Vytauto Laurušo gyvenimo veidrodyje: muzika, statybos, politika

2015 Nr. 3–4 (446–447), Anatolijus Lapinskas

Kompozitoriui Vytautui Laurušui šių metų gegužės 8 d. sukanka 85 metai. Jo gyvenimas kupinas reikšmingų įvykių, susitikimų su meno pasaulio įžymybėmis. Paskutiniame praėjusių metų MB numeryje spausdinome V. Laurušo prisiminimus apie laikotarpį, kai jis vadovavo Lietuvos valstybinei konservatorijai (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir Kompozitorių sąjungai, šio numerio publikacijoje kompozitorius prisimena kai kuriuos vadovavimo Operos ir baleto teatrui (1963–1975) epizodus, pasakoja apie bendradarbiavimą su iškiliais muzikais.
Su kompozitoriumi kalbasi Anatolijus Lapinskas.

 

JULIUS JUZELIŪNAS

– Juzeliūno ir Operos teatro santykiai buvo permainingi: nuo populiariausio pokario metų baleto „Ant marių kranto“ pastatymo iki gana prieštaringo kompozitoriaus operų likimo. Buvote tiesioginis pastarųjų peripetijų liudininkas. Kaip klostėsi, pavyzdžiui, operos „Sukilėliai“ gimimas?
– Aš buvau Juzeliūno mokinys, tad maestro atvirai dalinosi operos kūrimo eiga. Atrodo, 1956 metų pavasarį jis pateikė teatrui jau baigtą operą. Nedelsiant buvo parengtas koncertinis jos atlikimas (nauja opera tuomet buvo didelis įvykis!). Į „Sukilėlių“ perklausą susirinko ne tik teatro žmonės, bet ir gausus būrys inteligentijos: rašytojai, kompozitoriai, dailininkai. Šioje perklausoje dalyvavau ir aš, kaip Kompozitorių sąjungos konsultantas.
Opera visiems padarė labai gilų įspūdį, ypač sužavėjo chorai. Įspūdingai buvo išplėtotas choralas „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, kuris tapo operos kulminacija. Visi vieningai sveikino teatrą naujos lietuviškos operos gimimo proga ir linkėjo kuo greičiau ją išvysti operos scenoje.
Teatro vadovybė autoriaus pageidavimu režisuoti operą pakvietė Vytautą Grivicką. Prasidėjo intensyvus darbas. Operos premjera buvo numatyta 1957 metų lapkričio pradžioje. Teatro vadovybė atidžiai stebėjo pastatymo eigą. Egzekucijos scena, kai kazokai apsupa sukilėlius, o šie iš nevilties užgieda choralą „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, taip paveikdavo repeticiją stebintį teatro direktorių Zenoną Paulauską, kad jis neišlaikęs išbėgdavo iš salės.
Artėjo premjera, o vadovybė, spaudžiama teatro komunistų, blaškėsi nežinodama ką daryti. Bet prieš vieną paskutinių repeticijų į ją besirenkančius operos dalyvius pasitiko užrakintos teatro durys. Tokiu drastišku būdu tuometiniai teatro vadovai išsprendė operos „Sukilėliai“ likimą. Premjera buvo atšaukta. Susijaudinęs autorius atlėkė į Kompozitorių sąjungą ieškoti pagalbos, net siūlė susisiekti su tuometiniu Sovietų Sąjungos Aukščiausios Tarybos pirmininku Klementu Vorošilovu, tačiau pasisekė pakalbėti tik su SSSR kompozitorių sąjungos pirmininku Tichonu Chrenikovu... Tačiau išsiaiškinęs, kad čia ne muzikinis, bet politinis reikalas, jis tyliai pasitraukė.

Pasirodo, teatro komunistai apsižiūrėjo, kad operoje yra „nacionalinių tendencijų“, „akcentuojami religiniai motyvai“, todėl paragino premjerą uždrausti. Operos statytojai bandė gelbėti padėtį: žodį „Sibiras“ pakeitė „katorga“, „Dievą“ – „Tėvyne“... Bet to neužteko. Spalio 28 d. teatro komunistų susirinkime operos pastatymas buvo pavadintas bandymu įvykdyti „ideologinį išpuolį“, „politinę diversiją“, kurią esą rengė „tvirta grupė“, t. y. kompozitorius, dirigentas ir režisierius. Tame susirinkime dalyvavo atsakingas Vilniaus miesto partinis darbuotojas Mykolas Burokevičius, 1990–1991 m. nuėjęs į Lietuvos priešų pusę... Specialų nutarimą apie „kenksmingą operos turinį“ priėmė netgi LKP CK biuras. „Sukilėliai“ pastatyti tik 1977 metais, bet jau be choralo „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“. Sovietų Sąjungos muzikinių teatrų konkurse opera pažymėta III laipsnio premija, o pastatymas – diplomu... Tiesa, po keliolikos spektaklių „Sukilėliai“ tyliai dingo iš repertuaro.

