Tarptautinį M. K. Čiurlionio festivalį pradėjo Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas

2016 Nr. 11–12 (466–467), Daiva Tamošaitytė

Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninio dueto pasirodymas – visada muzikos šventė. Pianistai, kartu pradėję skambinti nuo studijų metų, labai tikslingai ir tvirtai žengia pasirinktu keliu. Štrichų, frazavimo, judesių darna leidžia maksimaliai tiksliai perteikti kūrinio idėją.

R. Rikterės ir Z. Ibelhaupto duetas spalio 20 d. Valdovų rūmuose atidarė IV tarptautinį M. K. Čiurlionio muzikos festivalį. Vakaro pradžioje skambėjo į dueto repertuarą jau įaugusi Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ Jono Aleksos transkripcija dviem fortepijonams. Kiekvienąkart jos smagu klausytis.

Toliau skambėjo M. Clementi Sonata B-dur, op. 1 a, C. Saint-Saënso variacijos Beethoveno tema, op. 35, J. Brahmso variacijos Haydno tema, op. 56 b, ir F. Liszto parafrazė „Prisiminimai apie Don Žuaną“, S. 656. Kūrinių atlikimas buvo dramaturgiškai pagrįstas, duetas žavėjo skambinimo tikslumu, monolitiškumu, kartu subtiliu ir laisvu muzikavimu. Bisui skambėjo populiarusis J. Brahmso Valsas.

Kito tokio šitaip darniai skambančio fortepijoninio dueto, regis, neturime, jis ir toliau lieka siektinas idealas.

– Kaip formuojate savo repertuarą?paklausiau Rūtos Rikterės. 

– Repertuarą formuojame dviem – tradicinės (apima laikotarpį iki 20 a. II pusės) ir šiuolaikinės muzikos – kryptimis. Abi kryptys mums vienodai įdomios ir svarbios.

 – Ar dar liko žymesnių dviem fortepijonams parašytų originalių opusų, kurių nesate atlikę? Kokį procentą sudaro šiuolaikinės aranžuotės?

– Negrotų kūrinių, sukurtų iki XX a. antrosios pusės, yra likę nemažai, dar daugiau – šiuolaikinių opusų. Net lietuviškos muzikos, sukurtos dviem fortepijonams, visos nesame pagroję.

Aranžuočių vengiame, viena iš nedaugelio – Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ J. Aleksos transkripcija. Daugiau grojame pačių autorių padarytų savo kūrinių transkripcijų.
– Kiek per sezoną parengiate naujų kūrinių, kiek būna koncertų?

– Premjerų būna kiekvienais metais, daugiausia šiuolaikinių muzikos festivalių užsakymu.

Per 27 dueto gyvavimo metus sukaupėme didelį repertuarą, todėl dabar su malonumu leidžiame sau pakartoti mėgstamus ar šiaip seniai grotus kūrinius. Čiurlionio festivalio atidarymo koncerte skambėjusias Saint-Saënso variacijas ir Clementi sonatą esame groję labai seniai, o Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ skambiname beveik kasmet.

Koncertų per sezoną nebūna daug, tam trūksta laiko. Patys renkamės, kiek koncertų groti, kad nenukentėtų atlikimo kokybę. Niekada neleidžiame sau išeiti į sceną su iki galo nenugludinta programa.

Lietuvoje mažai scenų, kur būtų 2 fortepijonai, tad mūsų pasirinkimas nėra didelis – Lietuvos nacionalinė ir Kauno filharmonijos, „Piano.lt“ salė Vilniuje. Nors šiais laikais nėra sudėtinga išsinuomoti fortepijoną ir jį transportuoti, vis dėlto tai papildomi rūpesčiai ir išlaidos organizatoriams.

– Ar kiekvienas skambinate solo?

– Stengiamės nesiblaškyti ir užsiimti tuo, į ką investavome tiek laiko ir darbo, nors vienkartinių solinių ar kamerinių pasirodymų būna. Štai Zbignevas po savaitės skambins „Gaidos“ festivalyje žymaus amerikiečių kompozitoriaus M. Gordono koncertą fortepijonui ir orkestrui „The Unchanging Sea“. Tai bus europinė premjera.

Aš turėjau įdomią patirtį – vaidinau pianistę O. Narbutaitės operoje „Kornetas“. Sėdėjau operos scenoje ir skambinau...

Kuo, Jūsų manymu, ansamblinis grojimas pranašesnis (o gal malonesnis) nei solinis? 

– Negalima sakyti, kad kuris nors būdas pranašesnis. Tiek vienas, tiek kitas tarnauja bendram tikslui – muzikai, o kokia sudėtimi ji yra atliekama, visai nesvarbu.

 

 

 

Traviata