Kintų muzikos festivalis

2016 Nr. 7–8 (462–463), Paulina Nalivaikaitė

Taikos ir ramybės spinduliai

Pastarosiomis savaitėmis vis dažniau tenka susimąstyti, koks trapus yra žmogaus gyvenimas, ir su liūdesiu suvokti, kad ne visi pasaulyje trokšta ramybės ir taikos. Viena iš tylaus pasipriešinimo smurtui formų neabejotinai buvo ir tebėra menas – ar religinės prigimties, ar tiesiogiai nesusietas su tikėjimu, tačiau jo emocinė įkrova, jei atlikėjo paveikiai ištransliuojama, turi galią pažadinti ir auginti mumyse gražesnės ateities viltį. Apie tai, kad savo kuriama muzika siekia klausytojui dovanoti malonią patirtį ir taikos idėją, kalbėjo latvių kompozitorius Pēteris Vaskas, lankęsis Kintų muzikos festivalyje (KMF). Šiais metais penktą kartą vykusį festivalį pradėjo programa beveik vien iš P. Vasko kūrinių, taip paminint šio vieno garsiausių baltų kompozitorių 70-metį.

Liepos 15 d. startavusio festivalio įžanga tapo prieš minėtą koncertą Kintų Vydūno kultūros centre vykęs Pēterio Vasko ir muzikologės Jūratės Katinaitės pokalbis. Kompozitorius, kalbantis lietuviškai (1964–1970 m. jis studijavo kontrabosą tuometėje Lietuvos konservatorijoje), sužavėjo nuoširdumu. Pasakodamas apie savo kūrybines nuostatas, inspiracijas, patirtis pabrėžė, kad jį visuomet įkvepia gamta, o kūryba neabejotinai esanti dieviškumo atspindys, tad nenuostabu, kodėl penktadienio koncertas alsavo tokia pozityvia ir taikia energija.

Koncerto pradžioje skambėjo vienintelis ne P. Vasko opusas – festivalį atidarė jo meno vadovo Gedimino Gelgoto vientisa kūrinių „Sanctifaction“, „Sacred Unreligious Soul“, „Mountains. Water. (Freedom) kompozicija, kurią atliko paties G. Gelgoto vadovaujamas Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO). Kaip įprasta klausantis šio kolektyvo, išgirdome artistišką, profesionalų, jaunatvišką grojimą ir išties entuziastingą muzikavimą, kai atlikėjai mėgaujasi tuo, ką jie daro.

Entuziazmo kolektyvui (ypač jo vadovui) netrūksta ne tik grojant – neatsitiktinai NIKO yra lyg Kintų muzikos festivalio veidas, kasmet surengiantis čia ne vieną pasirodymą. Kintuose kolektyvas praleidžia ir daugiau laiko – tai tarsi jų kūrybinė rezidencija, be to, būtent Audros Juodeškienės (dabar ji festivalio direktorė) ir G. Gelgoto iniciatyva gimė KMF, šiuo metu jau pripažintas tarptautiniu mastu, įgijęs platformos „Europa festivaliams – festivaliai Europai“ (EFFE) narystę, liudijančią aukštą renginio meninę kokybę ir poveikį regionui. Iš privačios iniciatyvos radęsis festivalis nesukomerciškėjo, jis žavi šilta ir jaukia atmosfera, stebinančiu vietinių gyventojų (žinoma, publikos atvyksta ir iš gerokai toliau) susidomėjimu – na ir kas, kad provincija, na ir kas, kad Kintuose vos apie pusė tūkstančio gyventojų, tačiau kokybiškam rezultatui ir publikos dėmesiui tai ne kliūtis. Kintų didžiojoje bažnyčioje, kur vyko pirmasis šiųmečio festivalio koncertas, vargiai buvo galima rasti laisvą vietą; ne mažiau maloniai stebina ir publikos šiluma bei neabejingumas menui. Kadangi KMF teko lankytis ir prieš metus, tai nėra vienkartinis įspūdis, o akivaizdi tendencija – tasai atvirumas dažniausiai nepažįstamiems naujosios muzikos kūriniams ir pozityvi energija.