– Sustabdžius „Sukilėlius“ (turiu mintyje operą, bet taip galima būtų pavadinti ir operos statytojus...) užrakintomis teatro durimis, tuo ir baigėsi pirmasis bandymas ją pastatyti?
– Ne visai. Po „durų scenos“ tuoj pat nuvilnijo ideologiniai „Sukilėlių“ purslai. Antanas Sniečkus ta proga surengė kūrybinių darbuotojų pasitarimą dėl nacionalinio klausimo sprendimo meninėje kūryboje. Poetai, rašytojai, kompozitoriai, kiti kūrėjai turėjo muštis į krūtinę ir gailėtis dėl parašyto, o gal dar ir neparašyto kūrinio. Kaip pati kalčiausia buvo minima opera „Sukilėliai“.
Bet juk romanas, pagal kurį sukurta opera, buvo išleistas tarybiniais metais, todėl prie Vinco Mykolaičio-Putino nebuvo kaip prisikabinti. Garbų rašytoją tiesiog „išėmus“ iš klausimo, visa kritika nukrypo į libreto autorę Aldoną Liobytę, jai ir buvo suversti visi kaltinimai. Ji esą parašė blogą libretą, išryškino tai, ko nereikia, ir neišryškino to, ko reikia. Aiškinta, kad romane maldų nėra, taigi romanas yra visai kitas kūrinys.
Žodžiu, kalti liko Juzeliūnas ir Liobytė. Paulausko markė pakilo, nes teatro direktorius pasirodė esąs budrus, principingas vadovas, laiku sustabdęs politiškai nebrandų kūrinį.
– O kodėl scenos neišvydo antroji J. Juzeliūno opera „Avarija“ (kitas pavadinimas – „Žaidimai“). Irgi politika?
– Politikos čia nebuvo, nebent ja laikytume pačią operos įsiūlymo teatrui istoriją. 1969 metų balandį buvau Maskvoje, derinau būsimąsias teatro gastroles 1970 m. Vilniuje tuo metu buvo švenčiamas Stasio Vainiūno 60-mečio jubiliejus, į šventę atėjo ir Sniečkus. Prie jo nei iš šio, nei iš to priėjo Juzeliūnas ir pradėjo skųstis: sako, vieną operą parašiau – „Sukilėlius“ – nepastatė. Dabar kitą parašiau – ir tos nestato. Sniečkus tuojau ėmėsi reikalo – kur Laurušas? Nėra. Šepetys yra? Žiūrėkite, Juzeliūnas vieną operą parašė, dabar kitą. Reikia spręsti.
Aš dar Maskvoje, o į teatrą jau siunčiamas Kultūros ministerijos atstovas Valerijonas Indrikonis. Jis perbraukia visą savaitės darbo planą – Maskvos gastrolių repeticijas ir įrašo Juzeliūno operą „Žaidimas“. Grįžtu, mane pasitinka teatro solistas Rimantas Siparis (jis daugiau laiko būdavo teatre negu namie, taigi žinojo viską, kas teatre vyksta arba turi vykti): „Tiū tiū tavo gastrolėms Maskvoje.“ – „Kaip tiū tiū?“ – „Indrikonis pertvarkė visus planus.“ Kokią teisę jis turi tvarkyti teatro planus? Tuojau sušaukiau režisūrinę valdybą ir duodu komandą viską grąžinti! Kitokių darbų ir planų negali būti, tik pasiruošimas Maskvos gastrolėms.
Mums Didysis teatras suteikė savo pagrindinę sceną, ko niekada nėra buvę, gastroliuojantiems teatrams būdavo skiriama tik Didžiojo teatro filialo scena. Rengėmės parodyti du „Rigoleto“ spektaklius, Vytauto Paltanavičiaus operą „Kryžkelė“ ir Vytauto Laurušo „Paklydę paukščiai“. Abi nacionalinės operos Sąjunginiame konkurse sulaukė labai aukšto apdovanojimo – antrosios premijos. Antrosiomis premijomis buvo apdovanotas ir teatras už šių operų pastatymus.
