Menas turi mus išbaigti – viduje ir išorėje

2016 Nr. 7–8 (462–463), Rūta Gaidamavičiūtė

Su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore muzikologe Gražina DAUNORAVIČIENE kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė

 

__________________________________________________

Gražina Daunoravičienė – habilituota daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. 1998–2003 m. vadovavo LMTA Muzikos teorijos katedrai, buvo Lietuvos mokslo tarybos narė (2008–2013), LRT tarybos narė (2011–2014). Stažavosi ir dirbo mokslinį darbą Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje, Zalcburgo „Mozarteume“. Gavo Saksonijos žemių kultūros ir mokslo ministerijos stipendiją moksliniam darbui Vokietijoje, DAAD (Vokietijos akademinių mainų tarnybos) stipendiją, pagal programąOxford Colleges Hospitality“ buvo pakviesta į Oksfordo universitetą. Skaitė pranešimus ir paskelbė darbų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Serbijoje, Suomijoje, JAV, Kinijoje ir kt. Išleido monografiją (2016) ir sudarė tris monografijas (2002, 2007, 2013), taip pat leidžia studijų vadovą „Muzikos kalba“ (pirmieji 2 tomai išleisti 2003 ir 2006 m.). 2000 m. įsteigė ir leidžia tęstinį mokslinį žurnalą „Lietuvos muzikologija“ (išleista 16 tomų).

_______________________________________________

 

– „Menas turi mus išbaigti – viduje ir išorėje“, – teigia estų juvelyras Tanelis Veerne[1]. Kaip manai, ar dalykinis gilinimasis į meno reiškinius taip pat prie to prisideda?

­– Turbūt mums vis dar paslaptis, kas iš tiesų yra menas. Ne lengviau suvokti ir nusakyti, ką sukuria į meną besigilinančio darbas. Ypač šiais laikais, kai nustoja veikti daugybė pozityvistinių atsakymų ir išblunka plunksna ar taukšinčia kompiuterio klaviatūra parašyti įsigalėję žinojimai. „Meno“ nuo „ne meno“ atskyrimas šiandien sukelia tokius sopulius, kad neapsikentęs George´as Dickie pasiūlė paprastą testą. Šiek tiek nusiminsi išgirdusi, koks jis elementarus. Taigi, meno kūrino pripažinimą jis apibūdino kaip procesą, kai savo kūrybos produktą jo autorius siekia įkurdinti meno lauke ir pristatyti publikai. Pastarajai pripažinus, artefaktas tampa meno kūriniu[2]. Šiuo požiūriu muzikologas, ypač kritikas, tampa reikšmingu meno pasaulio dalyviu, nes jis indikuoja ir nustato kūrinių vertybinį statusą. Bet man svarbesnis atrodo kitas pastebėjimas, ir tai būtų mano tikrasis atsakymas Tau ir Taneliui Veerne: tik kuriantis žmogus (pats kūrinys) pajėgia atsiplėšti nuo savo biologinės prigimties ir krypsta savo Kūrėjo pusėn. Jei kalbėsime plačiau, kūryba vadinu ir muzikologiją, menotyrą, todėl mano atsakymas Veerne būtų teigiamas, tačiau greičiau kaip modalumas, o ne kaip prievolė.

– Dabartinėms kartoms sunku suvokti, kad kadaise kultūrinė spauda buvo vos ne vieninteliai skaitomi tekstai. Ar nepastebi, kad šiandien, užvaikyti gyvenimo tempo, ją išduoda ir dalis kultūrininkų? Ar ji Tave dar maitina?

– Pamaitina. Man juk svarbu dairytis, kas dedasi įvairiose platybėse ir giminingose menų terpėse. Ką mąsto ir kaip reiškiasi virš fizinės egzistencijos pakilusi kuriančioji bendruomenė. Tai net nelabai priklauso nuo pačios meno medžiagos, kurią ji „minko“, jos reikšmė antrinė. Universalus, galingas kūrybiškumas, neįtikėtinos energijos pliūpsnių realizacijos ir jų refleksijos menotyroje ar filosofijoje man niekada nepraranda savo pamatinės vertės. Aktuali ir kontekstualizacija, ir naujos idėjos šios brolijos informaciniame lauke, pastebėjimų, žinių, konceptų, hipotezių ir utopijų mainai.

