Kai susipina muzikų dinastijos

2015 Nr. 3–4 (446–447), Daiva Tamošaitytė

Irena Uss – Lietuvos muzikų bendruomenei ir plačiajai publikai gerai pažįstama atlikėja ir pedagogė, kurios optimizmas, platus akiratis, subtilus muzikinis skonis ir kūrybingumas tapo neatsiejama šalies kultūrinio ir intelektinio peizažo dalimi. Jautri ir išskirtinė asmenybė tęsia geriausias savo šeimos ir mokyklos tradicijas, nuoširdžiai puoselėja lietuvišką muziką ir rūpinasi jos sklaida. Minėdama kūrybinės ir pedagoginės veiklos sukaktį, profesorė sutiko prisiminti nuveiktus darbus ir pasidalinti savo mintimis. Taip pat šia proga Armonų dinastija padovanojo visuomenei du puikius renginius: lapkričio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje kamerinės muzikos koncertą „Rudens trio“ („Trio Enescu“ – Alina Armonas Tambrea, smuikas, Edvardas Armonas, violončelė, Gabrielė Gylytė-Hein, fortepijonas), kuriame buvo atlikti G. Enescu, A. Arenskio ir W. A. Mozarto kūriniai, ir lapkričio  23 d. Taikomosios dailės muziejuje Armonų trio, „Armonas-Uss Duo“ ir Edvardo Armono koncertą, kuriame skambėjo R. Schumanno, O. Respighi, J. Juozapaičio, D. Šostakovičiaus ir F. Schuberto kūryba. Šie koncertai liudijo stiprią lietuviškojo kamerinio muzikavimo tradiciją, aukščiausią artistinį lygmenį pasiekusių muzikantų ištikimybę kūrybiniams idealams.

– Gerbiama profesore, norėčiau, kad Jūs šios neeilinės šventės, žyminčios vieną Jūsų turtingo kūrybinio gyvenimo etapų, proga pasidalintumėte prisiminimais apie savo jaunystės metus. Gimėte žymių muzikų šeimoje: Jūsų mama Ana Turovska-Ūsienė – garsi dainavimo pedagogė, brolis Aveniras Ūsas – pianistas ir ilgametis J. Naujalio muzikos gimnazijos direktorius, dėdė Viktoras Turovskis – iškilus choro dirigentas, ansamblio „Vilija“ įkūrėjas ir vadovas. Kokie prisiminimai Jus lydi, kokios šeimos legendos lėmė, kad žengėte muzikos keliais?
– Pirmieji mano muzikiniai vaikystės įspūdžiai susiję su daina: mama pasakojo, kad dainuoti pradėjau anksčiau, nei kalbėti – nepriekaištinga intonacija, skaidriu balseliu... Beje, „sceninę karjerą“ pradėjau dainuodama: mokantis J. Naujalio muzikos mokykloje buvo pastatyta būsimosios kompozitorės Jūratės Baltramiejūnaitės opera „Mergaitė miške“, kurioje atlikau pagrindinį – Mergaitės – vaidmenį. Opera tiesiogiai transliuota per Lietuvos televiziją, kas tuo metu buvo didelė naujovė ir paliko neišdildomą įspūdį jauniesiems atlikėjams.
Muzika visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Prisimenu didelį namą Kaune, per šeimynines šventes susibūrusius tėvelių draugus, gimines, tradicinius koncertus, kuriuose mama nuostabiai dainuodavo F. Liszto „Petrarkos sonetus“, S. Rachmaninovo romansus, tėčiui labai prašant – Čio Čio San ariją iš G. Puccini operos „Madam Baterflai“. Jai akompanuodavo mano brolis Aveniras, šešeriais metais vyresnis už mane, tuo metu jau vyresniųjų J. Naujalio muzikos mokyklos klasių mokinys. Kiek paūgėjusi aš taip pat įsitraukiau į šiuos namų koncertus.
Muzikos įkvėpėja ir siela mūsų šeimoje buvo mama. Gražiausi jos prisiminimai iš vaikystės buvo susiję su muzika. Lenkijoje, Baltstogėje, gyvenusioje aukšto rango stačiatikių dvasininko A. Turovskio šeimoje vaikus supo be galo dvasinga aplinka. Namuose nuolat rinkdavosi miesto intelektualinis elitas. Muzikiniam ir dvasiniam vaikų lavinimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys: jie mokėsi užsienio kalbų, lankė privačias fortepijono pamokas, namuose skambindavo keturiomis rankomis, tradiciniuose muzikiniuose vakaruose tėvui akompanuojant fortepijonu būdavo dainuojamos ištraukos iš operų, duetai, daugiabalsiai choriniai kūriniai, romansai. Dainavo visi: močiutė – sodriu altu, senelis – baritonu ir keturi vaikai, iš kurių trys tapo profesionaliais muzikais.
