Svetimas „Spragtukas“ ir savoji „Vaivos juosta“

2015 Nr. 1–2 (444–445), Audronė Žiūraitytė

„Spragtukas“ – dažniausiai statomas ir rodomas baletas pasaulyje. Manau, dėl to, kad sintetiniame žanre Piotro Čaikovskio muzika išlieka pastovi. Ji įprasmina stebuklų, meilės potyrių laukimo, svajonių išsipildymo (kartais tik sapne) džiaugsmą, labiausiai tikėtiną pasakų, vaikystės pasaulyje, į kurį šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpiu su malonumu pasineria ir suaugusieji. Iš įvairiausių baleto redakcijų, artimesnių E. T. A. Hoffmanno originalui ar jo paprastesnei, bet šviesesnei Alexandre´o Dumas (tėvo) perpasakotai versijai (būtent pastarąją pasirinko libreto autorius baletmeisteris Marius Petipa), choreografinėms interpretacijoms dažniausiai renkamasi kelios. Populiariausia ne pirmojo pastatymo 1892 m. versija, dėl kurios autorystės iki šiol diskutuojama (M. Petipa, L. Ivanovas, 1919 m. pirmųjų pagrindu – A. Gorskis), bet nuo jos gerokai besiskiriantis 1934 m. Vasilijaus Vainoneno pastatymas, kuriuo rėmėsi kiti šio veikalo interpretatoriai – garsieji Rudolfas Nurejevas (1963, Londono karališkasis baletas) ir Michailas Baryšnikovas (1976, Amerikos baleto teatras). JAV išgarsėjo Georg´o Balanchine´o variantas (1954, Niujorko miesto baletas). „Spragtuką“ statė ir Lietuvos choreografai – B. Kelbauskas (1963), E. Bukaitis (1973), V. Brazdylis (1987). 1996 m. rusų choreografo Andrejaus Melanjino sukurtas spektaklis buvo rodomas iki 2014 m. pradžios. Natūralu, kad „Spragtukui“ atėjo metas atsinaujinti.
2014 m. „Spragtuko“ premjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre parengė choreografas Krzysztofas Pastoras, dailininkas Viačeslavas Okunevas, šviesų dailininkas Levas Kleinas, premjerą dirigavo Martynas Staškus (mačiau antrąjį, lapkričio 22 d., spektaklį). Tai pirmasis originalus K. Pastoro pastatymas po to, kai 2011-aisiais jis buvo pakviestas dirbti LNOBT baleto trupės meno vadovu („Tristaną ir Izoldą“ choreografas į Vilnių perkėlė po premjerų Stokholme ir Varšuvoje).
K. Pastoras, puikus modernių baletų kūrėjas, specialistų nuomone, savo interpretaciją grindžia V. Vainoneno pastatymu. „Spragtuką“ tikėjausi išvysti kaip šventišką fantastišką fejeriją, kupiną šviesos, spalvų efektų, bet scenoje, deja, vyrauja niūrūs natūralistiniai vaizdai. Choreografines inovacijas niveliuoja slogus scenovaizdis, murzinos kostiumų spalvos, prieblanda (užuomina į Hoffmanną?).
V. Okunevas mūsų teatre sukūrė daugybės spektaklių scenografiją (baletai „Raudonoji Žizel“, 2001; „Rusiškas Hamletas“, 2003; „Gulbių ežeras“, 2004; „Miegančioji gražuolė“, 2006; „Bajaderė“, 2007; „Žydrasis Dunojus“, 2012; opera „Don Žuanas“, 2002). Kodėl vėl pasirinktas šis scenografas, ar Lietuvos dailininkams „Spragtukas“ neįkandamas riešutėlis? V. Okunevo à la klasikinių scenovaizdžių stilius, natūralistinius vaizdus derinantias su stilizuotais, kartais pasiteisina, yra įspūdingas (pvz., bendradarbiaujant su B. Eifmanu), tačiau ryškus kultūrinis dailininko mentalitetas, atpažįstamas pagal carinės prabangos ženklus, netiko Lietuvos scenai. Ir vėl regime ampyriškas sunkiasvores dekoracijas, miesto panoramas, aksomines prabangių teatrų fojė užuolaidas, blankias aukso spalvas. Kartojama ir teatro teatre idėja, bet ne taip efektingai, kaip „Raudonojoje Žizel“. Išblukusios, sintetiškai blizgios rožinės ir violetinės suknelių spalvos, balti perukai, pilkos aksominės (pliušinės) pelės nesukelia estetinio išgyvenimo, tuo labiau pasitenkinimo, atrodo lyg tikros. Akis pailsi stebėdama šalčio sustingdytus originalius choreografinius piešinius, kai merginos, vilkėdamos pasidabruotus tradicinius baltus kostiumus („pačkas“), atlieka atgaivą suteikiantį „Snaigių valsą“. Iš dalies pateisinami teatriniai masalai (šokantys indai) neveikia, rodomi Vilniaus vaizdai turiningų asociacijų nesukelia, nes yra nepagrįsti, spekuliaciniai.