Mane tuoj pat išsikviečia kultūros ministras Lionginas Šepetys: kas čia darosi, kodėl nerepetuoji Juzeliūno? Supratau, kad ministras visai „užmiršo“ mūsų teatro gastroles, todėl klausiu: „Jūs tą operą – „Žaidimus“ – girdėjote?“ – „Ne, negirdėjau.“ – „Ir aš negirdėjau. Tai kaip mes galime statyti operą, kurios niekas negirdėjo? Klasiką mes pažįstame, o čia juk niekam nežinoma opera.“ Tada jis sako: „Jeigu Sniečkus liepė, tai ir aiškinkis su juo.“ Galvoju, ką gi aš jam sakysiu? Išaiškinsiu, kad buvo apgautas. Man atrodo, Juzeliūnas taikė savo operą parodyti Maskvoje, bet Šepetys apie Maskvos gastroles Sniečkui nieko nesakė. Juzeliūnas mokėjo užsukti intrigą...
Taigi stojau piestu. Negali būti jokių kalbų apie repeticijas, kai niekas nieko apie naująją operą nežino. Šepetys galvojo, galvojo ir nutarė pasikviesti Juzeliūną. Klausia jo, gal reikėtų padaryti perklausą? O Juzeliūnas derasi: sutinka dėl perklausos, bet tik su simfoniniu orkestru. Šepetys vėl kviečiasi mane, siūlo daryti perklausą su simfoniniu orkestru. Aš klausiu: „Ar žinote, kiek laiko reikės repetuoti visą operą? Du mėnesius. O juk ant nosies labai atsakingos gastrolės Maskvoje. Šepetys nesuprato, o gal nenorėjo suprasti, kad teatrui svarbiausia buvo būsimosios gastrolės, visus kitus darbus reikėjo atidėti po jų. Parodyti nacionalines operas Maskvoje – neeilinis įvykis mūsų kultūros istorijoje.
– Kas vyko toliau, ar bandėte „Avariją“ repetuoti?
– Rudenį vis dėlto pasiruošėme kibti į Juzeliūno operą. Dirigentas – Jonas Aleksa. O kaip dėl režisieriaus? Juzeliūnas sako: „Susitariau su Miltiniu.“ Nusprendžiau patikrinti, ar tikrai susitarė. Skambinu Miltiniui. „Maestro, – sakau, – Juzeliūnas pranešė, kad statysite jo operą, kada galėtume susitikti?“ – „Kokia dar opera? – išgirdau. – Ką, išprotėjai? Tokiam amžiuj lįsti į operą? Į operos teatrą jokiu būdu. Kas čia išsigalvojo, kas čia ką pliurpia? Jokių kalbų negali būti.“ Vadinasi, režisieriaus neturime.
Aleksa pradeda žiūrėti operos medžiagą. Kažkaip nesiklijuoja – ir ritminiai dalykai, ir kita. Pririnko daugybę riktų. Sako, reikia peržiūrėti, aptarti su kompozitoriumi. Susitiko su Juzeliūnu ir... mirtinai susipyko. Nes Juzeliūnas pasakė: „Nė vienos gaidos nekeisiu.“ Aleksa atėjo pas mane. Ką daryti? Klavyras toks, jog reikia 10 rankų, kad pagrotų, visokie pasažiniai akordai ir pan.
Skambinu Juzeliūnui, klausiu, kaip groti. Sako, tegu patys pasidaro tokį klavyrą, kad būtų galima pagroti. Niekas nesutiko. Po ilgų pasitarimų pianistė Birutė Šernaitė ryžosi per mėnesį parengti klavyrą. O Aleksa paruošė visas vokalines partijas, padainavo už visus operos veikėjus! Padarėme įrašą, ir dabar jis teatre saugomas. J. Aleksa pateikė tokį operos variantą, kokį jis įsivaizdavo scenoje. Paklausęs įrašo, J. Juzeliūnas Aleksos varianto nepriėmė. Kilo triukšmas ir tarp solistų.
Siparis atnešė gaidas: viršutinė si bemol bosui! Sako negalįs išdainuoti! Aš jam sakau: „Jei negali dainuoti, rėk!“ – „O kaip la bemol?“ – „Irgi rėk!“ Solistai pradėjo nešti pareiškimus, kad atsisako dainuoti. Surengėm solistų susitikimą su Juzeliūnu. Vėl visi mirtinai susipyko. Žodžiu, sugriuvo pastatymas. Be to, visiems galvas suko naujojo teatro statybos rūpesčiai, taigi opera taip ir liko nepastatyta.
