Bendraminčių susitikimas Varšuvoje

2016 Nr. 5–6 (460–461), Daiva Stulgytė

„Džiaugiuosi vėl sugrįžęs į savo šeimą“, – šiais žodžiais savo prisistatymą pradėjo ne vienas Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos (ECMTA) suvažiavimo dalyvis. Išties, mes, kamerinės muzikos mokytojai ir atlikėjai, jaučiamės tarsi šeimos nariai, siekiantys bendrų tikslų: tobulinti kamerinės muzikos mokymą, populiarinti jos atlikimą Europoje. Ilgametis ECMTA pirmininkas dr. Evanas Rothsteinas, savo pareigas perleisdamas Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorei Marje Lohuaru, kvietė asociacijos narius ir toliau puoselėti bendruomeniškumo ir šeimyniškumo dvasią, būdingą asociacijos narių susitikimams.  

Šis dešimtus metus gyvuojančios asociacijos susitikimas vyko balandžio 28 – gegužės 1 d. Varšuvoje. Jame dalyvavo 40 narių iš 12 Europos šalių – Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos. Gausią lietuvių delegaciją sudarė Lietuvos muzikų sąjungos atstovai Audronė Nekrošienė ir Petras Kunca, LMTA Kamerinės muzikos katedros vedėja Dalia Balsytė, „Musica vitale“ atstovės Nijolė Karaškaitė ir Nijolė Dorotėja Beniušytė, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytojos Ilona Klusaitė ir Daiva Stulgytė, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos mokytoja Ingrida Milašiūtė.

Susitikimą organizavo Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universitetas, Fortepijoninės kamerinės muzikos katedra. Pats katedros pavadinimas rodo didelį dėmesį pianistui kaip kamerinio ansamblio dalyviui. Tai nuteikia labai optimistiškai, ypač pianistus, kuriems vis dar tenka įrodinėti savo lygiavertiškumą ansamblyje.

Ypač daug pastangų organizuodamos susitikimą įdėjo šios katedros vedėja prof. Katarzyna Jankowska-Borzykowska ir prof. Maja Nosowska. Jų nuoširdumas, vidinė kultūra padėjo sudaryti nepaprastą atmosferą. Programa buvo turininga: meistriškumo pamokos, kurias vedė 19 dėstytojų, paskaitos, seminarai, diskusijos, dalyvių forumas, koncertai. Kartu vyko Baltijos šalių studentų kamerinės muzikos festivalis, kuriame dalyvavo ansambliai iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Lietuvos, Rusijos ir Didžiosios Britanijos. Kiekvieną vakarą puikiose Chopino muzikos universiteto ir Wilanowo rūmų salėse kameriniai ansambliai turėjo progą savo meistriškumą pademonstruoti išskirtinei publikai.

Lenkų kultūrą ir kamerinę muziką išsamiai pristatė keturi lektoriai: pianistas Robertas Morawskis, kompozitorė Alicja Gronau-Osinska, prof. Krystyna Borucinska, Ryszardas Romanowskis bei Stanisławas Leszczynskis. Suvažiavimo metu, kaip ir kiekvieną kartą, vyko asociacijos narių forumas. Jame kiekvienas narys galėjo kalbėti kokia nors tema, pateikti informaciją apie savo šalies ar mokyklos aktualijas, pasidalinti patirtimi. Kamerinės muzikos mokytojai ir atlikėjai visose šalyse susiduria su panašiomis problemomis.

Suvažiavimo traukos centru tapo kviestinio svečio dr. Eugenijaus Laurinaičio paskaita „Kamerinis ansamblis kaip grupė: asmenybės, charakteriai, santykiai, kūrybiškumas“. Paskui vykusiame seminare buvo kalbama apie kamerinio ansamblio kaip grupės ypatybes, iškylančius sunkumus, problemas ir jų sprendimo būdus. E. Laurinaičio dalyvavimą suvažiavime organizavęs prof. Petras Kunca yra vienas iš edukacinės grupės vadovų, jis pabrėžia psichologinio aspekto svarbą kamerinio ansamblio mokymo procese ir veikloje.

Bendravimo psichologijos klausimai kyla kiekvienam kamerinės muzikos mokytojui. Groti ansamblyje reiškia būti drauge su kitais, dalintis, atiduoti, klausytis, suprasti, padėti. Tačiau tai nėra paprasta šiuolaikiniame pasaulyje, kur idealas yra lyderystė, siekimas būti nugalėtoju, žmonės skirstomi į laimėtojus ir pralaimėjusiuosius. Tačiau kamerinio ansamblio mokytojai suvokia, kad būtina puoselėti bendravimo idėjas, juk kuo toliau, tuo labiau esame įtraukiami šiuolaikinių technologijų, bendravimas skursta, apibūdindami reiškinius pasitenkiname skurdžiais „like“ ir „dislike“, būdami šalia vienas kito gebame bendrauti tik SMS žinutėmis ir t. t. Tokiame kontekste, kuris ypač žalingas jaunajai kartai, kamerinis ansamblis yra tarsi gelbėjimosi ratas. Muzikuojant drauge ugdomas tikras bendrumo jausmas, kamerinių ansamblių atlikėjai žino, ką reiškia suprasti vienam kitą be žodžių. Tokia linkme ugdydami jaunąją kartą, neprarasime tikrųjų vertybių.

Bendravimo, tarpusavio supratimo, idealių santykių temomis kalbėjo prof. Jerzy Marchwinskis. Žymus lenkų pianistas, kamerinės muzikos atlikėjas, 1978 m. Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos akademijoje įkūręs Fortepijoninės kamerinės muzikos katedrą, savo ilgametį patyrimą sudėjo į veikalą „Partnerystė muzikoje“. Jame profesorius pateikia vadinamąjį dodekalogą – 12 sąlygų, būtinų ansamblio nariui. Tai atsakomybė, tarpusavio sąveika, atvirumas dialogui, partnerio kitoniškumo supratimas, vidinė kultūra, taktiškas gebėjimas sumažinti įtampą, kylančią dėl asmenybių skirtumų. Kaip pagrindinę ansamblinio grojimo sąlygą J. Marchwinskis nurodo gebėjimą klausytis partnerio ir savęs vienu metu. Pats autorius prisipažįsta: „Suprantu, kad mano apmąstymai apie partnerystę muzikoje gali būti laikomi idealistiškais, sunkiai įgyvendinamais... Vadovaudamasis savo asmeniniu dodekalogu aš jau daugiau kaip pusę amžiaus kviečiu: „Būk partneris“, tačiau vis dar labai dažnai išgirstu: „Būk akompaniatorius“. Kartu profesorius pabrėžia, kad partnerystės idėjos taikytinos ne tik kameriniame ansamblyje, bet ir mūsų kasdieniame gyvenime. Kamerinės muzikos mokytojai turi unikalią progą ugdyti šias savo mokinių savybes ansamblio pamokose.

Iš Varšuvos grįžome pakylėti – maloniai pabendravę su kolegomis, pasidalinę mintimis, sužinoję daug naujo, prisisėmę idėjų ir muzikos. Taigi su naujomis jėgomis vėl kimbame į savo kasdienius darbus. Taip po truputį ir lipdome korį, po kruopelytę nešame šviesos, gėrio, bendravimo ir tarpusavio supratimo trupinius. Žinome, kad turime daug bendraminčių. Kartu esame stipresni.

 

Traviata