2011 m. Lenkijos nacionalinio baleto trupei „Spragtuką“ kūrė olandų choreografas ir dailininkas Toero van Schaykas ir anglas Wayne´as Eaglingas. Šiame pastatyme, kurį teko matyti pernai, baleto veiksmas skleidžiasi XIX a. pradžios Varšuvoje. Ten Fretos gatvėje 1804–1806 m. gyveno E. T. A. Hoffmannas, todėl scenografijoje matomi Varšuvos vaizdai ir paties Hoffmanno veikimas spektaklyje suvokiami kur kas natūraliau nei tarsi reklaminis, akį turintis patraukti Vilniaus scenovaizdis mūsų teatro pastatyme. Varšuvos spektaklis, kuriame modernizuota choreografija gerokai akivaizdesnė ir sudėtingesnė, tikrai šventiškas, elegantiškas, europietiškas, skoningas.
Vilniuje saikingumo pasigedau ir P. Čaikovskio muzikos interpretacijoje. Ji siūbavo lyg akompanimentas su prasčiokiškais lėkščių dūžiais kulminacijose, o ne skambėjo kaip originali, nuo šokio atsieta simfoninė muzika. Būtent kaip siuita ji pirmiausia buvo atlikta koncertiniu variantu ir išpopuliarėjo. Mūsų teatre, siekiant priartėti prie sudėtingesnių Hoffmanno kūrinio prasmių, pasiektas priešingas rezultatas – spektaklis supaprastintas, „įžemintas“, neteikiantis džiaugsmo. Suprantama, choreografo braižą lemia ir trupės pajėgumas. Vilnietiškoji atrodė pagirtinai. Gerbiame didžiulį sėkmingą trupės darbą ir vertiname choreografo „Spragtuke“ sukurtas galimybes trupei tobulėti.
Balete ypač svarbus vaizdinis sprendimas naująjame „Spragtuke“ labai nutolęs nuo šiuolaikinių Lietuvos vaizduojamųjų menų realijų. V. Bacevičiaus lūpomis norisi sušukti – kurkime gi (pagaliau) ir balete modernią Lietuvą, kad ir inerpretuodami „Spragtuką“. Su šiuo V. Bacevičius kreipiniu, kuris kadaise metė iššūkį vyravusiam romantizmui, supaprastintai tautiškumo sampratai („Naujoji Romuva“, 1938, Nr. 9, p. 216), pereisime prie Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ istorijos.

***
V. Jakubėno (1904–1976) muzika skamba išskirtinėmis progomis. Renginiais rūpinasi, juos inicijuoja Vlado Jakubėno draugija (įkurta Čikagoje 1981 m.), Lietuvos skyriaus įgaliotinė Irena Skomskienė. Kompozitoriaus šimtmečiui skirtame koncerte Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje du šokius iš baleto „Vaivos juosta“ atliko Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos pedagogų kamerinis orkestras, diriguojamas prof. Petro Kuncos.