Juzeliūnas kūrybiniuose (ir ne tik kūrybiniuose!) reikaluose nebuvo lankstus. Bet juk ir Verdi taisė savo operas! „Don Karlas“ – viena, antra, trečia redakcija... Operos teatras yra toks organizmas, o opera toks kūrinys, kad kompozitoriui reikia dalyvauti ją statant, gerinti, o ne sakyti, kad viskas yra genialu. Su atlikėjais reikia bendrauti, gal net eiti į kompromisus, tik tuomet atsiskleis ir tas genialumas.
Su ta opera, tiksliau, jos pavadinimu susijusi viena visai gyvenimiška istorija. Operos „gimdymo“ metu Juzeliūnas su savo naująja ką tik gauta „Volga“ pakliuvo į avariją. O Siparis kaip visada: „Oi, – sako, – Juzeliūnas sudaužė „Volgą“, bet ten buvo ne avarija, tik žaidimas.“ J. Juzeliūno opera iš pradžių buvo pavadinta „Avarija“, bet vėliau autorius pavadinimą pakeitė į „Žaidimą“. Taigi Siparis ir pažaidė su jam būdingu humoru. O iš tikrųjų avarija įvyko: „Volgą“ sudaužė į šoną įvažiavęs sunkvežimis, Juzeliūnas buvo nekaltas.
Jau po kompozitoriaus mirties 2007 metų „Gaidos“ festivalyje opera vienintelį kartą buvo atlikta koncertiniu variantu. Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo Gintaras Rinkevičius, dainavo operos solistai, choras „Brevis“, režisavo Nerijus Petrokas.
 

JONAS ALEKSA

– Operos teatro muzikos siela paprastai yra dirigentas, dažniausiai jis būna ir teatro meno vadovas. Viena Vilniaus teatro žvaigždžių buvo dirigentas Jonas Aleksa. Tačiau 1968 m. pasklido kalbos, kad Jūs trukdėte Aleksai išvykti į tarptautinį dirigentų konkurse Romoje. Kaip ten buvo iš tiesų?
– Pradėkime nuo pradžių. Su Jonu Aleksa, ilgamečiu teatro vyriausiuoju dirigentu, buvo visokių mūsų santykių laikotarpių (jau po mano išėjimo jo santykiai su teatru taip pat buvo permainingi). Aleksa, visi tai pripažino, buvo ryškaus talento žmogus, todėl džiaugiausi pradėjęs su juo bendradarbiauti. 1965 m. sugrįžęs iš tuometinio Leningrado jis pasižymėjo jau pirmuoju spektakliu – „Pikų dama“. Mes buvome sužavėti, jis pradėjo dirbti mūsų teatre.
Pagal teatro planus 1967 metais jam ir Vladai Mikštaitei pasiūliau statyti G. Verdi „Kaukių balių“. Tačiau Aleksa netikėtai pareiškė: „Operečių aš nediriguoju.“ – „Negi čia operetė? Jeigu šitaip, tai nereikia.“ Iš Estijos atvažiavo režisierius Paulis Mägis su dailininku Eldoru Renteriu. Mägis nemokėjo rusiškai, tik vokiškai, o iš mūsiškių vienintelis Chaimas Potašinskas mokėjo vokiškai, todėl baletų dirigentas tapo ir operos dirigentu. Chaimas labai apsidžiaugė sulaukęs tokios progos. O su Jonu Aleksa santykiai tuomet visai pablogėjo. Jis buvo labai ambicingas žmogus, su manimi sveikindavosi tik iš reikalo. Apie kokį nors bendradarbiavimą nebuvo nė kalbos.
Gauname pranešimą iš Maskvos – Aleksa kviečiamas dalyvauti tarptautiniame dirigentų konkurse Romoje. Sutinku Joną koridoriuje, sakau, kaip dėl Romos, o jis – prašom nesikišti. Kitą kartą vėl bandau jį paklausti, vėl jis man: „Prašom nesikišti, aš pats susitvarkysiu.“
Staiga gaunam pranešimą, kad jau pražiopsojome atrankos Maskvoje terminą. Pradėjom aiškintis, kaip čia atsitiko, bet su Aleksa neįmanoma susikalbėti, jis kaltina mane. Aš kaltas nesijaučiau, nes kiekvieną kartą mano pagalbą jis atmesdavo. Užvirė skandalas.
