Dvidešimtoji muzikos šventė po birželio dangumi

2016 Nr. 7–8 (462–463), Laima Jonušienė

Vilniaus festivalio sukaktuvinis ženklas – saulės spalvos teleskopo vamzdis, drauge su variniais pučiamaisiais nukreiptas į dangų. Vasaros naktys tokios trumpos ir šviesios, tad norint dangaus skliaute pasirinkti žvaigždę, reikia labiau įtempti žvilgsnį. Kaip ir interneto visatoje – nelengva susirasti lobį kasdien mus vis labiau apraizgančiuose informacijos tinkluose.

Šiemetinio festivalio pasirinkimas – megažvaigždė Angela Gheorghiu, gerai atpažįstamas sopranas su švytinčiomis viršutinėmis natomis ir tamsiu kontraltiniu žemutiniu registru, primenančiu Marios Callas balsą. Kas Jūs? Retorinis klausimas spaudoje siūlė šimtus atsakymų apie garsenybės polinkius, stiprų charakterį, nepaprastą savikontrolę, įgimtą artistiškumą.

Festivalis visų pirma – šventė. O kokia jos įspūdžių išliekamoji vertė, čia ir dabar iš taip arti pamačius, išgirdus gerai žinomą meno žmogų?

Deja, koncertas turi savo rėmus, repertuaro standartus. Šiuokart jis buvo beveik toks pat kaip ne per seniausiai Turkijoje, Bodrume, ar Maskvos estradoje ties Rubliovo plento aštuntuoju kilometru – Barvicha Luxury Village. Tai visur vežiojami „klasikos perlai“, „gražiausi kada nors sukurti kūriniai“, per ilga nugroti, nudainuoti ar kitaip nukankinti eteryje, stadionų dydžio erdvėse. Kaip pasakytų Normanas Lebrechtas – klonuoti raritetai...

Tegu. Prie Angelos puolame todėl, kad kiekvienas, net populiariausias, kūrinys išplaukia iš jos pačios esybės, iš sceninio veiksmo metafizikos, kuria ji užburia aplinkinius ir partnerius. Tai jautėme ir jos duetuose su rumunų tenoru M. Brenciu nuo pat pirmojo G. Verdi „Parigi o cara“ iš operos „Traviata“. Savo begalinį jautrumą artistė suderino ir su dirigento C. Teodoraşcu temperamentu, ir su mūsų operos orkestro styginiais... Interneto erdvėje paplitusi Francesco Cilea „Adriana Lekuvrer“ Lietuvos scenose skamba retai, labai fragmentiškai, kaip ir A. Boito „Mefistofelis“. Taip pat savotiškas atradimas vilniečiams buvo (prieš privalomąją šventišką „Lippen schweigen“ porciją) arija „Ebben, ne andro lontana“ iš A. Catalani operos „La Wally“. Koncerte neskambėjo jos „prigimtinė“ Toskos arija, tačiau iškart po festivalio atidarymo šeštadienio operos vakare per „LRT klasiką“ girdėjome „Toskos“ įrašą iš Vienos operos. A. Gheorghiu dainavo su J. Kaufmannu. Du operos genijai ir siautėjanti laiminga publika... Turėdami galvoje Vilniaus festivalio organizatorių – operos entuziastų – polėkius, gebėjimą įveikti sunkumus, ko gero, nenustebtume, jei ir Jonas Kaufmannas kada nors pasirodytų Vilniaus scenoje...

O mūsų pagaliau sulaukta garsenybė savo neklystama intuicija pajuto koncerto metu tolydžio didėjantį publikos dėmesį, tad, nepaisydama tam tikro nuovargio dar nebūtoje vietoje prisijaukinant ir nugalint kai kurias akustines problemas, šildė žiūrovus šventine nuotaika, žvalumu, tegu slapčia ir pasiremdama į dirigento pakylos aptvarą.

Savo paskutine a cappella atliekama rumunų daina ji metė savotišką Ariadnės siūlą tebeieškantiems jos talento ištakų – ypač tiems, kuriems interneto galaktikoje pasitaikė rasti dar artistės triumfo pradžioje BBC televizijos sukurtą septynių dalių dokumentinį filmą „A. Gheorghiu´s Romanian Journey“.

„Čia mano sielos tėvynė“, – ištars ji baigiantis filmui. Tai išties jaudinančios Angelos muzikinės prigimties paieškos apsistojant ties gana intravertiškomis rumunų ortodoksų giesmėmis kelionėje po pradėjusius atgyti šalies vienuolynus su „Madrigalo“ choru, kuriam vadovavo garsus Rumunijoje maestro Marinas Constantinas.

