Allegro appassionato arba Leopoldo Digrio gyvenimas ir nuotykiai

2015 Nr. 1–2 (444–445), Rasa Pangonytė

1934 metų rugsėjo 9 dieną mirė Lietuvos vargonininkų tėvu vadintas Juozas Naujalis. Dieną prieš tai, rugsėjo 8-ąją, Kaune juristų Dominyko ir Marijos Digrių šeimoje gimė Leopoldas. Gyvenime jam bus patikėta svarbi misija – pratęsti J. Naujalio darbą ir atgaivinti nutildytus Lietuvos vargonus...

Vaikystė
Prezidento Antano Smetonos laikais teisininkais Kėdainiuose dirbę Digriai gyveno nors ir neištaigingai, bet pasiturimai, tad natūralu, kad jų pirmagimiui neteko kęsti nepriteklių. Atvirkščiai – iki pirmos sovietinės okupacijos pradžios vienam šeimoje augusiam Leopoldui nieko netrūko. Juolab kad vaiku rūpinosi ne tik tėvai, bet ir auklė bei namų šeimininkė.
Pats L. Digrys iš vaikystės prisimena tik nuotrupas.
Tėvas buvo tardytojas (dabar vadintųsi tyrėjas), mama – advokatė. Nuomojosi atskirą namą. Įėjimas į mamos kabinetą buvo iš gatvės, į tėvo – iš kiemo. Pamenu policininką, kuris atvesdavo suimtuosius. Jo buvo didžiuliai ūsai. Kol tėvas tardydavo, jis su manimi žaisdavo. Kai pamatydavau jį einantį kiemu, bėgdavau pas tėvą ir sakydavau, kad mano draugas jau atėjo.“
Kai Leopoldui sukako penkeri, į jo gyvenimą įžengė muzika. Tėvai savo berniukui sugalvojo neįprastą dovaną – nuvedė pas muzikos mokytoją.
Kad ir koks klusnus buvo vaikas, jo, penkerių metų berniuko, dėmesį vis dėlto labiau traukė kiti dalykai: „Mokytoja pjaustė obuolį į dvi, paskiau keturias dalis aiškindama: štai pilna nata, o čia dvi pusinės, čia keturios ketvirtinės... O man tik rūpėjo, ar tą obuolį duos man suvalgyti, ar pasiliks sau.“
Tėvai tvirtino, kad po trijų mėnesių mokslo mažasis Leopoldas jau grojo J. Strausso valsą „Žydrasis Dunojus“. Penkerių metų vaikui tai nemažas pasiekimas, tačiau pačiam dabar tai kelia šypseną: „Kad grojau, pamenu, bet kaip grojau, ačiū Dievui, neprisimenu...“ Nors mažo berniuko pasiekimai buvo dideli, šiandien L. Digrys prisipažįsta, kad meilė muzikai jį aplankė dar negreit.
Vaikystėje jam teko turėti krūvą fortepijono mokytojų, bet nė vienas pedagogas nesugebėjo vaiko užburti muzika. Tačiau ir skųstis varginančiais mokslais neteko. Nors namuose kasdien turėdavo groti tris valandas, greitai rado būdą, kaip prievolę suderinti su malonumu: „Ateidavo šeimininkė virti pietų ir kontroliuodavo mane žiūrėdama į laikrodį, kiek laiko groju. Pasistatydavau natas, ant jų knygą ir improvizuodamas pianinu skaitydavau. Daug įdomių knygų perskaičiau.“
Tiesa, būtų teisinga pastebėti, kad būsimasis profesorius nebuvo pats išradingiausias apgaudinėtojas. Antai vieno tuometinio „kolegos“ mama, netikėtai grįžusi namo, rado sūnų gulintį ant sofos ir skaitantį. Prie kairės kojos buvo pririštas smuikas, prie dešinės – strykas. „Muzika“ jų šeimininkei skambėjo visą laiką. „Galbūt todėl mano karta laikoma intelektualia“, – svarsto L. Digrys.
Ką ir kalbėti, laikotarpis, kuriuo buvo lemta augti būsimam muzikui, nebuvo lengvas. Prasidėjęs karas paliko žymę ir vaiko atmintyje.
