Nepamirštamas mūsų Maestro. Kompozitoriaus Juozo Karoso 125-osioms gimimo metinėms

2015 Nr. 7–8 (450–451), Lionginas Abarius

Juozas Karosas – vargonininkas, dirigentas, kompozitorius, pedagogas – gimė 1890 m. liepos 16 d. Spraguičio kaime, Leliūnų valsčiuje, Utenos krašte. Mirė 1981 m. birželio 6 d. Vilniuje. Apie savo gyvenimą, kūrybą, plačią kultūrinę veiklą J. Karosas parašė savo knygoje „Nueitas kelias“. Norėčiau papasakoti apie mūsų su profesoriumi bendradarbiavimą, kuris tęsėsi daugiau kaip 20 metų.

1956 m. buvau Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Choro dirigavimo katedros ketvirto kurso studentas profesoriaus Antano Budriūno klasėje. J. Karosas visada dalyvaudavo egzaminų komisijoje. Jo veide spindėdavo giedra nuotaika, šypsena – studentus jis egzaminuodavo tartum kalbėdamasis su artimais draugais.

1959 m. buvau pakviestas dėstyti chorvedybos konservatorijoje. Kai kurie dėstytojai į mane žiūrėjo nepatikliai, tačiau J. Karosas drąsino sakydamas: „Ne šventieji puodus lipdo“. Jo dukra, docentė Rima, studijų metais man dėstė fortepijoną. Ji buvo labai maloni, niekada nesibardavo, tik švelniu balsu patardavo, kaip įveikti techniškai sunkius dalykus.

Mes su J. Karosu dažnai būdavome kviečiami dalyvauti chorų konkursų vertinimo komisijose, diriguodavome dainų šventėse. Negaliu pamiršti vieno įvykio. 1960 m. buvau Biržų rajono konsultantas, rengėme rajono dainų šventę, kurioje dalyvavo ir Pasvalio rajono chorai. Biržų chorų vadovai paprašė, kad padiriguočiau Pasveikinimo chorą iš V. Klovos operos „Pilėnai“ su pučiamųjų orkestru. Dainų šventės dieną pakylu į tribūną diriguoti šio kūrinio, ogi žiūriu, pirmoje eilėje sėdi kultūros ministras Juozas Banaitis ir profesorius J. Karosas. Taip susijaudinau, kad net nepamenu, kaip padirigavau... Man rodėsi, prastai. Tačiau J. Karosas gyrė, kad sudėtingą kūrinį padirigavau be priekaištų, o J. Banaitis pamalonino sakydamas, kad esu perspektyvus dirigentas.

Mūsų su J. Karosu amžiaus skirtumas buvo didelis – 29 metai, bet jo nuoširdumas tirpdė tą ilgą laiko brydį, bendraudavome kaip bendraamžiai. Su didžiausiu susidomėjimu klausydavausi pasakojimų, kokius vargus patyrė J. Karosas ir jo šeima Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Su didžiausiu dėmesiu ne vieną kartą perskaičiau jo knygą „Nueitas kelias“.

1937 m. J. Karosas tapo Klaipėdos muzikos mokyklos direktoriumi. Apie tai jis rašo savo knygoje: „1937–39 metai buvo Klaipėdoje neramūs: vokiečių politiniai veikėjai kėlė galvas, vokiečių jaunimas pradėjo drąsiau marširuoti po miestą“ (303 p.). 1939 m. kovo 19 d. J. Karosas rengėsi švęsti vardines, jo pasveikinti atėjo dėstytojai, moksleiviai. Sklido gandai, kad Klaipėdos vokiečiai laukia A. Hitlerio atvykimo. Taip ir įvyko. Žmones apėmė baimė. Lietuvos valdžia su prezidentu Antanu Smetona nieko neinformavo, neorganizavo evakuacijos ir Klaipėdos žmones paliko be globos. Lietuvos kariuomenė tyliai pasitraukė iš Klaipėdos, žmonės gelbėjosi, kaip kas išmanė. J. Karosui teko didelė našta: savo šeimą išlydėjęs į gimtąjį Spraguičio kaimą Utenos apskrityje, pasitelkęs bendradarbius ir kitus pagalbininkus, per didžiausius vargus Klaipėdos muzikos mokyklos dėstytojus išsiuntė į Šiaulius, ten išvežė ir instrumentus.