M. Constantinas, subtiliai meną, istoriją ir muziką suvokiantis žmogus, filme kalbasi su Angela apie tai, kad Rumunijos krikščionių ortodoksų giesmių raida ne tokia sparti kaip Vakarų Europoje, kur tikėjimo apeigoms jau buvo kuriamos kantatos, psalmės, oratorijos. „Mūsų giedojimai ir liko tarsi skaidrios upės tėkmė“, – sako jis Angelai, lyg ir primindamas jai taip tinkančią gamtos duotą balso spalvą. Tikrai, lankstus skaidrumas yra būdingiausia ir šio mišraus choro balsų spalva. Toje kelionėje po vienuolynus drauge su choru ji giedodavo ir „paprastumo genijaus“ Antono Panno „Tėve mūsų“.

Gal ir ši giesmė turėjo įtakos nejučiomis formuojantis paslaptingiausiai jos tembro spalvai – lacrima. Ašara balse. Taip pučiniškojo soprano tembrą apibūdina pati Angela.    

Apskritai Rumunija – sopranų tėvynė, primena viename pokalbyje Angela. Jos pasakojimo siūlas vyniojosi iki Virginijos Zeani, taip pat iš Rumunijos kaimo kilusios operos žvaigždės, kurią Angela vadina ir savo mokytoja, ir mama. Tai ta pati Zeani – buvusi Virgilijaus Noreikos partnerė „La Scaloje“. Jie kartu kadaise vilniečiams padovanojo nepamirštamą „Madam Baterflai“.

O mūsų viešnia Angela Gheorghiu 1994 m. savo artistine įtaiga pavergė operos mylėtojus „Traviatoje“ („Covent Garden“). Nuo tada ji sužibo kaip ryškiausia menų visatos žvaigždė. Panašiai nutiko ir 2000-aisiais muzikiniam filmui „Toska“. Benoit Jacquot filmas turėjo didžiulį pasisekimą tuomet dar nesubanalėjusioje Europoje, jis buvo įvertintas kaip rafinuotas kompromisas tarp kino ir operos.

Angela Gheorghiu vadinama vokalinio stiliaus ikona. Ji jaučia savo išgyvenamų vaidmenų herojes kaip niekas kitas ir „nesileidžia į kompromisus dėl kupiūrų“. Jos sukurta Violeta buvo lyginama su Gretos Garbo ir Marios Callas darbais.

„Nihil sine Deo“ – įrašyta viename iš jos gausių apdovanojimų. Karališki žodžiai – iš paties karaliaus.

Ar šių metų Angelos Gheorghiu koncertas buvo pats įspūdingiausias Vilniaus festivalio istorijoje, negalėčiau pasakyti. Čia svarbiausi ir liko gausūs dainininkės šlovės kontekstai, o mes turėjome džiaugsmo pajusti tą nepalyginamą ir vis labiau vertinamą „gyvą garsą“, kuris, deja, tėra tik akimirka...

 

***

Mąstantiems apie festivalio išliekamąją vertę skirtas daugiau kaip šimto puslapių Lietuvos nacionalinės filharmonijos leidinys „Vilniaus festivaliui 20“ su jau pažįstamu šios šventės ženklu viršelyje. Atsivertę patogų paimti į rankas iliustruotą leidinį rasime festivalio programų sąvadą, liudijantį ir šio kultūros reiškinio atsiradimo nuoseklumą, ir jo tęstinumo būtinybę. Šioji statistika savaime primena, kad muzika – tai ir galimybė giliau pažvelgti į pasaulį, artimiau su juo bendrauti. Kūrybinė draugystė su didžiaisiais mūsų laikų humanistais – lordu Yehudi Menuhinu, ištikimu Lietuvos bičiuliu Mstislavu Rostropovičiumi – suteikė pasitikėjimo savo jėgomis ir muzikos galia. Prisimename pirmąjį festivalio renginį – S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“. Tai visų pirma buvo muzika, pagarba jos dramaturgijai, dėmesys pačiam jos skambesiui, spalvoms, vidinei gyvybei. Šis baletas – tai ir Eglės Špokaitės žvaigždės gimimas, kurį širdingiausiai inicijavo ir sveikino maestro Rostropovičius, dirigavęs orkestrui, grojančiam scenoje, pačiame spektaklio įvykių centre.

Dar vienas muzikos dvasią akcentuojantis baletas – Anatolijaus Šenderovo „Dezdemona“, vėlgi įtvirtinęs E. Špokaitės talentą ir pripažįstamas kaip reikšmingas muzikos įvykis.

Taigi, kas nuolatiniam festivalio lankytojui labiausiai įsiminė?

Manau, kad būtų galima iš dalies atsakyti tu moadrigališkuoju principu – prisirišimas prie stabilios renginio formos, kuri ir padėjo pajusti pasirinkimų laisvę.