Digrys prisimena, kaip vokiečių okupacijos metais jį mama vesdavosi į miestą. Su pavojinga užduotimi. „Kažkur netoli didelių vartų liepdavo niekur neiti, jos laukti. Palikdavo savo laikrodėlį ir parodydavo: jeigu negrįš, kol didžioji rodyklė pasieks tam tikrą skaičių, turiu eiti namo ir pasakyti tėvui, kad mama negrįžo. Po daugelio metų sužinojau, kad nešdavo maisto savo draugei ar bendradarbei į žydų getą.“
Muzika Digrių šeimą kartą išgelbėjo nuo išmetimo iš tuometinio jų buto Kaune,
S. Daukanto ir Kęstučio gatvių sankryžoje. Netikėtai į namus užėjęs vokiečių karininkas pareiškė, kad butas bus konfiskuotas. Eidamas per kambarius karininkas pamatė pianiną su atverstomis W. A. Mozarto Fantazijos c-moll natomis. „Kas groja?“, – paklausė. Mama parodė į Leopoldą. Karininkas liepė pagroti. Devynmetis Leopoldas pradėjo skambinti. Klausydamasis karininkas nusiėmė kepurę, o pabaigus pasakė „ačiū“ ir išėjo. Butas nebuvo konfiskuotas.
Įdomiausia, kad vaiko, išgyvenančio to meto įvykius, galvoje buvo gimęs šio kūrinio siužetas: žmogų veda sušaudyti, bet jis pabėga, laisvėje džiaugiasi gamta, paukščiais, saule. Deja, priešai jį vėl sugauna ir paskutiniame takte (greitas pasažas fortissimo) sušaudo.

Pirmasis tikras mokytojas
Kai Leopoldui sukako 14 metų, šeima persikėlė į Vilnių.
Berniukas įstojo į Vilniaus dešimtmetę muzikos mokyklą. Tuomet mokykla glaudėsi viename Vilniaus konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) fligelyje. Tik vėliau ji persikėlė į didelius rūmus Antakalnyje ir gavo Nacionalinės M K. Čiurlionio meno mokyklos vardą.
Leopoldas pagaliau gavo mokytoją, kurį iki šiol vadina unikaliu žmogumi – profesorių Jakovą Ginzburgą. Savo mokytoją prisimena kaip šiek tiek pedantą, atpratinusį mokinį „groti, kas patinka ir kaip patinka“. Tikriausiai būtent iš J. Ginzburgo jis perėmė vėliau taip visų pabrėžiamą pedantiškumą: „Profesorius jau pirmą pamoką reikalaudavo groti tik atmintinai, namie ant natų užrašyti kiekvieną pirštelį, o pamokoje savo ranka ištaisydavo aplikatūrą. Man jis buvo didelis autoritetas, todėl to aplikatūros fiksavimo įpročio neatsikračiau iki pat senatvės.“
Jau pirmą pamoką naujasis mokinys gavo užduotį išmokti penkių puslapių Maurice´o Moszkowskio etiudą. Kitai pamokai Leopoldas atmintinai iškalė vos vieną puslapį. „Į galvą neatėjo (remiantis ankstesne savo patirtimi) pažiūrėti, kiek puslapių iš viso turi tas etiudas. Ilgą laiką maniau, kad neturiu muzikinės atminties...“
L. Digrys su šypsena prisimena J. Ginzburgo pamokas: „Ištaisęs visas klaidas klausdavo: zapomniš? (rus. atsiminsi, bet lenk. – užmirši). Kadangi rusų kalbos dar nemokėjau, o prieš karą gyvendamas Vilniuje buvau šiek tiek pramokęs lenkiškai, įsitikinusiu balsu atsakydavau – niet. Kartodavo tą patį antrą, trečią kartą. Įdomus mokinys jam atrodžiau.“
Pamokos pas profesorių vykdavo du kartus per savaitę 12 valandą namuose. Gerai išauklėtas jaunuolis iš pagarbos mokytojui ateidavo 15 ar 20 minučių anksčiau, mat buvo įsitikinęs, kad „lygiai 12 valandą reikia pradėti groti, o nusivilkti paltą, pasisveikinti, prisitraukti kėdę reikia ne pamokos metu“. Nustebintas tokio perdėto punktualumo, J. Ginzburgas kelis kartus bandė klausti, ar liepęs ateiti anksčiau. Tačiau jaunas Leopoldo amžius ir kuklios rusų kalbos žinios dar neleido suprasti tokių subtilių profesoriaus užuominų, tad šiam neliko nieko kito, kaip tik susitaikyti su keistais mokinio įpročiais. Juolab kad mokinys buvo neeilinis. Po poros metų jaunuolio pažanga patenkintas mokytojas suteikė jam didžiulę progą – rekomendavo jį Lietuvos radiofono tiesioginėje laidoje groti F. Liszto „Vengrišką fantaziją“ fortepijonui su tikru simfoniniu orkestru. Jauno muzikanto gyvenime tai buvo didžiulis, ateitį nulėmęs įvykis.