Tačiau dar verta grįžti į mūsų su profesoriumi kūrybinės draugystės metus. Su Lietuvos radijo ir televizijos choru jo kūrinius dainuodavome koncertuose, į radijo fondus įrašėme harmonizuotas liaudies dainas „Dar nepraminki vardelio“, „Obelėlė“, „Trys seselės“, „Aš nueisiu savo sodelin“, „Kur tas šaltinėlis“, „Augo kieme klevelis“, „Praradau mergelę“, „Palaukėj, palaukėj“, „Aš vargdienėlė“, „Išlėkė uodas“, originalias dainas „Ruduo“ (ž. J. Strielkūno), „Žiema prie Baltijos“ (ž. D. Godunavičiūtės), „Mūsų dainos tau, tėvyne“ (ž. S. Ylos), „Pavasario rytas“ (ž. J. Janonio), „Kur mėlynos bangos“ (ž. P. Vaičiūno), „Ei, broliai, prie jūros“ (ž. P. Vaičiūno), „Rytdienos žmogus“, „Mūsų akys“, „Gintarai“ (ž. J. Degutytės), „Pavasarėjant“ (ž. E. Matuzevičiaus), oratoriją „Parneštoji laisvė“ (ž. E. Mieželaičio), „Baladę apie išvaduotojus“ (ž. B. Mackevičiaus).

J. Karosas Lietuvos radijo ir televizijos chorui laiškais visada nuoširdžiai padėkodavo už savo kūrinių atlikimą.

1970 m. J. Karosas šventė 80-ąjį gimtadienį ir dirigavo Vingio parke vykusioje Dainų šventėje. Man teko didelė garbė visų Dainų šventės dirigentų vardu pasveikinti profesorių dirigento tribūnoje. J. Karoso 90-mečio jubiliejui parengiau jo kūrinių su Lietuvos radijo ir televizijos choru, 1980 m. liepos 6 d. koncerte atlikome kompozitoriaus originalių ir harmonizuotų liaudies dainų. Po šio koncerto mes su muzikologu V. Juodpusiu buvome pakviesti pas profesorių vakarienės, jo dukros Jūratė ir Rima paruošė puikias vaišes. Ilgai šnekėjomės apie choro meno praeitį, dabartį ir ateitį, apie kūrinių atlikimą ir poveikį klausytojams. Išėję su V. Juodpusiu džiaugėmės profesoriaus sveikata, puikia atmintimi, giedra nuotaika ir tikėjome, kad švęsime ir 100-ąjį jo gimtadienį.

Po trijų dienų gavau J. Karoso laišką: „Gerbiamas maestro Lionginai Abariau, šiuo laišku noriu padėkoti Tamstai ir Tamstos mieliems dainininkams – Radijo ir televizijos nusipelniusiam chorui – už Tamstų nuoširdų dalyvavimą mano autoriniame koncerte, įvykusiame š. m. liepos 6 d. Tūkstantį kartų ačiū Tamstai, mielas maestro, taip pat ir chorui, visiems mieliems dainininkams. Dabar mane daug kas iš visuomenės sveikina ir pagiria mano dainas užmiršdami, kad jos gražios dėka Tamstų gražių balsų ir ugningos sielos, kuri liejasi kartu su dainos garsais, su atlikimo kūryba, kas gimdo tikrąjį meną. Visiems Tamstoms nuoširdžiai linkiu geros sveikatos, daugiau džiaugsmo visame gyvenime. Tegu Tamstų dainos skamba po šalis plačiausias! Ačiū, ačiū, ačiū! Jūsų Juozas Karosas.“

Mūsų su V. Juodpusiu svajonės, kad švęsime J. Karoso 100-ąjį gimtadienį, neišsipildė... 1981 m. birželio 6 d. visų gerbiamą ir mylimą profesorių priglaudė Lietuvos žemelė. Jo darbai, kūryba lieka mums pavyzdys, kaip mylėti žmonės ir darbuotis Lietuvai. Labai džiaugiuosi, kad profesoriaus J. Karoso atminimą saugo jo garbūs ainiai. Saulius Karosas, Šveicarijoje gyvenantis pasaulinio masto verslininkas, 1993 m. įkūrė labdaros ir paramos fondą, kuris remia jaunus Lietuvos menininkus, Lietuvos istorijos, kultūros vertybių apsaugos ir jų įamžinimo projektus. Šio fondo direktorei, žymiai pianistei docentei Birutei Karosienei nuoširdžiai dėkoju už paramą mano projektams.

Liepos 16 dieną nepamirštamo mūsų Maestro 125-asis gimtadienis.

 

JUOZO KAROSO SUGRĮŽIMAI

 

Gegužės 29-ąją Spraguičio vienkiemyje kaip niekad buvo gausu svečių. Besirenkančius į erdvų, jaukų sodybos kiemą sveikino Leliūnų seniūnė Lina Petronienė, gėlėmis nešini atėjo Seimo narė Milda Petrauskienė, Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ir savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė, koncertui ruošėsi operos solistė Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus ir pianistas Linas Dužinskas bei jaunieji atlikėjai, paskutinius renginio akordus derino Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Visi skubėjo padėkoti Jūratei Karosaitei ir Birutei Karosienei, svarbiausioms šio susibūrimo viešnioms. O susibūrimo Spraguičio vienkiemyje priežastis – čia gimusio kompozitoriaus, dirigento Juozo Karoso 125-ųjų gimimo metinių paminėjimas.

