Laudacija Liucijai Drąsutienei, Onos Narbutienės premijos laureatei

2016 Nr. 5–6 (460–461), Lina Navickaitė-Martinelli

Kasmet pavasarį Lietuvos muzikologai apžvelgia savo praėjusių metų derlių: mokslo monografijas, ryškiuosius publicistikos, muzikos kritikos, populiariosios muzikologijos darbus, kitą tais metais įsiminusią reikšmingą veiklą. Jau kuris laikas ryškiausių metų darbų autorius Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija apdovanoja vardinėmis – Vytauto Landsbergio ir Onos Narbutienės – premijomis, taip pat skiriama Kompozitorių sąjungos premija.

Šiųmečių laureatų vardai buvo paskelbti balandžio 29 d. Rašytojų klube įvykusiose apdovanojimų iškilmėse: Vytauto Landsbergio premija atiteko muzikologei Rūtai Stanevičiūtei už fundamentalią studiją „Modernumo lygtys: Tarptautinė šiuolaikinės muzikos draugija ir muzikinio modernizmo sklaida Lietuvoje“, Kompozitorių sąjungos premija paskirta Ryčiui Ambrazevičiui, Robertui Budriui ir Irenai Višnevskai už anglų kalba publikuotą darbą „Lietuvių tradicinės muzikos dermės: akustika, suvokimas ir kontekstai“, Onos Narbutienės premija už lietuvių pianizmo mokyklos istorijos aprėptį knygoje „Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai. XX amžius“ apdovanota pianistė ir pedagogė Liucija Drąsutienė. Gegužės 13 d. įvyko oficialus knygos „Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai. XX amžius“ pristatymas ją išleidusioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

„Muzikos barų“ skaitytojams siūlome Rašytojų klube skambėjusią laudaciją Liucijai Drąsutienei, dar papildytą buvusių profesorės mokinių atsiliepimais.

 

Laudacijų be galo malonu klausytis, tačiau beveik taip pat smagu ir jas rašyti. Juoba kai ant stalo atversta knyga, be jokios abejonės, yra etapinė, reikalinga visai (o veikiausiai ir ne vienai) skaitytojų kartai. Liucija Drąsutienė monografijoje „Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai. XX amžius“ išmoningai veda skaitytoją keliais, kuriuos XX amžiuje nuėjo lietuvių fortepijono meno pedagogika, kruopščiai apibrėžia daugiasluoksnes jos ištakas, nurodo ryškiausius atstovus ir esminius jų veiklos bruožus, numato tęstinumo gaires. Unikalūs praeitos epochos fortepijono pedagogų – menininkų, intelektualų, visuomenininkų – portretai knygoje tartum atgyja, jie perteikti skvarbiu, objektyviu, tačiau kartu ir labai šiltu žvilgsniu. Imponuoja nesaldus (ko neretai nepavyksta išvengti kalbant apie vieną intymiausių – mokytojo ir mokinio – ryšį), tačiau neslepiamai asmeniškas pasakojimo stilius. Kaip sako vienas iš Drąsutienės auklėtinių Artas Balakauskas, „toje knygoje – ir tradicijos, ir susistemintos žinios, ir sukaupta ilga pedagoginio darbo patirtis.“

Tačiau ši solidi šešių šimtų puslapių knyga vis dėlto turi vieną trūkumą. Joje nėra itin svarbaus skyrelio, kurio atidus skaitytojas, bent kiek susipažinęs su Lietuvos fortepijono pedagogikos raida, išsyk pasigestų. Tas skyrelis turėtų vadintis „Liucija Gražina Ramonaitė-Drąsutienė“. Pamėginsiu jį tiesiog čia, it kokį errata corrige, įterpti į knygos puslapius. Ir remtis norėčiau ne tiek profesorės biografija, kuri daugeliui yra puikiai žinoma, – ilgametė Čiurlionio menų mokyklos mokytoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, Pedagogikos katedros vedėja, mokslų daktarė, ne vienos knygos autorė... ir net ne jos pedagoginio darbo analize, kurią jau yra susisteminę profesorės kolegos. Labiausiai mane domino autentiški, vaizdingi ir saviti profesorės mokinių prisiminimai, būtent iš jų magėjo sudėlioti dar vieną spalvingą mozaiką, panašią į tas, kurias skaitome knygoje „Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai“.

Kalbintiems Liucijos Drąsutienės klasės absolventams buvo užduoti tie patys klausimai: apie mokytojos dėstymo metodikos ypatumus, mėgstamą repertuarą ar stilistiką, požiūrį į konkursus, jos pačios pedagoginės tradicijos liniją, įsiminusias pamokų, bendravimo detales.