Studijos Maskvoje
Baigęs gimnaziją L. Digrys, kaip ir planavo, padavė dokumentus Į Vilniaus konservatoriją ir išvažiavo paatostogauti pas dėdę į kaimą prie Kauno. Tačiau jo planai pasirodė nieko verti prieš tuos, kuriuos kažkas rengė „iš aukščiau“. Ramias atostogas nutraukė motinos vizitas su žinia: Meno reikalų valdybos pareigūnai iškvietė Digrius ir pareikalavo, kad Leopoldas važiuotų studijuoti į Maskvą. Tėvai pasakojo, kad klausimo dėl laisvo pasirinkimo net nebuvo.
Vilniaus konservatorija nupirko traukinio bilietus ir L. Digrys išvyko. Privaloma tvarka mokytis į Maskvą tais metais iškeliavo ir daugiau gabių muzikos studentų.
Didžiajai daliai į Maskvą atvykusių lietuvių pasisekė – gavo vietas bendrabutyje netoli konservatorijos. Tiesa, sąlygos nebuvo idealios. Leopoldo kambaryje iš viso gyveno vienuolika žmonių: „Būdavo, vienas kambario kaimynas groja trombonu savo repertuarą, kitas triūba – savo. Sako man, gali groti, mums netrukdai. Bandau, bet pats savęs negirdžiu. O konservatorijoje klases individualiam darbui būdavo galima gauti tik gyvos eilės tvarka nuo 7 iki 9 valandos ryto ir vakare nuo 20 iki 21.45 valandos.“
Gyvenimą bendrabutyje L. Digrys prisimena kaip linksmą ir nerūpestingą. Bendrabučio budėtoja pirmą valandą nakties visuose kambariuose išjungdavo šviesas, bet tada prasidėdavo linksmybės koridoriuose. „Prisimenu, vienam bičiuliui, dažnai grįžtančiam paryčiais, išpyliau ant pagalvės dėžutę miltelių dantims valyti. Kitą rytą jis išskubėjo į paskaitas visas „pražilęs.“ Bet greitai juokiasi jau kiti: „Kartą grįžtu vėlai ir nerandu savo lovos. Pasirodo, ji išardyta ir visos detalės išnešiotos po skirtingus kambarius. Po merginų taip pat. Tą naktį sužinojau nemažai naujų rusiškų žodžių...“
Ne visas šunybes L. Digrys dabar vadina džentelmeniškomis: „Jeigu kurio nors gyventojo prieš gesinant bendrabutyje šviesą kambaryje nebūdavo, ant stalo statydavome kėdę, ant jos taburetę, o ant šios – didelį dubenį su vandeniu. Ištempdavom virvutę tarp lovos ir taburetės ir eidavom miegoti. Nakčia būdavo neilgas, bet efektingas koncertas.“
Jaunimas tiesiog rungdavosi, kas kam didesnę šunybę iškrės. L. Digrys kukliai šypsosi: „Aš beveik visada laimėdavau.“ Nors ir ne pačiomis gražiausiomis priemonėmis...
Atvykęs į Maskvą L. Digrys pateko į pianisto Grigorijaus Ginzburgo, jo mokytojo Vilniuje Jakovo Ginzburgo brolio, rankas. Tuo metu pedagogas buvo žymus atlikėjas, deja, neturėjęs teisės gastroliuoti užsienyje.
L. Digrys prisimena, kad talentingas mokytojas per 10 minučių sugebėdavo parodyti ir išaiškinti tai, ko kitiems dėstytojams nepavykdavo per kelias valandas. Pagroti tas 10 minučių jo pamokose būdavo didelė laimė, mat studentų turėjo daug, tačiau kitų studentų pamokų klausymas taip pat duodavo daug naudos.