V. Jakubėno kūrinių sąrašo pradžioje visada puikavosi jo stambios formos tragiško likimo opusas – baletas „Vaivos juosta“ pagal V. Krėvės-Mickevičiaus apsakymą „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ (1920). 1939 m. prasidėjusio karo akivaizdoje V. Jakubėnas, bendradarbiaudamas su baletmeisteriu B. Kelbausku ir dirigentu L. Hofmekleriu, intensyviai kūrė baletą tikėdamasis 1941 m. jį pamatyti scenoje. Tačiau L. Hofmeklerio asmenyje kompozitorių, anot I. Skomskienės, ištiko triguba netektis – kūrinio, bičiulio ir jo ketinamo atlikti baleto dirigento, nes L. Hofmekleris pateko į žydų getą ir ten kilus gaisrui žuvo. Liudininkų teigimu, 1943 m. V. Jakubėnas iš atminties atkūrė savo baleto klavyrą, bet instrumentuoti nespėjo – 1944 m. išvyko iš Tėvynės. Gyvendamas emigracijoje kompozitorius iš kai kurių pirmojo veiksmo numerių 1951–1953 m. sudarė simfoninę siuitą „Miško šventė“. Vlado Jakubėno draugija dar 2006 m. kompozitoriaus mirties 30-osioms metinėms išleido baleto klavyrą (240 p.; išsitrynusias vietas restauravo, jį redagavo Rimantas Janeliauskas).
Penkiasdešimt metų kūrinys išgulėjo kompozitoriaus šeimos archyve Čikagoje. Gavus jį 1993 m. prasidėjo baleto kelio į sceną paieškos. Po daugelį metų trukusių draugijos inicijuotų parengiamųjų darbų 2014 m. gruodžio 6 d. išgirdome ir pamatėme V. Jakubėno baletą „Vaivos juosta“ (jo sukūrimo datą MIC fiksuoja 1944 m.).
Idėja sukurti pirmą tautinį baletą V. Jakubėnui kilo ketvirto dešimtmečio pradžioje, kai spaudoje vyko diskusija apie nacionalinių sceninių veikalų būtinybę. Pirmieji lietuviški baletai – Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“, Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ ir Balio Dvariono „Piršlybos“, parodyti tą patį 1933 m. gegužės 19 d. vakarą, sudarė stilistiškai itin margą lietuvių muzikinės kultūros vaizdą. V. Jakubėnas straipsnyje „Lietuviški baletai“ („Lietuvos aidas“, 1933-05-27) apie pirmųjų baletų premjerą Kauno valstybės teatre labiausiai gyrė J. Gruodžio muziką, pabrėždamas, kad jo „orkestre, palyginus su kitais kūriniais, juntama palengvėjimo, suelegantėjimo, kombinacijų dife(re)ncijavimo“ (Vladas Jakubėnas. Straipsniai ir recenzijos, t. 1. Lietuvos muzikos akademija, 1994, p. 107).
Straipsnyje išryškintas B. Dvariono sceninis tikslumas, jo sceniška „gyslelė“, tiesa, vartojant „visa, kas pasitaiko“ (ten pat). Šių dviejų baletų lietuviškumo aspektą (dainų, sutartinių motyvų panaudojimą šokių muzikoje) kritikas įvertino kaip „puikią įžangą į lietuviškos tautinės operos kūrimą“ (p. 108). Daugiausia straipsnyje kliuvo V. Bacevičiaus opusui. Pripažindamas, kad jis „mūsų muzikos literatūron įneša naujų, iki šiol nebuvusių elementų“ (p. 107), recenzentas drauge atkreipia dėmesį, kad „vieningai išlaikytas ekspresionistinis atematinis atonalizmas su principiniu disonansų vartojimu“ muzikos pasaulyje jau praeities, maždaug 1920–1924 m., aidas (p. 106). Kritikas piktinasi „prikimštu“ orkestru, margu priemonių mišiniu ir „privalomais“ disonansais (ten pat). Šiuos baletus pastatė N. Zverevas, vadovavęs trupei nuo 1931 m., dirigavo L. Hofmekleris. Apskritai apie tuometinio baleto pastatymus V. Jakubėnas atsiliepė skeptiškai, nes kartais „ieškant choreografinių galimumų“ neįsiklausoma į muziką („Lietuvos aidas“, 1932-11-29). V. Bacevičiaus baletas choreografiniu atžvilgiu V. Jakubėnui taip pat kėlė abejonių, bet kitų dviejų vertinimą ir apskritai lietuviškojo baleto klausimą spręsti jis paliko šokių specialistams („Lietuvos aidas“, 1933-05-27).