Iš didžiųjų žanrų kūrinių nepamirštama buvo H. Berliozo oratorija „Fausto pasmerkimas“ 2000-aisiais. Nuo tada C. Diederichas – vienas mylimiausių dirigentų; nesvarbu, kad šiemet jo diriguotas H. Berliozo „Requiem“ nebuvo atlikimo darnos viršūnė, nors šiaip reginys labai įspūdingas tiek variniais pučiamaisiais balkonuose, tiek išraiškingais, su muzikos tėkme derančiais reginiais ekrane. Taip buvo išlaikyta festivalio tradicija pažymėti birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną, tokią svarbią mūsų jaunai valstybei.

J. S. Bacho „Pasija pagal Joną“ 2007-aisiais – bendras Paryžiaus „Châtelet“, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatrų ir Vilniaus festivalio pastatymas, kurio premjera Lietuvoje buvo skirta maestro M. Rostropovičiaus atminimui. Įspūdingiausia – režisieriaus, scenografo ir šviesų dailininko Roberto Wilsono absoliutus muzikinis mąstymas, kas nėra taip dažna šiais visur dominuojančių režisierių laikais.

2008-aisiais dar kartą patys sau atradome Onutę Narbutaitę Trijose Dievo Motinos simfonijose pagal „Giesmių giesmę“, „Ave Maria“, „Gloria“, „Stabat Mater“ ir Hildegardos Bingenietės tekstus.

Festivalis pačia savo prigimtimi skatina veiksmo vietos pasirinkimą. Tarsi jam sukurti puikiausios akustikos senamiesčio, ypač Universiteto rūmų, muziejų kiemai, bažnyčios. Įsiminė dar 1998 metais Vilniaus festivalio užsakymu parašytos Algirdo Martinaičio „Pietos“ sopranui, baritonui, dviem chorams ir simfoniniam orkestrui premjera. Trys kūrinio dalys buvo atliekamos skirtingose erdvėse. Filharmonijos didžiojoje salėje pasiklausę tekstų iš Mato evangelijos, Psalmių, Antano Baranausko, liaudies kūrinių, klausytojai leidosi į muzikinės aukos procesiją Bernardinų bažnyčios link. Procesija buvo unikali ir originali, sinkopuotas jos šurmulys plaukė Didžiąja gatve. Trečioji kūrinio dalis „Laudate Deum“ sukurta pagal Izaijo, šv. Pranciškaus tekstus, kurie gal ir lėmė kaimišką iškilmių paprastumą.

 

***

Muzikos teatriškumas – amžinoji jos esmė, elementari kaip pasaulis ir kintanti drauge su gyvenimu. Apie tai prieš kurį laiką privertė susimąstyti Vakaruose gerai žinomo lietuvio kompozitoriaus Vykinto Baltako kūrybos netikėčiausios digresijos – nuo antikos iki šiuolaikinių ritmų ar durų girgždesio.

Vienam garsiausių ir kategoriškiausių jau išėjusios kartos režisierių Borisui Pokrovskiui operos veiksmą lemia ne tiek psichologiškumo motyvacijos, kiek pačios muzikos dramaturgija. Mūsų dramos režisierių meninė mąstysena taip pat labai „muzikali“ – ir O. Koršunovo, ir G. Varno, ir R. Tumino, ir E. Nekrošiaus. O pastarieji esą sunkiai įsivaizduoja dažną savo kūrinį be Fausto Latėno. Kokios vidinės jėgos pastatymui suteikia, kokią dvasinę energiją pažadina keli Fausto Latėno garsai tarp pauzių, į kokias erdves jie nukelia, manau, esame ne kartą patyrę visi.

Šių metų birželio 5-osios kompozitoriaus autorinis koncertas, prasidėjęs styginių kvartetu „... in extremis“, nuo pirmųjų taktų, kuriuos taip raiškiai sustiprino pauzės, iš karto priminė teatro erdves, dar aname šimtmetyje Vienoje matytą E. Nekrošiaus „Mocartą ir Saljerį. Don Chuaną. Marą“. Spektaklis vyko karštą dieną ne itin pilnos Menų kvartalo salės scenoje. Iki šiol prisimenu tuos aidinčius garsus, kurie vėsoką ne per didžiausios salės prietemą tarsi iškvietė akistatai su visata prieš Don Chuanui ištarian „Jei būčiau aš beprotis“... Nemažos įtaigos reikėjo, kad nebepaliktų tavęs tas iš garso suformuotas begalybės pojūtis.