Pastebėjimai, ateinantys iš artimiausios garsų meno aplinkos, nuolat primena apie jauną mūsų muzikinės kultūros amžių. Juk lietuvių kompozitorių mokykla yra mano tėčio amžiaus. Į švenčiamą Juliaus Juzeliūno šimtmetį sutelpa kultūrai ypač reikšmingas Juozo Gruodžio grįžimas iš Leipcigo (1924), Vytauto Bacevičiaus bei Jeronimo Kačinsko sugrįžimai. Kartais beišsprūstanti euforija nepridengia realybės, fakto, kad vaisingasis nacionalinės muzikinės kultūros humuso sluoksnis dar plonas ir visų mūsų laukia daug neatliktų žygių. Šiaip ar taip, lietuvių kultūros plėtotės ir brendimo procesas iš tiesų gerokai skiriasi nuo daugelio Vakarų Europos šalių. Bet būtų neteisinga vien tik skųstis istorinių įvykių „karma“ ir „vėluojančios kultūros“ dalia. Juk, pavyzdžiui, JAV profesionalioji muzika formavosi panašiu metu: jos pagrindėjas Charles´as Ivesas buvo Čiurlionio amžininkas, George´as Gershwinas, Aaronas Coplandas gimė Čiurlioniui bebaigiant Varšuvos muzikos institutą. Taigi profesionalioji JAV ir Lietuvos muzika pradėjo vystytis beveik kartu...

– Kokias ribas nubrėžtum tarp konservatyvumo, akademizmo ir tradiciškumo?

Jei atsakyme netoleruosi empirijos pliūpsnio, turėtum leisti atsiversti graikų ir lotynų kalbų žodynus, aiškintis etimologijas, įvairias vartosenas ir konkrečius atvejus. Akivaizdu, kad vienos sąvokos turinys persmelkia kitą, mainosi atspalviai ir pamatiniai akcentai, susikaupę terminų šaknyse. Vis dėlto jungia stingdanti konservatyvi kanonizuojanti dvasia. Visų trijų šerdyse slypi priešinimasis modernybės maištingumui. Bet, iš kitos pusės, visos trys būsenos pačios savaime yra tikroji meno procesų gyvybė, nes erzinamai provokuoja kūrybinius maištus. Jos yra tikroji būsimų modernizmų prielaida, inspiracija ir priežastis. Opozicija, postūmis visam tam, kas randasi per prieštaravimus. Akistatoje su muzikos akademizmu, konservatyvumu nedvejodama mesčiausi į griaunančiųjų maištininkų gretas.

– Prieš metus kalbindama mane akcentavai, kad muzikologai kartais nepelnytai iškelia kokį kompozitorių. Ar esi kada panašiai pasielgusi, ką nors pergyrusi?

– Nemanau, kad viešame diskurse esu apskritai ką nors pergiriantis personažas, o kalbant apie kūrybą toks veiksmažodis pernelyg elementarus. Kūryba yra sudėtingas veiksmas, kuris bodisi paprastų gyvenimiškų situacijų ir apibūdinimų. Dažniau įsidėmiu kūrinius, kurie gerokai „stukteli“, įsėlina į dvasią. Tais kompozitoriais imu (pasi)tikėti, akylai stebiu jų kūrybą, kartais užsimoju analizuoti. Apie viską norisi žinoti vis daugiau, taip pat ir apie pačius kompozitorius – ką jie mąsto ir kaip kuria. It detektyvas įsitaisau kurioje nors jų kūrybinės virtuvės kertėje ir stebiu kūrybinį procesą iš vidaus. Bandau atkoduoti kūrybinius sprendimus, įminti jų slaptąją motyvaciją, logiką, taikomas technikas ir sekti komponavimo judesius. Pastaruoju metu nuklydau į kompozitorių mokyklų tyrimus ir tam tikrais atvejais radau įtikinamų paaiškinimų, kodėl vienaip ar kitaip komponuoja tas ar kitas kompozitorius, kur slypi jo sėkmės ar nesėkmės priežastis. Daugeliu atveju labai reikšmingas mokytojo vaidmuo. Na, pavyzdžiui, daug pasako paprastas pavyzdys, kad radikalaus anarchisto Johno Cage´o mokytojai buvo Schönbergas ir Cowellas. Ir kad daugelis Račiūno mokinių susidurdavo su temų plėtojimo keblumais. Beje, mokyklų tyrimai paaiškina, kodėl Balsio mokiniai krypo į intuityvų, spontanišką komponavimą ir kodėl Juzeliūno mokyklą apnikusi savųjų sistemų kūrimo idėja.

