Tamara Levitz: „Muzikologija yra tokia, koks esi pats“

2016 Nr. 9–10 (464–465), Paulina Nalivaikaitė

Apie muzikos esmę ir kontekstą kvietusi mąstyti tarptautinė muzikologijos konferencija, skirta muzikai ir filosofijai, rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje į Vilnių buvo sukvietusi būrį abiejų sričių pasaulinių garsenybių. Kaip kviestiniai lektoriai pranešimus skaitė žymusis muzikologas, leidinių serijos „Oksfordo Vakarų muzikos istorija“ (The Oxford History of Western Music) autorius Richardas Taruskinas, filosofas, vienas muzikos estetikos autoritetų Jerroldas Levinsonas. Tamara Levitz, Amerikos muzikologijos draugijos Muzikos ir filosofijos studijų grupės narė, pristatė pranešimą „Universalijos ir skirtis“ (Universals and Difference), kuriame analizavo muzikologijos ir lyginamosios muzikologijos (vėliau tapusios etnomuzikologijos disciplina) santykį, pasakodama apie 1930 metais kilusį Amerikos muzikologijos draugijos ir Amerikos lyginamosios muzikologijos draugijos konfliktą. Šiuo metu į imperializmą muzikoje besigilinanti ir apie tai knygą rengianti T. Levitz pokalbyje papasakojo ir apie Amerikoje aktualius, tačiau Lietuvoje mažai tyrinėjamus muzikologijos klodus.

– Pradėkime nuo Jūsų įspūdžių – kas konferencijoje pasirodė įdomiausia, stipriausia?

– Iš kviestinių lektorių labiausiai sužavėjo Paulas Boghassianas, nes jis iškėlė filosofinę problemą (pranešimas „Muzika ir reikšmė“. – P. N.). Mes apie ją nediskutavome, bet būtų buvę įdomu. Man patinka filosofiniai klausimai, pati esu Amerikos muzikologų draugijos Muzikos ir filosofijos studijų grupės narė. Nuostabų pranešimą „Atlikimas kaip veiksnus suvokimas: permąstant muzikinės patirties idėją“ (Performance as Understanding in Action: Re-thinking the Concept of Musical Experience) perskaitė lenkė Anna Chęćka.

Mane žavėjo tie pranešimai, kurie gražiai kūrė jungtis. Labai norėjau sužinoti, ką žmonės veikia čia, Lietuvoje, ką – Baltarusijoje, nes mes, amerikiečiai, apie jus nedaug žinome. Taip pat girdėjau jūsų muzikologės Linos Navickaitės-Martinelli pranešimą „Atskleidžiant muzikos atlikimo prasmes“ (Unveiling the Significtions of Music Performance) – jis buvo fantastiškas. Muzikologė gilinasi į suomių semiotiką, tad buvo įdomu išgirsti apie tai, ko nesu girdėjusi. Manau, kad tokia tema labai sudėtinga.

– Koks, Jūsų nuomone, šioje konferencijoje buvo muzikos ir filosofijos santykis?

– Aš žaviuosi Nicku Zangwillu (kviestinis lektorius, skaitęs pranešimą „Neabsoliučioji muzika“ (Non-absolute Music).P. N.). Manau, kad tai, ką jis daro, yra labai reikšminga, nes muzikologai ir filosofai aiškiai prieštarauja vieni kitiems. Man buvo įdomu išgirsti tris pranešimus apie muzikos atlikimą, kuriuose koncentruotasi į vieną problemą. Būtų buvusi naudinga sesija, kurioje bendrai būtume analizavę kokią nors siaurą problemą. Trūko dialogo, buvo daug teiginių: muzikologija daro taip, filosofija daro taip.

Vis dėlto konferencija man labai patiko. Malonu buvo susipažinti su žmonėmis ir jų darbais, nors tema tokia sudėtinga! Prieš dvejus metus buvau panašioje konferencijoje apie muziką ir filosofiją – ir ten niekas negalėjo sutarti, tema buvo miglota. Specializaciją sunku įveikti, filosofija turi labai specifinius argumentus – kaip ir muzikologija. Beje, šiandien Richardas Taruskinas sakė, kad muzikologai skaito filosofiją – tai netiesa (juokiasi). Amerikiečiai studentai net neturi filosofijos paskaitų.

– Kokios yra muzikologijos studijos Amerikoje? Kuo domisi tenykščiai studentai?

– Įdomu tai, kad šioje konferencijoje buvo susitelkta į klasikinę muziką, tačiau ten, kur dėstau aš, viskas sukasi apie populiariąją muziką, mano studentai darbuojasi su hiphopu ar fanku... Konferencijos probleminiai klausimai keistųsi, jei kalbėtume apie hiphopą ar fanką. Man buvo smalsu, nes Amerikoje jaunoji karta sako, kad populiarioji muzika, o ne klasikinė bus muzikologijos centras. Dėstau gana nemažai metų, anksčiau studentai visuomet remdavosi klasikinės muzikos kultūra, o dabar – populiariąja muzika. Kita skirtis – didžiulės diskusijos rasių klausimu, daug dėmesio skiriama rasių santykiams, moterims. Studentai nepaprastai domisi moraliniais klausimais, tuo, kas vyksta valstybėje. Vis svarbesnė tampa ir filosofija.