Festivalis jau ne pirmus metus siekia plačiau pristatyti kurio nors vieno kompozitoriaus kūrybą. Be abejo, kasmet skamba G. Gelgoto kūriniai, tačiau ryškesni akcentai buvo dedikacijos Peteriui Michaeliui Hameliui, Arvo Pärtui, šiemet – P. Vaskui. Kaip ir pernai, pirmajame koncerte girdėjome chorą – į KMF buvo atvykęs Liepojos jaunimo choras „Intis“ (Latvija). Kolektyvas kartu su Vytautu Sondeckiu (violončelė) ir NIKO artiste Augusta Jusionyte (smuikas) pradėjo P. Vasko kūrinių programą, atlikdami „Plainscapes“ smuikui, violončelei ir chorui (2002). Daugumoje kompozitoriaus opusų ryškus minimalizmo elementas čia perteiktas lygiu garsovaizdžiu (angl. plainscapes – lygumos) su keletu kulminacinių „kalvų“. Choro partijoje nėra žodžių, tik abstraktūs garsai, kuriantys harmoninį foną solistams. Svečiai iš chorine kultūra garsėjančios Latvijos ypač maloniai nuteikė puikiu ansambliškumu, intonacijos grynumu bei skambumu ir buvo profesionalūs solistų partneriai. Ir A. Jusionytė, ir V. Sondeckis griežė pagaviai ir susikaupę.

Dar daugiau jautraus grožio ir susimąstymo buvo kituose kūriniuose. V. Sondeckis „Book“ (Knyga; 1978) violončelei solo atliko stulbinamai jautriai, atidžiai įsiklausydamas į pačią muziką. Skirtingos nuotaikos dalių Fortissimo ir Pianissimo kontrastas leido atlikėjui pademonstruoti ir puikią techniką, ir lyrikos įtaigumą. Atlikimo sėkmę liudija ir tai, kad pats P. Vaskas po kūrinio plojo atsistojęs ir dėkojo violončelininkui už tokį muzikavimą.

Darniai nuskambėjo ir „Castillo Interior“ (Vidinė pilis; 2013) smuikui ir violončelei (atliko A. Jusionytė ir V. Sondeckis). Kontrastingos kompozicijos padalos ir panardindavo į romią meditacinę būseną, ir įsukdavo į ugningą siautulį – lyg dviejų žmogaus pradų kovą. Vakaro kulminacija tapo „Dona Nobis Pacem“ (1996) chorui ir styginiams. „Intis“ ir NIKO kūrinį atliko su tokia stipria emocine įtaiga, gražiais dinaminiais niuansais ir taip tiksliai, kad šios muzikinės maldos didingumas buvo kone sukrečiantis ir, ko gero, daugelį apdovanojo ramybės ir taikos viltimi. 

Kaip ir visa tą vakarą Kintų didžiojoje bažnyčioje skambėjusi muzika.

 

 

Didūs stebuklai kuklume

Žinia, kad „Grammy“ nominantas gros, sakykim, Nacionalinės filharmonijos scenoje, veikiausiai nesukeltų didžiulės nuostabos – Lietuvos pagrindinėse akademinės muzikos scenose pasaulinio lygio muzikantų retkarčiais pasirodo. Tačiau gerokai nustembi, kai tokia įžymybė surengia koncertą provincijoje, bažnyčioje, kurioje telpa vos keli šimtai klausytojų. Liepos 20 d. vakarą Kintų didžiojoje bažnyčioje girdėjome „Grammy“ nominantą fagotininką Martiną Kuuskmanną, su juo griežė fleitininkas Giedrius Gelgotas ir smuikininkė Dalia Simaška. Aukščiausio lygio meistriškumas, kuriuo gėrėtis turime galimybę atokiame Lietuvos kampelyje? Taip, tai realybė, ne fantazija.

Estų kilmės M. Kuuskmannas, šiuo metu gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2007 m. buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui už Davido Chesky Koncerto fagotui atlikimą šiuolaikinio kūrinio kategorijoje. Atlikėjas aktyviai atlieka naujas kompozicijas – kai kurios jų parašytos specialiai jam, pavyzdžiui, aštuoni koncertai fagotui. Bet dar įstabiau yra tai, kad M. Kuuskmannas solinį grojimą fagotu paverčia žaviu, įtraukiančiu potyriu, kuris leidžia pamiršti stereotipą apie šį instrumentą kaip apie orkestro varžtelį, retai gaunantį ryškesnę partiją. Išties, fagotas nėra populiarus instrumentas, o juo griežiantys solistai – retenybė, todėl dar įdomiau buvo Kintuose išgirsti muzikantą, išraiškingai grojantį techniškai sudėtingus kūrinius solo ar kartu su fleita ir smuiku. Koncerto „J. S. Bachas ir naujoji muzika“ programa buvo sudaryta kontrasto principu – iš XX ir XXI a. kompozicijų bei baroko genijaus J. S. Bacho kūrinių, daugiausia siuitų ir partitų (jų dalių) instrumentams solo. Pastarosios, lyg lakmuso popierėlis parodančios atlikėjo meistriškumą, neabejotinai atskleidė aukštą visų muzikantų lygį.