Tačiau mamos svajonei tapti pianiste nebuvo lemta išsipildyti: kaip ir daugeliui tos kartos žmonių, prasidėjęs karas sugriovė gyvenimus, pakreipdamas likimą netikėta linkme. Nuo karo audrų į Vilnių, tuo metu lenkiškai kalbantį miestą, besitraukianti Turovskių šeima traukinio vagone vežėsi fortepijoną ir tėvo sukauptą vertingą biblioteką. Vilniuje trys jaunieji Turovskiai iškart buvo priimti į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Baigusi studijas ir pagal paskyrimą atvykusi dėstyti dainavimo į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija), per 35 pedagoginio darbo metus mama išugdė būrį žymių dainininkų, operos solistų, pedagogų, tarp kurių buvo R. Preikšaitė, D. Vėbra, L. Kinderytė, N. Kniukštaitė, V. Vadoklienė, V. Čepkus. Ana Turovska-Ūsienė aktyviai įsijungė į pokario Kauno muzikinį gyvenimą, su nuolatiniais scenos partneriais – dainininkais J. Stasiūnu, R. Marijošiumi, J. Petraškevičiūte, smuikininkais K. Matiuku, S. Rauchu, violončelininku D. Svirskiu – koncertuodavo Kauno filharmonijoje ir jos organizuojamuose koncertuose rajonuose, klubuose, mokyklose, gamyklose, kartais net laukuose. 
Tėtis – prieškario Kauno komercijos aukštosios mokyklos absolventas, melomanas, turėjo gražų baritoną. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje dainuodavo duetu su vėliau žymiu operos solistu Vladu Česu.
Nepamirštami mūsų susitikimai su dėde Viktoru Turovskiu, žinomu choro dirigentu, nusipelniusiu meno veikėju, choro „Vilija“ įkūrėju ir jo ilgamečiu vadovu, nuolatiniu respublikinių dainų švenčių dirigentu. Mama su dėde buvo labai artimi, nepraleisdavome nė vieno „Vilijos“ koncerto, o išvykos į dainų šventes, kuriose dėdė diriguodavo jungtiniams chorams, tapdavo tikru įvykiu.
Neprisimenu klausimo, ar norėčiau groti fortepijonu: mūsų šeimoje tai buvo taip natūralu, kad turbūt buvo nuspręsta man tik gimus... Matyt, mama per vaikus įkūnijo savo svajonę tapti pianiste. Brolis Aveniras pirmasis pramynė kelią į fortepijono meno pasaulį, kuriuo vėliau žengiau ir aš. Lankėme fortepijono  pamokas ir  vėliau studijavome  konservatorijoje pas tuos pačius pedagogus – Teresę Klimavičiūtę  ir  prof. Jurgį  Karnavičių.
Man Aveniras buvo pavyzdys, svajojau užaugusi atlikti visus jo grojamus kūrinius. Ypač žavėjo jo skambinama R. Schumanno ir F. Liszto transkripcija „Widmung“, F. Liszto „Funérailles“. Abu šiuos kūrinius skambinau baigdama muzikos mokyklą ir konservatorijoje, studijuodama  prof. J. Karnavičiaus klasėje.
Mokytis skambinti fortepijonu pradėjau būdama šešerių. Pirmoji fortepijono mokytoja Teresė Klimavičiūtė turėjo ypatingą talentą pažadinti vaiko vaizduotę ir meilę muzikai. Įsiminė šokoladu ir arbata kvepiančios pamokos po milžiniška palme mokytojos namuose J. Gruodžio gatvėje...  Jai išvykus į Vilnių, mokiausi pas labai reiklią ir griežtą pedagogę Birutę Strolienę, V. Ružickio mokinę, ilgametę J. Naujalio mokyklos fortepijono skyriaus vedėją. Mokytoja garsėjo puikia rankų lavinimo metodika, skiepijo mokiniams profesionalų požiūrį į tekstą, už ką esu jai labai dėkinga. Mokyklą baigiau pas mokytoją Birutę Budzinauskienę, jos klasėje pajutau muzikavimo laisvės ir kūrybingumo dvasią.
Studijas Valstybinėje konservatorijoje tęsiau pas nuostabų pedagogą Jurgį Karnavičių. Profesorius, studijavęs pas įžymų pianistą A. Libermanną Berlyne ir Paryžiuje, – plačios erudicijos, aukštos kultūros muzikas, jis savo studentams buvo tarsi langas į didįjį muzikinį pasaulį. Grįžęs iš tarptautinių pianistų konkursų, kuriuose dalyvaudavo žiuri darbe, prof. Karnavičius pasakodavo apie naujas atlikimo meno tendencijas, skiepijo mums kūrybingą požiūrį į interpretaciją. Su pagyrimu baigusi konservatoriją, kamerinės muzikos interpretaciją ir akompanimentą tobulinau žymių menininkų M. Rostropovičiaus, D. Šafrano, Yo-Yo Ma meistriškumo kursuose.
Džiaugiuosi, kad pianizmo „liniją“ šeimoje tęsia mano dukterėčia Ieva Benetienė – ji sėkmingai darbuojasi Kauno J. Gruodžio konservatorijoje ir J. Naujalio muzikos mokykloje, dėsto fortepijoną ir dirba koncertmeistere.