Pradedame tikrinti. Kadrų skyriuje randame telegramą dėl atrankos datos, tik neaišku, ar Aleksa ją matė. Greičiausiai jis apie ją tiesiog užmiršo. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ pasirodo dešimties menininkų laiškas, kur aš esu kaltinamas sąmoningai sutrukdęs J. Aleksai dalyvauti konkurso atrankoje. Manyčiau, kad to laiško organizatoriai turėjo tikslą ne tik apginti Joną Aleksą, bet ir išversti Laurušą iš direktoriaus kėdės... Mane pasikvietė CK sekretorius Antanas Barkauskas, mes pasikalbėjome, jam paaiškinau padėtį. Tuo mano nuvertimo akcija ir baigėsi.
Kaip tik tuo metu vyko Rusijos Federacijos kultūros dienos Lietuvoje. Rusijos delegacijai vadovavo RTFSR ministro pirmininko pavaduotojas Viačeslavas Kočemasovas. Antanas Sniečkus tą delegaciją atvežė į Kompozitorių sąjungą, nes Sniečkui labai patiko rūmai, ypač interjeras. Surengėme koncertą, Edmundas Kuodis su Jonu Girijotu padainavo mano „Ežerų krašto dainą“. Svečiams išvykus, skambina Sniečkus: „Kokį ten koncertą surengei, visi buvo sužavėti tavo daina... Sveikinu, o rytoj per Rusijos Federacijos dienų uždarymą kviečiu į prezidiumą.“ Taigi tas viešas mano apkaltinimo laiškas didelių sukrėtimų nesukėlė. Teatre gyvenimas grįžo į įprastas vėžes.
Praeina kiek laiko, skambina Aleksa. Klausia, kada jo atsiprašysiu. O aš sakau: „Jonai, tu tiek ant manęs išpylei purvo ir dar nori, kad aš atsiprašyčiau? Kviečiu tave bendro darbo.“
Netrukus režisierė Vlada Mikštaitė ir Jonas Aleksa pastato Richardo Wagnerio „Lohengriną“. Ši premjera buvo didelė šventė: ir Vlados Mikštaitės režisūra, o ypač Jono Aleksos muzikinis darbas buvo puikūs. Paprastai Wagnerio operos kenčia dėl statiškumo, tačiau Mištaitė rado įdomių sprendimų, daug ir motyvuotai judėjo ir choras, ir solistai. Jonas Aleksa tiesiog maudėsi Wagnerio muzikoje. Negalima buvo pažinti ir operos orkestro, šiame spektaklyje jis ypač pasitempė. Aš nepraleidau nė vieno „Lohengrino“ spektaklio, taip mane žavėjo Jono Aleksos interpretacija. 
Kartą būdamas Maskvoje detaliau pasidomėjau ta nelaiminga dirigentų perklausa. Pasirodo, norą važiuoti į konkursą pareiškė ir Maskvos Didžiojo teatro dirigentas lietuvis Algis Žiūraitis. Jį dalyvauti konkurse vertė susidariusi konfliktinė situacija – tuometiniam Didžiojo teatro vyriausiajam dirigentui Jurijui Simonovui nepatiko jo ekstravagantiškos manieros, todėl iš operos perkėlė į baletą, kelis metus dirigavo tik „Gulbių ežerą“.
Netrukus ir balete virš Žiūraičio galvos ėmė kauptis juodi debesys, jį galėjo atleisti iš Didžiojo teatro. Bet čia pagalbos ranką ištiesė Maja Pliseckaja, Žiūraitis liko dirbti. Sužinojęs apie Tarptautinį dirigentų konkursą Romoje, ryžosi jame dalyvauti tikėdamasis, kad laureatūra sustiprins jo padėtį Didžiajame teatre. Sužinojęs, kad atrankiniame ture reikės rungtis su Jonu Aleksa, labai sunerimo. Dviejų lietuvių dirigentų į konkursą Maskva tikrai nesiųs, o laimėti gali ir Aleksa. Sunerimo ir įtakingi Algio Žiūraičio gerbėjai. Matyt, jų pastangomis Vilnių pasiekė klaidinanti žinutė, kad dirigentų atrankinis turas vyks diena vėliau, nei iš tikrųjų įvyko. Atranką be konkurencijos laimėjo Algis Žiūraitis, Romoje jis laimėjo antrojo laipsnio premiją.