Taigi, grįžtant prie kompozitorių gyrimo temos galiu pripažinti, kad analitinis partitūros tyrinėjimas neretai išryškina rutininių „ištryptų“ sprendimų tinklą. Atrodo, atlikai šventvagišką darbą – nuplėšei kūrybos magijos skraistę, nes, pripažink, kūrybą – kaip idealą – mes įpratę mistifikuoti ir idealizuoti. Kompozicinio proceso dekodavimas yra savotiškas to idealo išbandymas, tačiau kartu tyko išbandymas pačiai menotyrai ir ja užsiimančiam subjektui. Juk meno gyvybingumas slypi tame persikeitimo stebukle, kai kompozicinių elementų dėlionėje įsikuria jau kitos rūšies energija ir artefaktas užgimsta tikrojo meno pusėje. Taip persimainė Machaut, Bacho, Beethoveno, Weberno rankraščiai.

– Esi giliai panirusi į analizes, bet, atrodo, ne itin pasitiki asociatyviu mąstymu. Kodėl?

– Kaip minėjau, analizuodama dažniausiai siekiu atskleisti kūrybinio proceso labirintus, dekoduoti ir konceptualizuoti sprendimus, motyvaciją. Mano atsakymas būtų artimas tiems sprendimams ir išvadoms, kurie kadaise dar H. Schenkerį privedė prie grafinių analizių, H. Kellerį pastūmėjo prie jo postuluotų analitinių partitūrų arba Alleną Forte´ą priartino prie formalizuotų superseto koherencijų vaizdo. Visų tų atsakymų „geluonį“ yra sugėrusi kažkada O. Balakausko sviesta taikli replika, kad bet kuris žmogus (o mes juk kalbame apie muzikologus ir kompozitorius), interpretuodamas partitūrą asociatyviai, mažiausiai pasako apie patį kūrinį: jis daugiausia byloja apie save patį. Iš tiesų, asociatyvios mąstysenos muzikologo tekstas pirmiausia kalba apie jį rašiusį asmenį. Jį atskleidžia gana išsamiai – ką jis pats žino, ką įžvelgia, kaip supranta, su kuo asocijuoja, kokio lygmens kontekstuose apmąsto ir t. t. Neretai asociatyvus verbalinis srautas tiesiog pridengia negebėjimą suprasti fundamentalesnę medžiaginę opuso sandarą.

Mano atsakymas į Tavo klausimą būtų klausimas, apie ką mes savo tekstuose turime kalbėti – ar apie muzikologą, ar apie kūrinį – ir ką mes norime kitiems pranešti. Taip, požiūriai į muzikologiją, jos idealo sampratos vėlgi yra asmeninis sprendimas. Vieniems muzikologija yra fundamentalus mokslas, turintis gilią tradiciją ir šakotą struktūrą nuo Antikos laikų, kitiems – žaismingas verbalinis priedas prie skambančios muzikos. Daug kam įstrigęs prieš kokį dešimtmetį akademijos senato posėdyje tuometinio rektoriaus ar prorektoriaus impulsyviai pasiūlytas muzikologo vertės nustatymo koeficientas 1 G. Be abejo, idealu pripažintas Viktoras Gerulaitis ir jo veikla. Onos Narbutienės veikla tuomet buvo įvertinta 0,5 G(erulaičio), o analitinės muzikologijos atstovui profesoriui Algirdui Ambrazui, matyt, tektų 0 G... Akivaizdu, pagal šią skalę muzikologijai skiriama švietėjiška, populiarinamoji misija. Bet man jos negana.