– Su vyru Rimantu Armonu, vienu žymiausių Lietuvos violončelininkų, sukūrėte ne tik šeimą, bet ir kamerinį ansamblį „Armonas-Uss Duo“, kuris štai jau daugelį metų muzikinę visuomenę džiugina puikiais koncertais. Pastaraisiais metais prie Jūsų prisidėjo ir sūnus violončelininkas Edvardas, nuolat talkina smuikininkė Ingrida Armonaitė. Kokia Jūsų kamerinio muzikavimo koncepcija?
– Ypatingas vaidmuo mano kūrybiniame kelyje tenka nuolatiniam scenos partneriui profesoriui Rimantui Armonui – puikiam violončelininkui, subtiliam muzikui. Su Rimantu grojame nuo studijų konservatorijoje. Matyt, likimo buvo lemta, kad jis talkindavo man koncertmeisterio egzaminuose. Jei neklystu, pirmi drauge atlikti kūrinai buvo E. Granados Intermezzo, G. Fauré pjesės violončelei ir fortepijonui, vėliau – P. Čaikovskio Variacijos rokoko tema. Pradedančiam ansambliui tai buvo nelengvas riešutėlis, tačiau mums neblogai sekėsi, iš pat pradžių pajutome, kad malonu muzikuoti drauge, įdomu ginčytis dėl interpretacijos, stiliaus, ansamblio subtilybių. Po to drauge grota daug įvairių kūrinių, o mano baigiamajame kamerinio ansamblio egzamine atlikome J. Brahmso Sonatą violončelei ir fortepijonui e-moll, op. 38. Galbūt tą pirmą pasirodymą ir galima būtų vadinti „Armonas-Uss Duo“ gimimu, nors pirmasis oficialus dueto koncertas Lietuvos valstybinėje filharmonijoje įvyko 1977 metais, man jau dėstant J. Tallat–Kelpšos konservatorijoje, o Rimantui studijuojant aspirantūroje Maskvoje, P. Čaikovskio konservatorijoje. Tuo metu Rimantas ruošėsi tarptautiniam konkursui Minske, kuriame pelnė I vietą, vėliau – Tbilisyje. Talkinau jam abiejuose konkursuose, taigi per trumpą laiką parengėme daug programų, kurias atlikome įvairiuose Lietuvos miestuose.
Per 40 kūrybinės veiklos metų su Rimantu koncertavome daugelyje Europos šalių – Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Latvijoje ir Alžyre, Rusijoje, Baltarusijoje, surengėme per 700 koncertų. Greta aktyvios pedagoginės veiklos tai nemenkas skaičius. Parengėme nemažai solinių programų ir teminių projektų, apimančių įvairių epochų – nuo klasikos iki XXI amžiaus – kompozitorių kūrinius: „Romantizmo šedevrai“, „Koncertinės pjesės“, „XX amžiaus muzika violončelei ir fortepijonui“, „Kūriniai violončelių duetui ir fortepijonui“, „Lietuvių kompozitorių kūriniai violončelei ir fortepijonui“, „Rytų Europos muzika violončelei ir fortepijonui“, „Žengiant į XXI amžių“, „Muzika ir gestas“ (dalyvaujant pantomimos aktoriams R. Keturakytei ir A. Katkauskui) ir kt.
Nuolat dalyvaujame šiuolaikinės ir klasikinės muzikos festivaliuose – Thomo Manno, Pažaislio, „Gaida“, „Iš arti“, „Muzikos ruduo“, „Jauna muzika“, „Marių klavyrai“, Šv. Kristoforo vasaros, Klaipėdos muzikos, Mažeikių festivaliuose, „Muzica domestica“, „Vardai ir veidai“, „Cellisten der Welt“ (Manheimas).
1987 m. po studijų Maskvos konservatorijos aspirantūroje grįžo Rimanto sesuo smuikininkė Ingrida Armonaitė. Spontaniškai kilo noras groti drauge. Pirmajame Armonų trio koncerte Menininkų rūmuose (dabar Prezidentūra) atlikome J. Brahmso trio fortepijonui, smuikui ir violončelei C-dur, op. 87. Pirmoji  patirtis suteikė daug malonių ansamblinio muzikavimo akimirkų, koncertas buvo labai gerai įvertintas spaudoje. Taip gimė naujas kolektyvas Armonų trio.
Kas žavi kameriniame muzikavime? Buvimas muzikoje drauge, pats procesas, sprendimų ieškojimai, atradimai, ginčai, kompromisai... Kelias nuo objektyvaus teksto perskaitymo iki subjektyvaus, individualaus jo interpretavimo yra ilgas ir įdomus. Ansamblyje svarbus ne tik vienodas profesinis, meninis pasirengimo lygis, bendrų interesų ratas, bet ir psichologinis suderinamumas. Taip susiklostė, kad su Rimantu tapome partneriais ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Įsiliejus į ansamblį Ingridai prasiplėtė kamerinio muzikavimo horizontai, atsivėrė nauji repertuaro klodai. Repetuojame ne darbe, ne „neutralioje“ teritorijoje, bet namuose, grįžę po paskaitų. Taigi tokio muzikavimo negali vadinti darbu – tai tiesiog gyvenimo būdas. Sunku pasakyti, kur baigiasi darbas, o kur prasideda asmeninis gyvenimas. Tikrasis atlygis – malonumas groti drauge, atrasti naujus kūrinius, bendrauti per muziką su klausytojais, koncertuoti įvairiose pasaulio salėse.