Fausto muzikos prisiminimų svarbą liudija ir A. Paknio leidykloje nelabai seniai išėjusi D. Šabasevičienės ir R. Vasinauskaitės parengta knyga „Muzika kaip teatras. Kompozitorius Faustas Latėnas“. Joje minėta Vilniaus festivalyje skambėjusi vienos dalies intymios nuotaikos pjesė „... in extremis“ styginių kvartetui, parašyta dar 1982-aisiais, pristatoma V. Gerulaičio žodžiais: „<...> miniatiūriniai įžangos epizodai – bethoveniška choralinė kadencija, vagneriška smuiko grupeto figūra, čaikovskiška akordinė sekvencija – gali būti suvokiami kaip neišvengiamo atsisveikinimo pradžios išraiška. Pagrindinė pjesės dalis – jaudinamai paprastas <...> valsas <...> gležnas, nuolat nutraukiamas pauzių, atvirai naivios melodikos ir kupinas vidinio dramatizmo <...> valsas vis stabteli, stabteli <...> kol instrumentų stygomis nubyra tik pagrindinių motyvų atgarsiai. Dar aukštyn skaudžiai kylanti nata, dar choralinė kadencija. O paskui tik valso ritmo ir melodijos nuotrupos. Ir vidury žodžio užtrenktos durys“. Apibendrindamas kompozitorių kaip „jausmingumo, natūralumo „ekstremistą“, V. Gerulaitis nejučiomis atranda F. Latėno teatriškumą.

Jubiliejiniame Vilniaus festivalyje tai buvo antrasis, dabar jo 60-mečiui skirtas autorinis koncertas. Atsivertus 1998-ųjų programą matyti, kad antrajame festivalyje F. Latėnas savo „Muzikos sodą“ taip pat pradeda kvartetu „...in extremis“. Taigi, kas per tą laiką pasikeitė? Nelabai kas... Tiesiog, jau sakiau, mes Fausto muzikos nepamiršome. Jos teatriškos esmės, išreikštos, pateiktos scenoje kartais tik keliais taktais...

 

***

Dažnas solidus muzikos festivalis turi savo orkestrą. 2003-aisiais jis buvo sukurtas ir Vilniuje, prisimenu pirmąjį jo koncertą. Meno vadovas – Jurijus Bašmetas, jo altas dominavo programoje. Atmintyje išliko B. Britteno kūrinys altui ir orkestrui – J. Dowlando dainos apmąstymas. Ir, be abejo, tik virtuozams įveikiama W. A. Mozarto Sinfonia concertante... Deja, ilgainiui nebesusiklostė santykiai su šiuo garsiu menininku, kurio kiekvieno atlikimo potekstėje jautėsi muzikos teatriškumas pačia geriausia prasme. Dėl materialinių sunkumų nunyko ir festivalio orkestras.

Šiemet birželio 7-ąją turėjome progą išgirsti Budapešto festivalio orkestrą, kuriam jau daugiau kaip 30 metų. Vilniaus festivalio programoje orkestras pristatytas labai solidžiai: išvardintos garsiausios pasaulio koncertų salės, žymiausi dirigentai, įrašų firmos, operų pastatymai, edukaciniai projektai.

Orkestras nepritrenkė, nepanardino į ekstazę F. Liszto Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, net Allegro moderato dalies jausmingumas. Nepasinėriau į „simfoninio pasakojimo jūrą“ klausydamasi A. Dvořáko Aštuntosios simfonijos G-dur, nors apie šį koncertą ir buvo dalintasi pompastiškais įspūdžiais. Beje, puikus pianistas D. Várjonas grojo mano mylimiausiu „B̈ösendorfer“ firmos fortepijonu. Bet čia jau kita istorija.

Labiausiai koncerte sudomino I. Stravinskio kūrinys „Kortų žaidimas“, kuriame įvairiais ironijos atspalviais šaipomasi iš polinkio į aukštąjį stilių, perdėto teatrališkumo. Neprisimenu, kad šis kūrinys būtų skambėjęs mūsų koncertų salėse. Iš tiesų „Jeu de cartes“ – baletas, sukurtas George´o Balanchine´o užsakymu, statytas dar prieškariu Niujorko „Metropolitan Opera“ diriguojant autoriui. Kaip pristatoma programėlėje, trys baleto veiksmai – trys lošimo kortomis partijos. Sprendžiant iš ironiško muzikos žaismingumo, ryškių kontrastingų spalvų, svarbu ne tiek lošimas kortomis, kiek apskritai žaismė, nes meno kūrinys ir yra jos stebuklas. Orkestras ir jo vadovas čia, ko gero, labiausiai ir atskleidė savo intelektą. Beje, maestro Ivánas Fischeris pasirodė turįs ir tobulą lingvistinę klausą, kai du koncerto bisus paskelbė lietuviškai be jokio akcento. Vienas jų – dar mūsų negirdėta A. Dvořáko daina „Skausmas“. Orkestro stygininkės rodė nepriekaištingus vokalo gebėjimus.