Betarpiška impulsyvi pagava savaime yra didelė vertybė, ir kiekvienas turi teisę išreikšti savąjį susidūrimo su menu įspūdį. Bet menas, panašiai kaip filosofija, nėra elementarus, „bet kurios virėjos“ suvokiamas, objektas. Samprata gilėja, komplikuojasi ir dar labiau išsiplečia patekus į filosofinio apmąstymo akiratį. Kaip matai, aš pripažįstu kelis šimtmečius gyvuojantį klasikinės vokiečių filosofijos požiūrį, kad teorinis mąstymas pranoksta jutimus ir kad taip abstrahuojant galima labiau priartėti prie tokių objektų, prie kurių kitaip sunku prieiti. Beje, teorinio ir asociatyvaus mintijimo dilemos neišsprendė jokie autoritetai, netgi tokių metafizinių dalykų kaip menas ar filosofija. Profesionalus santykis su muzika įgalioja siekti gilesnio savojo objekto pažinimo, tad ir asociatyvios mąstysenos struktūroje būtini analitinio pažinimo komponentai. Kuris iš mūsų esame asociatyvaus, o kuris analitinio mąstymo šalininkas, koks minėtų komponentų prioritetas ir santykis mūsų sąmonėje, matyt, jau ne mūsų pačių valioje. Juk iš prigimties visi esame arba šiek tiek poetai, arba labiau inžinieriai (kaip šią mentalinę takoskyrą apibendrino R. Mažulis). 

– Mene nuobodulys neatleidžiamas, o kaip muzikologijoje? Kaip bandai tam, į ką įdomu gilintis pačiai, suteikti atraktyvumo?

– Viskas priklauso nuo požiūrio į Lietuvoje staiga išpopuliarėjusį konceptą – nuobodulį. Panašiai kaip ką tik kalbėjome, prasmės ir beprasmybės pajauta, interesų bei lūkesčių diagnozė yra dar viena be galo individuali mūsų psichologinė reakcija. Argi perfrazuodami negalėtume paklausti: „Sakyk, kas tau kelia nuobodulį, ir aš pasakysiu, kas esi.“ Prasmės ištuštėjimo diagnozė – per menkas arba per didelis dvasinis krūvis muzikologijos tekstuose, ir Tavo užmojis konceptualizuoti nuobodulio sampratą muzikologijos akiratyje išties įdomus, ypač intensyvumo persunktoje mūsų gyvenimo aplinkoje. Tačiau, kadangi šį klausimą užduodi po ankstesnio, bandau įspėti, kad juos sieji priežasties ir pasekmės santykiu.

Taigi, artikuliuoju numanomą teiginį, kad analitinės muzikologijos tekstai yra nuobodūs ir neatraktyvūs. Pirmiausia turiu pasakyti, kad nei muzikos, nei muzikologijos nesieju su prievole linksminti, šviesti ir privalomai visiems patikti. Tikroji muzikologijos tekstų paskirtis nėra gyvuoti verbalizuojamų aksesuarų pasaulyje. Pasakoti atraktyvias didžiųjų kompozitorių ar kūrinių istorijas yra pramoginių scenų suformuotas įprotis. Aš muzikologijai skiriu daug svarbesnes užduotis. Prašau man atsakyti, kodėl rašyti apie muziką prievole laikė daugelis Antikos filosofų? Jiems visiškai nerūpėjo švietėjiška muzikos misija, muziką jie pirmiausia apmąstydavo kaip gražiausią meną-mokslą, skambančią kosmo harmoniją, ir pasakyk man, kodėl muzikos žinovams buvo skiriamos garbingiausios vietos filosofų ložėse?

