Darius Užkuraitis: „Man pučiamieji instrumentai susiję su džiazu“

„Dūdų kampo“ svečias – XIII tarptautinio „Mama Jazz“ festivalio vedėjas muzikologas Darius Užkuraitis. Su juo kalbasi Gerimantas Statinis.

– Kaip paties gyvenimas susijęs su pučiamųjų muzika?
– Muzikos akademijoje studijavau muzikologiją – muzikos teoriją, o tarnaudamas sovietinėje armijoje Karaliaučiuje (Kaliningrade) pusę metų pulko orkestre mušiau didįjį būgną. Vėliau man pasakė: užteks būti trubadūru (iš rusiškų žodžių truba (trimitas) ir durak (kvailys), tu turi klausą, tad būsi radistas. Ir man labiau patiko būti radistu, negu groti sovietinį himną, dalyvauti karininko ar jo artimųjų laidotuvėse. Tiesa sakant, armija man sugadino pučiamųjų instrumentų orkestro įvaizdį, nors šiaip nesu nusiteikęs prieš pučiamuosius, bet juos labiau mėgstu džiaze.
XIII tarptautinis festivalis „Mama Jazz“ man buvo vienuoliktas, kurį teko garbė vesti (nedalyvavau tik dviejuose festivaliuose). Kiekvieną festivalio vakarą koncertavo po vieną kolektyvą iš JAV. Man labiausiai patiko du amerikiečių kolektyvai – pirmą vakarą pasirodęs „The Terence Blanchard E-Collectiv“ su trimitininku T. Blanchardu ir paskutinį vakarą su „Steve Coleman and Five Elements“ koncertavęs saksofonininkas S. Colemanas, ir galbūt ne tiek pats solistas, kiek tos grupės muzika ir kiti muzikantai – bosistas ir būgnininkas. Taigi man pučiamieji instrumentai yra glaudžiai susiję su džiazo muzika.
– Festivalis puoselėja lietuviško džiazo kultūrą, tradicijas, skatina profesionalių Lietuvos atlikėjų kūrybinę veiklą, tačiau rašoma, kad jame netrūksta ir kūrinių aranžuočių su „kopūstų sriubos aromato“ akompanimentu. Ar tokių buvo šiame festivalyje?
– Šiame festivalyje tokios muzikos negirdėjau, galbūt kopūstų sriubos kvapo pasitaiko jam session, kurios vyksta po koncertų didžiojoje scenoje. Visų „Mama Jazz“ festivalių programos kruopščiai atrenkamos, jos yra aukšto lygio.
– Ar Lietuvoje nesumažėjęs domėjimasis džiazu?
– Manau, kad atvirkščiai, paskutiniu metu džiazo muzika domisi vis daugiau žmonių, ir smagu, kad klausytojų būrys jaunėja. Prieš penkerius metus koncertai suburdavo gerokai mažiau žmonių negu šiandien. Dabar abiejuose Vilniaus džiazo festivaliuose klausytojų pilnos auditorijos. Galime sakyti, kad pakitęs ir pats džiazas, šiuolaikinės technologijos leidžia pagausinti elektroninių efektų. Jaunimas labiau domisi populiaresnėmis džiazo kryptimis, bet profesionalams, besimokantiems konservatorijose ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, patrauklus ir klasikinis džiazas. Lengvuoju džiazu domisi intelektualusis jaunimas.
Jeigu vertinsime skaičiais, į koncertų sales ateina 60 % tų, kurie klauso visko, tarp jų ir džiazo, 30 % yra tikrųjų džiazo gerbėjų, o 10 % klausytojų užsuka tam, kad įsitikintų, jog džiazas yra ne jų muzika.
– Ar šiame festivalyje buvo vadinamųjų džiazo chuliganų – gerąja prasme?
– Džiazo chuliganų terminas galbūt tinka muzikantams, kurie groja tai, kas nelabai įprasta vyresniajai kartai. Šie turi savo tradicijas, savo džiazo įvaizdį, ir jeigu muzikantas groja kitaip, tuomet jis pavadinamas chuliganu. Tokį vardą buvo gavęs Juozas Milašius, bet dabar jis aprimęs ir šįkart taip „nesiautėjo“...