Džiaugiuosi, kad muzikinės dinastijos tradicijas sėkmingai tęsia mūsų sūnus Edvardas. Susijungus dviem dinastijoms šį kartą „nugalėjo“ Armonų šeimos tradicija. Jų šeimoje karaliavo styginiai instrumentai: mama ir sesuo Ingrida – smuikininkės, žymios pedagogės, ir nors tėvas Augustinas grojo fleita, tačiau violončelė šeimoje visada buvo „vyriškas“ instrumentas. Pirmasis profesionalus violončelininkas buvo Rimanto dėdė Petras Armonas, po karo koncertavęs Europoje ir JAV, vienas pirmųjų Amerikos lietuvių dainų švenčių organizatorių ir dirigentų. Šią tradiciją tęsia Romanas, Rimantas, Jonas ir Edvardas Armonai. Taigi Edvardo atėjimas į violončelės pasaulį įvyko lygiai taip pat natūraliai kaip kadaise mano – į fortepijono...
Akompanavau Edvardui nuo pirmųjų jo žingsnių M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Rimanto violončelės klasėje. Talkinau jam nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lietuvoje. Drauge džiaugėmės pelnytais laurais aštuoniuose konkursuose, drauge jaudinomės. 1996 m. Edvardas pelnė Landgrafo von Hesseno premiją ir tapo pirmuoju M. Rostropovičiaus fondo Vokietijoje stipendininku, prasidėjo naujas jo profesinio kelio etapas – koncertavome didelėse salėse, grojome rečitalius Vokietijoje ir Lietuvoje, dalyvavome prestižiniame M. Rostropovičiaus violončelės festivalyje Kronberge.
Edvardui išvykus studijuoti į Vokietiją, į Kelno aukštąją muzikos mokyklą prof. F. Helmersono klasėje, scenoje susitinkame rečiau. Jis daug koncertuoja solo, groja su orkestrais, tačiau kamerinis muzikavimas jo gyvenime užima svarbią vietą. Sekdamas šeimos tradicija, Edvardas subūrė fortepijoninį „Trio Enescu“, kuriame groja su žmona smuikininke Alina Luciana Tambrea ir Frankfurte gyvenančia lietuvių pianiste Gabriele Gylyte. Trio koncertuoja Europoje, Japonijoje pasirašė kontraktus su koncertinėmis agentūromis, garsia plokštelių firma „Genuine“, yra kelių tarptautinių konkursų laureatas.
Lapkričio 23 d. Edvardas dalyvavo mano jubiliejiniame vakare Taikomosios dailės muziejuje. Malonumą groti su sūnumi visuomet lydi ypatingas jaudulys, tačiau šįkart, atliekant R. Schumanno „Fantasiestücke“ ir J. Juozapaičio trio „Mėnulio šviesa“, autoriaus pritaikytą dviem violončelėms ir fortepijonui, buvo nuostabus bendrumo pojūtis. Grodama su Edvardu scenoje jaučiu ryškų individualaus braižo menininką, patikimą partnerį. Tai brandus, savitas ir labai subtilus muzikas.
– Kokie ryškiausi Jūsų įspūdžiai iš koncertinių turnė, taip pat ir akompanuojant žymiausiems solistams instrumentininkams įvairiose pasaulio šalyse?
– Plačiai atsivėrusios sienos į Vakarų pasaulį atvėrė kelius į naujas kultūrines erdves. Atsirado galimybė artimiau bendradarbiauti su kolegomis iš kitų šalių, pažinti naujus partnerius, išplėsti koncertinį repertuarą. Kiekvienas susitikimas su nauju scenos partneriu palieka ryškų, neretai neišdildomą pėdsaką. Kartais tai vienkartiniai susitikimai, kai per trumpą laiką reikia paruošti naują programą, o kartais užsimezga ilgalaikiai kūrybiniai ryšiai. Tačiau tai visada nauja patirtis, nauji meniniai įspūdžiai.
Labai įdomu buvo ruošti prancūzų kompozitorių kūrinius su žymiu prancūzų violončelininku Yvanu Chiffoleau, legendinio A. Navarra mokiniu, P. Čaikovskio konkurso laureatu. Šilti kūrybiniai santykiai sieja su puikiu belgų violončelininku Jeroenu Reulingu. Įsimintini koncertai su iškiliu klarnetininku Algirdu Budriu. Nemažai teko groti su violončelininku M. Bačkumi, smuikininkais P. Juodišiumi, M. Švėgžda von Bekkeriu, A. Banku (Kanada), altininkais J. Kaliūnaite (Vokietija), R. Romoslausku, fleitininke L. Šulskute, klarnetininkais  A. Doveika, J. Taločka.
