Aleksanderio technika

Aleksanderio technika (AT) padeda žmogui atkurti natūralius ir laisvus kūno judesius, panaikinti įvairius blokus ir skausmus, atsiradusius dėl neteisingos (nenatūralios) kūno padėties. Šiomis dienomis AT taikoma įvairiose srityse, tarp kurių, žinoma, ir muzika, dėstoma daugelyje pasaulio muzikos akademijų, muzikos mokyklų, universitetų muzikos skyrių, nes jos efektyvumas akivaizdus: ši technika padeda muzikantams atsikratyti blogų grojimo įpročių, dažnai lemiančių rankų patempimą, kūno skausmus, fizinę ir psichinę įtampą. AT nėra taisyklių rinkinys, tai – nuolat besivystantis patirties ir supratimo procesas. Norėdami suvokti, ko moko ir kuo gali būti naudinga AT, kalbiname Guildhallo aukštosios muzikos ir dramos mokyklos Londone profesorę Nelly Ben-Or, kuri pirmoji iš profesionalių pianistų įgijo AT mokytojos kvalifikaciją ir taiko žinias praktikoje.

– Esate pirmoji Aleksanderio technikos mokytojos kvalifikaciją įgijusi pianistė. Kodėl ir kaip viskas prasidėjo?
– Kai buvau paauglė, apie dešimt metų studijavau Henriettos Maicroson fortepijono klasėje Jeruzalėje. Ji daug metų dėstė Juilliardo muzikos mokykloje Niujorke, o paskutinius savo gyvenimo metus praleido Jeruzalėje. Jai teko dalyvauti dvylikoje paties Fredericko Matthiaso Alexanderio pamokų, ir ji buvo sužavėta jo metodu. Henriettos fortepijono pamokos buvo grindžiamos AT principais, jos dėka supratau, kad tai būtų labai naudinga pritaikyti grojant fortepijonu – pakeisti netinkamus įpročius, atsipalaiduoti. Man kaip pianistei tai buvo tarsi visiškai nauja perspektyva.
Mano draugė, taip pat Henriettos Maicroson studentė, gavo stipendiją mokytis Londone. Ji rašė man: „Nelly, privalai atvykti į Londoną ir dalyvauti keliose AT pamokose, tai nuostabu!“ Dirbau fortepijono mokytoja Jeruzalėje, tais laikais buvo sunku išvykti iš Izraelio, be to, brangi buvo ne tik kelionė, bet ir pragyvenimas Londone. Vis dėlto 1960 m. šešioms savaitėms man pavyko atvykti į Londoną. Mano pirmasis AT mokytojas buvo Patrickas Macdonaldas, kuris nuo vaikystės mokėsi pas Alexanderį. Patrickas buvo labai ligotas vaikas, visą gyvenimą sirgo epilepsija. Pažinau Patricką, kai jam buvo 50. Jis sakė, kad AT buvo jo gyvenimo linija, palaikė jį, nes gydytojai jam prognozavo ne ilgesnį kaip 30 metų gyvenimą. Jis mirė sulaukęs 80-ies.
Atvykus į Londoną pinigų užteko susimokėti tik už tris pamokas. Jomis buvau sužavėta ir norėjau tęsti. Tuomet Patrickas man pasakė, kad kitą mėnesį pradeda vesti trejų metų AT mokytojų kursus, Maniau, jei galėčiau rasti lėšų metams, tada apie AT žinočiau pakankamai ir galėčiau grįžti į Jeruzalę. Padariau viską, kad mano svajonė taptų realybe. Taip pat parašiau Jeruzalės muzikos mokyklos direktorei, ir ji atsakė: „Jokių problemų, lik ten ir mokykis, mes pasirūpinsime Tavo studentais ir kai grįši, juos atgausi.“
Taigi aš pasilikau metams. Tai buvo intensyvus mokymasis – penkis kartus per savaitę po tris valandas. AT paveikė mano grojimą fortepijonu, pradėjau abejoti dėl dalykų, kurie mano mokytojų buvo įdiegti kaip tam tikros dogmos.