 

***

Teatriškumo poreikis... Ar ne per daug jo kitąkart reikalaujama iš G. Mahlerio? Su jo vardu susijęs noras skrosti salių erdvę ekspresyviausiais kirčiais, stengiantis išspausti avangardą ir postmodernizmą, akcentuoti ir taip kadaise jo kūrybai prikaišiotą „sunkųjį svorį“.

Tai, ką girdėjome Filharmonijos salėje birželio 9-osios koncerte Mstislavo Rostropovičiaus atminimui, galėtume pavadinti ilgai laukto G. Mahlerio atėjimu. Mahlerio, kurio nenorėdavo prisiimti mūsų nedidukių salių erdvės, nes ten, atrodė, per ankšta jo kūriniams. Nebent pastatytume naują kelių tūkstančių vietų salę...

Tą vakarą tokius išankstinius įsitikinimus paneigė dirigentė iš Kanados Keri-Lynn Wilson drauge su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Tauriai skambėjo G. Mahlerio Penktoji simfonija. Taip sulydyti dinaminius kontrastus kartu juos akcentuojant, subtiliai išlyginti pučiamųjų garsus, regis, tebuvo galima tik tobulos akustikos antikos laikų amfiteatre... Tai buvo santūrus ir gilus G. Mahlerio dramatizmo ir karčios ironijos apibendrinimas. Savo vietoje atsidūrė ir populiarusis, kitąkart jau ašarų pakalnėmis paverstas Adagietto. Kaip ir Scherzo, tapęs ramiai ironišku žvilgsniu į begalines amžiaus prieštaras, chaosą. Nutrintos banalybių ribos. Taip susigyventa su puikia mūsų Filharmonijos salės akustika, jog tikrai nebesinori, kad ją kas nors suardytų „teatrališka tos muzikos didybe“. Tegu ir toliau žavi jos universalumas, pozos nebuvimas.

Labai svarbus pagarbos ženklas maestro M. Rostropovičiaus atminimui – jo fondui dosniai remiant išaugęs, sutvirtėjęs, tikru virtuozu tapęs Žilvinas Brazauskas. Jis atliko solo partiją Jeano Françaix Koncerte klarnetui ir orkestrui. Tai šventinis, mažorinis skaidrių spalvų kūrinys. Orkestras, jo grupės kartoja nesudėtingus motyvus, o jauno solisto greiti pasažai – pavydėtinos vidinės laisvės ir drauge brandos. Kad tik kuo dažniau girdėtume Lietuvoje šį atlikėją, savo muzikos kelią pradėjusį Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, išugdžiusioje jau ne vieną minėto fondo stipendininką.

 

***

Su Vilniaus festivalio istorija susijęs lordo Yehudi Menuhino atminimas. Jau vien apie jo repeticijas Nacionalinės filharmonijos salėje galima prirašyti šimtus puslapių – vėlgi apie tą nepamirštamą vidinės laisvės pojūtį muzikuojant, kurį drausmina įprasti koncerto rėmai. Daug galima kalbėti ir apie jo dėmesį jauniesiems talentams, jo geranoriškumą ir šilumą. Turbūt tauriausias genialaus žmogaus bruožas ir yra jo paprastumas bendraujant.

Šiame Vilniaus festivalyje Yehudi Menuhino atminimui birželio 13 d. Filharmonijos salėje Lietuvos kamerinis orkestras surengė koncertą, kurį pradėjo festivalio užsakymu parašyto kūrinio pasaulinė premjera. Tai buvo Loretos Narvilaitės opusas styginių orkestrui „Į krantą jūra krenta“. Tokio pobūdžio premjeros ar tik ir nebus ryškiausias festivalio įnašas į Lietuvos kultūrą. Per 20 metų – 21 kūrinys, pasaulinė premjera festivalyje – galimybė jam kuo plačiau skambėti. Nuo Mindaugo Urbaičio „Bruckner-Gemälde“ simfoniniam orkestrui pirmajame Vilniaus festivalyje iki šiemetinio L. Narvilaitės opuso.

Kūrinys, kaip jau minėta, parašytas „tarsi audžiant bangas jūros vandenyje“. Tas polifoniškas audinys jungia skirtingiausias būsenas, iš pačios visatos statikos ir dinamikos prieštarų randasi nauji pavidalai. L. Narvilaitė apskritai savo kūrinių pavadinimus supoetina, gerąja prasme kiek suliteratūrina vidines būsenas, savaip tęsia V. Bartulio, O. Balakausko tradicijas. L. Narvilaitės šiuokart pasirinktas pavadinimas – iš poeto A. Jonyno teksto.

