Su muzika vis grįžtantis į gimtąją šalį

Vargonų virtuozu tituluojamas vargonininkas, pianistas, chorvedys ir pedagogas Virginijus Barkauskas, nors jau daugiau kaip dvi dešimtis metų gyvena JAV, prisipažįsta neretai mintimis esantis kartu su Lietuva ir dabar bene kasmet grįžta aplankyti gimtosios šalies. Anot paties atlikėjo, anksčiau grįždavo susitikti su artimaisiais bei skaniai lietuviškai pavalgyti, dabar nuo sugrįžimų neatsiejama ir muzika. Šiųmetę V. Barkausko viešnagę Lietuvoje įprasmina šešių koncertų turas su scenos partneriu, bičiuliu bei muzikiniu bendraminčiu obojininku Robertu Beinariu.

Dažnesnės muzikinės V. Barkausko viešnagės Lietuvoje prasidėjo nuo 2010 m. vykusio XII tarptautinio muzikos festivalio „Sugrįžimai“, kuris ne tik paskatino koncertus tėvynėje, bet ir įžiebė bičiulystės su obojininku R. Beinariu kibirkštį. „Mano ir Roberto draugystė prasidėjo nuo labai mažo kūrinio – Bernardo Wayne´o Sanderso „Malonės ornamento“ („Ornament of Grace“) vargonams ir obojui“, – pasakoja V. Barkauskas. – Kai pirmą kartą atvykau į „Sugrįžimų“ festivalį, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė mane supažindino su dviem svarbiomis sąlygomis: reikia atlikti vieną lietuvių autoriaus kūrinį ir vieną kūrinį iš ten, iš kur atvykai. Kompoziciją „Ornament of Grace“ žinojau seniai, tačiau tam, kad ją pagročiau festivalyje, man reikėjo obojininko. Kreipiausi į kolegas muzikus, visi nė nedvejodami rekomendavo Robertą Beinarį.“

Vis dėlto pažinties pradžia muzikams nebuvo sklandi. „Atsitiko taip, kad ir aš, ir Robertas gavome klaidingus vienas kito kontaktinius duomenis ir iki pat mano atvykimo negalėjome susisiekti. Robertas nebuvo matęs „Malonės ornamento“ natų, ir kai atsisėdau prie vargonų ir jam padaviau lapą su obojaus partija, nustebęs pasakė: čia nesą ko groti, galime kūrinį atlikti tuojau pat. Sutarėme jį pagroti rytojaus dieną, ir nuo to karto Roberto nusiteikimas pasikeitė – jis pripažino, kad tai puikus kūrinys. Kur tik šį kūrinį esu grojęs, visi tvirtino, kad jis nepaprastas. Robertas vėliau išleido kompaktinį diską, kurį, įkvėptas Sanderso „Malonės ornamento“, pavadino „Obojaus ornamentai“, – prisimena vargonininkas.

Muzikas teigia meilę vargonams pajutęs nuo vaikystės. Kai mokėsi Varėnos muzikos mokykloje, joje apsilankęs vargonininkas Leopoldas Digrys ne tik papasakojo apie šį instrumentą, bet ir pakvietė pedagogus su mokiniais atvykti į Vilnių. Maestro slapčiausiais keliais nuvedė vaikus „ant vargonų“. Čia, Vilniaus arkikatedroje (tuometinėje Paveikslų galerijoje), vienuolikmetis Virginijus ne tik išgirdo vargonuojantį L. Digrį, bet ir pamatė užburiantį griežimo procesą. Ir nuo tos akimirkos suprato, kad visi muzikos mokykloje esantys instrumentai net kartu sudėti yra niekas, palyginti su šiais didingais vargonais. Magiškas įspūdis neišblėso iki pat studijų dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradžios 1988 m., kur V. Barkauskas prof. L. Digrio klasėje mokėsi vargonuoti, o Lijanos Baronaitės klasėje ­– skambinti fortepijonu.

Ketvirtame kurse V. Barkauskas gavo JAV vyskupų konferencijos stipendiją studijuoti Šv. Juozapo koledže Indianos valstijoje, JAV. Čia jis mokėsi pas gerai žinomą vargonininką ir kompozitorių profesorių Philipą Gehringą, įgijo magistro laipsnį ir tapo vargonų bei bažnytinės muzikos specialistu.

Lygindamas vargonų studijas, V. Barkauskas pastebi, kad Lietuvoje stipri vokiškoji vargonavimo tradicija, o JAV plėtojama prancūziškoji linija, dažnai atliekama prancūzų romantinė muzika. Amerikoje bažnyčiose daugiausia pagal prancūzų meistro Aristide´o Cavaille-Collio modelį sukurtų vargonų, todėl jie puikiai tinka prancūzų muzikai atlikti. Vilniaus arkikatedros bazilikos ar Nacionalinės filharmonijos vargonai yra vokiško stiliaus, taigi Lietuvoje labiau puoselėjama vokiškoji tradicija. Pasak V. Barkausko, vargonininko repertuaras turėtų būti derinamas prie instrumento, nes būtent vargonų stilius visais laikais diktavo jiems rašomos muzikos pobūdį. Kaip J. S Bacho kūrinį neparanku atlikti prancūziškais vargonais, taip ir prancūziškojo repertuaro spalvos sunkiai atskleidžiamos vokiškų vargonų skambesiu. „Kai nuvykau studijuoti į JAV, man buvo pasakyta, kad Bachą groju gerai, tačiau dabar imsimės kitų kompozitorių“, – šypsodamasis prisimena V. Barkauskas.