Būtent G. Ginzburgas yra žmogus, nulėmęs tolesnį L. Digrio kelią. Kartą būdamas dar pirmame kurse lietuvis viešai grojo J. S. Bacho preliudą ir fugą. Po koncerto mokytojas paklausė, ar studentas nenorėtų šiek tiek pasimokyti groti vargonais, kad geriau suprastų polifoniją. „Kadangi buvau auklėjamas gerbti žymius atlikėjus, nusprendžiau, kad atsisakyti būtų nemandagu. Pasakiau „taip.“
Vargu ar tąsyk L. Digrys suvokė, kad tas vienas mandagus žodelis visiškai pakeis jo gyvenimą...
Taigi L. Digrys daugiau iš mandagumo negu iš pašaukimo papildomai įstojo į vargonų klasę pas profesorių A. Gedikę. Tuo metu jaunuolis vis dar tikėjosi tapti geru pianistu, tačiau vargonai yra be galo patrauklus instrumentas ir jie vis labiau viliojo. Taigi po ketverių su puse metų jis baigė dvi specialybes – fortepijono pas G. Ginzburgą ir vargonų pas A. Gedikę. Vargonai greta fortepijono automatiškai atsirado ir aspirantūroje. Tiesa, po A. Gedikės mirties vargonavimo meno paskutinius metus teko mokytis pas Leonidą Roizmaną.
Sauliaus Sondeckio nuomone, L. Digrio sprendimas mokytis vargonavimo buvo labai protingas žingsnis: „Kaip pianistas TSRS mastu jis nebūtų užėmęs tokios padėties, kaip vargonininkas. Taip grojančių vargonininkų Tarybų Sąjungoje tada nebuvo.“
Nors studentai neturėjo galimybės valandų valandas „zulinti“ instrumento, groti fortepijonu L. Digriui sekėsi. Studentų konkurse dėl geriausio Liszto koncerto fortepijonui su orkestru Es-dur atlikimo jis laimėjo pirmą vietą. Už tai gavo premiją – teisę dalyvauti Maskvos filharmonijos simfoninio orkestro koncerte konservatorijos Didžiojoje salėje.
... Koncerto diena. Orkestrui diriguoja Maskvoje gastroliuojantis korėjietis. Į sceną išėjęs L. Digrys laimingas, visai nesijaudina. Įsitaiso prie instrumento ir staiga arti scenos sėdintys bičiuliai mato, kaip po pirmo akordo atlikėjas išbąla. „Tik antroje koncerto dalyje atsipeikėjau. Niekam neaiškinau, kas nutiko. O priežastis paprasta. Bendrabutyje neturėjau nei sagų, nei siūlo. Kai ištrūkdavo kelnių saga, pakeisdavau ją anglišku segtuku. Labai temperamentingai paėmęs pirmą Liszto koncerto akordą išgirdau išdavikišką spragtelėjimą. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai.“
Net ir patyrusiems atlikėjams scena kelia jaudulį, ką ir kalbėti apie studentus. Pirmąsias panikos (ne jaudulio) atakas scenoje jis aiškiai prisimena ligi šiol. Vargonininkai koncertuoja padedami asistentų, kai atlikėjo rankos užimtos, jie reikiamu momentu perjungia balsus. Šis darbas dažnai patikimas studentams – juk dėstytojui neatsakysi.
Pirmą kartą asistuoti savo dėstytojui teko būnant antrame kurse Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje: „Kai repetavome, viskas buvo gerai. Išeiname į sceną koncertuoti – į mus žiūri tūkstančiai akių. Pirmą, ačiū Dievui, ir paskutinį kartą gyvenime puoliau į paniką. Mano dėstytojas irgi buvo pagarsėjęs panikuotojas, tačiau šį kartą jis pateko į situaciją „būti ar nebūti“. Susiėmė ir pradėjo man tyliai rodyti: štai čia balsų įjungimas, čia tokios, čia tokios klaviatūros. O publika laukia... Galų gale šiaip taip pradėjome koncertą.“ Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera – per aštuonerius Maskvoje praleistus metus jo niekas daugiau neprašė asistuoti.
Tiesa, jaudulys niekur nedingo. Su juo studentas nusprendė kovoti valios pastangomis.
