Publikos viliojimo aktas
Jei reikėtų šių metų Vilniaus festivaliui parinkti vienintelį epitetą, tai būtų, matyt, extracultural, vargiai iš anglų kalbos grakščiai išverčiamas būdvardis (pažodžiui daugmaž skambėtų kaip „virškultūrinis“), išreiškiantis patirtį peržengiant savos kultūros ribas.
„Extracultural“ buvo pavadinta šių metų festivalio pirmojo koncerto ašis, jaukas su akademine muzika ir daugiau, ir mažiau sugyvenančiai publikai – Gedimino Gelgoto simfonija. Skirtingas kultūras šiame vakare reprezentavo Lietuvoje analogų neturintis Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), kuriam vadovavo estų dirigentų dinastijos jauniausias atstovas Kristjanas Järvi, ir gruzinų pianistė Khatia Buniatishvili.
Abu koncerte skambėję kūriniai – efektingos atlikimo atžvilgiu kompozicijos, leidžiančios muzikantams pademonstruoti virtuozinius ar artistinius gebėjimus. Skambindama pianistų adoruojamo Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą fortepijonui c-moll, op. 18, charizmatiškos išvaizdos atlikėja K. Buniatishvili nevengė artistiškų gestų – ne tik pianistų asortimentui įprastų atloštos galvos ar užmerktų akių, bet ir nuolat ranka perbraukiamų plaukų. Tokie vizualiniai triukai padeda sukurti tarytum ypatingo meninio įsijautimo aurą (ar jos iliuziją), veikiančią menkiau apie muziką nutuokiančius klausytojus; kita vertus, šiais vartotojiškumo laikais menininkui kaip niekada svarbu save patraukliai pateikti, tad gal ir neteisinga būtų priekaištauti dėl kartais abejonių keliančios ypač artistiškos atlikimo manieros. Be to, nepaneigsi, kad K. Buniatishvili – talentinga pianistė, ypač jautriai skambinanti lyrinio pobūdžio muziką. Pianistė atsisakė S. Rachmaninovo opusams įprasto masyvumo (išskyrus įžangą), gal dėl to kulminacinėse vietose šiek tiek pritrūko sodresnio garso ir orkestras truputį užgožė solistę. Vietomis norėjosi ir dėmesingesnio frazių pabaigų išklausymo, nes pasitaikė, kad galūnės būdavo tarsi nukandamos, pernelyg staigiai nutildavo. Tačiau žavėjo skaidrus, lengvas garsas greituose pasažuose ir, kaip minėta, lyrinės vietos, kuriose skleidėsi K. Buniatishvili muzikinis jausmingumas, nuoširdus emocinis įsigyvenimas į atliekamą muziką.
Tačiau koncerto intriga, be abejo, tapo G. Gelgoto „Extracultural“ premjera Lietuvoje. Nėra abejonių – NIKO ir jo vedlys G. Gelgotas vadovaujasi masinės kultūros paklausos ir pasiūlos dėsniu, siekdamas suburti savo auditoriją. Tai, ką daro NIKO, galima kritikuoti kaip parsidavimą popkultūrai, pataikavimą masėms etc., tačiau nepaneigsi fakto, kad šitaip koncertų, kuriuose dalyvauja ansamblis, auditoriją papildo dalis žmonių, šiaip jau nevaikštančių į akademinės muzikos renginius. Kadangi NIKO atliekami kūriniai (ir, žinoma, jų pateikimas) yra patrauklūs masinei auditorijai, yra vilties, kad bent daliai šios publikos norėsis pratęsti pažintį su modernia akademine muzika, kažin kodėl nemažos ne kultūros srities žmonių dalies atmetama kaip neklausytina jos net padoriai negirdėjus.
Na, o kalbant konkrečiai apie Vilniaus festivalyje atliktą „Extracultural“, akivaizdu, kiek darbo įdėta norint apstulbinti publiką, gal netgi šokiruoti konservatyvesnius klausytojus, nepratusius Nacionalinėje filharmonijoje girdėti klubinės muzikos stiliaus ritmų, regėti scenografijos. Regis, NIKO nieko nepalieka neapgalvoto: įvairiaspalvis kintantis apšvietimas, specialus simetriškas atlikėjų (ir orkestro, ir ansamblio) išsidėstymas, ansamblio smuikininkių choreografija – teatrališki rankų mostai, griežimas atsilošus, atsigręžus nugara į publiką… Kiek investuojama ir į vaizdinį atlikėjų patrauklumą (smuikininkių suknelės, ryškus makiažas)! Tokia koncepcija bylote byloja apie vadovavimąsi popkultūros tendencijomis – vien muzika nieko nesudominsi, reikia ir šou, kuris neretai ir pritraukia minias visapusiškų įspūdžių ištroškusių klausytojų-žiūrovų.
Ir, tiesą sakant, jei ne reginys, „Extracultural“ nebūtų toks įdomus, vargiai turėčiau kantrybės iki galo išklausyti jo įrašą. Muzikos kalba čia – à la minimalistinė, tačiau klausant vis šmėkštelėdavo mintis, kad tasai minimalizmas (kurį G. Gelgotas įvardina kaip sau artimiausią muzikos komponavimo stilių) suvokiamas gana primityviai: kai kurie motyvai, regis, kartojami tik dėl to, kad būtų užpildyta partitūra, jie niekur neveda. Gausu įvairių garso efektų, sonoristinių priemonių – nuo pavienių glissando (kuriuo ir prasidėjo kūrinys), flažoletų glissando iki šia artikuliacija kuriamų garso masių, ūžesių, grubaus griežimo už tiltelio, o kur dar dramatiškos fortissimo vietos, kuriose garso stiprumas buvo kone ribinis, bei G. Gelgoto rečitavimas, kartais prisijungiant ir atlikėjams (kai kur, tiesa, žodžiai buvo prastai girdimi dėl garsinio disbalanso su orkestru).
„Extracultural“ nestokojo dramatizmo, neretai priminė muziką epiniams kino filmams, o ryškus ritminis pradas, įtraukiant ir klubinės muzikos ritmo intarpus, muzikai pridėjo draivo. Efektingumo nestokojo ansamblio, ypač smuikininkių partijos, su kurių virtuozinėmis vietomis atlikėjai puikiai tvarkėsi.
Vis dėlto klausantis neapleido pojūtis, kad visi šie efektai – tik kaukė, paviršinis glaisto sluoksnis ant sienos, už kurios glūdi tuščia erdvė. Tačiau nesiginu, kad norint įspūdingo reginio, pramogos ir atotrūkio nuo įprastos akademinės muzikos NIKO koncertas (ypač jei ir aplinka nebūtų tokia įpareigojanti) visiškai pateisintų lūkesčius. Funkcionuodamas kaip jungtis tarp akademinės ir populiariosios muzikos (ir vis dėlto labiau nuslysdamas į pastarąją), ansamblis turi potencijos pritraukti gausią, akademizmui tolimą auditoriją, o tai ir yra G. Gelgoto tikslas.