Gidonas Kremeris ir Lietuva

2016 Nr. 5–6 (460–461), Leonidas Melnikas

Šių metų balandžio 11 d. pasaulinio garso smuikininkui Gidonui Kremeriui iškilmingai buvo įteiktos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro regalijos. Savo prakalboje, padėkojęs už suteiktą garbingą vardą, didysis muzikas prisiminė jį su Lietuva siejančius senus gražius ryšius ir žmogų, kurio dėka tie ryšiai užsimezgė ir daug metų buvo puoselėjami. Tai buvo Saulius Sondeckis – kolega, partneris, draugas.

Kremerio ir Sondeckio draugystė ir kūrybinė partnerystė truko beveik šešiasdešimt metų. Jų bendravimas tapo indėliu į Lietuvos kultūrą, atvėrė naujus meno horizontus, paliko pėdsaką XX a. muzikos istorijoje.

Kremeris ir Sondeckis susipažino šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Juos daug kas skyrė: vienas buvo iš Lietuvos, kitas – iš Latvijos, vienas gimė ir užaugo prieškariu, kitas priklausė pokario kartai, vienas tuomet buvo mokytojas, kitas – dar tik mokinys. Tačiau jų pažintis nebuvo atsitiktinė. Kremeris gimė Rygoje, o kaip tik Ryga dar nuo tarpukario garsėjo kaip Baltijos stygininkų metropolija. Neatsitiktinai latvių stygininkai Laikinojoje sostinėje diktavo griežimo madas – kartą per savaitę iš Rygos į Kauną atvažiuodavęs Adolfas Metzas, Auerio mokinys, profesoriavo Kauno konservatorijoje, Robertas Stenderis buvo Valstybės teatro orkestro koncertmeisteris ir dirigentas, Povilas Berkavičius griežė orkestre ir rengė kamerinės muzikos koncertus. Nenuostabu, kad pedagoginę ir meninę veiklą pradėjusio Sondeckio žvilgsnis visų pirma krypo į Rygą. Ten jis užmezgė draugiškus santykius su Voldemāru Sturestepu, puikiu pedagogu, garsaus Otakaro Ševčiko mokiniu. Sturestepo klasėje Sondeckis pirmąkart ir pamatė mažąjį Kremerį. Pirmoji Sondeckio mokinių karta buvo Kremerio bendraamžiai, todėl jam buvo itin įdomu stebėti šio būsimo smuiko genijaus meninę raidą.

Mūsų santykiai buvo grindžiami Sauliaus ir mano mokytojo Sturestepo, kurį vadinome Vladimiru Andrejevičiumi (nors iš tiesų jis buvo Voldemārs), kolegiškumu ir draugyste. Manau, kad kolegiškumo ir draugystės santykiai, sušildę jų bendravimą, nušvietė ir mūsų su Sauliumi bendradarbiavimo pradžią.[1]

Labai šiltai apie Sturestepą ir jo nepaprastą dėmesingumą mokiniams yra pasakojęs ir Sondeckis: „Sturestepas savo mokiniams buvo kaip tėvas. Jis buvo juos tiesiog įsimylėjęs. Mes su juo susirašinėjome, jis man vis pasakodavo apie savo ugdytinius. Tad apie Kremerio vaikystės pasiekimus girdėdavau nuolat ir pats galėjau juos stebėti. Sturestepas kviesdavo mūsų mokinius į Rygą, o aš Vilniuje esu surengęs ne vieną rygiečių mokinių koncertą, kuriuose dalyvaudavo ir Gidonas.“[2]

Sondeckio ir Sturestepo inicijuoti moksleivių koncertai tapo puikia mokykla ištisai jaunųjų stygininkų kartai tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje. Iš Kremerio dienoraščių matyti, kokią įtaką jam turėjo šie muzikiniai mainai:

„[1960 m.] gegužės 10 d. Koncertas Vilniuje. Labai jaudinausi. [Čaikovskio] „Melodiją“ pagrojau labai gerai, o [Wieniawskio] Polonezą galėjau ir geriau. Man labai prakaitavo rankos.“[3]

„[1960 m.] lapkričio 14 d. Šiandien tėtis labai pyko dėl to, kad Vilniuje griešiu „Carmen“. Jis nori, kad gročiau paprastesnį repertuarą ir tobulinčiau garsą. Tėtis sako, kad techniką privalu išlavinti iki šešiolikos metų amžiaus, nes paskui jau bus per vėlu. Tačiau lengvesnių kūrinių griežti koncerte nenoriu, juo labiau Vilniuje.“[4]