Per tuos vienus metus supratau, kad mokslo vis dar negana, norėjau tęsti, bet neturėjau pinigų. Ėmiau teikti privačias pamokas, bet vis tiek turėjau finansinių sunkumų. Tad nuėjau pas P. Macdonaldą ir pasakiau: „Aš labai noriu tęsti kursus, bet neturiu pinigų. Vienintelis dalykas, kurį turiu, tai fortepijonas „Steinway“ Jeruzalėje. Jei jį parduočiau, galėčiau susimokėti už dalį savo studijų“. Jis buvo girdėjęs mano rečitalį „Wigmore“ salėje: pirmą dalį akompanavau smuikininkui, o antrąją skambinau solo. P. Macdonaldas suprato, ką esu pasiryžusi paaukoti dėl kursų. Jis informavo mane apie fondą, kuris galėtų padengti mano dvejų metų studijas su sąlyga, kad pradėjusi dirbti kas mėnesį pinigus grąžinsiu dalimis. Tai buvo tarsi stebuklas.
Kai baigiau trejų metų mokytojų mokymo kursus, gavau sertifikatą. Tačiau AT – nesibaigiantis procesas ir, norėdama sužinoti dar daugiau, likau dar vienus metus. Ir vėliau vis eidavau į Patricko pamokas, kol jis buvo gyvas.
Neturėjau ketinimų mokyti kitus AT, mokiausi dėl savęs. Žinoma, vis dėlto pradėjau mokyti, ir tai jau trunka daugiau nei 50 metų. Šiuo metu vedu AT mokytojų kursus, taip pat seminarus mažiau patirties turintiems AT mokytojams. Reguliariai – du kartus per metus – vedu AT grindžiamus kursus pianistams.
– Kas Jums buvo įdomiausia, naudingiausia mokantis AT?
– Tai buvo visiška mano supratimo ir patirties revoliucija. AT padėjo man suvokti, kokia aš esu ir kaip reaguoju į iššūkius, užduotis, kaip „naudoju“ save įvairiose situacijose. Sunku apibūdinti žodžiais, bet tai – neeilinė patirtis, judesių lengvumas, tam tikras atvirumas, prieinamumas, laisvė nuo nereikalingos įtampos...
– Kaip AT veikia fortepijono mokymąsi? Kokie buvo Jūsų ieškojimai, nusivylimai, atradimai?
– Šiandien žmonės gyvena labai automatizuotą gyvenimą, elgiasi negalvodami, prarasdami kūno pusiausvyrą, dinamiškumą ir darną. Norint geriau save pažinti, suvokti psichofiziologinius atsakus į bet kokius stimulus, svarbu suprasti stuburo centriškumą, jo ryšį su galva ir kaip visa tai veikia mūsų pusiausvyrą. Pradėti reikėtų nuo labai paprastų dalykų – kaip sėdime, einame, stovime, valgome ar grojame. O visa tai suprasti gali padėti patyręs, kvalifikuotas AT mokytojas. AT suteikia visiškai naują patirtį, kuri leidžia labai pamažu suprasti, kaip galime save pakeisti. Aš maniau, kad AT automatiškai pakeis mano grojimo būdą, bet taip nebuvo. AT suteikė man naują supratimą apie tai, kaip galėčiau geriau praktikuotis, bet tam aš turėjau „perauklėti“ savyje jau esančią pianistę. Man teko iš naujo įvertinti įvairius grojimo aspektus, keisti savo turimus netinkamus grojimo įpročius, permąstyti įvairius fortepijono technikos metodus. Įsigilinus į AT, visi tie metodai man ėmė atrodyti paviršutiniški. Taigi palaipsniui aš išsilaisvinau iš to, kaip buvau išmokyta groti, suteikiau sau galimybę pasukti visiškai nauju keliu. Ir tai tęsiasi iki šiol, nes dabar suvokiu vis daugiau ir daugiau. Mūsų protas turi labai daug galimybių, tad jeigu jam leidžiame vadovauti, galime daug ką pakeisti.
Glennas Gouldas viename interviu yra sakęs: „Žinoma, jūs negrojate fortepijonu pirštais – grojate protu.“ Būtent tai aš pradėjau suprasti dėl AT. Tik protas nurodo, kaip pirštams groti, funkcionuoti kaip visumai. Nereikia jų mokyti atskirai nuo rankų, kurios, savo ruožtu, yra nugaros tąsa. Žmogus yra visuma.
– Kas, Jūsų manymu, yra geri AT principais besivadovaujančių pianistų pavyzdžiai?
