tai intelektualaus dirigento M. Pitrėno pastangų rezultatas. Čia Beethovenas žavi romantinio polėkio drausme, polėkis netampa beforme ekstaze.

O mums visiems – ir muzikuojantiems, ir klausantiems, ir rašantiems – svarbiausia, kad nesubanalėtų klasiko žodžiai apie didį meną, tarnaujantį dideliems tikslams.

 

                                   

             

Traviata