Koncertą pradėjo G. Gelgotas J. S. Bacho Čakona iš Partitos smuikui solo Nr. 2 d-moll. Nepaprastai sudėtingo kūrinio aranžuotė fleitai kelia daugybę iššūkių atlikėjui – juk smuiko ir fleitos galimybės gerokai skiriasi, pavyzdžiui, smuiko grojami akordai fleita atliekami kaip foršlagai, o vidurinėje Čakonos dalyje besitęsiantis arpeggio epizodas iš fleitininko reikalauja ypatingo pirštų miklumo, kelia kvėpavimo sunkumų (dėl nuolatinės šešioliktinių tėkmės nėra kada nepastebimai įkvėpti). Įspūdingai nuskambėjęs pirmasis kūrinys iš karto nuteikė klausytojus itin aukštos prabos koncertui.

Po Čakonos skambėję penki M. Kuuskmanno atliekami kūriniai buvo tarsi šiuolaikinio ir baroko meno priešprieša: tarp esto Tõnu Kõrvitso ir šveicaro Danielio Scnyderio kompozicijų buvo įterptos dalys iš Bacho Partitos fleitai solo a-moll – Alemanda ir Kurantė. Beje, tokiu pat kontrasto principu fagotininkas antroje koncerto dalyje suderino Sarabandą ir Burę iš tos pačios Partitos ir Roberto Martino kūrinį „Arcturus“.

Atliktos kompozicijos atskleidė daugeliui nepažįstamą fagoto „veidą“ – artistas parodė, kiek daug šiame instrumente slypi ekspresijos, spalvų niuansų, ir neleido suabejoti, kodėl yra liaupsinamas spaudoje: „<...> M. Kuuskmannas grojo probloškiamai“, „<...> M. Kuuskmannas pademonstravo virtuozišką techniką ir superžmogaus kvėpavimo kontrolę <...>“ („The New York Times“). Grandininio kvėpavimo technika leidžia atlikėjui vientisai išgroti ilgas frazes, muzikos tėkmės nepertraukiant girdimomis įkvėpimo pauzelėmis. Pirmąją koncerto dalį baigė fagotininko ir fleitininko duetas, Heitoro Villa-Loboso „Braziliškos Bachianos“ Nr. 6 dalys Ária (Chôro) ir Fantasia žavėjo muzikantų ansambliškumo pojūčiu, emociniu įtaigumu.

Antrąją vakaro dalį pradėjo smuiko garsai – D. Simaška griežė Adagio iš Sonatos smuikui solo Nr. 1 g-moll. Tai buvo puikios garso estetikos, itin švarios intonacijos ir mąslaus jautrumo derinys. Smuikininkė muzikavo ir kartu su fagotininku – jie atliko Bacho Fugetę c-moll ir Sergejaus Prokofjevo ir Danielio Schnyderio „Romeo ir Džuljetą“ (pagal Montekių ir Kapulečių epizodą iš S. Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“), o prie dueto prisijungus G. Gelgotui nuskambėjo Astoro Piazzollos „Oblivion“. Skirtingos stilistikos kūriniai – nuo baroko polifonijos iki aštrių S. Prokofjevo baleto garsų ir melancholiškų stilizuoto tango aimanų – leido gėrėtis atlikėjų meistriškumu, susiklausymu.

Iš antrosios koncerto dalies dar labai norisi išskirti G. Gelgoto pagriežtą Jano Clarke´o „The Great Train Race“ fleitai solo – kūrinio atlikimas privertė nustebti, kodėl tokio lygio muzikantas, iš esmės prilygstantis M. Kuuskmannui, nesulaukia tiek pat dėmesio ir sėkmės. Nuoširdžiai viliuosi, kad tai netrukus pasikeis.

Tai buvo vakaras, skatinęs pamąstyti apie reiškinius periferijoje. Inertiškai vyrauja nuomonė, kad svarbiausios sostinės koncertinės erdvės garantuoja kokybę, o į rajonuose vykstančius renginius žiūrima gerokai įtariau. Tačiau iš tiesų didžiulės, modernios koncertų salės nebūtinos tam, kad įvyktų didis muzikinis įvykis. Ne mažiau svarbu žmogiškasis faktorius – asmeniniai ryšiai, kad aukščiausio rango atlikėjai atvyktų koncertuoti pas pažįstamus mielus žmones, lygiai kaip ir atkaklumas bei nuoširdžios pastangos realizuoti susikurtą festivalio viziją. Klausantis tokio lygio koncertų tiesiog tampa be galo smalsu – kokios bus šio festivalio viršūnės?