Be to, mano studentai labai domisi tarptautiniais, tarpkultūriniais ryšiais. Anksčiau JAV muzikologija buvo labai nacionalinė, o dabar studentams įdomu, kaip muzika migruoja. Turėjome paskaitas apie muziką Japonijoje, Korėjoje, apie kolonizaciją; vieni domisi soulu, kiti – brazilais. Taip yra ir dėl to, kad daugybė studentų yra migravę.

Jauni žmonės trokšta pokyčių, jie mano, kad vyresnioji karta nesupranta, ko jie nori. Manau, vyksta tikra kartų kaita. Siekiu, kad jauniems žmonėms būtų daugiau erdvės, bet senoji karta pokyčių nenori. Prieš metus buvo labai bjaurus konfliktas tarp dviejų kartų rasiniu pagrindu.

– Populiarioji muzika šiandien užima nepaneigiamai reikšmingą vietą. Tad, regis, būtų natūralu, jei ji turėtų svarias pozicijas ir muzikologiniuose tyrinėjimuose.

– Pati buvau ugdoma klasikinės muzikos kontekste. Vis dėlto yra gerai išmanyti abu – ir klasikinės, ir populiariosios muzikos – kontekstus. Mėgstu taikyti ir klasikinius, ir naujus metodus. Kai kurie studentai, besidomintys klasikine muzika, jaučiasi blogai, mano esantys nepakankamai kieti. Manau, kad muzikologijoje turėtų tilpti vὶsa. JAV šiuo metu vyksta savotiškas karas tarp klasikinės ir populiariosios muzikos atstovų. Vakar bendravau su amerikiečiais muzikologais – jie kalbėjo būtent apie tai. Nemanau, kad reikia karo, turėtų būti įvairovė. Beje, populiarioji muzika turi labai aiškius savo vertinimo metodus, tai tiesiog visiškai skirtingas muzikologijos laukas.

– Lietuvoje girdėti nuomonių, kad muzikologija miršta, trūksta aktyvių profesionalų. Kaip šią mintį pakomentuotumėte amerikiečių muzikologijos kontekste?

– Šiuo metu pastebimas didžiulis minties sodrumas, tačiau finansiškai ši profesija JAV turi bėdų, darbų nėra daug. Prieš porą metų ėmiau nuogąstauti – jei negali studentui suteikti darbo ir pragyvenimo galimybės, tuomet ką tu veiki? Tai skaudina, nes ugdai studentus, o jie iš to išgyventi negali. Studentai labai sunerimę, sunku jiems sakyti „viskas bus gerai“, kai aš pati nesu dėl to tikra.

Amerikoje dabar tam tikra krizė, puolami humanitarai, esą viskas turi būti taikomojo pobūdžio, ekonomiška, praktiška. Mes kovojame dėl išgyvenimo. Kanadoje darbų muzikologams labai maža – yra 10 universitetų, kuriuose darbo vieta atsiranda kas dveji metai. Kai mano studentai nueina į darbo biržą, praleidžiame valandų valandas, kol surandame darbą – kur nors pasaulyje. Jie pasirengę vykti labai toli nuo namų, kad ir į Pietryčių Aziją. Taigi žmonės turi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, norėdami būti muzikologai. Daug studentų eina į įrašų industriją, daugybė rašo tinklaraščius, kuriuose bando užsidirbti iš reklamos. Būna ir taip, kad studentai užsiima kuo nors kitu, o muzikologija lieka papildoma veikla.

Pesimistiškoji mano pusė mano, kad muzikologija miršta, nes nėra remiama finansiškai, tačiau optimistiškoji sako, kad tuoj nutiks kas nors nuostabaus. Naujoji karta labai užsidegusi, su jaunimu galime kalbėtis apie muziką, pasirodžiusią ką tik, tarkim, šiąnakt. Jungtinėse valstijose dabar populiari viešoji muzikologija – apie tai vyksta didžiulės diskusijos, konferencijos. Tai rašymas tinklaraščiams, laikraščiams, bet pastarųjų yra labai nedaug, mažai ir muzikos žurnalistų. Apskritai manau, kad visa tai – pereinamasis periodas, kuris siaubingai gąsdina. Bet esu tikra, kad klasikinė muzikologija turėtų kardinaliai pasikeisti, bent jau JAV, nes jaunoji karta nebeklauso klasikinės muzikos, nebeskaito tų pačių tekstų.

Muzikologija turi būti lanksti. Man labai patinka ateinantys studentai ir tai, ką jie daro; tavo akiratis keičiasi su kiekviena karta – ir tai yra fantastiška.

– Prašyčiau plačiau papasakoti apie tai, ką vadinate viešąja muzikologija.