„[1960 m.] lapkričio 28 d. Kelionė į Vilnių. Grojau gerai, bet neidealiai. Po „Carmen“ buvau dukart kviečiamas į sceną ir dar griežiau Wieniawskio Caprice. Kažkuriuo momentu užsigalvojau ir pakartojau tą pačią vietą. Marinai [koncertmeisterė Marina Balter] teko mane „gaudyti“, bet viskas baigėsi gerai ir turėjau didelį pasisekimą. Po antros pjesės mane kvietė dar tris kartus. Paskutinį kartą, salei plojant „į taktą“, išėjau be smuiko... Mane visi sveikino, bet aš galėjau griežti ir dar geriau.“[5]

Kremerio jaunystės užrašuose galima rasti ir daugiau to meto „gastrolinės“ veiklos detalių: „Palaipsniui ir man atėjo pirmųjų viešų pasirodymų už mokyklos ribų laikas – iš pradžių Rygoje, vėliau su Sturestepo klase Vilniuje ir Taline. Buvau susižavėjęs tokiomis išvykomis. Nors kartais mane kankindavo vienatvė, klausytojų pripažinimas teikė pasitenkinimą. Beje, Vilniuje klausiausi Isaaco Sterno, kuris tuomet buvo pasiekęs savo meistriškumo žydėjimą. Jam griežiant Bacho, Beethoveno, Francko kūrinius man naujai atsivėrė, ką iš tikrųjų reiškia „būti artistu.“[6]

Kelionės – įspūdžių ir naujų pažinčių šaltinis. Koncertiniai mainai tarp Vilniaus ir Rygos padėjo užsimegzti Kremerio draugystei su bendraamžiais, būsimais muzikais. Tarp jų buvo violončelininkė Silvija Narūnaitė (Sondeckienė) – iš Rygos į Vilnių ir atgal ėmė skrieti laiškai. Dar vienas tų dienų Kremerio draugas – pianistas Emanuelis Krasovsky (tuomet Iminas Krasauskas), baigęs M. K. Čiurlionio mokyklą Aukso medaliu, vėliau tarptautinį vardą pelnęs fortepijono pedagogas, Tel Avivo universiteto profesorius.

1965 m. Kremeris baigė mokyklą. Sondeckis ta proga Vilniuje surengė jo rečitalį – pirmąjį už Latvijos ribų.

Saulius neabejotinai prisidėjo rengiant mano pirmąjį rečitalį už Latvijos sienų (tuomet tai vadinosi „Latvijos Tarybų Socialistinė Respublika“, „Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika“). Šiuo rečitaliu aš ir pradėjau savo koncertinį gyvenimą. Dar būdamas moksleivis griežiau rečitalius Rygoje, tačiau Vilniuje įvyko mano pirmasis pasirodymas svetur. Ta kelionė paliko labai šiltus prisiminimus.

Kremerio rečitalis Vilniuje buvo savotiška takoskyrą tarp to, kas buvo anksčiau, ir to, kas jo laukė ateityje. Iki tol Kremeris buvo tik vienas iš daugelio koncerto dalyvių (nors ir pirmasis tarp jų), nuo šiol jis tapo vienintelis. Simboliška, kaip neklystamai Sondeckis įžvelgė didžią Kremerio ateitį ir suskubo šiuo savo įsitikinimu pasidalinti su visais!

Ar Sondeckio rengti Kremerio, tuomet dar moksleivio, koncertiniai pasirodymai Vilniuje turėjo kokį gilesnį poveikį Lietuvos muzikams? Tai retorinis klausimas, turintis paprastą atsakymą: joks ryškus, įsimintinas meno įvykis nelieka be padarinių. Kremerio – iš pradžių vaiko, vėliau jaunuolio – muzikiniai vizitai neabejotinai paliko pėdsaką, jo talentas buvo akivaizdus jau tada. Ir muzikos mokytojai, ir jų mokiniai turėjo galimybę stebėti žvaigždės gimimą – žavėtis jaunuoju smuikininku, mokytis iš jo užsispyrimo ir ryžto, stebėtis tobulėjimo sparta. Tai buvo reta patirtis – juk tuomet Kremeris dar tik stiebėsi į muzikines padanges, vėliau jau jis atvažiuodavo būdamas aukštai į tas padanges iškilęs.

1965 m. Kremeris įstojo į legendinio Davido Oistracho klasę Maskvos konservatorijoje. Per kelerius metus jis pelnė premijas prestižiškiausiuose tarptautiniuose konkursuose. Garsas apie jį pasklido labai greitai.

Aštuntasis dešimtmetis buvo intensyvaus Kremerio ir Sondeckio bendradarbiavimo metas. Jie nebebuvo mokinys ir mokytojas, tapo partneriais – solistu ir dirigentu. Nors Sondeckis turėjo daug solistų, tačiau nė su vienu iš jų nekoncertavo tiek daug, kiek su Kremeriu. Kremeris Vilniuje lankydavosi dažnai, tapo čia kone savas. Jis ir pats jautė ypatingą ryšį su mūsų miestu.