 

Kultūrų dialogai

Megzti ir plėtoti kultūrinį bendradarbiavimą visuomet naudinga ir įdomu – taip atrandami nauji kūrybos, vertybių ir požiūrio horizontai, nekalbant apie žmogiškojo ir politinio tokių ryšių aspekto reikšmę šiais neramiais laikais. Penktojo Kintų muzikos festivalio (KMF) uždarymo koncerte, kuris vyko liepos 29 d. Kintų katalikų bažnyčioje, buvo pristatytas dviejų šalių kultūros atstovų bendradarbiavimo rezultatas, projekto „Praeities ir dabarties muzika Islandijos ir Lietuvos dialoge“ dalis.

Projektas turėjo keletą tikslų. Vienas jų, veikiau diplomatinis, – siekis atgaivinti ir sustiprinti Islandijos ir Lietuvos santykius, kurie mūsų valstybei istoriškai tokie reikšmingi (juk būtent islandai 1991 m. pirmieji pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę). Kitas tikslas – kultūrinė edukacija: Šilutėje ir Kėdainiuose surengti koncertai su profesionaliąja modernia muzika supažindino klausytojus, nutolusius nuo sostinės ir neturinčius daug galimybių plėsti kultūrinį akiratį. Koncertuose griežė islandai ir lietuviai – styginių kvartetas „Skark“ ir Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO). Beje, „Skark“ praėjusių metų Kintų festivalyje atliko šiuolaikinę ir tradicinę islandų muziką, šių metų vasarį Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga kartu su NIKO griežė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Savo ruožtu lietuvių kolektyvas pernai lankėsi Islandijoje.

Projektas „Praeities ir dabarties muzika Islandijos ir Lietuvos dialoge“ finišavo šiųmečiame Kintų festivalyje – finalinio koncerto programoje skambėjo islandų kompozitoriaus Danielio Bjarnasono kūrinys. Ta pati programa liepos 28 d. buvo atlikta Klaipėdos koncertų salėje, liepos 27 d. atviros orkestro repeticijos bažnyčioje klausėsi mažo Saugų miestelio (Šilutės r.) gyventojai.

Kintų muzikos festivalyje, regis, mezgasi tradicija baigiamajam koncertui suburti simfoninį orkestrą – ir pernai, ir šiemet girdėjome orkestrą, kuriame grojo jauni muzikantai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Lenkijos, Norvegijos, Islandijos; tai dar vienas festivalio tarpkultūrinių ryšių pavyzdys. Orkestras kartu su NIKO atliko minėto projekto muzikinę kompoziciją iš Gedimino Gelgoto, Danielio Bjarnsono ir Wolfo Ebanno kūrinių (šią kompoziciją „Skark“ ir NIKO įrašė į kompaktinę plokštelę, kuri buvo dalinama kai kuriuose projekto koncertuose). Lietuvos kultūrai atstovavo trys G. Gelgoto darbai – „Mountains. Waters. (Freedom)“, „Unknown 21, Free“ ir What´s Unrobotizable“, Islandijos – D. Bjarnasono „Air to Breath“. XIX a. Vilniuje gyvenusio žydo kompozitoriaus W. Ebanno „Lopšinė“ (aranž. G. Gelgotas) šioje kompiliacijoje atsidūrė kaip tiltas, jungiantis praeitį ir ateitį – dainingos melodijos harmoninis akompanimentas aranžuotėje švelniai sumodernintas, kad kūrinys šiek tiek priartėtų prie šiuolaikinio skambesio. Perėjimas iš melancholiškos, graudokos „Lopšinės“ į D. Bjarnasono „Air to Breath“ buvo itin organiškas, nes kūrinius vienija lėtas tempas bei panaši faktūra, tik islando kompozicija alsuoja gaivesne harmonija, joje juntamas tam tikras šiaurietiškumo dvelksmas, šviesa. Kompoziciją įrėmino G. Gelgoto kūriniai: pradžioje skambėjo gamtos didybę ir laisvę perteikiantis „Mountains. Waters. (Freedom)“ ir „Unknown 21, Free“, finale – „What‘s Unrobotizable“. Pats kompozitorius, būdamas scenoje, atrodė pasinėręs į transą, ekspresyviai ir tarytum intuityviai NIKO muzikantams nurodydavo vis dažnėjančius klasterių kirčius, pertraukiančius konsonansišką harmoniją. Teatrališkumas – neatskiriamas šio ansamblio pasirodymų elementas, tačiau neverta skubėti jo vadinti pigių efektų vaikymusi, galbūt tai parodo nuoširdų atlikėjų įsijautimą ir tikėjimą atliekama muzika.

