Kūryba, neturinti ribų

2016 Nr. 5–6 (460–461), Rasa Aukštuolytė

Kūryba neturi apribojimų – nei amžiaus, nei jokių kitų. Tuo galime įsitikinti susipažinę su ramios išminties kupina, meilę muzikai spinduliuojančia garbaus amžiaus kūrėja Aldona Belazaraite-Masiokiene, šiais metais išleidusia ir pristačiusia du darbus – dainų, romansų, lopšinių bei raudų rinkinį „Prie šaltinio skaidraus“ ir vaikams bei jų pedagogams skirtą rinkinį „Saulėtos dainelės“.

 

„Prie šaltinio skaidraus“ – trečiasis A. Belazaraitės-Masiokienės sukurtų dainų rinkinys. Prieš tai buvo „Ir pabiro vieversėliai“, išspausdintas 2003 metais, o vėliau, 2006-aisiais, dienos šviesą išvydo rinkinys „Tėvynei ­– gimtai žemei“, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Kaip matyti, „Prie šaltinio skaidraus“ pasirodė po ilgesnės pertraukos, tačiau didesnės apimties: leidinyje sudėta 45 lyrinės dainos, romansai, baladės, lopšinės, raudos. Autorė kūrybinių inspiracijų semiasi iš mėgstamiausių poetų – Janinos Degutytės, Jono Meko, Pauliaus Širvio, Aldonos Puišytės, Kazio Bradūno ir kitų – eilėraščių.

„Saulėtos dainelės“ – ketvirtasis A. Belazaraitės-Masiokienės sukurtų dainų rinkinys, skirtas mažiesiems dainininkams ir jų mokytojams. „Kodėl leidinio pavadinime yra žodis „saulėtos“? Ne tik dėl to, kad kūriniuose saulė pasirodo kaip pagrindinė veikėja („Saulė karalienė“, „Saulė motulė“), bet ir todėl, kad stengiausi peteikti džiugią nuotaiką, kurią padiktuodavo mano mylimų poetų eilėraščiai. Juos skaitant saulėta melodija nukrinta ant mūsų tarsi iš dangaus, tarsi nuo pačios saulutės“, ­– sako autorė.

Kompozitorės kūryba glaudžiai susijusi su lietuvių liaudies dainomis, tarp kurių ji pati užaugo, iš kurių kaip iš skaidraus neišsenkančio šaltinio sėmėsi kūrybinio įkvėpimo, malšino tautiškumo troškulį. „Daugelį melodijų atsinešiau iš savo vaikystės, kai, gyvendama kaime pas muziką mylinčius tėvelius, ganydavau gyvulėlius ir dainuodavau, raliuodavau ne tik piemenų dainas, bet ir savo išgalvotas. Tais laikais kaime mažai kas turėdavo radijo imtuvą, vaikai mokydavosi dainuoti vieni iš kitų, o daugiausia iš savo tėvelių. Jų sekamos pasakos ir padavimai kaip iš gausybės rago liejosi ant mūsų, ugdė lakią vaizduotę“, ­– prisimena A. Belazaraitė-Masiokienė.

Kompozitorės išleistuose rinkiniuose tinkamų dainų ras visi muziką mėgstantys žmonės – jaunieji dainininkai, vaikai, jų tėvai, o ypač muzikos pedagogai, solistai bei kolektyvai.

Daina A. Belazaraitę-Masiokienę lydi nuo mokyklos laikų. Ji dainavo muzikos mokykloje, Vilniaus mokslų akademijos ir Šv. Jono Bosko bažnyčios choruose. Tačiau rašyti pradėjo vėlai – jau išėjusi į pensiją, kai atsirado daugiau laisvo laiko. „Muzika mane užvaldė kaip galinga stichija, kuriai priešintis negalėjau ir nenorėjau. Atėjo kūrybinio džiaugsmo laikotarpis, suteikdamas tikrą palaimą, kuri tęsiasi iki šiol“, – teigia kompozitorė.

A. Belazaraitė-Masiokienė augo muzikalioje šeimoje. „Tėvelis dirbo vargonininku, mama turėjo labai gražų balsą, giedodavo bažnyčios chore. Visi šeši vaikai, 5 berniukai ir aš, jauniausia dukra, turėjome puikią muzikinę klausą ir grojome bent keliais muzikos instrumentais. Garbingiausioje gryčios vietoje stovėjo tėvelio pirktas senas vokiškas fortepijonas. Radęs laiko jis išrikiuodavo vaikus į eilę pagal amžių ir mokydavo muzikos teorijos pagrindų bei solfedžio. Aš, stovėdama pačiame gale, godžiai klausydavausi tų pamokėlių, o ką supratusi dėdavausi į vaikišką savo galvelę.“

Nors muzikės profesijai A. Belazaraitės-Masiokienės niekas neruošė, vis dėlto noras muzikuoti bei kurti neišseko visą gyvenimą. „Muzika man buvo viso gyvenimo atgaiva“, ­– sako kompozitorė. Ji prisipažįsta, kad iš pradžių nebuvo lengva rašyti – trūko žinių ir įgūdžių. Tačiau džiaugiasi sulaukusi paramos ir pagalbos iš nuostabių žmonių. „Ypatingą padėką reiškiu pirmajam mano dainų kritikui ir klausytojui Šiaulių universiteto Muzikos katedros docentui Gediminui Ramanauskui, mano dainas aranžavusiam kompozitoriui Jaroslavui Cechanovičiui, kompozitoriui Jonui Keblikui, Lietuvos mokslų akademijos choro vadovei Juditai Taučaitei, pianistui Romui Lukošiui, o ypač mano dainų redaktoriui maestro Povilui Jaraminui už profesionalią pagalbą ir padrąsinimą, ruošiant leisti mano kūrybą“, – dėkoja autorė.

Nelieka pamiršta ir nuostabi draugystė su šviesaus atminimo liaudies dainų atlikėja Birute Zalanskaite. Anot A. Belazaraitės-Masiokienės, ji visomis progomis pristatydavo jos dainas, nes, kaip pati sakydavo, ,,jos tobulai sukurtos“. Daug A. Belazaraitės-Masiokienės kūrinių B. Zalanskaitė atliko įvairiuose koncertuose ir renginiuose. Dainininkė pabrėždavo: „Kompozitorės dainų vertė – lietuviškumas. Melodija nepraradusi tautinio pojūčio ir lietuviškų intonacijų. Dainos tautiškumas labiausiai įkūnytas jos melodijos intonacijomis, dermėmis. Šis dalykas paveldimas iš vaikystės ir labai brangintinas“.

A. Belazaraitė-Masiokienė prisipažįsta, kad iki šiol neblėstanti kūrybinė ugnis skatina naujus kūrybinius sumanymus. Apie kompozitorės kūrybą Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, Druskininkų poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos tarybos pirmininkė Alvyra Grėbliūnienė rašo: „Jaučiu, kaip iš žemės grumstelio kyla kūrėjos dainų melodijų natos ir užpildo pilką žmogaus kasdienybę. Jos atkartoja pievos žolės šnaresį, prinokusių javų varpų bilsnojimą. Jos pagauna protėvių šviesos žiburį ir uždega mūsų laikmečio žibintus. Jos pasiekia sielos požemius ir išlaisvina mintį, meilę ir gerumą“.

 

Traviata