Smuikininkė Rūta Lipinaitytė: „Jaučiuosi šiuolaikinis vaikas...“

2016 Nr. 7–8 (462–463), Paulina Nalivaikaitė

Smuikininkė Rūta Lipinaitytė gerai žinoma besidomintiems lietuvių muzika: muzikantė yra aktyvi nacionalinės kūrybos propaguotoja, linkusi pasinerti į rečiau (ar išvis retai) atverčiamus XX ir XXI a. muzikos klodus. Smuikininkės repertuare – nemažai mūsiškių kūrėjų opusų: nuo lietuvių muzikos modernizuotojų Eduardo Balsio ir Juliaus Juzeliūno kompozicijų, lietuviško repertuaro smuikui klasika tapusių Osvaldo Balakausko, Vytauto Barkausko kūrinių iki naujausių dabarties autorių darbų, pavyzdžiui, Algirdo Martinaičio Koncerto smuikui ir styginių orkestrui „Trijų M´Art komedijų sezonas“ (2014).

Atlikėja baigė magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi Paryžiuje ir Malmėje, Estijos muzikos ir teatro akademijoje Taline baigė doktorantūrą. Gyvenimo svetur būta ir daugiau – R. Lipinaitytė 1998–2014 m. buvo kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ narė. Smuikininkė ne Lietuvoje praleido 14 metų, iš kurių penkerius gyveno Vienoje, likusią dalį – Estijoje, nors turbūt pusė laiko iš tų keliolikos metų prabėgo kitose šalyse, nes po pusę metų „Kremerata Baltica“ gastroliuoja.

Gyvenimas svetur, teigia R. Lipinaitytė, yra viena iš priežasčių, kodėl dabar dažnai girdime ją griežiančią lietuvių kompozitorių muziką. Smuikininkė sako, kad daugiau patriotizmo įgyja tie, kurie ilgą laiką gyvena ne Lietuvoje. „Aš 14 metų gyvenau svetur ir būtent tada pamilau lietuvių muziką labiau nei tuomet, kai dar buvau čia, – pasakoja smuikininkė. – Labai sunku, kai neturi galimybės kalbėti savo kalba, o mums, menininkams, muzika irgi yra tam tikra kalba, ir jos labai pasiilgsti. Svarbios yra savos šaknys, bent aš jas labai jaučiu grodama būtent lietuvišką muziką. Man atrodo, joje atsiskleidžiu gerokai labiau nei kitoje muzikoje – lyg tos lietuviškos intonacijos gyventų kažkur viduje...“

Tačiau ne visi muzikantai turi noro ar progų pagyventi svetur ir pajausti Tėvynės, savos kultūros, savos kalbos ilgesį. Pagaliau ne visi išvažiavusieji tampa didesniais patriotais, ne visi turi nacionalinio tapatumo jausmą. Kodėl muzikantams turėtų būti svarbu atlikti lietuvišką muziką? „Visi didieji kūriniai pirmiausia būdavo atliekami tautiečių. Tai ypač aktualu mažesnėms šalims, svarbu, kad mes atliktume savo muziką, ją propaguotume, kad ji būtų kuo plačiau žinoma. Turime lietuviškus kūrinius iškelti į viešumą, parodyti publikai. Būdama užsienyje pagal galimybes juos stengdavausi groti kuo dažniau“, ­– teigia R. Lipinaitytė.

Smuikininkės teiraujuosi, kaip po jos koncertų mūsų kūrėjų muziką vertindavo užsieniečiai. Ko apskritai reikia norint sėkmingai atlikti nacionalinę, globaliai nežinomą muziką? Moteris sako, kad „daug kas priklauso nuo atlikėjo. Reikia labai mylėti muziką, kad klausytojas ją tinkamai priimtų. Meilė lietuviškai muzikai, manau, padeda ją atlikti įtikinamai, po koncertų visuomet sulaukdavau labai pozityvios reakcijos. Netgi būdavo nustebusių klausytojų, kurie sakydavo – o, kokia puiki muzika iš Lietuvos!“