Didelį  malonumą teikia bendradarbiavimas su dainininkais. Teko koncertuoti su puikiomis kamerinės muzikos atlikėjomis Regina Maciūte, Natalija Katiliene. Su jauna operos žvaigžde Joana Gedmintaite surengėme koncertų turą po Lietuvą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje su tuometine operos primadona Gražina Apanavičiūte turėjome 40 koncertų. Mūsų laikais, kai atsiskyrė Kauno, Šiaulių, Klaipėdos filharmonijos, o Nacionalinė filharmonija atlikėjams pasiūlo tik po vieną koncertą su nauja programa, tai  skamba tarsi iš fantastikos pasaulio… Prisimindami  tuometinės Valstybinės filharmonijos atliekamą švietėjišką misiją, jos organizuojamų koncertų gausą ir nuoseklumą, suvokiame, kad praradome pirmąją nepriklausomybės laikų klausytojų kartą – ji niekada negirdėjo gyvo klasikinės muzikos koncerto, nematė fortepijono ar violončelės.
Mėginant iš visos gausybės koncertų išskirti labiausiai įsimintinus, atmintyje nebūtinai iškyla didžiosios salės ar egzotiškos šalys. Visi koncertai – ar Lietuvos miestelyje, ar Paryžiuje – svarbūs, kas kartą į sceną išeini norėdamas perteikti klausytojui tai, ką jauti, kas svarbiausia. Kiekvienam atlikėjui labai brangus santykis su klausytoju. Prancūzijos publika šiltesnė, emocingesnė, Vokietijoje – labiau išprususi, bet šaltesnė, Alžyre – impulsyvi ir be galo nuoširdi. Lietuvoje jaučiame stiprėjantį atotrūkį tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir provincijos publikos.
Pats ryškiausias mūsų dueto su Rimantu koncertinės karjeros pradžios įspūdis – iš rečitalio Panevėžio dramos teatre. Atvykome jauni, dar nežinomi, apstulbome pamatę pilną salę, jaunus žmones ant palangių ir laiptų. Įžeidėme organizatorius paklausę, ar tuo pat metu teatre vyks šokiai. Visi atėjo į mūsų koncertą... Toks buvo Juozo Miltinio laikų Panevėžys.
Įsimintinas Armonų trio koncertas Vokietijoje, festivalyje „Konzert im Grünen“ Bukovo pilies parke prie Berlyno. Teko groti po senais ošiančiais ąžuolais puikiu koncertiniu „Steinway“, atgabentu ir pastatytu ant scenos, suręstos valandą iki mūsų koncerto.
Įspūdingas koncertas su Edvardu M. Rostropovičiaus violončelės festivalyje Vokietijoje,  sausakimšoje Kronbergo salėje. J. Brahmso sonatą F-dur baigėme groti gerokai po vidurnakčio, o publika vis kvietė mus nusilenkti – šešis kartus…
…Arba Armonų trio koncertas 2003 metais Filharmonijos didžiojoje salėje, transliuojamas per Euroradiją į 17 šalių. Atliekant A. Dvořáko trio „Dumki“ visame Vilniaus senamiestyje trumpam dingo elektra ir teko groti prieblandoje, blausiai šviečiant avarinėms lempelėms…
Savotišku iššūkiu tapo 2014 metų vasarą įvykęs koncertas su smuikininku iš Kanados, Toronto muzikos universiteto profesoriumi Ačiu Banku: neatsispyriau jo kvietimui per mažiau nei mėnesį paruošti 8 pasaulines kūrinių smuikui ir fortepijonui premjeras. Esu parengusi daug premjerų, tačiau per tris repeticijas surepetuoti visą rečitalio programą teko pirmą kartą.
Didelis malonumas groti su dideliu kolektyvu. Teko koncertuoti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru diriguojant maestro J. Domarkui, Kauno simfoniniu orkestru (dirigentas M. Barkauskas), Kauno kameriniu orkestru su P. Bermanu (Italija). Grojant su orkestru, be abejo, imponuoja buvimas didžiulio „organizmo“ centre. Nuostabu, kai visa scenoje esanti muzikų brolija kvėpuoja vienu ritmu, gyvena ta pačia idėja, paklusdama dirigento valiai.
Negalėčiau ir nenorėčiau atsakyti, kuri iš meninės veiklos formų suteikia man didesnį malonumą. Duete atlikėjas turi daugiau laisvės pasireikšti – tai tarsi dviejų solistų bendravimas muzikos kalba, tačiau trio didesnės išraiškos galimybės. Nedalinu savo kūrybinio gyvenimo į atskiras dalis – visos man vienodai svarbios. Kūrybiniai planai gimsta tarsi savaime, atsiradus naujiems kūriniams ar gavus naujus pasiūlymus koncertuoti, dalyvauti festivaliuose. Tokių pasiūlymų atsiranda nuolat, kartais dėl gausos tenka jų atsisakyti.
– Esate LMTA profesorė, vadovaujate Koncertmeisterio katedrai, įvairiose Europos šalyse vedate meistriškumo kursus. Kokie nauji iššūkiai tenka mūsų studentams? Juk atsivėrus sienoms pasikeitė ir reikalavimai, lengviau susipažinti su naujomis muzikos tendencijomis pasaulyje.