Nuo pat pradžių su Vilniumi užsimezgė šilti santykiai. Gal žmonės čia buvo šiltesni, gal jie neturėjo tiek daug prietarų kaip latviai, gal dėl to, kad savo namuose visada buvau svetimas. Trumpai tariant, čia pajutau ne tik Sauliaus, bet ir publikos paramą.

1972–1973 metų sezone Kremeris Vilniuje griežė 24 koncertų smuikui ir orkestrui ciklą, jo partneriai buvo Sondeckio vadovaujami Lietuvos kamerinis bei M. K. Čiurlionio meno mokyklos orkestrai ir Juozo Domarko diriguojamas Lietuvos filharmonijos simfoninis orkestras. Visais atžvilgiais tai buvo neįtikėtinas projektas. Ciklo aprėptis įspūdinga – Vilniaus klausytojai išgirdo ištisą smuiko koncerto žanro istoriją nuo Torelli, Vivaldi, Bacho iki Chaussono, Bartóko, Bernsteino, Karajevo. Tai buvo meistriškumo akademija, kuri teikė galimybę kiekvienam pasisemti tiek žinių ir meninių inspiracijų, kiek jis buvo pajėgus priimti. Sondeckis aktyviai dalyvavo rengiant šį „amžiaus projektą“.

Kūrybinis Kremerio ir Sondeckio bendradarbiavimas turėjo ne vien meninį matmenį. Jų meno kalba buvo suprantamas gerokai plačiau – tai, ką jie tuomet darė, nors ir nebuvo atviras protestas prieš režimą, bet balansavo ties „leistinumo“ riba. Kremerio ir Sondeckio koncertuose skambėjo daug muzikos, kuriai tuometinė valdžia toli gražu nebuvo palanki; tiesa, ji nebuvo ir griežtai draudžiama. Vengdamas valdžios pykčio, retas pasukdavo tuo keliu, kuriuo ėjo Kremeris ir Sondeckis. Jie buvo kitokie – gal drąsesni, gal įžūlesni (toks buvo Kremeris), gal diplomatiškesni (tuo pasižymėjo Sondeckis). Bendromis jėgomis jie išsikovojo naujas kūrybines erdves. Kad ir nedidelis, bet tai buvo žingsnis pirmyn įveikiant dar vieną totalitarinės kultūros bastioną. Klausytojai tai suprato ir labai vertino – būtent todėl jų koncertai tapdavo reikšmingu įvykiu, jais būdavo džiaugiamasi, jie būdavo labai laukiami.

Ir, aišku, Kremeris ir Sondeckis atvėrė pasauliui Alfredo Schnittke´s ir Arvo Pärto vardus. Retam atlikėjui tenka šansas pradėti koncertinį muzikos šedevrų gyvenimą, susitapatinti su tuo, kam lemta tapti istorija. Kremeris ir Sondeckis, pristatydami klausytojams šių kompozitorių šedevrus, dalyvavo keičiant epochos muzikinį peizažą. Štai tik vienas pavyzdys, susijęs su Pärto „Tabula rasa“. Alexo Rosso knygoje apie XX a. muziką „Visa kita – triukšmas“, labai pagarsėjusioje ir pelniusioje daugelį apdovanojimų, Pärto muzika apibūdinama kaip ramybės oazė technologiškai persotintoje kultūroje ir pabrėžiama, kad jos įrašai, devintajame dešimtmetyje išleisti šiuolaikinės muzikos srityje besispecializuojančios vokiečių kompanijos ECM, sulaukė neįtikėtino pasisekimo ir buvo platinami milijonų egzempliorių tiražais.[7] Reikšmingas patikslinimas – plokštelė, kurią turėjo omenyje knygos autorius, buvo „Tabula rasa“, o legenda tapusį šio kūrinio įrašą 1977 m. padarė Kremeris ir Sondeckis.

Sondeckis stovėjo ir prie orkestro „Kremerata Baltica“ – Kremerio sumanyto ir išpuoselėto meninio projekto – ištakų.

Įžūlus sumanymas sukurti „Kremeratą“ man gimė ieškant Lockenhauso festivalio temos. Neketinau kurti orkestro, tik norėjau savo jubiliejaus proga festivalyje išplėtoti Baltijos temą ir pakviesti muzikų iš Baltijos šalių. Daug galvojau apie tai, ir man kilo mintis – Baltijos kompozitoriai, Baltijos solistai, bet juk galima suburti jaunimą ir sukurti orkestrą. Neatsitiktinai pirmasis ir vienintelis, į ką kreipiausi, buvo Saulius. Su juo susitikome kažkur Vokietijoje, geležinkelio stotyje, ir kalbėdamiesi vienas kitą įkvėpėme projekto perspektyva.