... Koncertas G. Ginzburgo klasės vakare. Studentui L. Digriui patikėta A. Gedikės pjesė fortepijonui su orkestru. „Man akompanavo pats Ginzburgas. Atrodo, smegenyse valios jėga jaudulį nugalėjau, tačiau visą kūrinį grojau piano (rankos buvo lyg paralyžiuotos), o dešinė koja drebėjo kaip paskutinėje Parkinsono ligos stadijoje. Tą vakarą norėjau mesti konservatoriją...“
Laimei, taip nenutiko. O netrukus jaunas muzikas ėmė mąstyti kaip geras rinkodaros specialistas. Tai gražiai iliustruoja R. Kulikausko prisimintas momentas. Turėjo būti jųdviejų koncertas P. Čaikovskio konservatorijos Mažojoje salėje. Tąsyk studentai grojo J. S. Bacho kūrinį – R. Kulikauskas violončele, L. Digrys jam akompanavo vargonais. „Leo man sako: Romai, padarykim šposą. Einam į gastronomą, atsistojam į eilę, bet apsimetam, kad nepažįstam vienas kito. Aš nerūpestingai paklausiu, ar būsite koncerte – nepaprastų gabumų violončelininkas groja. O tu pasakyk, kad gros ir pasaulinio garso vargonininkas.“
Taip studentai lietuvaičiai darė sau pirmąją reklamą. Jie jau buvo pastebėję, kad maskviečiai labai imlūs bet kokiam ažiotažui.

Atgal į Lietuvą
1960-ieji. Prieš vienuolika metų, sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, buvo uždaryta vargonų klasė, profesinis vargonininkų rengimas Lietuvoje nutrauktas, vargonai, kaip religinių apeigų instrumentas, išstumti iš oficialiosios kultūros. Vargonų mokyklos pradininko Juozo Naujalio darbą kurį laiką tęsę pedagogai tapo arba chorvedžiais, arba ėmė rašyti dainas apie Staliną, dalis emigravo, kai kas pasitraukė į pogrindį, dar kiti „išvažiavo“ į Sibirą...
Miestų bažnyčios paverstos sandėliais, muziejais, sporto salėmis, vargonai išplėšti. „Šventų Jonų bažnyčioje buvo popieriaus sandėlis. O paskui – baldų sandėlis. Jei nori baldų, gauni taloną, Muziejaus gatvėje išsirenki, tada eini į sandėlį, į Jonų bažnyčią“, – bažnyčių niokojimo metas iškyla profesoriaus S. Sondeckio atmintyje.
1949 metais valdžia uždarė Vilniaus arkikatedrą, 1956-aisiais joje įrengta Paveikslų galerija. Nors arkikatedrai pavyko išvengti sandėlio ar dirbtuvių likimo, joje buvusio turto išsaugoti nepavyko. Nelabai kas ir stengėsi.
Katedros vargonus, S. Sondeckio teigimu, išdraskė ne okupantai, o patys lietuviai. L. Digrys prisimena tuometinės Architektūros paminklų apsaugos inspekcijos darbuotojo, šeimos draugo, pasakojimus, kad uždarius katedrą vagys lįsdavo pro langus kilimų vogti. Kadangi viso kilimo ištempti nepajėgdavo, pjaustydavo gabalais. Architektūros paminklų apsaugos inspekcija dėl vagysčių rašydavo oficialius raštus milicijai, bet šiems buvo duotas nurodymas nesikišti.
Iš Vilniaus bažnyčių išluptų vargonų laukė skirtinga lemtis. L. Digrys prisimena Panevėžyje pro uždarytos bažnyčios langą matęs kaip malkas sumestus vargonų vamzdžius. Vėliau „Šluotoje“ pasirodė feljetonas, iš ko Panevėžyje daromos blizgės. Jei kurioje dar veikiančioje bažnyčioje vargonai dėl laimingo atsitiktinumo būdavo išlikę, groti jais buvo rizikinga arba neįmanoma.