– Pedagoginis darbas glaudžiai susijęs su mano kūrybine, koncertine veikla. Studentams stengiuosi perteikti savo sceninę patirtį, atskleisti akompanimento meno paslaptis, padėti siekti interpretacijos aukštumų, į kurias pati kopiu jau ne vieną dešimtmetį. Kita vertus, bendraujant su studentais randasi naujų inspiracijų, mokomasi iš jų klaidų, ieškoma „receptų“, kaip įveikti techninius sunkumus. Lietuvos muzikos ir teatro akademija – mano antrieji namai. Jau trijų mūsų šeimos kartų – mamos, mano ir mano brolio bei sūnaus Edvardo – diplomuose puikuojasi mūsų Almae matris antspaudas.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Koncertmeisterio katedroje pradėjau dėstyti grįžusi iš Alžyro, kur Nacionaliniame muzikos institute dėsčiau fortepijoną. Per 25 darbo LMTA metus mano klasę baigė per šimtą pianistų koncertmeisterių, tarp jų 9 meno licenciatai, o šiemet daktaro laipsnį įgijo mano pirmoji doktorantė Eglė Kižytė-Ramonienė. Tikiuosi, kad netrukus šį laipsnį gaus dar viena mano auklėtinė Indrė Baikštytė.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi jaunųjų menininkų pasiekimais – nemažai jų tarptautinių ir nacionalinių koncertmeisterių konkursų laureatai ir diplomantai. Žymiausi jų koncertuoja Lietuvos ir užsienio salėse, sėkmingai dėsto ir dirba koncertmeisteriais Lietuvos muzikinio ugdymo įstaigose. Tai Indrė Baikštytė, Jonė Punytė, Inga Vyšniauskaitė, Eglė Kižytė-Ramonienė, Feliksas Zakrevskis, Eglė Andrejevaitė, Aidas Puodžiukas, Vytis Šakūras, Gabrielė Gylytė, Viktoras Paukštelis, Paulė Gudinaitė, Veronika Kopjova, Giedrė Gabnytė  ir kiti.
Kai kurie studentai mano vadovaujamoje Koncertmeisterio klasėje studijuoja 10 metų: baigę bakalauro, magistro ir meno aspirantūros studijas kelia meistriškumą ir gilina teorines žinias meno doktorantūroje. Džiaugiuosi matydama, kaip mokinys tampa kolega, brandžiu, patikimu, kūrybingu scenos partneriu. Visada malonu, kai absolventai ateina konsultuotis ar pasidalinti savo pasiekimais.
Atkūrus nepriklausomybę atsirado galimybė studentams ir pedagogams laisvai judėti pasaulyje. Tarptautinė studijų mainų programa Erasmus sukūrė prielaidas plėsti akiratį, kelti profesinę kvalifikaciją, atnaujinti repertuarą, susipažinti su naujomis dėstymo metodikomis, atlikimo meno tendencijomis. Muzikams profesionalams tai neįkainojama vertybė, nors atlikėjai visada buvo „kosmopolitinė tauta“. Juk išaugome studijuodami viso pasaulio kompozitorių muziką, klausėmės puikių atlikėjų grojimo koncertuose, analizavome  jų  įrašus.
Mano nuomone, galimybė judėti muzikiniame pasaulyje atlikėjui ypač svarbi, kad jis įvertintų savo galimybes. Lyginant aiškiausiai išryškėja privalumai ir trūkumai, atsiskleidžia savęs suvokimas. Ir reikia pasakyti, kad labai dažnai palyginimas būna mūsų atlikėjų naudai. Jau nemažai metų esu kviečiama vesti interpretacijos meistriškumo kursus aukštosiose muzikos mokyklose Vokietijoje (Berlyne, Manheime), Prancūzijoje (Liono nacionalinė muzikos konservatorija), Belgijoje (Briuselio karališkoji konservatorija), Švedijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. Vadovavau kūrybinėms dirbtuvėms ir meistriškumo kursams tarptautiniuose „European Liedforum“ Vokietijoje ir Lietuvoje. Remdamasi savo patirtimi galiu drąsiai teigti, kad mūsų jaunieji atlikėjai yra įdomūs, dažnai išsiskiriantys ryškia menine individualybe, dvasingumu.
Ypač akivaizdžiai tai atsiskleidė „European Liedforum“, į kuriuos LMTA Koncertmeisterio katedra buvo pakviesta tris kartus. 2012 m. Berlyne ir 2013 m. Vilniuje vykusiuose renginiuose dalyvavo 6 aukštųjų muzikos mokyklų – Berlyno menų universiteto, Hanoverio muzikos ir teatro universiteto, Varšuvos F. Chopino muzikos universiteto, Turino G. Verdi muzikos konservatorijos, Bukarešto Nacionalinio muzikos universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai (pianistai koncertmeisteriai ir dainininkai) ir šių mokyklų profesoriai, žymiausi kamerinės vokalinės muzikos  – Lied  – meistrai.  Džiaugiuosi, kad LMTA studentai puikiai užsirekomendavo šiuose tarptautiniuose renginiuose. Tam tikra prasme dalyvavimas forume buvo iššūkis ir mūsų studentams, ir pedagogams, pirmą kartą teko varžytis tarptautiniame kamerinės vokalinės muzikos kontekste su kolegomis iš tų šalių, kuriose gimė Lied žanras, per šimtmečius tapęs tradiciniu. Forumai Berlyne ir Vilniuje pademonstravo, kad europinio atlikimo meno kontekste esame saviti ir įdomūs, didelio susidomėjimo sulaukė lietuvių kompozitorių kamerinė vokalinė muzika. Mūsų katedra yra pakviesta dalyvauti plėtojant naujas bendradarbiavimo formas ir kuriant tarptautinį tinklą, vienijantį  Lied pedagogus įvairiose šalyse, sudarant realią galimybę kuo didesniam skaičiui jaunųjų atlikėjų ir pedagogų dalintis patirtimi, semtis žinių, plėsti akiratį, propaguoti savo šalies kamerinę vokalinę muziką. 