Itin energingai ir ekspresyviai, kaip ir pernai, KMF simfoniniam orkestrui dirigavo Martynas Stakionis (scenoje vienu metu buvo du dirigentai). Kol kas nesinori jo lyginti su sėkmingai prestižinėse užsienio įstaigose dirbančia Mirga Gražinyte, tačiau paralelių matyti – abu sieja scenoje demonstruojamas ugningas temperamentas, abu baigę Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą išvyko studijuoti pas tą patį profesorių Ulrichą Windfuhrą (M. Stakionis jį pasirinko būtent M. Gražinytės patarimu). Akivaizdu, kad talentinga dirigentė rūpinasi jaunuoju kolega: 2015–2016 m. sezoną M. Stakionis dirbo M. Gražinytės asistentu statant keletą operų Zalcburgo teatre (turėkime omenyje, kad vaikinas tik 2015 m. baigė mokyklą).

Talento ir charizmos jaunajam dirigentui netrūksta – tuo įsitikinti galėjome stebėdami, kaip M. Stakionis vadovauja KMF simfoniniam orkestrui. Muzika skambėjo tiksliai, gyvybingai, jaunieji orkestro artistai (daugiausia studentai) grojo entuziastingai ir kokybiškai. Sužavėta publika išprašė net penkių bisų. Toks grįžtamasis ryšys vaizdžiai parodo kultūros poreikį ir poveikį periferijoje ir, neabejoju, inspiruos kitus ambicingus projektus.

Dar trumpai norėtųsi grįžti prie pačios kompozicijos. Projekto iniciatoriai ir autoriai yra lietuviai, tad visai natūralu, kad kūrinyje dominuoja lietuvių autoriaus muzika, tačiau, manau, dialogas būtų visavertiškesnis, jei būtų buvusi įtraukta dar viena islandų kompoziciją, nes dabar D. Bjarnasono ir W. Ebanno kūriniai atrodo tik kaip interliudas tarp G. Gelgoto kūrinių. Ir vis dėlto kompozicija skambėjo dramaturgiškai pagrįstai, įdomiai, efektingai.

Kiek trumpesnė ir kameriškesnė, ramesnė buvo pirmoji koncerto dalis – lyg emocinė įžanga į energingesnę antrąją vakaro pusę. NIKO pagriežė Antonio Vivaldi ir Maxo Richterio „Žiemą“ iš „Metų laikų“ (tai M. Richterio rekomponuotas A. Vivaldi koncertų ciklas), G. Gelgoto „Transitory“ ir esto Kristjano Järvi „Nebula“. Visus tris kūrinius vienija minimalistinis stilius ir meditacinė nuotaika, kurią ansamblis paveikiai perteikė sukauptu ir precizišku muzikavimu. Ypač įdomu buvo klausytis K. Järvi kūrinio, beje, sulaukusio didžiulės sėkmės prieš savaitę vykusiame KMF Naktiniame koncerte.

Festivalio finalas buvo tikra tarpkultūrinė patirtis – girdėjome grojančius iš skirtingų šalių kilusius muzikantus, susipažinome, nors ir fragmentiškai, su šiuolaikine islandų ir estų kūryba, savo lėta, romia nuotaika atliepiančia Šiaurės kraštų įvaizdį. Ne mažiau svarbu, kad KMF suteikia sceną jauniems talentingiems muzikantams: festivalio simfoninio orkestro nariai, neabejoju, įgijo labai naudingos patirties, vos per keletą dienų turėdami „susigroti“ ir pademonstruoti kokybišką rezultatą, M. Stakioniui sudaryta galimybė diriguoti simfoniniam orkestrui ir interpretuoti šiuolaikinę muziką taip pat buvo puiki proga tobulėti. Na, o ansambliui NIKO ir kompozitoriui G. Gelgotui KMF yra kasmetinė kūrybinės rezidencijos vieta. Ir vis dėlto bene didžiausias festivalio stebuklas yra poveikis bendruomenei, žmonių sieloms, kurios per koncertus prisipildo meno skleidžiamos šviesos.

 

 

 

 

Beethovenui 250
Traviata