Tų pačių 1960 metų rugsėjį Vilniaus konservatorijoje pradėjo dirbti 26 metų Maskvos konservatorijos aspirantas L. Digrys. Jaunas dėstytojas iš karto buvo paskirtas Fortepijono katedros vyr. dėstytoju, bet tokių pareigų energingam jaunuoliui neužteko, jis ėmė įtikinėti konservatorijos valdžią, kad čia turi būti vargonų klasė. Kadangi vargonų specialybės L. Digrys mokėsi Maskvoje, įtikinti, kad jos mokymas reikalingas ir Lietuvoje, nebuvo taip sunku. Netrukus konservatorijos direkcija pakabino skelbimą apie atidaromą vargonų klasę. Buvo gauti 27 prašymai mokytis joje. Deja, Didžiojoje salėje esantys vargonai neveikė. L. Digrys prisiminė, kad prieš keletą metų Mažojoje salėje dar stovėjo iš kažkurios uždarytos bažnyčios parvežti vargonai. Dėstytojas eina pas direktorių (tuomet rektorių dar nebuvo). Tas iškviečia savo pavaduotoją ūkio reikalams ir klausia: „Draugas M., ar nepamenate, kur iš Mažosios salės dingo vargonai?“ Pavaduotojas: „Nepamenu, draugas direktoriau...“
Kadangi niekas negalėjo prisiminti, kur tie vargonai dingo, jaunam dėstytojui iki 1962 metų teko pusė krūvio Privalomo fortepijono katedroje. Dėstydamas fortepijoną Digrys tęsia vargonų paieškas: „Po ilgų ieškojimų vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje pavyko rasti seną fisharmoniją (dviejų klaviatūrų su pedalais). Abiejų įstaigų direktoriai sutarė iškeisti seną fisharmoniją į seną konservatorijos fortepijoną.“
Nijolė Dainienė (Trinkūnaitė) prisimena, kad apie atidaromą vargonų klasę ji sužinojo iš savo geriausios draugės, L. Digrio fortepijono studentės Giedrės Lukšaitės. „Jis jau turėjo vardą, juk tada į Maskvą važiuodavo tik patys geriausi. Tai buvo labai didelis įvykis ir mes subėgom groti, nes vargonai labai jaudino ir traukė.“
Vargonus buvo leidžiama studijuoti tik pianistams, kaip antrą specialybę. Ir tik tiems, kurie pagrindinės specialybės turėjo penketus.
Pavasarį L. Digrio studentai laikė pirmą vargonų egzaminą. Į nedidelę klasytę buvo pakviesti visi fortepijono katedros dėstytojai. „Pagyvenusi docentė sėdėjo ant vienintelės kėdės, kitiems teko stovėti kaip autobuse piko valandomis.“
Po egzamino buvo nutarta, kad kitais mokslo metais fisharmonija bus perkelta į erdvesnes patalpas. Be to, vadovybė leido suremontuoti neveikiančius salės vargonus.
Tikslas lyg ir pasiektas: fisharmonija yra, vargonai salėje veikia, bet netrukus išlindo nauja problema – salė nuolat užimta, todėl L. Digrio studentai vargonuoti gali tik anksti ryte arba vėlai vakare. Pasitaikydavo, kad rytą groti atėjęs studentas rasdavo nuo vakaro vargonus „dusinantį“ kolegą. O ir gretimo namo gyventojams įgriso naktinis grojimas, pasipylė skundai. Dirbti naktimis buvo uždrausta.
Vargonų klasės vadovui vėl neramu. Jis vėl pradeda kryžiaus kelius, kad valdžia pastatytų tikrą instrumentą atskiroje klasėje. Pavyko įkalbėti.
Atvažiavo Rytų Vokietijos firmos „Alexander Schuke“ savinininkas, tuo metu jau gaminęs vargonus Vilniaus filharmonijos salei. Numatyta patalpa jam pasirodė per maža, todėl pareikalavo išgriauti sieną ir sujungti dvi klases, t. y. įsibrauti į studentų dievo motina vadinamos konservatorijos partinės organizacijos sekretorės ir marksizmo katedros vedėjos P. Girdzijauskienės kabinetą. Konservatorijos vadovybė tokių pertvarkų nepageidavo, bet tais laikais buvo priimta pataikauti užsieniečiams, todėl sutiko. Po kurio laiko atvažiuoja vokiečiai montuoti instrumento filharmonijoje, užeina į konservatoriją – siena tebėra. Su Maskva pasirašytoje sutartyje aiškiai nurodyta, kad sieną pažadėta nugriauti, vokiečiai pagrasina sutartį nutraukti. Toks triukšmas būtų ne į naudą, taigi marksizmo katedra nukeliama dar toliau.
Vargonų pamokos konservatorijoje buvo naujas, smalsumą keliantis reiškinys. „Toje pačioje klasėje vykdavo konservatorijos choro repeticijos. Choristės ateidavo keliomis valandomis anksčiau, tyliai sėdėdavo ir klausydavosi, kaip mes mokomės“, – prisimena viena pirmųjų atkurtos vargonų klasės studenčių Nijolė Dainienė.