– Arthuras Rubinsteinas – vienas puikiausių pavyzdžių, Murray Perahia – skambindamas jis yra visiškai laisvas. Vladimiro Horowitzo grojimas – tarsi stebuklas. Jei nebūtų matyti, kad jis spaudo fortepijono klavišus, galėtume sakyti, jog tiesiog sėdi. Sergejus Rachmaninovas sėdėdavo visiškai ramiai ir grodavo puikiai. Glennas Gouldas buvo fenomenalus pianistas. Nors skambindamas atrodydavo kvailokai, bet išpuoselėjo nuostabų tikslumą. Glennas nepraleisdavo daug valandų prie fortepijono, tačiau intensyviai praktikuodavosi mintyse. Prie puikių pianistų priskirčiau ir Arturo Benedetti Michelangeli.
– Ką reiškia techniškas, greitas grojimas?
– Tai mąstymo būdas. Užduoties išsikėlimas ir įvardijimas gali ją palengvinti arba pasunkinti. Todėl praktikavimasis man siejasi su klausimais apie tai, kaip mąstyti, kad techniškas vietas gročiau laisvai, kad nereikėtų „spausti“ savęs groti greitai. Man tai buvo požiūrio į skambinimo greitį revoliucija. Ne priklausyti nuo fizinio greičio, o tiesiog kitaip mąstyti.
Štai F. Chopino etiudas F-dur, op. 25. Po pirmosios frazės eina antroji frazė su keturiomis greitomis natomis ties pirmuoju kirčiu. Kadangi šias nateles reikia sugroti labai greitai, galiu pakeisti savo mąstymą: jei galvoju, kad čia ne keturios natos, o viena greita nata ir ją lydintis mordentas, tai palengvina grojimą. Arturas Schnabelis sakydavo savo mokiniams: „Aš noriu, kad jūs grotumėte lėtai, tačiau kad skambėtų greitai.“ Taigi savo mąstymą reikėtų kreipti link visumos, o ne mąstyti apie greitą grojimą, nes jis kelia tam tikrą įtampą.
– Papasakokite apie savo propaguojamą grojimą mintyse, požiūrį į nuolatinį praktikavimąsi.
– Būdama paauglė grojimą mintyse pradėjau naudoti kaip kūrinio mokymosi atmintinai metodą. Kai kompoziciją ar jos fragmentą galiu sugroti mintyse, savo įsivaizduojama klaviatūra, tuomet tai perkeliu ir į realią fortepijono klaviatūrą, o protas diktuoja, ką pirštams reikia daryti. Toks pasiruošimas leidžia groti sąmoningai, iš vidinio žinojimo ir vidinio klausymosi, o ne automatiškai. Tačiau toks mokymasis vyksta palaipsniui: pradžioje imdavo lįsti blogi mano grojimo įpročiai, todėl naujus įgūdžius turėjau įtvirtinti palaipsniui – tarsi mokydamasi naujos kalbos. Tai užima daug laiko ir reikalauja tam tikros patirties. Aš žinojau, kad tai įmanoma: jei galima sugroti nedidelį motyvą, galima ir kelis, tuomet frazę ir t. t. Aš ėmiau kurti visiškai naują ryšį ir su instrumentu, ir su muzikos kūrinio mokymosi procesu. Pažanga buvo akivaizdi.
Į muzikos kūrinį niekada nežiūriu kaip į sudėtingą ar neįveikiamą, dėl ko turėčiau praktikuotis sunkiau ir tam skirti daugiau valandų. Taip, aš galiu praleisti daug valandų aiškindamasi konkretų sudėtingą kūrinio fragmentą ar motyvą, tačiau tai nėra tapatu automatiniam grojimui šešias valandas per dieną.
– Jei nebūtumėte susidūrusi su AT, kaip manote, ar Jūsų muzikinė karjera būtų kitokia?
– AT labai svarbi tiek mano profesiniam, tiek asmeniniam gyvenimui, nuo jos priklauso, kas šiuo metu esu, kaip viską suprantu, kaip elgiuosi įvairiose situacijose. AT veda į tam tikrą savęs pažinimo lygmenį – ne įsivaizduojamą, bet tikrąjį „aš“.
– Ką patartumėte pianistams?
– Nebegroti daug valandų automatiškai, bet pradėti mokytis, matyti ir suprasti protu.
– Ačiū už pokalbį.