Aistros jėga

2016 Nr. 9–10 (464–465), Daiva Tamošaitytė

Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas) naująjį koncertinį sezoną pradėjo XX a. kompozitorių Geraldo Finzi (1901–1956), Igorio Stravinskio (1882–1971), Andrzejaus Panufniko (1914–1991) ir Bélos Bartóko (1881–1945) kūriniais. Nors koncertas buvo pavadintas „Romansas styginiams“ ir jame girdėjome gražios romantinės arba tiesiog melodingos muzikos (mielas paklausyti G. Finzi Romansas styginiams Es-dur, op. 11), vyravo stilius, kuris, praūžus I pasauliniam karui, sudaužė į šipulius praėjusios epochos rožines svajas ir viltis: gimė ekspresionizmas, dadaizmas, buvo pradėti kurti siaubo filmai, suklestėjo natūralistinė industrija bei psichoanalizės skatinamos keistos, neįprastos meno ir gyvenimo formos.

Iš didžiųjų vardų, kurie į ano amžiaus publiką prabilo aistringa ir gaivališka arba, priešingai, perdėm sofistikuota, niūria muzikos kalba, tą vakarą klausėmės I. Stravinskio baleto „Apolonas Musagetas“ versijos styginiams. Asketiškas tobulos dramaturgijos kūrinys patraukia gerai atpažįstamu kampuotu rimtu, „taškuotomis“ melodijomis, o jo lyrizmas dvelkia giedru liūdesiu. Visada gaila, kad per koncertinį baleto muzikos atlikimą scenoje nematai baleto personažų, šiuo atveju Apolono, tris mūzas vedančio į Parnasą... Galėtų ir šokėjai rengti pasirodymus be muzikos. Būtų tikras avangardas...

Į panašią srovę taiko A. Panufniko Koncertas smuikui ir orkestrui. Yehudi Menuhinui skirtą efektingą, lenkiškų intonacijų sklidiną trijų dalių kūrinį griežęs S. Krylovas teigia, kad šį kompozitorių pasaulis atranda vis dažniau. Panufnikas rašo nuoširdžiai, muzika persmelkta nostalgijos ir emocionalaus patoso. Tačiau visa jėga, tono ir meistriškumo spindesiu S. Krylovas atsiskleidė bisui pagrieždamas Camilleˊio Saint-Saënso (1835–1921) „Introdukciją ir rondo capriccioso“ a-moll, op. 28. Nemirtinga klasika kiekvienąkart sujaudina širdį lygiai kaip ir beatodairiškas maestro atsidavimas didžiajam menui.

B. Bartóko siuita „Rumunų liaudies šokiai“ smuikui ir orkestrui, Sz. 68, BB 68, – visada puiki vizitinė kortelė ir kamerinio orkestro, įvaldančio vis daugiau šiuolaikinės muzikos, ir jo vadovo, kurio vaidmuo – dirigento ir solisto – ypač stilingai atsiskleidžia interpretuojant šį spalvingą šedevrą, žaižaruojantį Balkanų kraštų liaudies muzikai būdingais veržliais ir improvizaciniais elementais.

Tad vokiečių ekspresionisto Ernsto Barlacho žodžiai apie epochos jėgą, slypinčią ne grožyje ir malonume, o bjaurastyje ir demoniškoje aistroje, atsispindėjo tik iš dalies, nes ne Stravinskio „Šventasis pavasaris“ ar Bartóko „Allegro barbaro“, bet šių kompozitorių „šviesioji pusė“ tapo vakaro idėja. Kita vertus, XX ir XXI amžių sandūra ir postmodernizmas jau pateikė kur kas drastiškesnių, visus tabu peržengiančių muzikos modelių, kurių fone modernistai atrodo gražūs ir švelnūs.

„Su LKO stengiamės publikai pasiūlyti įdomią kurios nors epochos programą, – sakė Sergejus Krylovas. – Šiuo metu galvojame apie gruodžio mėnesio kalėdinės turnė programą, ir esu tikras, kad ji bus labai įdomi, bet kol kas tai paslaptis. Būtent įdomiomis programomis siekiame, kad klausytojo vidus būtų sklidinas klasikinės muzikos. Todėl norėčiau padėkoti publikai, kuri ateina į mūsų koncertus ir nuoširdžiai ploja.“

LKO repertuare atsiranda ir šiuolaikinių lietuvių autorių kompozicijų – kol kas tai Arvydas Malcys ir Loreta Narvilaitė.

 

Beethovenui 250
Traviata