– Aleksa dirbo negailėdamas jėgų. Buvo pasakojama, kad publika į teatrą eina ne dainininkų klausyti, bet dirigento žiūrėti...
– Taip, labai daug teatro mėgėjų ateidavo dėl Jono Aleksos diriguojamų spektaklių. Kai aš klausydavausi jo diriguojamos muzikos, man kildavo pasididžiavimas, kad mūsų teatras su tokiu dirigentu nėra blogesnis už garsius Europos operos teatrus.
Naujųjų teatro rūmų atidarymui Jonas Aleksa parengė Charles´io Gounod operą „Faustas“. Kitas premjeras – Vytauto Barkausko operos „Legenda apie meilę“ ir Rodiono Ščedrino baleto „Ana Karenina“ – naujoje teatro scenoje taip pat parengė J. Aleksa. Jis tapo pagrindiniu teatro dirigentu. Labai daug energijos Jonas įdėjo ruošdamas Barkausko operą, o čia iš karto sudėtinga Rodiono Ščedrino baleto „Ana Karenina“ partitūra. Atbėga skųstis Aleksos žmona, barasi – jis per daug diriguoja, pavargsta, jūs susargdinsite mano vyrą...
To įtempto darbymečio metu Jonas netikėtai praranda vairuotojo teises. Jis važinėjo lengvąja mašina „Moskvič“ ir vieną kartą sėdo už vairo išgėręs stiklinę alaus. Sustabdė inspektoriai, paprašė papūsti ir be jokių kalbų atėmė teises. Atbėga susijaudinęs Jonas, prašo pagalbos, nes jam mašina šiuo metu ypač reikalinga. Reikia padėti: einu pas vidaus reikalų ministrą ir aiškinu, kad teatro atidarymo įkarštyje dėl menkos nuodėmės neteko vairuotojo teisių dirigentas Jonas Aleksa. Ministras ima telefono ragelį, išbara inspekcijos viršininką ir liepia nedelsiant Aleksai asmeniškai įteikti teises ir net atsiprašyti...
Jonui Aleksai nereikėjo kokios nors jį garsinančios kampanijos, jo dirigavimas išpirko visas charakterio ir lemties bėdas. Jis buvo dirigentas, kaip sakoma, nuo Dievo. Jam vienodai buvo patraukli ir lyrika – nepakartojama jo kantilena, ir griausmingi dramatiniai skambesiai. Jis puikiai žinojo kiekvieną atliekamo kūrinio gaidą, fortepijonu galėdavo pagroti ir visą partitūrą, ir atskiro instrumento partiją. Jis dirbdavo pamiršdamas laiką. Gaila, kad mus paliko taip anksti, teatras neteko nuostabaus ir talentingo dirigento.
 

MSTISLAVAS ROSTROPOVIČIUS

– Kokie buvo M. Rostropovičiaus ryšiai su mūsų Operos teatru?
– Mūsų bendradarbiavimas su pasaulinės šlovės muziku Mstislavu Rostropovičiumi buvo ryškus ir vaisingas. Atsimenu, 1972 metais jis atėjo į teatrą kartu su Sauliumi Sondeckiu ir iš karto pasigyrė, kad jo dėdė buvo advokatas Varšuvoje („Rastrapavičius iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“), o jo tėvo tėvavardis – Leopoldas Vitoldovičius. Tikriausiai maestro norėjo pabrėžti, kad jo gyslose yra lietuviško kraujo. Nedelsdamas išdėstė, kodėl atvyko į Vilnių: pageidavo mūsų teatre padiriguoti Giacomo Puccini „Toską“.
Mane patraukė jo idėja: kai trečiajame veiksme skamba bundančios Romos bažnyčių varpai, varpininkai būtų ne orkestre, bet žiūrovų salėje. Žinoma, tai buvo tik efektas, bet paties maestro atvykimas sujaudino visą teatrą. Aš iš karto priėmiau pasiūlymą ir mes numatėme laiką, kada tas spektaklis gali įvykti.