Į klausimą apie nuobodulį atsakysiu labai abejotino dalyko (gyvenimo) apmąstymams pasiaukojusio A. Schopenhauerio įžvalga, kuri iškilo jo svarstymuose apie filisterius (taip jis (ir Schumannas) vadino butaforiškų malonumų siekiančias personas): „bukas protas ir yra tikrasis nuobodulio šaltinis, jis vis ieško išorinių paskatų, kad bent kuo nors išjudintų dvasią ir jausmus“[3]. Jokie dirbtiniai bandymai tekstams suteikti atraktyvumo nieko neduoda, jei jis nekyla iš pačios esmės. Bet kuria forma egzistuojantys svetimkūniai puikiai atpažįstami. Tai būtų paviršinis, surežisuotas netikrumas, kuris kausto autoriaus tapatybę blizgučių priemaišomis. Visiškai nepasigendu jokio atraktyvumo nei Schenkerio, Naomi Cummning, nei Cholopovo ar Algirdo Ambrazo tekstuose. Matyt, esu labiau atsiskyrėlė, kurios nereikia linksminti ir kuri nešioja buvimo savyje geną. Beje, neįtikėtinai puikių patarimų, kaip išsivaduoti iš nuobodulio gniaužtų netgi muzikologui, esu aptikusi... žurnale „Panelė“. Nustebsi, kaip jie puikiai pritaikomi: išmok ko nors naujo, išsiaiškink neaiškius dalykus ir gilinkis, kol sušuksi eureka!, skaityk knygas ir susitvarkyk kambarį. Tuos, kuriuos skaitant muzikologijos tekstus apima chroniškas ir patologinis nuobodulys, artimas depresijai, reikėtų įspėti nesiartinti prie analitinių knygų ir išbandyti bent kelis minėtus patarimus.

– Ar Tau svarbu mylėti žmones, apie kuriuos rašai ir kuriems rašai?

– Na, žinai, kadangi žodis „meilė“ turi daugybę atspalvių, jam tarsi spąstams iškilus Tavo klausimyne turiu nutilti. Bet prisipažinsiu, kad man svarbiausia kalbėtis su tais žmonėmis, kurie panašiai arba dar labiau myli ir muziką, ir muzikologiją. Tada diskursas gali išskaidrėti, galime kalbėtis be jokių „papuošalų“, be visokio balasto, apie esmę ir mūsų visų meilę. Mes galime vieni kitiems šnabždėti savo paslaptis, savus žinojimus ir susižavėjimus be pašalinių, svetimų pramogų pasiilgusių piktų žvilgsnių įtarumo. Mums nereikia to atraktyvumo ir kvapą gniaužiančio išorinio blizgesio. Taigi, rašydama bandau kalbėtis su bendraminčiais, tikrai ne filisterių aplinkos žmonėmis. Ir, žinoma, tuos nefilisterius myliu.

– Esi gimusi beveik per patį gamtos kupėjimą, matyt, todėl turi tiek energijos daugybei veiklų. Jos užtenka ir kitiems paraginti. Kaip atsirenki, ką daryti?

– Ką daryti? Atsakyme į pasaulio proletariato vado knygos pavadinimo klausimą susikerta daugybė dalykų – kas tau svarbu ir ką išgali pats, kur matai gelbstintį kolegos petį, kaip įžvelgi būdą visa tai padaryti geriau, ko reikia mums visiems. Kaip žinai, retsykiais būnu apsinuodijusi tam tikru galimybes pranokstančių utopijų ir savotiško kritinio patriotizmo mišiniu... Bet juk be viso šio dopingo nevyktų jokios perturbacijos ir revoliucijos, nebūtų neįtikėtinų utopijų įsikūnijimų. Nemėgstu fatališko atsipalaidavimo, dūsavimo, suglebimo, tiesą sakant, man niekada nebūna nuobodu. Juk nuobodulys, tikra nuodėmė – accedia, kaip jį suvokė Viduramžiais, įsikuria abejingumo ir tinginystės centre. Atvirkščiai, užmojams įvykdyti man nuolat trūksta laiko. Galimybė siekti dar nepasiektų dalykų yra visada, ir jokie pasiekimai nepateisina atsisakymo daryti ką nors nauja. Be abejo, viskas priklauso tik nuo mūsų atkaklumo ir tikėjimo tuo, ką darai. 

– Ar yra kas gyvenime Tave nuginčijęs?