Sondeckis padėjo suburti ir paruošti „Kremeratą“, pusantrų metų aktyviai dirbo su ja, dalyvavo pirmuose kolektyvo pasirodymuose. „Ačiū Jums už mūsų gimimą“ – kalėdiniame sveikinime Sondeckiui parašė Kremeris ir pirmieji „Kremeratos“ nariai. Nuo tų atmintinų dienų praėjo jau beveik dvidešimt metų, šis nuostabus ansamblis, išgarsėjęs pasaulyje, pelnęs prestižinį „Grammy“ apdovanojimą, įprasmina vis stiprėjančius Kremerio ryšius su Lietuva.

„Kremerata“ lėmė ir dar vieną Kremerio saitą su Lietuva. Tik šiuo atveju ne Sondeckis, bet profesorė Silvija Sondeckienė pakreipė likimą netikėta vaga, savo geriausią mokinę rekomenduodama į „Kremeratos“ violončelių grupę.

Silvija padarė viską, kad Giedrė [Giedrė Dirvanauskaitė] dalyvautų orkestre, ir taip susiklostė likimas, kad vėliau Giedrė įėjo į mano gyvenimą. Suartėjome mes dešimčia metų vėliau, bet viskas prasidėjo nuo „Kremeratos“, nuo Silvos pastangų.

Gyvenime gausu netikėtų sankirtų ir sutapimų. Kremerio ir Sondeckio pažinties pradžioje jie abu klausėsi Isaaco Sterno koncerto, kai šis legendinis smuikininkas 1960 m. lankėsi Vilniuje. Koncerto metu įvyko nedidelis incidentas: Sternas, norėdamas vieną programoje nenumatytų kūrinių paskirti savo didžiojo kolegos vilniečio Jaschos Heifetzo garbei, paprašė pranešėją tai pasakyti, tačiau šis nesuprato, ko yra prašomas, ir tuomet Sternas pats kreipėsi į publiką. Sondeckis daug pastangų dėjo įamžinant Heifetzo atminimą Vilniuje ir sulaukė meto, kai pagaliau Heifetzo vardas nustojo būti žinomas tik profesionalams. Viena Sondeckio iniciatyvų buvo ir Tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas. Ši idėja buvo įgyvendinta, konkurso žiuri pirmininkavo Gidonas Kremeris.

Sondeckis apie Kremerį yra pasakęs: „Kremeris – didis menininkas. Man teko laimė su juo bendrauti vos ne šešiasdešimt metų – ir kai jis buvo dar vaikas, ir visai jaunas solistas, ir jau pasaulyje pripažintas metras. Visada žavėjausi juo, džiaugiausi, kad mūsų keliai ne kartą buvo susipynę. Nesisiūliau jam į partnerius, bet atsiliepdavau į jo kvietimus bendradarbiauti. Svarbiais savo gyvenimo momentais jis ne kartą kreipėsi į mane paramos, ir aš dariau viską, kad jam padėčiau. Su juo atlikome reikšmingų darbų. Šiandien akivaizdu, kad kai kurie jų turi istorinę svarbą. Aš dėkingas Gidonui už tai, kad dalyvavau juos įgyvendinant.“

Sondeckis labai džiaugėsi sužinojęs, kad Kremeriui suteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro vardas, ir nekantriai laukė iškilmingos ceremonijos – juk jis ir pats buvo akademijos garbės daktaras. Deja, iškilmių dienos jis nesulaukė... Tačiau Sondeckis nebuvo pamirštas. Nuoširdžiu žodžiu jį paminėjo ir jam padėkojo pagrindinis ceremonijos personažas Gidonas Kremeris. Akademijos Didžiosios salės scenoje jie tarsi ir vėl buvo kartu – seni draugai ir partneriai...

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro vardo suteikimas Gidonui Kremeriui yra labai simboliškas – buvo pagerbtas ne tik didis pasaulio menininkas, bet ir žmogus, kuris garsina Lietuvą, kurio ryšiai su mūsų šalimi yra labai glaudūs, kuris myli mūsų šalį. Sutikęs priimti šį įvertinimą, Kremeris tarsi pasidalino su mumis savo šlove. Tai brangi dovana Lietuvos muzikams, visai Lietuvai.

 

[1] Čia ir toliau pasviruoju šriftu pateikiamos ištraukos iš straipsnio autoriaus interviu su Gidonu Kremeriu.

[2] Straipsnyje naudota autoriaus pokalbių su Sauliumi Sondeckiu medžiaga.

[3] Гидон Кремер. Инородный артист. Москва: Новое литературное обозрение, 2006, p. 129.

[4] Ten pat, p. 132.

[5] Ten pat, p. 132.

[6] Ten pat, p. 112–113.

[7] Alex Ross. The Rest is Noise. Listening To the Twentieth Century. New York: Picador, 2007, p. 578–579.

 

Beethovenui 250
Traviata