Ankstyvą 1972 metų sausio rytą geležinkelio stotyje pasitinku didįjį maestro. Iš vagono išlipa liūdnas. Klausiu, kas atsitiko. Jis sako, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos gensekas (Leonidas Brežnevas. – A. L.) pirmą kartą jo nepakvietė į savo šeimos šventę. Priežastis man buvo visiškai aiški, juk Rostropovičius simpatizavo disidentams: globojo žinomą rašytoją, Nobelio premijos laureatą Aleksandrą Solženicyną (jis gyveno Rostropovičiaus vasarnamyje prie Maskvos. – A. L.). Tokia maestro veikla, suprantama, negalėjo kelti genseko susižavėjimo. Todėl pasakiau: „Maestro, nesielvartaukit, kas tas Brežnevas lyginant su jumis, pasaulinio garso muzikantu.“
Mes žinojom, kad maestro nebuvo abejingas vaišėms, ypač taurelei, ir ne vienai. Tuo laiku buvo labai populiarus restoranas „Lokys“, tad atskirame kambaryje mes, teatro vadovai, surengėme pietus. Įpusėjus pietums Rostropovičius restorano svečiams pradėjo prisistatinėti ir dalinti savo vizitines korteles – jos buvo įspūdingo dydžio, jose buvo įrašyta per dvidešimt Rostropovičiui suteiktų garbės vardų. Įteikdamas kortelę maestro pridurdavo, kad čia dar trijų garbės vardų trūksta.
Vakare įvyko pirmoji repeticija. Po jos maestro staiga sako, kad Vilniuje yra Šventosios Dvasios cerkvė, o joje – šventųjų mumijos. Būtinai ten važiuojam. Aš bandau perkalbėti, bet maestro nenusileidžia – važiuojam, ir viskas!
Nuvažiuojame. Vėlus vakaras, šventoriuje nė gyvos dvasios, visur tamsu, veltui bandome atidaryti cerkvės duris. Išeidami prie vartų pamatome šviesą langelyje. Rostropovičius ima belstis. Atsiliepia pikta moteriškė: „Kas ten?“ Maestro prisistato: „Rostropovičius“. – „ Koks dar Rostropovičius? Kažkokie girtuokliai šlaistosi naktimis, pasileidėliai, trikdo ramybę...“, – barasi pro uždaras duris moteriškė. Tada Rostropovičius paklausia, kur rasti vladyką (stačiatikių vyskupą). Moteris, neatidariusi durų, liepia eiti į priešais esančias duris. Dar bandau maestro perkalbėti, bet veltui. Jis dingsta duryse. Vaikštau ten ir atgal, laukiu. Staiga pasirodo pats vladyka, maloniai į mane kreipiasi Vitas Antonovič ir pakviečia į svečius, o už jo nugaros maestro Rostropovičius kumštimis grūmoja, kad neatsisakyčiau. Trumpai svarstau, kaip man pasielgti, juk esu, to meto supratimu, ideologinės įstaigos vadovas. Bet jeigu jau pats vladyka išėjo manęs pakviesti, tuomet sumąstau, kad gal nieko bloga neatsitiks.15 minučių bendravome svečių kambaryje, paskui buvome pakviesti į kitą kambarį, o čia – ištaigingas stalas su valgiais ir gėrimais. Po šeimininko maldelės pradėjome vaišintis. Vyskupas man prisistatė – otec Anatolij. Pasakojo, kaip tapo šventiku, daug kalbėjo apie šventuosius, kurie garbinami šioje cerkvėje. Baigiantis vakarienei Rostropovičius šeimininką pakvietė į būsimą „Toskos“ spektaklį.
Prasidėjo operos repeticijos. Maestro dirbo tiek su solistais, tiek su orkestru ir choru. Darbui įpusėjus Rotropovičius man sako, kad norėtų, jog Toskos vaidmenį atliktų jo žmona Galina Višnevskaja. Žinoma, tokios solistės dalyvavimas labai papuoštų mūsų spektaklį. Maestro skambina į Maskvą ir sako: „Galia, atvažiuok, čia Europa“. Galiną Višnevskają iškilmingai pasitikome stotyje, apsupome dideliu dėmesiu, stengėmės jos laisvalaikį padaryti kuo turiningesnį.
Spektaklis buvo įspūdingas, teatras lūžo nuo žiūrovų antplūdžio. Puikiai dainavo Galina, teatro kolektyvo negalima buvo pažinti, taip visi pakluso nuostabaus dirigento Rostropovičiaus mostui. Varpai skambėjo visoje teatro salėje, sukeldami tikrą Romos ryto įspūdį. Operos klausėsi ir mūsų pažįstamas tėvas Anatolijus. Po spektaklio jis aplankė maestro, padėkojo už nuostabų spektaklį ir pakvietė pietų. Paprašė, kad būtinai dalyvaučiau ir aš. Abejojau, eiti ar neiti, bet maestro ir Galina kategoriškai reikalavo, kad dalyvaučiau.