Vis dėlto pagrindinė R. Lipinaitytės repertuaro dalis yra šiuolaikinė įvairių užsienio kompozitorių muzika – būtent ją, o ne įprastus smuiko repertuaro kūrinius dažniausiai išgirsime griežiant R. Lipinaitytę. Smuikininkė teigia nesiekianti būti universali ir aprėpti viso įmanomo repertuaro – anot jos, geriau siauriau, tačiau kokybiškiau. Atlikėja sako girdėjusi kaltinimų dėl to, kad nusigręžė nuo tradicinio repertuaro. Tačiau jos pozicija šiuo klausimu tvirta: „Atlikdama šiuolaikinę muziką, taip pat ir lietuvišką, galiu pasakyti gerokai daugiau. Jaučiuosi šiuolaikinis vaikas, šiuolaikinę muziką labiau suprantu ir grodama jaučiu didesnį malonumą. O tasai universalumas – kaip gyvenime: kartais žmonės įsivaizduoja, kad gali viską, bet rezultatas būna prastas.“

Be to, atlikėja turi aiškų požiūrį ir argumentų, kodėl nūdienos muziką groti prasmingiau ir patraukliau. Gyvas ryšys su kompozitoriais dažniausiai lemia autentiškesnį, kokybiškesnį ir visoms pusėms (kūrėjui, atlikėjui, klausytojui) malonesnį rezultatą. „Klausytojas ne visada pasiruošęs rizikuoti ir išgirsti nežinomus kūrinius – jam mielesnės pažįstamos, ausiai malonios melodijos, –sako smuikininkė. – Bet atlikdami šiuolaikinę muziką mes ištiesiame ranką dabarties kompozitoriams, pažindinamės su jais, kuriame pasakojimą. Tai įdomiau: mėginame atrasti ką nors nauja, ką nors sukurti. O kai atlikėjas groja visiems tūkstančius kartų girdėtus kūrinius, man visada kyla klausimas, ką jis nori pasakyti. Kompozitoriams tai jau neaktualu, kūriniai žinomi – jų populiarinti nebereikia, yra milijonai įrašų... Vadinasi, klausytoją galima nustebinti nebent labai originalia interpretacija. Bet jau yra Oistracho, Heifetzo, Menuhino, milijonai kitų interpretacijų – ar tu su jais konkuruoji? Atsiduri ties slidžia imitacijos, kartojimo riba.“

Kita vertus, atlikėjams, priešingai nei R. Lipinaitytei, dažnai trūksta drąsos atlikti naująją muziką – juk tradicinio repertuaro kūrinius galima groti vadovaujantis kanonais, neeksperimentuojant, pateikiant tvarkingą, „teisingą“ interpretaciją. O šiuolaikinėje muzikoje aiškių rėmų nėra – tenka kliautis savo išprusimu, kūrybingumu, fantazija, intuicija ir, ypač kūrinį atliekant pirmą kartą, imtis atsakomybės, nes nuo atlikėjo nemažai priklauso kūrinio sėkmė, o galbūt ir būsimų jo atlikėjų interpretacijos aspektai.

Panašu, kad R. Lipinaitytės nuostatą žengti į mažiau kultivuojamus muzikos plotus išugdė keliolikos metų patirtis griežiant prestižiniame orkestre „Kremerata Baltica“. Smuikininkė pasakoja, kokią įtaką jos kaip menininkės formavimuisi padarė darbas šiame kolektyve, bendravimas su orkestro vadovu maestro Gidonu Kremeriu: „Orkestre groti pradėjau būdama aštuoniolikos, vos baigusi mokyklą. Tai buvo unikalus reiškinys, ypač anais laikais. Dabar galimybių išvykti svetur gerokai daugiau, o kai aš baigiau mokyklą, išvažiuoti į užsienį jaunimui buvo kažkas nepaprasta. Tačiau esmė buvo darbas su G. Kremeriu, fantastišku smuikininku, fantastišku menininku. Tai, ką jis mums perdavė, vertinga žvelgiant ne vien smuiko technikos, bet ir filosofiniu požiūriu. Jis visada stengdavosi – ir, man atrodo, jam tai pavyko – išmokyti mus atskirti, kas mene, muzikoje yra tikra, o kas dirbtina. Kur dirbtinis atlikėjo teatrališkumas, o kur – nuoširdūs jausmai; kuris muzikantas nori pasakyti ką nors sava, o kuris imituoja. Dar vienas jo įskiepytas įgūdis – gebėjimas atskirti muzikai tarnaujančius atlikėjus nuo tų, kurie tarnauja sau, savo ego, demonstruoja tik save. Tai be galo svarbios žinios ir svarbūs pojūčiai, sąmoningai ugdyti visus tuos metus. G. Kremeris mokė mus neiti kitų pramintais keliais, ieškoti savojo. Be to, tai buvo ir gyvenimo mokykla: gastrolėse mėnesių mėnesius, nuo ryto iki ryto praleisdamas laiką su tais pačiais žmonėmis išmoksti tolerancijos, bendravimo meno.“