Šiame festivalyje tokia galbūt buvo grupė „Sheep Got Waxed“ – Simonas Šipavičius (saksofonas), Paulius Vaškas (gitara) ir Aidas Gecevičius (mušamieji). „Ar tai, ką mes grojame, tikrai yra džiazas? Mums patiems sunku pasakyti. Pavyzdžiui, jei grupėje nebūtų saksofono, ši muzika turbūt būtų vadinama kitaip. Bet džiazas – geras žodis. Jis suteikia daug laisvės“, – samprotauja muzikantai. Tai viena mėgstamiausių mano grupių. Galbūt Vladimiras Tarasovas širdyje irgi yra „chuliganas“, nes jis prieš srovę eidavo dar sovietiniais laikas, tačiau jo orkestro „Vladimir Tarasov and Lithuanian Art Orchestra“ kompozicija „Gobelenas“ tikrai neturėjo šių požymių, ji kitaip žavėjo publiką.
– Orkestro „Trimitas“ dirigentas Romas Balčiūnas yra pasakęs, kad džiazas – sekso muzika. Ar tai tiesa?
– Jeigu prisimintume džiazo kilmę, tai tikrai taip: ši muzika gimė JAV, Naujojo Orleano viešnamiuose, žodis „padžiazuoti“ reiškė pasilinksminti su mergina, o kartu ir pagroti, taigi muzikos istorijoje šį faktą galime interpretuoti įvairiai. Tačiau sexy gali būti ir popmuzika ar rokas su visokiais padūsavimais. Man džiazas – spontaniška muzika, pagrįsta improvizacija, aš neįsivaizduoju džiazo muzikanto, grojančio iš natų. Kai tai pasakiau scenoje, atėjęs S. Colemanas pirmiausia pasidėjo pultą ir atsivertė natas, dėl to buvau ne vieno pašieptas. Tačiau aš turėjau galvoje visą muziką, nes natose parašytos tik atskiros temos ir ritminės formulės, kurios muzikantams tarnauja kaip sutartiniai ženklai. Jeigu džiazo muzikantas tą pačią muziką vienodai groja du kartus, tuomet jis ne visai tikras džiazmenas.
– Ar dažno lietuvio ausinuke ir viešumoje skamba džiazas?
– Būnu nustebęs, kai išgirstu LRT „Opus“ transliuojamą muziką – elektroninę, su džiazo priemaiša. Bet ji skamba retai. Viešajame transporte neteko girdėti, apie taksistus nė nekalbu, jie daugiausia leidžia „Russkoje radio“. Kavinių savininkai, matyt, orientuojasi į tam tiktus klausytojus, ir ten, kur publika intelektualesnė, kartais skamba džiazas, nes jis laikomas solidžia muzika, skirta solidiems žmonėms. Yra džiazas, o „po apačia“ – šokių ritmas, tai jazz house arba Mileso Daviso sugalvotas acid jazz, lengviau klausoma muzika. Ji gali skambėti lietuvio ausinuke, bet gerokai nusileidžia kitoms populiaresnėms šiuolaikinės muzikos kryptims.
– Ar yra Lietuvoje džiazo centras?
– Buvo džiazo federacija, džiazo klubas, tačiau jie tai atsiranda, tai išnyksta. Matyt, brangu muzikantus išlaikyti, nes reikia mokėti honorarą, o lankytojai daugiausia būna jaunimas, kuris nėra turtingas. Džiazo mokymo centrai yra Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla, konservatorijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedra, tačiau vieno džiazo centro nėra. 
– Ką manai apie lietuvius džiazo pūtikus?
– Turbūt neužtektų abiejų rankų pirštų, jeigu imtume skaičiuoti tarptautinio lygio džiazo saksofonininkus – jų turime gausiai, kaip krepšininkų. Tačiau kitais instrumentais grojančių tokio ryškumo žvaigždžių maža: jeigu trimitas, tai būtinai Valerijus Ramoška, jeigu fleita – Algirdas Vizgirda, jei klarnetas – Pranciškus Narušis, jei trombonas – Skirmantas Sasnauskas. Keista, juk turime daug gerų pedagogų, tačiau tarptautinio lygio džiazo žvaigždžių dar neišugdoma.
– Ar pažįsti žmonių, kurie negroja džiazo, bet turi Džiazo pravardę?
– (Juokiasi) Tai tu ir esi...