– Taip, žinau šį dar vieną Tavo įžvelgiamą savo charakterio defektą, nors man neatrodo, kad tai dvasinė negalia. Žinoma, yra nuginčiję ne kartą, ypač kai akivaizdžiai įrodo, kad aš klystu, kai pasiūlo išmintingesnį sprendimą. Būtų visiškai kvaila neabejoti savo pranašiška tiesa. Kiekviena diskusija su kitu požiūriu vertinga ir pamokanti. Manau, kad bet kuris žmogus, ką nors deklaruojantis ar išreiškiantis savo požiūrį, pasąmoningai jos trokšta. Nemažai laiko pastarąjį dešimtmetį praleidusi skausmingai pažįstamoje susirinkusiųjų būsenoje – taip vadinu ilgą, kartais beviltišką atsėdėjimą susirinkimuose, senatuose, tarybose, – negaliu atsikratyti minties, kad idėjų, radikalių siūlymų, vizijų pritvinkęs diskurso dalyvis yra daug didesnė vertybė nei susirūpinusia mina tylintis personažas. Brandžiose susirinkusiųjų bendruomenėse žodingas utopistas visuomet labiau vertinamas nei mumija. Gerbiu dar ir pačią žmogaus drąsą viešai prabilti ir deklaruoti savo idėjas susirinkusiųjų scenose. O juk scenos baimė yra antroji po mirties baimės, kaip yra pastebėjęs kažkuris įžvalgus išminčius. 

– Pastaruoju metu daug dėmesio skiri modernizmo problematikai. Kas Tau aktualu jame? Kiek mes nutolome nuo modernizmo suvokimo, buvusio prieš šimtmetį?

Į šį klausimą jau beveik atsakiau, nebent patikslinčiau laiko dimensiją Tavo klausime. Modernybe domėjausi seniai, gal tik pačią sąvoką pastaruoju metu iškėliau į savo tekstų antraštes. Tai atėjo kartu su darbais apie Čiurlionio, Balakausko kompozicinius metodus, apmąstant įvykius lietuvių muzikoje prieš ir po Naujosios Vienos modernybės atsiradimo. Natūrali meno gyvybė, maištingi atsinaujinimai, manifestų tezės ir jas skelbiančiųjų būsenos mane domina labiau nei sustingusi, net ir tobula garsų meno esmė. Modernėjimo gyvastis, matyt, turi savo metafizinę paskirtį, ir nelabai svarbu, kuriais laikais ir kur ji prasiveržė – de Vitry, Lasso, Gesualdo, Schönbergo ar Cage´o. Apibrėžtys menotyroje, be abejo, nuolat perrašomos ir pildomos kitais akcentais.

Kad neišsisklaidytų mūsų pokalbyje tvyranti teorinės muzikologijos „nukryžiavimo“ atmosfera, kintančią sampratos būseną apibūdinsiu kaip duplex negatio affirmat. Neigimas ir sintezė užkoduota pačioje žmogaus mąstysenos struktūroje ir pažinimo procese. Gaivų modernybės dvelksmą anarchistas Schönbergas yra nusakęs fraze ich fühle Luft von anderem Planeten – jaučių kitų planetų orą. Jam prireikė asociacijos, nes sausi teoriniai postulatai nuvargusiai, persisotinusiai žmogaus sąmonei kartais negeba nieko svarbaus pasakyti. Kaip matai, asociatyvus ir teorinis mintijimas muzikologijoje tarsi įsiskverbę vienas į kitą. Bet muzikos, vieno nuostabiųjų menų, neišsemia nei asociatyvus, nei teorinis mąstymas, daug kas priklauso nuo požiūrio ir situacijos. Kaip tik šiomis dienomis darbuojuosi reaguodama į Peterio Lango leidyklos redaktoriaus pastabas. Skaitydamas mano tekstą jis iškart pastebėjo tuos fragmentus, kurie slystelėjo asociatyvumo link ir paprašė juo formalizuoti. Taigi, sausesniu, moksliškesniu stiliumi išlyginau asociatyvines „duobes“...

– Esi plačių užmojų – Tau sunku sutilpti į pranešimo formatą. Tavo knygos taip pat turi būti įspūdingų matmenų. Turbūt apskritai įtartinai žiūri į lakoniškas formas?