Antroje dalyje skambėjo Antonio Vivaldi „Metų laikai“ – keturi koncertai smuikui ir styginių orkestrui. Į muzikavimo startą stojo virtuozas Sergejus Krylovas. Kritikai rašė, kad orkestrui teko gerokai paplušėti besivejant solistą, tačiau jis vis vien buvo nepralenkiamas. Kas gali būti tinkamiau šventinėms lenktynėms?.. Juolab kad šis atlikimas įrašytas net pačiame „Deutsche Grammophon“! Gražiai papildyta kolekcija, žinant, kad A. Vivaldžio „Metų laikų“ garso įrašų – vos ne puspenkto šimto variantų... Kad ši prestižiškiausia įrašų kompanija imasi įrašyti jau į popso valdas įžengusią klasiką, liudija ne per geriausius rimtosios kompanijos gyvavimo laikus.

Grįžtant prie Lietuvos kamerinio orkestro birželio 13-osios koncerto, didelio dėmesio buvo vertas pirmasis smuikas Rūta Lipinaitytė. O kad ją Dievas sukūrė būtent smuikui, jau pastebėjome ir F. Latėno autoriniame koncerte, ir dar daug anksčiau.

 

***

Vilniaus festivalio negalėtume įsivaizduoti be Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Šiemet, birželio 12-ąją, parodytas bendras LNOBT, San Francisko operos ir Izraelio operos pastatymas – Jules´io Massenet „Manon“.

Spektaklis pirmiausia nudžiugino kaip bandymas ieškoti laikmečio stiliaus ir išvengti teatrus apėmusios nūdieniškumo manijos, rodos, aršesnės nei proletkulto laikais; esą žiūrovui autentiško laiko užuominos bus nuobodžios, muziejinės, nebesuprantamos. „Manon“ režisierius bei kostiumų dailininkas Vincent`as Boussard`as iš anksto apsidraudė žadėdamas „sukelti publikos pojūtį, kad opera parašyta šiandien“. Laimei, bendromis pastangomis, drauge su C. Diederichu, veikalą, sukurtą 19 amžiuje pagal 18 šimtmečio romaną, pasistengta pristatyti su belle epoque žavesiu. Sunku pasakyti, kiek buvo tos gražiosios epochos spektaklyje, išskyrus pačią Manon (V. Miškūnaitė) pirmame veiksme: žavus lankstus balsas, tarsi iš senos graviūros apdaro siluetas, žaismingumas nostalgiškai nuteikė to prabėgusio laikmečio atžvilgiu.

Kažin ar prancūzų kultūros žinovams statytojams viso spektaklio metu pavyko išlaikyti stilistinį vientisumą, tačiau C. Diederichas jautriai saugojo šio veikalo gyvybės pagrindą. Tai buvo savotišką eklektiką vienijusios melodinės linijos ir kartu veikėjų charakteristika. Subtiliausias valso punktyras – Manon emocinė dominantė. Spektaklyje besikeičiančiai Manon reikia dainuoti ir 18 amžiaus prancūzų operine maniera, ir nepamiršti 19 šimtmečio dainingumo, įprasminant labai nepastovų herojės charakterį. Ji tai vaikiškai laiminga grožio karalienės pažadais, tai beviltiškai kamuojama nykumos pojūčio. Charakteris, gimęs iš talentingiausio melodisto, lyriko muzikos. Matyt, sunkiausia ieškant stiliaus – atleiskite už pasikartojimą – rasti stilistinį lankstumą. Ypač atsidūrus šaltoje abstrakčioje scenos erdvėje su didžiule akla siena, be kurios dabar nebeapsieina dažna opera. Lyg popieriaus karpiniai virš tos sienos kyšo menami Paryžiaus stogai ir bokštai. Užstotame horizonte nebėra vietos dangui. Siena tampa vieta Manon skrydžiui su balionėliais jos triumfo akimirką. Netrukus tarytum blogio nuojauta čia pakibs neaiškus ketinančio nušokti žmogaus siluetas, toje pat trajektorijoje iškils Šv. Sulpicijaus bažnyčios Nukryžiuotasis. Siena pavirsta veiksmo vieta ir ekranu – šešėliams, atspindžiams, kurie ilgėja ar trumpėja, aukštėja ar leidžiasi. Jie kartais išraiškingesni ir už statistų minią – ji spektaklyje taip pat „šešėlinė“, nespalvota.

Šioje operoje (opera comique) solistams tenka nemažai kalbėti, nes „jų vaidybos variklis yra prancūziškas tekstas, o dainuojant jis turi išplaukti iš muzikos“. Šauniai su tais tekstais susidorojo visi artistai, ypač R. Karpis, kurio jau pats vaidmuo turi pavojų nuklysti į operetę... O šią gražiosios epochos paiešką tarp visų eklektikos pagundų valdė dirigentas C. Diederichas. Subtiliai ryškėjo meninė valia, galbūt jo dirigavime esantis ir karajaniškas magnetizmas, leidžiantis jautriau pastebėti net tai, kas parašyta už natų.