Prie savojo baleto sumanymo V. Jakubėnas grįžo, kai 1936 m. Valstybės teatre pradėjo skleistis Broniaus Kelbausko choreografinis talentas. Kompozitorius ėmėsi tobulinti libretą. Bičiulio, Jeilio universiteto auklėtinio astronomo Pauliaus Slavėno darbai „Dangaus lituanistika“, „Dangaus spinduoliai“ (1936–1937) davė naujų impulsų. P. Slavėno Rytprūsiuose užrašytas astralinis mitas apie Saulės dukteris planetas transformavo baleto pagrindinės veikėjos – V. Krėvės-Mickevičiaus sukurtos talentingos audėjos – įvaizdį į Saulės dukrą, kosminę būtybę, abstraktesnį gėrio ir grožio simbolį. Pagal koreguotą libretą Vaivos laimė Žemėje ilgai netrunka – „grėsmingos jūros bangos ima daužyti krantą, o galingas Perkūno trenksmas nusineša Vaivą amžinybėn. Danguje suspindusi vaivorykštė – tai Vaivos siela, įkvėpimą ir talentą žadinanti, juos globojanti esybė“ (1936–1937 m. rašyto baleto pavadinimas buvo „Vaivorykštė“).
Ar šiandien pastatyta „Vaivos juosta“ atspindi muziką kūrusio kritiko ir straipsnius rašiusio kompozitoriaus įsivaizduotas baleto žanro aktualijas – kūrinio lietuviškumą, raiškos, orkestruotės santūrumą, lietuvišką mentalitetą atitinkantį muzikos modernumą ir jam adekvatų choreografinį įprasminimą?
Pradėsime nuo orkestruotės, kurią sukūrė 36 metų kompozitorius Marius Baranauskas (tokio paties amžiaus kurdamas baletą buvo V. Jakubėnas), tuo lyg ir tapdamas baleto bendraautoriumi. M. Baranauskas ypač jautrus garso tembrinėms, akustinėms, elektroakustinėms raiškos galimybėms. Jų paieškas įtvirtino apdovanojimais įvertinti jo kūriniai. Kompozitorius pripažintas ir teatro pasaulyje ¬– 2007 m. M. Baranauskas apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų teatro kompozitorius. Sėkmė M. Baranausko neapsvaigino, jis santūriai ir drauge kūrybiškai kelerius metus dirbo su V. Jakubėno klavyro orkestruote. 3 veiksmų 4 paveikslų veikalas, priartinant jį prie nūdienos teatro renginių formato, buvo padalintas į dvi dalis, trunkančias apie 2 valandas. Kūrinį M. Baranauskas orkestravo atidžiai sekdamas klavyru, o ne įtvirtindamas savo ego. Surasti balansą tarp Vlado Jakubėno stiliaus ir modernaus orkestro galimybių kompozitoriui, manau, pavyko. V. Jakubėno muzika tapo spalvingesnė, lyg įgijo puikių autorinės orkestruotės ypatybių, kurios atitinka impresionistines ir drauge nuosaikiai neoklsicistines V. Jakubėno estetines nuostatas. Baleto muzika skamba elegantiškai, moderniai ir tautiškai. Tai atspindi V. Jakubėno siekiamybę, netiesiogiai išsakytą jo straipsniuose: „vadovaujantieji Europos muzikai jau siekia priemonių šykštumo, jųjų tikslaus preciziškumo, minties aiškumo, temų ryškumo, „principiniai“ disonansai išmetami iš harmonijos, „šykštinamas“ instrumentavimas, o ne naudojamas „prikimštas“ orkestras, margas priemonių mišinys ir „privalomi“ disonansai (p. 106).
„Vaivos juostai“ Lietuvos scenoje atgimti padėjo Nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Modesto Pitrėno, – praėjusią vasarą gerai atliko ir įrašė V. Jakubėno kūrinį. Pats kompozitorius save laikė nuosaikiai moderniu romantiku. Tokį jį atpažinome ir baleto muzikoje, kurioje susipina liaudiškų melodijų ir šokių ritmų atgarsiai, savitas jų dermiškumas, pakili lyrika ir jai priešinama grėsminga ekspresija. Paradoksalu, bet Rusų dramos teatre skambantį kūrinį blogai girdėjome dėl per stipraus garso. Įrašui riaumojant muzikos interpretacijos niuansai buvo sunkiau pastebimi.
