Stilistikos labirintai
Antrasis Vilniaus festivalio koncertas pratęsė kultūrinių jungčių temą – šįsyk sulaukėme svečio iš Izraelio, mandolinos virtuozo Avi Avitalio. „Grammy“ laureatas gausiai publikai kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO), vadovaujamu smuikininko Sergejaus Krylovo, atliko baroko meistrų kūrinius: Antonio Vivaldi Koncerto liutniai ir orkestrui D-dur, RV 93, ir Johanno Sebastiano Bacho Koncerto klavyrui ir orkestrui d-moll, BWV 1052, versijas mandolinai su orkestru.
Neretai pasirenkant egzotišką instrumentą, kuriam originalių kūrinių maža (arba didžiąją autentiško repertuaro dalį sudaro folklorinė kūryba), pasitelkiamos vertingų opusų kitiems instrumentams transkripcijos. Mandolina, be abejo, vienas iš tokių instrumentų. Abu koncertus A. Avitalis atliko ypač virtuoziškai, niekas negalėjo abejoti jo profesionalumu. Buvo pasirinktas neįprastai, net truputį pabrėžtinai (nors dar saiko ribose) greitas tempas, tad solistas turėjo progą pademonstruoti savo techninę meistrystę, o lėtąsias dalis skambino jautriai, romantiškai ir artistiškai. A. Avitalis publikai padovanojo efektingą reginį ir garsą. Kita vertus, truputį kliuvo, kad ir Vivaldi, ir Bacho koncertus orkestras griežė visai vienoda maniera. J. S. Bacho kūrinio interpretacijai dėl pasirinkto itin gyvo tempo pritrūko įsiklausymo, smulkių natų išgrojimo. Be to, norėjosi kiek solidesnio, tvirtesnio garso, tačiau girdėjome vivaldišką lengvumą. Žinoma, Bacho interpretacijų yra devynios galybės, bet ar nevertėjo stilistiškai labiau diferencijuoti tokių skirtingų kompozitorių muzikos – žaismingos ir gyvybingos A. Vivaldžio, solidžios ir gilios J. S. Bacho?
Aptartoji koncerto dalis buvo centrinė laiko ir įspūdžio požiūriu. Baroko kompozicijas „apsupo“ vakarą pradėjusi ir užbaigusi bene iškiliausio ir populiariausio nūdienos akademinės muzikos autoriaus Arvo Pärto kūryba. 80-ąjį gimtadienį švenčiančiam kūrėjui muzikos pasaulyje šiais metais skiriama nemažai dėmesio, tad neatsitiktinai dedikacija A. Pärtui atsirado ir Vilniaus festivalyje. Koncerto pradžioje S. Krylovas su LKO pagriežė įžymųjį „Fratres“, kuris suskambo netikėtai romantiška maniera. Kompozitoriaus muzikai būdingas dvasingumas, meditatyvumas ir paprastumas (pozityviąja prasme) kažkodėl buvo sudarkyti nuolatinių rubato, nemotyvuotų rallentando ir accelerando, tarytum kūrinys turėtų atspindėti ne vienuolišką ramybę ir dvasinę jėgą, o romantinio herojaus dramas. Dvasinės ramybės pritrūko ir atliekant koncertą „Tabula rasa“ dviem smuikams (S. Krylovas ir Džeraldas Bidva), preparuotam fortepijonui (Vaiva Eidukaitytė-Storastienė) ir styginiams (LKO). Kūrinys vėlgi buvo romantizuotas, tiesa, labiau pirmojoje dalyje „Ludus“, o „Silentium“ skambėjo kur kas sukaupčiau – gal dėl to, kad čia dominavo D. Bidva, kuris šią muziką traktavo gerokai paprasčiau (vėlgi teigiama prasme) nei S. Krylovas. Pastarasis, ko gero, sukurtų puikų duetą su A. Avitaliu – abiem būdinga ekspresyvi grojimo maniera ypač efektingai atrodytų atliekant virtuoziškus romantinius kūrinius.
Apibendrinant tenka konstatuoti, kad dirbtinis kūrinių spraudimas į Prokrusto lovą, suniveliuojant stilistinius kompozitorių, epochų savitumus, siekiant išoriškai patrauklios, tačiau ne visada reikalingos perdėtos ekspresijos, smarkiai nuvilia.