Vadovavimas katedrai reikalauja daug energijos, laiko sąnaudų ir yra susijęs su didele atsakomybe. Egzaminų, koncertų, konkursų organizavimas – kasdienė katedros vedėjo duona. Privalome garbingai atstovauti akademijai, dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, projektuose. Kelerius metus iš eilės mano parengti projektai laimi Švietimo ir mokslo ministerijos ir Švietimo mainų paramos fondo organizuojamuose konkursuose. Per šiuos projektus į LMTA atvyksta dėstyti žymūs akompanimento ir kamerinės vokalinės muzikos žanro meistrai, jie skaito paskaitas ir dalinasi savo patirtimi su Koncertmeisterio ir Dainavimo katedrų studentais. 
Koncertmeisterio  katedra – vienas  aktyviausiai tarptautinėje  Erasmus mainų programoje dalyvaujančių akademijos padalinių. Džiaugiuosi, kad pavyko užmegzti  ryšį su prestižinėmis Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Švedijos, Italijos, Lenkijos ir kitų šalių aukštosiomis mokyklomis. Nuolat bendradarbiauju su šių mokyklų pedagogais, organizuoju jų meistriškumo kursus, interpretacijos seminarus LMTA.
Nuolat jaučiu kolegų palaikymą. Esame vieningi tęsdami dešimtmečiais susiklosčiusias katedros tradicijas ir kurdami naują, šiuolaikišką, atitinkančią laiko dvasią katedrą. Koncertmeisterio katedra gali didžiuotis puikiais pedagogais, žymiais Lietuvos atlikėjais, gebančiais parengti aukščiausią profesinį  lygį  atitinkančius koncertmeisterius.
– Esate parengusi 50 lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių pasaulinių premjerų ir redakcijų, per 150 kūrinių įrašėte radijo fondams, Jūsų skambinimas įamžintas septyniose kompaktinėse plokštelėse. Pasidalinkite patirtimi šioje srityje.
– Groju daug įvairių epochų, įvairių stilių ir žanrų kamerinės muzikos. Tačiau šalia klasikinių ir romantinių opusų mano repertuare svarbią vietą užima šiuolaikinių kompozitorių kameriniai kūriniai.
Praėjusių amžių kompozitorių kūriniai – tai tas profesinis pagrindas, be kurio dar neišaugo nė viena atlikėjų karta. Grojame juos nuo pat mažens iki brandžių studijų akademijoje. Jie yra tas lakmuso popierėlis, kurio išmėginimą privalo patirti kiekvienas profesionalus atlikėjas.
Kuo patraukli šiuolaikinė muzika? Pirmiausia tuo, kad tai mūsų amžininkų kūryba, atitinkanti mūsų pasaulėjautą, atspindinti dabarties pasaulį, šiuolaikinėmis priemonėmis išreiškianti mūsų  jausmus, mintis, problemas. Ją kuriantys žmonės gyvena dabar, tarp mūsų. Didelis džiaugsmas, net, sakyčiau, prabanga bendrauti su jais, išgirsti tai, ko dažniausiai nėra tekste, ko neįmanoma užrašyti natomis, ką gali tik nujausti. Prisilietimas prie ką tik sukurto kūrinio – tarsi naujo, nepažįstamo žemyno atradimas. Kaskart atvertęs naujo kūrinio natas jautiesi taip, lyg rankose laikytum paslaptį, kurią tau patikėta atskleisti. Labiausiai žavi tai, kad šiuolaikiniame kūrinyje nesi varžomas jokių atlikimo tradicijų ir taisyklių. Tiesiog privalai suteikti jam gyvybę. Tai nepakartojami potyriai.
Didesnę dalį mano atliekamų šiuolaikinių kompozitorių kamerinių opusų sudaro kūriniai, parašyti Armono ir Uss duetui bei Armonų trio. Džiaugiuosi, kad mano nuolatinių partnerių Rimanto ir Ingridos nuomonės dėl šiuolaikinės muzikos sutampa. Galbūt kompozitoriai, tai jausdami, dažnai patiki mums savo opusų pasaulinių premjerų atlikimą. Kartais mes patys inspiruojame  naujų kūrinių atsiradimą, pasidalindami su autoriais savo idėjomis.
Džiaugiuosi, kad likimas mane suvedė su puikiais kompozitoriais. Kiekvienas naujas mums sukurtas kūrinys yra tarsi dar vienas naujas mūsų šeimos narys…
Visada be galo malonu dirbti su maestro Vytautu Barkausku – aukštos vidinės kultūros, inteligentišku ir labai reikliu atlikėjams kompozitoriumi. Grojome Armonų trio jo parašytą „Modus vivendi“, Koncertinę siuitą violončelei ir fortepijonui ne kartą esame atlikę Lietuvoje ir užsienyje.