Į universalias kosmoso erdves pakylėtas libreto tautiškumas apibendrintą, skoningai santūrią ir kontrastingą išraišką įgavęs kompozitoriaus partitūroje, atspindėjo ir įtampos, karo nuojautų kupiną atmosferą. Ja buvo sunku sudominti šiandienos choreografus. Į praeitį dabartyje sugrįžti ryžosi drąsi Baltijos baleto trupė ir jos vadovė – režisierė bei choreografė Marija Simona Šimulynaitė. Anot statytojos, „gimusi „ant parako statinės“ (1939–1943), Vaiva išdrįso pasipriešinti agresyvioms jėgoms ir žuvo įkvėpdama žmonėms Atgimimo viltį – tai aktualu iki dabar ir įamžina lietuvių išeivijos kūrėjų įnašą į taikią pasaulio ateitį“ (pagal pasisakymus spaudoje).
 Baleto choreografija nuosaikiai modernizuota sportiniais, akrobatiniais elementais. Jos piešiniai niveliuojami „gyvas“ dekoracijas pakeitusiomis ryškiomis dangiškų spalvų videoprojekcijomis (autorius Mantas Bardauskas, šviesų dailininkas Tadas Valeika). Asociacijas keliančioje Basanavičiaus g. teatro erdvėje (malonu, kad būtent buvusiame operos ir baleto teatre atgimė „Vaivos juosta“) natūraliai, nors iš šiuolaikiškai garsiai skambančio įrašo liejantis V. Jakubėno muzikai, visa pastatymo atributika atrodė sintetinė, surogatinė. Matyt, tai neišvengiama interpretuojant prieš 70 metų sukurtus kūrinius, kurių pagrįstai baiminasi statytojai. Vertiname Baltijos baleto, visų „Vaivos juostos“ kūrėjų pastangas. Tai ir choreografės asistentė Laura Radzevičiūtė (kartu su choreografe ji kūrė ir scenografiją), kostiumų dailininkė Dalia Šivickienė. Pagrindinius vaidmenis atliko Grytė Dirmaitė (Vaiva), Andrius Butkys (Straublys), Žilvinas Beniuševičius (Perkūnas), Naglis Bierancas (Velnias), Mantas Černeckas (Miškinis).
Šiandien lietuviško baleto panorama pasipildė V. Jakubėno nuosaikiai moderniu ir tautiniu kūriniu. Kartu su kompozitoriais Vytautu Bacevičiumi ir Jeronimu Kačinsku, nepaisant estetinių pažiūrų, muzikinio mąstymo skirtumų, tarpukario Lietuvoje jie sudarė pažangiausių kūrėjų grupę, savotišką europinio impresionistinių ir ekspresionistinių tendencijų lietuvišką atitikmenį. Išeivijos lietuviai daug prisidėjo, kad „Vaivos juostos“ premjera Vilniuje įvyktų. Valstybė spektaklio kūrėjų neparėmė, savo lėšomis padėjo kompozitoriaus Vlado Jakubėno sesers dukra Erika Brook, ponia Dalia Bobelienė bei kiti JAV gyvenantys lietuviai.
Įvairiapusiškai talentingas, tvirtus profesinius pagrindus Europoje įgijęs V. Jakubėnas (jis – ir pianistas), aktyvus kultūros veikėjas, siekęs „europizuoti“ Lietuvos muzikinį gyvenimą, manau, džiaugtųsi sugrįžęs į Tėvynę – Europoje įsitvirtinusią Lietuvą, bet tikriausiai kritikuotų jos abejingumą kultūrai. O tik ji, anot V. Jakubėno, yra tautos išlikimo garantas.

***
Abi baleto premjeras sieja vaizdinio natūralumo stoka. „Spragtukas“, turint omenyje platų jo interpretacijų kontekstą, per daug senamadiškas, o „Vaivos juosta“ – perdėm sintetinė, dirbtinė.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!