Taip, mažu neretai pasakoma daugiau. Tą ribinę koncentraciją, beveik metafizišką redukciją iki verbalinės ar garsinės formos tobulybės yra įrodę tapybos, grafikos ar poezijos miniatiūros, aforistiški Weberno opusai. Tačiau nebūtinai viena pozicija neigia kitą ir viena forma pranašesnė už kitą, visiškai įmanoma taiki jų koegzistencija. Tasai „mažai“ nėra panacėja, nes daugeliu atveju tai tėra paprastas „striukai“, nes pasiekti milžiniškos redukcijos ir koncentracijos ne kiekvienam pavyksta: turi susikryžiuoti giluminis pačių pagrindų apmąstymas ir apibendrinamosios įžvalgos genialumas. Matyt, man natūraliau įsikurti ten, kur tos materijos yra apsčiau. Teksto gausa dažnai randasi iš pojūčio, kad tyrime neįmanoma pasiekti „dugno“ arba idealaus išsamumo. Tas grimzdimo procesas virto tekstais kuriam laikui „apsigyvenus“ tikrose bibliotekose, pavyzdžiui, Berlyno Potsdamo aikštėte veikusioje Königlich Preußische Staatsbibliothek, Oksfordo universiteto Muzikos fakulteto ar Bodlio (Bodleian) bibliotekose. Vos ne kasdien kompiuterio langų principu atsiverdavo vis nauji nežinomi pasauliai. Jautiesi kaip pasiekęs nesvarumo būseną, tad tyrimų finalą dažnai priartindavo tik susitarimų, fizinių ar finansinių galimybių, terminų ar kitų priežasčių nulemta realybė. Tų atsivėrusių pasaulių koncentratą kažin ar būtina skelbti haiku forma.

– Kiek Tave stebiu, kartais atrodo, kad teorijos apie muziką Tau yra gražesnės už pačią muziką...

– Savo meilės sisteminei muzikologijai aš neišsižadėsiu. Teorijos man įdomios tuo aspektu, kuriuo jos pasitarnauja atskleidžiant garsų meną. Požiūriai, idėjos, įvairios analitinės metodologijos, sistematikos, sąvokų rinkiniai tuo ir žavūs, kad kartais padeda pasiekti brandesnio ir kompleksiškesnio muzikos suvokimo. Sąvokos sukuria ir mums parodo naujus muzikos tyrinėjimo objektus. Kadangi meno paslaptis, kaip sakiau, dar nėra iki galo perprastas sfinksas, kiekvienas naujas požiūris priartina prie jo esmės. Santykio su kūriniu apmąstymas teorinėje plotmėje gana dažnai padovanoja anksčiau neįžvelgtų jo suvokimo perspektyvų. Kartu tai naujos konceptualizavimo galimybės, atskleistos neįtikėtinos netgi senųjų šedevrų prasmės, nauji požiūriai ir mintijimo maršrutai. Apstu ir visai netyrinėtų fenomenų, pagaliau juk mūsų akivaizdoje nuolat randasi ir gimsta nauji. Viskas priklauso nuo paties žvelgiančiojo sugebėjimo atsiriboti nuo apgaulingo aiškumo arba žinojimo ir pažvelgti nestandartiškai, pastebint neįmintas mįsles ir jose slypinčias hipotezes. Žvilgsnio skaidrėjimas kaip kokioje tiradoje vyksta slenkant nuo paprasto, elementaraus aiškumo, sudėtingo neaiškumo iki paprasto, bet jau sudėtingo aiškumo. Panaši ir naujų muzikos fenomenų tyrinėjimo schema.

Tačiau ir patys kūriniai ne menkiau tiriamai žvelgia į mus, egzaminuoja mus pačius ir mūsų teorijas. Šie dvasiniai konstruktai išbando teorijų patikimumą ir veiksmingai marina nusidėvėjusius požiūrius. Teorijos mainosi ir turtėja, keičiasi jų analitinis instrumentarijus. Profesionalui gana pavojinga pasitikėti vien savimi, atsainiai ignoruoti kitų patirtį, manyti, kad esi pajėgus pats vienas, niekuo nesidomėdamas, įsiskverbti į meno esmę. Tad santykyje su kūryba pasitelkiu bendrininkus arba daugelio kolegų, bendraminčių patirtį. Nemanau, kad racionalu atstumti tuos, kurių darbai padeda atskleisti nauja.   