 

***               

Pratęsti G. Verdi „Don Karlo“ gyvavimą Vilniaus festivalyje – argumentuota intencija, sukaupus rimtą jo pastatymų Lietuvoje patirtį.

Birželio 18-ąją skambėjusio „Don Karlo“ režisierius – Günteris Krämeris, scenografas ir dramaturgas – Herbertas Schäferis, kostiumų dailininkė – Isabel Ines Glathar. Dar gerokai prieš premjerą buvo kalbama apie režisieriaus užmojus apvalyti operą nuo „istorijos šiukšlių“.

... Pats Günteris Krämeris man labai priminė... Faustą iš A. Sokurovo vokiškojo filmo, jame šis herojus pjaustinėjo negyvėlį atkakliai ieškodamas – kur čia tavo siela, žmogau? Mūsų „Don Karlo“ režisierius pjausto tą milžinišką, gyvą, anot A. Pappano, muzikinį gobeleną. Ramiai ignoruoja tolydžio didėjančią muzikos įtampą ir pasakojimą apie vienatvę, apie žmogų, nebetenkantį meilės. Ir veltui lauktume to dažnai aprašyto ketvirtojo veiksmo su Elizabetės beveik nežemišku aukščiausios natos pianissimo. Paprasčiausiai ketvirtojo veiksmo nebėra, nes opera perpjauta į dvi dalis.

Režisierius tramdo Don Karlo blaškymąsi tarp įsipareigojimų Flandrijos laisvei ir vis beviltiškesnės meilės Elizabetei, kuri iš sužadėtinės yra pavirtusi jo pamote. Jis užriša šiam herojui akis, apvelka tramdomaisiais marškiniais ir, vaduodamasis iš istorinių klišių, kitaip apvalydamas pastatymą, pradeda jį tarsi iš priklausomybės raudonai dėvinčių nebeįgalių inkvizitorių darbų statistikos, pasirodančios sienoje. Labai patogu ją paversti ekranu ir prabilti medijų kalba. Be to, siena priartina chorą kiek arčiau salės, dėl to taip džiūgavo mūsų intelektualai optimistai, negalėdami atsigėrėti – kaip gerai girdėti net parterio akustinėse duobėse ties 9 ar 11 eilėmis! Gal džiaugtasi ir ne be reikalo: siena link salės pastūmėjo ir chorą, ir solistus, išrikiavo juos muzikaliomis linijomis, virš kurių lyg gyvos gedulingos natos ant sienos sukabintose kėdėse ilgam sustingo pasmerktųjų kūnai su juodais gobtuvais ant galvų. Plastiškai išrikiuotas choras, kai netgi vienodai laikomų rankų linija visiems atsisėdus sudaro grafišką piešinį.

Skamba mūsų operos choras kaip visada nepriekaištingai ir ne tik avanscenoje. Už tai kasmet ir norisi padėkoti jo vadovui Č. Radžiūnui. Minkštas, paslankus, pakankamai stiprus V. Miškūnaitės balsas liudija atėjusią jos brandą. Tik gaila, kad režisierius G. Krämeris, regis, daugiau įkvėptas D. Bowie negu G. Verdi, kiek apleido šią kenčiančią heroję, ją ignoruoja atsitiktinėmis smulkmenomis. Ji lyg neprižiūrėtas vaikas baltomis kojinėmis, nepatogiais sunkiais baltais batais, aptarnavimo sferos darbuotojos siauru chalatėliu su kišenėmis ne kartą turėjo ropštis iš viršutinės muzikaliai išrikiuotos choristų eilės į avanscenos apatinę liniją paprasčiausiai perlipdama per atlošą suolo, ištiesto per visą scenos plotį. Ši tariama smulkmena erzina žiūrovą, ardo veiksmo linijos muzikalumą.

Apskritai ta D. Bowie idėja blukina parinktos Don Karlo versijos muzikines spalvas, užsmaugia operos emocinę potekstę, o scenografija, gaila, nebėra pati jautriausia partitūros partnerė, pateisinanti operos kaip menų sintezės idėją. Pačios įspūdingiausios Pilypo arijos metu scenoje nemirkteli nei šviesa, nei šešėlis. Karalių gelbsti tik nepriekaištingas A. Abdrazakovo atlikimas.