Neišdildomą įspūdį paliko darbas su Justinu Bašinsku. Su Rimantu atlikome mums dedikuotą „Vandenio baladę“. Prisimenu maestro kaip labai santūrų, nekalbų, paslaptingą, tačiau reikalaujantį konkretaus jam gerai žinomo rezultato.
Į mūsų repertuarą įaugo Jurgio Juozapaičio dedikuoti kūriniai „Mėnulio šviesa“ fortepijoniniam trio ir „Nostalgija“. Nuoširdūs kūrybiniai santykiai susiklostė su Vytautu Germanavičiumi, į savo koncertų programas dažnai įtraukiame jo fortepijoninius trio „Nidamanngrieg“ ir „Labirinthus  umbrarum“, kūrinius japoniška tematika „12 Haiku“ ir „13 Haiku“ violončelei ir fortepijonui.
Artima, šilta ilgametė kūrybinė draugystė sieja su kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu. Grojome daug jo kūrinių: Sonatą violončelei ir fortepijonui, du fortepijoninius trio, kamerinius kūrinius su saksofonu, balsu, mūsų repertuare nuolat yra jo 4 miniatiūros violončelei ir fortepijonui bei „Dvi Sulamitos giesmės“, kurių versiją kompozitorius parašė ir mūsų duetui. Ypač sujaudino Armonų dinastijai dedikuotas 3-iasis koncertas violončelei ir simfoniniam  orkestrui su fortepijono solo partija, kurio premjerą atlikome Nacionalinėje filharmonijoje Rimanto Armono jubiliejaus proga.
Kūrybiškai ir produktyviai bendradarbiaujame su daugeliu kompozitorių, esame atlikę Z. Bružaitės, T. Kutavičiaus, R. Šileikos, A. Kučinsko, A. Jasenkos, A. Bružo, A. Kubiliūno, D. Prusevičiaus, D. Bartkevičiūtės,  R. Motiekaičio, V. Minioto, K. Vasiliauskaitės, J. Andrejevo kamerinių kūrinių premjeras. Su R. Maciūte parengėme kompozitoriaus J. Bašinsko vokalinį ciklą „Plaukia upės“ (K. Bradūno ž.) ir įrašėme jį į plokštelę. Su J. Gedmintaite parengiau kompozitoriaus J. Juozapaičio vokalinio ciklo „Ašaros skonis“ (J. Marcinkevičiaus ž.) premjerą.
Teko atlikti nemažą pluoštą ir užsienio kompozitorių kūrinių pasaulinių premjerų: su smuikininku A. Banku – kompozitorių S. Adlerio (JAV), V. Ganelino (Izraelis), S. Burbi (Italija, Kanada), M. Bronerio (Rusija), G. Kuleshos, D. Varelaso (Kanada) kūrinius smuikui ir fortepijonui; su L. Šulskute ir R. Romoslausku – F. Civitareale (Liuksemburgas), su Armonų trio – Ch. Halkos (JAV) kamerinius kūrinius. 
Mano nuomone, atlikėjo misija yra propaguoti amžininkų kūrybą, skleisti ją pasaulyje. Neapsiribojame vien premjeromis – tam, kad kūrinys gyventų, jis turi būti prieinamas visiems: atlikėjams, pedagogams, studentams. Stengiamės įrašyti juos į plokšteles, išleisti leidyklose. Redagavome ir išleidome O. Balakausko, V. Barkausko, Z. Bružaitės, V. Germanavičiaus, A. Kučinsko, A. Šenderovo, J. Juozapaičio, B. Kutavičiaus, J. Andrejevo, R. Šileikos kamerinius kūrinius. Dažnai parašome metodines rekomendacijas atlikėjui, tai tarsi laiškas iš kompozitoriaus, kuriame galima žodžiais atskleisti tai, ko neįmanoma užrašyti natomis, – kūrinio idėją, sukūrimo istoriją ar konkrečius pastebėjimus dėl artikuliacijos, dinamikos ir pan.
– Kokius planus, kūrybines idėjas puoselėjate šiuo metu?
– Pavasarį numatytas „Armonas-Uss Duo“ koncertas Krokuvoje vyksiančiame tarptautiniame festivalyje, rudenį – rečitalis Varšuvoje. Tradiciškai planuojame Armonų trio koncertą Nacionalinėje filharmonijoje. Spalio mėnesį esu pakviesta į tarptautinio Paulos Salomono-Lindbergo Lied konkurso Berlyne žiuri.
Planuojame išleisti dueto plokštelę, kurioje įamžinsime dar neįrašytus lietuvių kompozitorių kūrinius. Ant fortepijono pulto laukia nemažas pluoštas atliktų, bet dar neišleistų kūrinių, kuriuos reikia parengti spaudai. Paskutinis 2015 metų išvakarėse redaguotas ir atiduotas spaudai kūrinys – J. Bašinsko vokalinis ciklas „Plaukia upės“ balsui, violončelei ir fortepijonui. Darbų daug ir jie visi įdomūs...

 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!