– Man patinka toji viešoji muzikologija – JAV yra daugybė muzikos tinklaraščių, kasdien išeina daugybė straipsnių. Tai ne mokslo leidiniai, bet juose vyksta rimtos, intensyvios diskusijos. Pasakysiu tokį pavyzdį: kai buvo išleistas Beyoncé albumas „Lemonade“, apie jį buvo parašyta 700 straipsnių per savaitę, o kažkieno sudarytoje bibliografijoje įrašyta apie 1000 tekstų! Kartą klasėje studentai entuziastingai pareiškė norą diskutuoti, sakė, kad apie tai perskaitė 40 straipsnių.

Įvairių disciplinų plotmėje susiduria moterų studijos, rasių studijos, muzikologija... Žavu, kad su studentais gali kalbėti plačiai ir nuo Beyoncé grįžti prie Beethoveno. Studentų entuziazmas, kai kas nors vyksta tinklaraščių erdvėje ar tviteryje, yra milžiniškas. Man patinka viešosios muzikologijos energija. Tačiau yra ir negatyvioji šio reiškinio pusė. Problema ta, kad straipsniai rašomi labai greitai. Žmonės parengia straipsnį per dieną, o juk negali pasakyti ko nors rišlaus paklausęs muzikos vieną kartą. Galėtų būti viešosios muzikologijos šaka, jungianti kruopštų muzikologinį tyrimą su dėmesiu visuomenei. Beje, tai viena iš priežasčių, dėl ko muzikologija yra duobėje – moksliniam straipsniui išleisti reikia ne vienų metų.

– Minėjote, kad populiaru tyrinėti rases, remtis rasių teorija. Lietuvoje tai nėra aktuali tema.

– Įdomu tai, kad kritinę rasių teoriją JAV išplėtojo teisininkai. Universitetuose mažai juodaodžių studentų, bet Los Andželas – labai „juodas“ miestas. Universitetai sutarė priimti tam tikrą skaičių juodaodžių studentų, bet šiam sprendimui buvo pasipriešinta. Teisininkai paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje ėmėsi analizuoti teisės aktus, ieškodami nuostatų, nesąžiningų juodaodžių atžvilgiu. Ir jie pradėjo plėtoti tai, kas vadinama kritine rasių teorija. Sakykim, gali būti nagrinėjama viena institucija, ar joje nevykdoma sisteminė politika, kai juodaodžiai paliekami nuošalėje, ieškoma tokios politikos priežasčių. Arba Amerikos muzikologų draugija – kokios priežastys lėmė nedidelį jos narių moterų skaičių? Kritinė rasių teorija siekia atskleisti struktūras. Tai studentams ypač įdomu, nes jie jaučia, kad rasių santykiuose kažkas negerai, jie šiuo metu įtempti, o juos dar pablogina Donaldas Trumpas. Kalbant apie juodaodžių muzika, už muzikologinę analizę dažnai svarbesnis atrodo klausimas, kodėl ši muzika nefunkcionuoja. Po dviejų mėnesių vyks konferencija, kurios viena sesija bus skirta gėjų, lesbiečių ir transseksualų rasių teorijai. Kritinė rasių teorija kilusi iš teisės ir sociologijos ir tik dabar ateina į muzikologiją; žmonės nori kompleksiškesnio požiūrio į rasę.

– Domitės rasių teorija, lyčių studijomis, imperializmo problematika. Kiek teisingas įspūdis, kad Jus traukia reiškiniai, susiję su tam tikrais paribiais, kultūros paraštėmis?

– Paraščių dalykais domiuosi dėl savo kilmės. Mano mamos šeima kilusi iš Airijos – jie buvo karo emigrantai, o mano tėvo šeima – iš Baltarusijos, tuo metu buvusios Lenkijos, kuri kadaise buvo Lietuvos dalis. Būnant žydu sunku save identifikuoti konkrečioje vietoje. Mano seneliai išvyko per pogromą, tuo metu juos, žydus, skriaudė lenkai. Mano šeimoje niekas nenorėjo kalbėti apie mūsų kilmės vietas, aš net neįsivaizdvau, kaip jos atrodo. Būtent šioje kelionėje išvydau vietas, iš kurių jie kilę. Tai buvo nuostabus jausmas – suvokti, kad aš vis dėlto iš kažkur esu! Ne iš juodos skylės, kaip anksčiau maniau...

Dėl to visuomet esi paribyje. Manau, kad muzikologija yra tokia, koks esi pats. Jei tavo tėvai imigrantai, niekuomet nebūni nusiteikęs nacionalcentristiškai.

Domiuosi ir lyginamąja literatūra – nuo 1930-ųjų ši disciplina plėtojo kultūrų lyginimo metodą žymiai sparčiau nei muzikologija. Net atvykęs čia, į Lietuvą, imi kritiškai mąstyti apie tai, ką veiki savo paties universitete. Studijavau Vokietijoje, ten nebuvo daug kanadiečių. Tokiomis aplinkybėmis jautiesi esąs užsienietis ir kvestionuoji visus savos kultūros dalykus. Man visą laiką patinka statyti save į užsieniečio poziciją.

– Dėkoju už pokalbį.

 

Beethovenui 250
Traviata