G. Krämeris – muzikalus žmogus, būtų idomiau sulaukti jo spektaklio, gimusio iš paties D. Bowie prisiminimų dvasios. O šis supjaustytas Don Karlas teikia užuominų į koncertinį atlikimą, tik, žinoma, neatimant iš G. Verdi to, kas jam priklauso.

 

***               

Vilniaus festivalis yra suteikęs daugybę progų susipažinti su pasaulio senosios muzikos ansambliais. Šiemet birželio 10-ąją Filharmonijos salėje girdėjome Belgijos baroko orkestrą „B´Rock“. Solistas ir meno vadovas – Alexanderis Melnikovas. Visa beveik spontaniška pasirodymo intriga – skirtingų muzikavimo tradicijų bei stilių bandymas susikalbėti įsiklausant vieniems į kitus ir į Mozartą. Turiu galvoje Mozarto koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 17 G-dur, Kv 453.

Ansamblio artistai, matyt, nestokojantys sąmojo,, susigyvenę, puikiai muzikuojantys, iš abiejų pusių apsupo centre senoviniu fortepijonu grojantį savo vadovą A.Melnikovą, tarsi kviesdami pokalbio apie įvairius to paties kūrinio atlikimo būdus. Beje, taip draugiškai kreipdamiesi į solistą, jie turbūt ir atjautė jį dėl kiek silpnoko atsigabento instrumento garso. Jo, kaip ir koncerto vedėjos balso, reikėjo klausytis labai įsitempus. Nors tai turbūt pataisomi dalykai. Tačiau gal šį kartą toks instrumento skambesys buvo ir į naudą: mažiau buvo girdėti slaviškų intonacijų, kurių ir taip jau esame sočiai prisiklausę vakarų klasikos interpretacijose.

 

***               

Pianistė Mūza Rubackytė – viena laukiamiausių festivalyje rečitalius rengusių solistų instrumentininkų, jos koncertai visada būna ypač svarbūs ir dėl pasirinktos programos konceptualumo. Apie tokį lūkestį liudija muzikologės Laimutės Ligeikaitės straipsnis „Septyniose meno dienose“ (2016 -06 -24, Nr.25), kur šis įvykis pristatytas iš susirūpinimo mūsų profesionaliosios akademinės kultūros likimu ir jos savigarba pozicijų. Autorė pabrėžia ir apgalvotą, programą grindžiančią idėją, kurioje rasta proga vėl skambėti Čiurlioniui ir R. Šumanno „Karnavalo“ gyvybingumui – vienam svarbiausių pačios pianistės kūrybinės biografijos akcentų. Recenzijos autorė drauge su atlikėja atskleidė netikėčiausius S. Prokofjevo Sonatos fortepijonui Nr. 6 A-dur, op. 82, pirmosios iš jo vadinamųjų karo sonatų, akcentus. „Kad ir koks būtų kontekstas, ar lyrika nėra svarbiausia ir giliausia šios muzikos jėga? Ne ta, didžiausią dalį apimanti „plieninė“ industrinė retorika, o nors ir palyginti reti šviesios lyrikos plotai – tylus protestas, kurio niekas negali uždrausti.“

Taigi, dvilypumas pristatytas „kaip vienas kertinių muzikinės dramaturgijos aspektų“, kurį kiekviena epocha, o juolab atlikėjas mato savaip.

 

***               

Pasaulis stengiasi surasti ir populiariosios muzikos, džiazo mėgėjų bendrą kalbą su akademine muzika.

Vilniaus festivalis – ne išimtis, ir daugeliu atvejų jam tai pavyksta. Jo dvidešimtmečio veiklos apžvalgoje – net 25 tokio pobūdžio koncertai. Atlikėjai – iš viso pasaulio ir tik vienas jų Petro Vyšniausko kvintetas (2002). Net didžiausias ambicijas turintys profesionaliosios muzikos gerbėjai neabejotinai džiaugiasi prisiminę festivalyje girdėtus Dave´o Brubecko džiazo kvartetą (JAV, 1977), pianistą Chicką Corea ir grupę „Tonchstone“ (JAV, 2007), dar kartą į Vilnių grižusį Chicką Corea su grupe „Return to Forever“ (2008), Gregory Privat kvintetą (Prancūzija, 2015)...

Šiemet Vilniaus festivalio gimtadienio pabaigai – žaismingi kubietiški šokių ritmai, temperamentingojo Maracos ir jo džiazo žvaigždžių septeto koncertas „Compensos“ salėje. Buvo ypač smagu klausytis šio koncerto nebegalvojant apie atlikėjų meistrystės subtilumus, o tiesiog žavėtis natūralia muzikuojančiųjų linksmybe kaip egzistenciniu būtinumu, ritmais, be kurių, regis, nešviestų saulė ir nesisuktų mūsų planeta...

                                            

                                             

Beethovenui 250
Traviata