„Kremeratoje“ įgyta patirtis lėmė ir R. Lipinaitytės daktaro disertacijos temą – atlikėja rašė apie orkestrinį muzikavimą ir interpretaciją, kaip pati juokauja, rašė apie tai, koks nereikalingas yra dirigentas. Nagrinėjant kamerinio orkestro funkcionavimą, ilgametis grojimas minėtame kolektyve padėjo suvokti jo veikimo mechanizmą, dėsnius, taigi „Kremerata Baltica“ pasitarnavo kaip pagrindinis pavyzdys smuikininkės darbe, apgintame 2008 m. Taline. „Rėmiausi „Kremeratos“ fenomenu, nes mes beveik visada grodavome be dirigento. Nagrinėjau, kaip orkestras funkcionuoja: kas jam vadovauja, kokios sąveikos vyksta, kokia yra koncertmeisterio funkcija (jis tampa ir pedagogu, ir solistu, tam tikra prasme – ir dirigentu); kas nutinka, kai dirigento nėra, o orkestras groja su solistu ir su juo išsiskiria; kaip koncertmeisteris sąveikauja su kitais atlikėjais, o orkestro atlikėjai – su kitų grupių koncertmeisteriais ir pan. Bandžiau įrodyti, kad kamerinis orkestras dažniau vis dėlto groja geriau, kai nėra dirigento (atsiprašau dirigentų), tada, kai kolektyvui nėra primetama viena valia, kai ji kyla iš visų bendro muzikavimo“, – sako R. Lipinaitytė.

Doktorantūroje pradėtą mokslinę veiklą R. Lipinaitytė tęsė grįžusi į Lietuvą. Atlikėja kartu su kolegėmis Lina Navickaite-Martinelli ir Egle Šeduikyte-Koriene keletą metų kuravo atlikimo meno tyrinėjimui skirtą projektą, kuriuo buvo siekiama ištirti įvairių specializacijų muzikos atlikėjams priskiriamas muzikines, kultūrines ir socialines funkcijas, pagrįsti polifunkcionalumo svarbą šiuolaikinio atlikėjo veiklai: „Vadovaudama projektui „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, socialiniuose ir kultūriniuose procesuose“ plėtojau temą, kaip orkestras funkcionuoja be dirigento. Pagal projektą suorganizavome daugybę renginių, kursų, aš rašiau straipsnius, važiavau į užsienio konferencijas skaityti pranešimų, bet vadovavimas katedrai pristabdė visas mano veiklas.“

Nuo 2015 m. R. Lipinaitytė tapo LMTA Styginių instrumentų katedros vedėja. Šios pareigos atima daug laiko, be to, ji turi ir kitų užsiėmimų – pirmiausia tai mėgstamas pedagoginis darbas (R. Lipinaitytė yra LMTA docentė), taip pat visuomeninė veikla. „Organizacinį darbą labai mėgstu, – sako muzikantė. – „Kremeratoje“ daug metų dirbau gastrolių ir biuro vadybininke, vykdydamos minėtą projektą Lietuvoje surengėme daugybę renginių, o dabar tam tikra organizacinė veikla yra vadovavimas katedrai. Neseniai tapau senato nare, priklausau Muzikų sąjungos tarybai, be to, vis dar noriu groti. Šiuo metu kenčia mokslinis darbas.“

Atlikėjai lieka palinkėti neprarasti energijos ir toliau vaisingai brandinti kūrybines ir mokslines mintis.

 

Beethovenui 250
Traviata