Šventinis Čikagos choro koncertas Kaune

2015 Nr. 7–8 (450–451), Justina Paltanavičiūtė

Vasara – festivalių metas. Kone kiekvieną savaitgalį kur nors gamtoje ar bent jau už tradicinių koncertų salių erdvių galima pasiklausyti įvairiausios muzikos – nuo populiariosios iki klasikos. Tiesa, net ir akademinės muzikos festivaliai vasarą dažniausiai nebūna nusiteikę itin rimtai ir klasikinės muzikos mėgėjams siūlo lengvesnio turinio programas, papildytas folkloro, džiazo elementais ar net populiariosios muzikos atspalviais. Vienas tokių – Pažaislio muzikos festivalis, šiemet rengiamas jau dvidešimtą kartą. Natūralu, kad per tiek laiko susiformavo ir tam tikros tradicijos – pavyzdžiui, kiekvienais metais vyksta portugališkojo fado ar ispaniškojo flamenko koncertai. Tiesa, atlikėjai kaskart būna vis kiti.

Nors Pažaislio muzikos festivalis yra labiau vasariškai pramoginio pobūdžio, jame kasmet rengiama ir keletas sakralinės muzikos koncertų. Vienas tokių šiemet vyko liepos 8 d. Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Koncertavo Čikagos mišrusis choralinis choras, vadovaujamas Bruceʹo Tammeno, jis kauniečiams ir svečiams dovanojo savo veiklos 15 metų sukakčiai skirtą programą „Da Pacem“. Buvo skelbiama, kad choras, kurį sudaro įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonės, ne tik vienas pajėgiausių Čikagoje, bet ir garsus visose JAV, yra įrašęs šešias kompaktines plokšteles, turi daugybę gerbėjų, bendradarbiauja su žymiausiais orkestrais, be to, garsėja įvairių epochų repertuaru. Beje, vienoje iš šešių kolektyvo kompaktinių plokštelių įrašyta Lietuvoje kartais gyvenančio rusų kompozitoriaus R. Ščedrino kantata „Įkalintas angelas: rusiškoji liturgija“. Tai ne vienintelis rusiškos liturgijos pavyzdys choro repertuare – šalia kitų šiuolaikinių ar senovinių bažnytinių kūrinių jie yra įrašę ir S. Rachmaninovo „Nakties vigiliją“. Tad buvo labai smalsu ne tik išgirsti garsųjį chorą iš anapus Atlanto, bet ir rasti atsakymą į klausimą, kodėl toks garsus choras koncertuoja Kaune, ir dar nemokamai.

Koncertas Pažaislio festivalyje nebuvo vienintelis Čikagos choralinio choro pasirodymas Lietuvoje – liepos 9 d. kolektyvas koncertavo ir Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, taip pat surengė koncertų Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje.

Čikagos choras tą vakarą dainavo a cappella, ko dažniausiai ir reikalauja sakralinė muzika. Žavėjo nuostabiai lygus ir švarus garsas, visi balsai gražiai ir organiškai susiliejo į visumą. Vis dėlto, nors buvo atliekami skirtingų epochų ir kompozitorių kūriniai, kone visos kompozicijos buvo panašios – tradiciškų keturių balsų, homofoninio stiliaus, gal dėl to ir skambėjo pernelyg vienodai, trūko įvairesnės faktūros. Reikia pasakyti, kad Čikagos choras savo kokybe nelabai pralenkia lietuviškus kolektyvus.

Kitas aspektas, kuris visuomet domina klausytojus, – repertuaro pasirinkimas. Tąkart Čikagos choras siūlė iš pažiūros gana didelę įvairovę. Žinoma, neapsieita be baroko chorinės muzikos grandų H. Purcellio, J. S. Bacho, H. Schützo kūrybos, žymiųjų romantiko A. Brucknerio motetų. Šiuos kūrinius savo repertuare turi veikiausiai kiekvienas sakralinę muziką atliekantis choras. Taip pat skambėjo itin daug šiuolaikinių autorių kūrinių – A. Pӓrto, kiek mažiau žinomų M. Lauridseno, E. Rautavaaros, J. Centeno, J. Tavenerio, Ph. Stopfordo, H. Weisgallio, J. Bergerio, S. Pauluso, seniau gyvenusio O. Olssono kompozicijos. Melomanams šios pavardės veikiausiai pažįstamos, tačiau eiliniai muzikos mėgėjai jas tikriausiai girdėjo pirmą kartą. Išties labai džiugina, kai repertuare pamatai šį tą daugiau nei dažnai muzikos pasaulyje figūruojančias pavardes. Be to, tai byloja ir apie platesnį koncertuojančio kolektyvo akiratį, domėjimąsi naujovėmis ir norą skleisti ne tik klasiką, bet ir mažiau žinomus šiuolaikinius ar seniai parašytus kūrinius. Ir nors menkiau žinomos pavardės repertuare veikiausiai aktualesnės ne eiliniam muzikos mylėtojui, o muzikui profesionalui, tąkart Kauno arkikatedra bazilika buvo beveik pilna.

Ir vėl – šiuolaikinių kompozitorių pasirinkimas sudomino, tačiau jų kūrinių skambesys beveik nesiskyrė nuo barokinių ar romantinių. Na, šiuolaikiškumą išdavė nebent disonansai, įpinti į faktūrinį audinį. Labai gaila, kad visas koncertas nuskambėjo kaip vienas ilgas kūrinys, neturintis ryškios formos ar struktūros (snausti neleido koncerto pranešėja...). Galbūt čia kalta ne vien interpretacija, bet ir itin panašių kūrinių pasirinkimas. Beje, negirdėjome nė vieno Renesanso epochos opuso, o juk tada bažnytinė muzika chorui a cappella klestėjo. Žinoma, ši muzika reikalauja ir savito atlikimo, daug kūrinių parašyti daugiau nei keturiems balsams, bet vis dėlto dauguma sakralinę muziką atliekančių chorų Renesanso epochos pavyzdžius mielai įtraukia į savo repertuarą.

Kalbant apie kai kuriuos diskutuotinus repertuaro ar atlikimo dalykus, nevertėtų pamiršti sakralinės muzikos esmės – ji skirta susikaupimui ir maldai. Tad tikriausiai kiekvienas, eidamas į bažnytinės muzikos koncertą, tikisi skirtingų dalykų – vieni nori reflektuoti religine tematika ar tiesiog ramiai pabūti, kiti paprasčiausiai pasimėgauti muzikos garsais, tad ir šiuo atveju kiekvienas turbūt pasiėmė tai, kas jam asmeniškai buvo svarbiausia.

Traviata