Kas šiandien skamba legendinėse scenose
Dažnam postmodernios mąstysenos žmogui nebeatrodo, kad menas, pagrįstas XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje susiformavusiais estetiniais principais, politinio ir socialinio gyvenimo nuostatomis, šiandien gali padėti spręsti žmogiškosios būties klausimus. Dabarties pasaulyje egzistuojanti begalinė gyvenimo būdų bei formų įvairovė yra didelis iššūkis ir romantizmo epochoje atsiradusioms, jo estetines ir moralines vertybes išpažįstančioms meno įstaigoms. Lankydamiesi Italijoje ieškojome atsakymų, kaip su tokiu iššūkiu susidoroja garsieji teatrai – Milano „La Scala“ (Teatro alla Scala) ir Venecijos „La Fenice“.
Simfoniniame koncerte Richardo Strausso muziką atliko „La Scalos“ orkestras, diriguojamas legendinio Zubino Mehtos, Izraelio simfoninio orkestro meno vadovo. Skambėjo trys kontrastingų nuotaikų kūriniai. Simfoninė poema „Tilio Ulenšpygelio linksmosios išdaigos“ (1895) tviskėjo įvairiausiomis orkestro paletės spalvomis, Z. Mehtos dirigavimo patirtis, rafinuotas partitūros suvokimas leido išgirsti tokį kūrinį, kokį veikiausiai įsivaizdavo pats kompozitorius. Romantinio, melancholiško turinio „Keturias paskutines dainas“ (1948), subtiliai pritariant orkestrui, jautriai atliko žymi bulgarų dainininkė Krassimira Stoyanova. Nebuvo jokio forsavimo, ką dažnokai girdi lietuviška ausis.
Kiek silpniau skambėjo simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, kurią R. Straussas 1896 m. parašė įkvėptas genialiojo F. Nietzsche´s kūrinio. Ne visur buvo išlaikyta įtampa, orkestras neišvengė dramaturginių duobių.
Solistų ir orkestro, šįkart diriguojamo Marco Minkowski, darna maloniai nuteikė Morice´o Ravelio operos ,,Vaikas ir burtai“ („L´enfant et les sortilèges“, 1926) premjeroje. Žavi ir lyrinės fantazijos žanrui tinkama buvo scenografija ir kostiumai (Laurent Pelly). Tą patį vakarą skambėjo ir kita kompozitoriaus vienaveiksmė komiška opera „Ispaniškoji valanda“ (L´heure espagnole“, 1907). Jos atlikimui kiek pritrūko subtilumo, scena buvo užgriozdinta visokiausiais daiktais. Tačiau vulgaroko siužeto operos komiškumas, rodos, klausytojų buvo suprastas ir įvertintas.
„La Scala“ pradžiugino puikaus dirigento vizitu, galimybe išvysti retai statomas operas. Venecijos teatras „La Fenice“ pateikė dvi garsiąsias itališkas operas – Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėją“ ir Giuseppe Verdi „Traviatą“.
Deja, atrodė, kad charizmatiškajam dirigentui Stefano Montanari provokuojamas įvaizdis bei laikysena buvo kur kas svarbiau nei muzikinis operos „Sevilijos kirpėjas“ (1816) vyksmas. Dirigentas dėvėjo odines kelnes, nors visas orkestras vilkėjo frakus. Galbūt apranga nėra vien tuščia tradicija, ją būtų delikatu gerbti. Ekstravagantiškas mojavimas rankomis, trukdęs geriems orkestro muzikantams, žavėjo publiką, tačiau neturėjo nieko bendra su atliekamu kūriniu tiek technine (savavališkas tempų traktavimas, ritminių verčių trumpinimas ar ilginimas, keistoki dinaminiai niuansai), tiek dramaturgine prasme. Stebino orkestro gebėjimas „išlikti“ tokiomis sąlygomis.
„Traviata“ buvo nepakartojamas įvykis. Tas kartas, kai išėjęs iš teatro nebeturi ko pridurti, verčiau patylėti... Vis dėlto šiokį tokį vaizdą skaitytojui privalome nupiešti.
Pirmiausia įspūdį daro istorinis kontekstas: „La Fenice“ yra „Traviatos“ lopšys – 1853 m. kovo 6 d. čia įvyko jos premjera. Tiesa, tąkart G. Verdi opera patyrė visišką fiasko, publiką veikiausiai papiktino, kad ant pjedestalo keliama nusidėjėlė, prastos reputacijos moteris. Tačiau netrukus „Traviata“, panašiai kaip G. Bizet „Karmen“, skynė laurus visame pasaulyje bylodama apie amžinąsias žmogiškas vertybes.
Pagrindinio vaidmens atlikėja Jessica Nuccio verta primos vardo, brava brava. Subtiliausias vaidmens suvokimas, nepaprastas jautrumas, o antros oktavos la, atliekama pianissimo pasiekiant raudos efektą, – tikras meistrystės pavyzdys. Minėtinas dramaturgiškai nepriekaištingas antro veiksmo Violetos ir Žermono (Luca Grassi) duetas. Ir visa opera, epizodas po epizodo, buvo vis nuostabesnė dovana klausytojui. Dirigentas Francesco Ivanas Ciampa puikiai valdė spektaklį, neteko išgirsti nė menkiausios duobutės.
Galbūt ilgametė bel canto tradicija, gal Italijoje užgimęs humanizmas ir jo suformuotos vertybės daugumai šio krašto menininkų dovanojo ypatingą skonio nuovoką ir jautrumą.