Renginį vedusi kompozitorė, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė gausiems žiūrovams pateikė staigmeną – pirmą kartą buvo parodyti unikalūs filmuoti kadrai, užfiksavę kai kuriuos Juozo Karoso veiklos ir gyvenimo momentus. Prisiminimais apie kompozitorių dalijosi jo dukra Jūratė Karosaitė, maestro Saulius Sondeckis, po erdvaus klojimo skliautais skambėjo Alvydo Katino skaitomos eilės...

Kompozitoriaus marti Birutė Karosienė, Sauliaus Karoso, Juozo Karoso vaikaičio, labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė, dėkojo visiems už jautrų, įsimenantį kompozitoriaus gimimo sukakties paminėjimą. „Juozas Karosas labai mylėjo savo tėviškę, – sakė Birutė Karosienė. – Jis visada pabrėždavo, kad yra kilęs iš Spraguičio vienkiemio. Nors Spraguitis jau nebe Utenos rajone, bet kompozitorius visada sakydavo, kad yra artimesnis Leliūnams, tad jis tikras leliūniškis.“

Įspūdingas buvo ir Juozo Karoso 125-osioms gimimo metinėms skirtas koncertas – tiek žvaigždžių sodyba ir klojimas dar nebuvo matę. Koncertavo operos solistė Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus, pianistas Linas Dužinskas, folkloro teatro dainininkė Janina Armonaitė. Audringų aplodismentų sulaukė mažasis smuikininkas Vasaris Polis ir net iš Anglijos į koncertą atvykusi jaunoji klarnetininkė Morta. Į spalvingą reginį įsiliejo ir Utenos kultūros centro Leliūnų skyriaus popchoras „Aušra» (vad. Aušra ir Edmundas Gutauskai).

Minėjimas koncertu nesibaigė. Išsibarstę po sodybą svečiai bendravo, fotografavosi, dalijosi prisiminimais. Spraguitis atgijo, į jį tarsi sugrįžo ir Juozas Karosas...

 

Liepos 16-ąją, dieną, kai Juozui Karosui sukako 125-eri, kompozitoriaus atminimą įamžino Palanga – Birutės al. 5 esantis namas, kuriame daugiau nei 20 vasarų (nuo 1958 m. iki 1981 m.) gyveno ir kūrė J. Karosas, buvo paženklintas atminimo lenta. Ją atidengė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus ir kompozitoriaus duktė Jūratė Karosaitė.

Į renginį susirinkę palangiškiai džiaugėsi, kad Lietuvos muzikos pasaulio žvaigždė J. Karosas mėgo Palangą ir kad tai įamžinta atminimo lenta. Nuo šiol kurortas turi dar vieną kultūros ženklą.

„Daugiau nei dvidešimt vasarų kompozitorius, dirigentas bei pedagogas gyveno ir kūrė būtent Palangoje. Juodas frakas, sniego baltumo marškiniai ir tokia pat plaukų kupeta – dažniausiai būtent toks J. Karosas liko jį pažinojusių žmonių atmintyje. Džiaugiuosi, kad nuo šiandien kompozitorių, jo veiklą bei Palangoje paliktus pėdsakus primins ši memorialinė lenta. Palangiškių vardu nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie gražios iniciatyvos įgyvendinimo“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė kurorto meras Š. Vaitkus.

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pabrėžė, kad J. Karosas Lietuvos kultūriniame gyvenime paliko gilius pėdsakus. „Jei ne jo įžvalgos, mes šiandien neturėtume daugelio žymių muzikų, tarp jų – ir Sauliaus Sondeckio“, – kalbėjo A. Žigaitytė-Nekrošienė. J. Karosas ir jo augintinis šuo Džiumas vasaromis buvo Palangos rytmečio simboliai. „Jei apie šeštą ar septintą valandą jų prie jūros nesutinki, vadinasi, kažkas negerai“, – šypsojosi A. Žigaitytė-Nekrošienė.

Kompozitoriaus duktė Jūratė Karosaitė priminė, kad Palangoje jos tėvas ne tik atostogaudavo – laiką kurorte jis leisdavo labai kūrybingai. J. Karosaitė dėkojo visiems, vertinantiems jos tėvo muzikinę veiklą ir susirinkusiems pagerbti kompozitoriaus, pedagogo bei dirigento atminimą. Prisiminimais dalinosi ir kompozioriaus giminaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė pianistė Ramunė Kryžauskienė.

 

MB inf.

Traviata