Kadangi tavo klausimo esmė intriguoja, priminsiu, kad dabarties kūryba išsiskiria pačių kūrėjų mąstysenos ir taikomų technologijų konceptualėjimo tendencija. Neįsivaizduoju, ar įmanoma vien tik kontempliuoti mūsų festivaliuose skambančių opusų akustinį įspūdį. Juk muzikos klausymas yra intensyvaus apmąstymo, klausytojo intelektualinio įsitraukimo reikalaujantis veiksmas. Muzikologai tarpusavyje taip pat bendrauja pasitelkdami daugybę komponentų, pradedant teorijomis, sąvokomis bei kognityviniais diskursais. Mes mąstome ir savo terpėje dalijamės sutartiniais ženklais. Tad muzikologijoje garsų menas atsiskleidžia kaip sąvokose, idėjose įsikūrusi tikrovė, muzikologas konstruoja įvairių konceptų konfigūracijas ir modeliuoja jų sąsajas. Muzikologijoje daug erdvės užima žinių ir intelekto raiška. Savo įspaudus palieka ir rašančiojo individualybė.

– Iš Tavo žmogiškų savybių išsiskiria gebėjimas visus nuolat „purtyti“ dėl nepakankamos spartos, mokslo keliu ginti ir ne itin juo besižavinčius studentus. Iš kur semiesi energijos ne tik savo darbams?

Taip, ši mano iniciatyva vėlgi yra priešinga Tavo dažnai užduodamo klausimo „Ar tai būtina?“ esmei. Beprasmybės atvejais jis labai racionalus. Deja, prie mokslo kartais tenka ginti ne tik studentus, bet ir tikrąja to žodžio prasme kovoti už muzikologiją kaip humanitarinį mokslą tiek įvairiose institucijose, tiek mūsų Alma mater. „Neperspektyvios“ specialybės mitas kertasi su daugelio mūsų tikėjimu ar meile, smukdo mūsų mokslo prestižą, mažina produkciją. Neslepiu savo troškimo, kad mūsų akademija būtų universitetas de facto.

Per tuos kelis dešimtmečius esu įžvelgusi ir keistą požiūrio į mokslą transformaciją: net ir „purtomi“ studentai, doktorantai, parašę savo tiriamuosius darbus, juos įsimyli ir susižavi tyrimais. Apsilankyk meno doktorantūros tiriamųjų darbų gynimuose ir pamatysi natūralių ir jaudinančių praregėjimo scenų. Nemeilė mokslui panaši į nemylėjimą to, ko dar nepažįsti arba esi apleidęs. Kadangi šiame diskurse neišnyksta „meilės“ ir „nemeilės“ sandūros, pasakysiu, ko Lietuvos muzikologijoje pasigendu. Atrodo, kad mūsų mažoje bendruomenėje dar esame nepribrendę iki tikro vienas kito palaikymo, paskatinimo ir profesionalios diskusijos. Suvažiavimų ar susirinkimų aplinkoje jas imituoja smulkūs organizaciniai klausimai, faktų sankaupos. Kiekvienas judame kažkur pagal savo supratimą. Šiandien labai pasigendu Juliaus Juzeliūno, kuris, kiek pamenu, visuomet bene ugningiausiai rūpinosi lietuvių muzikologija ir jos vystymosi strategija.

– Mes taip gerai žinome, kaip patobulinti kitą... O ar žinai, ką norėtum įveikti ar patobulinti savyje?

Iš Tavo klausimų smaigalių jau susidėliojau gražų komplektėlį gairių (šypsosi). Dėkui, Tu puikiai ištraukei tas „vinis“, ir nė vienos negaliu pavadinti visiškai neteisinga. Tačiau iš karto prisipažįstu abejojanti savo galimybėmis. Matyt, susigyveni su savimi tokiu, koks esi. Nepretenduoju į tobulumą, ko gero, patirčiau tikrą nuobodį tūnodama hermetiškame tobulumo vakuume, panašiai kaip ir gyva muzika dūsta akademiškose tradicionalistinėse formose. Aš veržčiausi iš jo, man trūktų revoliucijų tvaiko. Juk prasminga gali būti egzistencija ir netobulu pavidalu, jeigu ji leidžia realizuoti savąją laisvę.  

 
 

 

 

[1] Dovydas Kiauleikis. Karoliai kaip estiška melodija / N Wind, 2014 spalis, p. 7.

[2] George Dickie. The Institutional Theory of Art, In: Theories of art Today. Ed. By N. Carroll, Madisson, Visconsin, 2000, p. 96.

[3]Arthur Schopenhauer. Gyvenimo išminties aforizmai (Aphorismen zur Lebensweisheit, 1851), vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 31.

Beethovenui 250
Traviata