Siena nugriauta, vargonai pastatyti, bet apetitas auga valgant. L. Digrys ima regzti planą, kaip mandagiai atsikratyti auditorijoje du kartus per savaitę repetuojančio ir vargonininkams patogiai gyventi trukdančio choro: „Pradėjau nuolat vakarais (apie 23 ar 24 val.) skambinėti choro dirigavimo katedros vedėjui. Labai mandagiai atsiprašęs už sutrukdymą, paklausęs, ar ne per vėlai skambinu, ar tikrai nepažadinau, paprašydavau atkreipti studentų dėmesį, kad kažkuris po repeticijos paliko dvi kėdes ne vietoje...“ Savo pasiekė – katedros vedėjo nervai neišlaikė ir kitais metais chorvedžiai išsikraustė net į kitą fligelį.
Vargonų klasės atkūrimas vienai pirmųjų L. Digrio mokinių Giedrei Lukšaitei-Mrazkovai ir dabar atrodo kaip kažkas nepaprasta: „Pati pradžia tokia graži, saugodavom vamzdžius naktimis. L. Digrys organizavo kursus – A. Schuke mums skaitė pagrindus ir tuometinėje Paveikslų galerijoje ruošdavom koncertus... Tiek entuziazmo!“
Atrodytų, mokymo priemonių jau yra, bet L. Digriui to nepakanka. Po poros dešimtmečių Vilniaus filharmonijoje sutikęs tuometinį kultūros ministro pavaduotoją Dainių Trinkūną L. Digrys sužino, kad yra galimybė gana pigiai gauti čekiškus vargonėlius. Jau kitą rytą jis imasi to, ką talentingai moka – smaugti valdžią dėl vargonėlių įsigijimo. Per keletą metų visi jau buvo spėję pažinti L. Digrio landumą. S. Sondeckio žodžiais tariant, jei Leopoldas prašo, aišku, kad reikia duoti iš karto, nes anksčiau ar vėliau vis tiek iškaulys. Dėl šventos ramybės konservatorijos valdžia sutiko atiduoti „juodojoje“ laiptinėje prie studentų rūkyklos esančią klasytę.
Netrukus vėl pasitaikė proga vargonų klasę papildyti instrumentais. 1994 metais atėjo žinia, kad švedai sutinka veltui atiduoti mokomuosius vargonus, tereikia juos išmontuoti ir parsivežti. Už juos L. Digrys dėkingas kolegoms Jarūnei Barkauskaitei ir Dainiui Sverdiolui. Tuo L. Digrio vargonų klasės plėtra nesibaigė: „Paaiškėjo, kad praktiškai nebenaudojami Didžiosios salės vargonai užima daug vietos, nėra kur susodinti orkestro ir choro. Padarėme mainus: salės vargonų likučius atidavėme Vilniaus vargonų dirbtuvėms, o jos už tai pastatė naujutėlaitį instrumentą klasėje. Vėliau dar gavome lėšų užsakyti lietuviškus mažyčius dviejų balsų, bet dviejų klaviatūrų su pedalais vargonėlius, juos pastatėme pačioje mažiausioje buvusiai marksizmo katedrai priklausiusioje auditorijoje.“
Atėjus žiniai, kad vienas JAV lietuvių fondas nusprendė paremti Lietuvos kultūrą, L. Digrys nepraleido progos ir paprašė lėšų dviem kompiuteriniams JAV firmos „Allen“ instrumentams. „Žinojau, kad norint gauti vieną, reikia prašyti dviejų“.
Lėšos buvo gautos vienam instrumentui, bet iškilo klausimas, kaip pervesti pinigus iš JAV į Lietuvą. Švietimo ministerijoje solidi dama paaiškino, kad reikia laukti. L. Digrys sumojo paprašyti vieno į JAV skrendančio jėzuitų kunigo pagalbos. Šis Čikagoje nuėjo į fondą, pagal konservatorijos įgaliojimą paėmė skirtus pinigus ir persiuntė juos „Allen“ firmai. Greitai instrumentas stovėjo toje mažutėje auditorijoje.
Patenkintas L. Digrys vėl mina į Švietimo ministeriją. Ten jį pasitinka ta pati nepatenkinta solidi dama: „Sakiau jums, kad reikia laukti“. L. Digrys ironiškas, bet mandagus: „Gerai, lauksiu, o kol kas atnešiau kvietimus į vargonų atidarymą...“
Taip konservatorijos vargonų klasė, prasidėjusi nuo senos fisharmonijos, per keturis dešimtmečius išsiplėtė iki penkių auditorijų su šešiais instrumentais.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!