Nuo 1992-ųjų V. Barkauskas su šeima gyvena Niujorke. Per tuos metus surengė daug koncertų Amerikoje ir Kanadoje: Vašingtono, Čikagos, San Francisko, Bostono, Baltimorės, Niujorko didžiausiose katedrose, Niujorko Lincolno centre, Valparaiso universitete ir kitur. Tačiau net ir sulaukęs sėkmės JAV, vargonininkas neišsižada savo šaknų, kiek galėdamas puoselėja lietuvišką kultūrą, Amerikos klausytojus supažindina su lietuvių kompozitorių kūriniais.

Vienuolika metų muzikas dirbo lietuvių įsteigtoje Viešpaties atsimainymo parapijoje Long Ailende, kur vykdavo lietuviškos mišios, šiuo metu yra Šv. Elžbietos bažnyčios muzikos direktorius Melvilyje, Niujorko valstijoje, intensyviai darbuojasi savo privačioje fortepijono studijoje.

Kokia yra JAV dirbančio vargonininko kasdienybė? „Mano darbas – paruošti visas liturgijas ir šventes. Vargonininkui labai svarbu išmanyti liturginius metus, jų pokyčius bei bažnyčios istoriją. Lietuvoje labiau paisoma nusistovėjusių tradicijų, o ten kone dukart per metus su chorais ir kantoriais reikia daug ką atnaujinti. Taip pat ruošiu Kalėdų, Velykų ir kitų švenčių iškilmes, kuriose man talkina varinių pučiamųjų ansamblis. Bažnyčioje dar vadovauju chorui, kas man buvo nauja ir ko turėjau išmokti “, – pasakoja V. Barkauskas. Vargonininkas pripažįsta, kad parapijos biudžetas didelis, todėl bažnyčioje muzikuoja profesionalūs atlikėjai, baigę net Juilliardo aukštąją muzikos mokyklą, meninis lygis labai aukštas.

Skirtingai nei Lietuvoje, Amerikoje, pasak V. Barkausko, kuriama gausybė bažnytinės muzikos, todėl repertuarą galima nuolat atnaujinti. Atlikėjas pastebi, kad Lietuvoje kompozitoriai nėra skatinami kurti tokią muziką. Be to, jie mano, jog tai inicijuoti turėtų šalies Vyskupų Konferencija. „Jeigu kuriama muzika būtų įveikiamo lygio, ne per sudėtinga, ji rastų kelią į šalies bažnyčias, o per jas – ir į Lietuvos žmones“, – įsitikinęs muzikas. Jo manymu, nuo dvasinių ir muzikos vadovų priklauso, kokia muzika skamba bažnyčiose. Kita vertus, bažnyčiose nereikėtų ieškoti elitinės muzikos. „Tam skirta filharmonija ar operos teatras. Bažnyčioje nereikia tikėtis koncerto – tai maldos namai, kur vyksta tikėjimo išpažinimas“, – sako vargonininkas.

V. Barkauskas pastebi, kad Lietuvoje katalikų bažnyčia gana konservatyvi. Ji turėtų ne tik laisviau žvelgti į bažnytinį repertuarą, bet ir glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ruošiančia būsimuosius vargonininkus. „Vargonininkų pragyvenimo šaltinis yra ne koncertinė veikla, o kasdienis darbas bažnyčiose. LMTA turėtų glaudžiai ir geranoriškai bendradarbiauti su šalies vyskupijomis, tarp jų turėtų vykti dialogas“, – įsitikinęs vargonininkas.

Pasakodamas apie savo pedagoginį darbą, V. Barkauskas sako turintis daug ir gabių mokinių. Vargonininkas įsikūręs Long Ailende, elitinėje vietoje, kur daug labai gerų mokyklų ir aukštas pajamas gaunančių žmonių. „Čia gyvena labai aukštos kultūros ir išsilavinę žmonės – teisininkai, medikai, verslininkai ir pan. Jiems itin svarbus jų vaikų išsilavinimas, tam negailima lėšų. Nemažai mokinių paskui renkasi kitas specialybes, o į muziką žiūrima kaip į svarbią bendro išsilavinimo dalį, tam tikrą krūvį smegenims“, – pasakoja V. Barkauskas.

Dalindamasis įspūdžiais apie gyvenimą Amerikoje, V. Barkauskas sako, jog tokią valstybę sunku aprėpti. „Valstybė gyvena po viena vėliava, tačiau žmonių gyvenimo stiliai ir interesai labai skirtingi. Patekus į JAV, V. Barkauskui teko nemažai bendrauti su vietos lietuvių bendruomene, kuri muzikui labai daug padėjo. „Lietuviai ten išdidūs ir ambicingi“, – teigia vargonininkas.

Virginijus Barkauskas jausmą, užplūstantį grojant vargonais, lygina su galimybe diriguoti geriausiam pasaulio orkestrui ar net beribėse erdvėse valdyti kosminį laivą. Prisipažįsta laukiantis, kada galės mažiau dirbti, o daugiau tiesiog muzikuoti.