Vyskupo pietūs buvo tikrai iškilmingi. Po pietų jis mus pakvietė į cerkvę apžiūrėti trijų šventųjų. Daug pasakojo apie tų kankinių gyvenimąmą, kalbėdamas vis pabrėždavo, kad tie šventieji buvo lietuviai, LDK Algirdo laikų stačiatikių vienuoliai. Pagonių lietuvių jie buvo nukankinti už tai, kad perėjo į stačiatikių tikėjimą. Atsisveikinant vyskupas paprašė leidimo pabučiuoti mane į kaktą. Negi prieštarausi. Taip tapau palaimintu...
Vos išvažiavus iš Vilniaus Rostropovičiui, teatre į kabinetą įeina pilietis, kuris prisistato esąs iš KGB. Jis pradeda man aiškinti, kad jo vadai labai sunerimę dėl mano draugystės su Lietuvos stačiatikių vyskupu. Jis man papasakojo apie pietus pas vyskupą. Stebėjausi, iš kur jie gavo tokią informaciją, nes tėvas Anatolijus pats mus pasitiko, visas duris pats atrakinėjo ir užrakinėjo. Nė vieno pašalinio asmens pietų metu nebuvo. Tam KGB veikėjui pasakiau, kad savo vadams perduotų, jog aš kataliku gimiau ir kataliku mirsiu. Tegul jie būna ramūs.
Tėvas Anatolijus dar kelis kartus bandė kviesti mane į svečius. Aš mandagiai atsisakiau. Gerokai vėliau sužinojau, kad Lietuvos vyskupai lietuvių kalba išleido Šventąjį Raštą, bet tos knygos saugomos pas viršininką kulto reikalams. Tuo laiku kulto reikalams vadovavo mano buvęs klasės draugas iš Šiaulių. Sutikęs jį prašau padovanoti Šventąjį Raštą. O jis man: „Tau, geram tėvo Anatolijaus draugui, visada.“ Aš nustebęs jo klausiu: „Nesuprantu, kuo čia dėtas tėvas Anatolijus?“ Ir jis man papasakoja, kad buvo susitikęs su vyskupu, o šis ir pasigyrė, kad aš esąs jo geras draugas, kad mes dažnai bendraujame.
Tik tada supratau, iš kur į KGB atėjo tos žinios. Mano buvęs klasės draugas, vos gavęs tokią informaciją, pranešė KGB, o tie operatyviai sureagavo. Aišku, kad KGB užkliuvo ne tiek mano vizitas pas šventiką, kiek tai, kad artimai bendravau su tuo metu Maskvoje ujamu Rostropovičiumi. Mane šis atvejis privertė sunerimti, pasirodė, kad komunistų laikais net dvasininkais negalima pasitikėti. Bet tėvas Anatolijus išliko mandagus, paskambino atsisveikinti prieš išvykdamas į Siriją dirbti Maskvos vyskupijos pasiuntiniu. Dar po poros metų jis išvažiavo į Angliją, Mančesterį, darbuotis tenykštėje stačiatikių parapijoje. Čia jis (g. 1930) gyvena iki šiol.
Dar keli to meto štrichai. 1972 metais Sovietų Sąjunga išgyveno sunkius laikus. Krautuvės buvo tuščios, maisto produktai – didelis deficitas, todėl mums norėjosi Rostropovičių šeimą pavaišinti lietuviškais mėsos produktais. Per aukštus namus pavyko gauti Lietuvos mėsos kombinatų gaminių. Mes ir patys buvome nustebinti tokio asortimento, o ką kalbėti apie mūsų svečius. Jie nusipirko gal daugiau nei 50 kg mėsos gaminių. Kai grįžęs į Maskvą Rostropovičius skambindavo telefonu, sakydavo, kad jis su manimi kalba valgydamas skanią lietuvišką dešrą...
Paskutinį kartą su Rostropovičiumi matėmės Maskvoje, švenčiant žymaus armėnų kompozitoriaus Aramo Chačaturiano septyniasdešimtmetį. Jau tuomet jis man sakė, kad nusprendė Sovietų Sąjungą palikti: dabar išvyksta jis, o vėliau atvyks ir Galina. 
1989 metais pirmajame SSRS liaudies deputatų suvažiavime mes, grupė deputatų, adresavome Michailui Gorbačiovui laišką, kuriame reikalavome grąžinti pilietybę Rostropovičiui ir Višnevskajai. Netrukus iškilieji Rusijos menininkai grįžo į Maskvą.