 

Artui Balakauskui Liucijos Drąsutienės fortepijono klasėje nuo pat pradžios įspūdį darė ypatingas energijos užtaisas, kurį mokytoja skleidė aplink save. Klasės atmosferoje tvyrojo pirmiausia reiklumas sau, jis nuo pirmų pamokų persiduodavo ir mokiniams. „Kaip vėliau supratau, – sako Balakauskas, – Liucija Drąsutienė stengėsi mus padaryti savarankiškus, išmokyti greitai ir plačiai mąstyti, kokybiškai (ko gero, tai vienas svarbiausių epitetų pedagoginiame mokytojos leksikone) dirbti. Neretai ji manęs klausdavo: „Ar tai yra tas garsas, kokį tu nori išgauti?“ Kitaip tariant, ji mums padėdavo suprasti, ko galėtum norėti, ko turėtum reikalauti iš instrumento ir kaip privalėtum save paruošti, kad pasiektum tą rezultatą. Svarbią vietą pamokose užimdavo ir kūrinių analizė, kūrinio struktūros nagrinėjimas.“ 

Mokytojos metodiką parenkant mokinių repertuarą Balakauskas apibūdina kaip tunelio kasimą iš dviejų pusių. „Grojamų kūrinių kiekis būdavo nemažas (dažniausiai – stambesnės pjesės, sonatos, koncertai), dalį jų brandindavome ir šlifuodavome egzaminui, koncertui ar konkursui. Kitą dalį kūrinių tiesiog „prabėgdavome“, tarsi jie būtų nešlifuoti deimantai, kuriuos prireikus būtų galima ištraukti iš stalčiaus ir patobulinti iki galutinio rezultato per daug trumpesnį laiką. O dar reikėtų paminėti ir skaitymą iš lapo, susipažinimą su fortepijonine literatūra plačiąja prasme. Ir ne tik su fortepijonine – buvome skatinami iš lapo skaityti ir operinę, simfoninę, kamerinę muziką. Puikiai atsimenu mokytojos frazę: „Neįmanoma gerai sugroti Beethoveno sonatos, jei neišmanai (ar bent jau nesi girdėjęs) jų visų“. Kartais po pamokos mokytojos namuose klausydavomės plokštelių iš gausios jos kolekcijos, neretai tai būdavo kelių pianistų to paties kūrinio interpretacijos: stengdavomės palyginti atlikimą, mėgindavome pastebėti virtuozų „triukus“. Tos klausymosi valandėlės, kurios, beje, neretai virsdavo valandomis, buvo ne tik pažintinės, jos formavo mokinių muzikinį skonį, skatino naujiems ieškojimams, ugdė naują garso sampratą.

Kaip savęs tobulinimo galimybę Liucija Drąsutienė mato ir pianistų konkursus. Pasiruošimas konkursams būdavo labai rimtas ir kruopštus abiejų – mokinio ir mokytojo – darbas. Tik toje maksimalaus susikaupimo, koncentracijos būklėje išryškėja ir gerosios mokinio savybės, ir neretai ydingi darbo įpročiai. Mokytojos mėgstamas moto – tegyvuoja tai, kas reikalauja daug pastangų. Tik peržengus tam tikrą slenkstį (emocinį, dvasinį, fizinį), įgauname naują kokybę.

Liucija Drąsutienė savo pedagogine patirtimi tęsia žymių pedagogų, gyvenusių ir dirbusių Vokietijoje, tradicijas. Feruccio Busoni, Egonas Petri ir, žinoma, Balys Dvarionas – neįtikėtinai plačių interesų muzikantai, palikę žymų pėdsaką tiek pianizmo ir pedagogikos srityje, tiek kompozicijoje ar dirigavimo mene. Kas man įstrigo iš mokytojos pasakojimų apie Balį Dvarioną? Aristokrato laikysena, subtilus humoro jausmas ir neabejotinas poligloto talentas. Pasak mokytojos, Dvarionas prie fortepijono būdavo ramus, tartum iš paukščio skrydžio stebėdavo savo rankų judesius, tačiau jo laikysena liudijo gilų vidinį susikaupimą. Nieko nereikalinga, visi judesiai prasmingi. Būtent tas muzikinis kiekvieno garso įprasminimas buvo vienas svarbių Liucijos Drąsutienės pedagoginio metodo aspektų. 

Puikiai pamenu, kaip man besimokant dešimtoje klasėje Mokytoja mus nuvežė į Maskvą stebėti P. Čaikovskio konkurso. Neišdildomi įspūdžiai! Kiek diskusijų apie vieną ar kitą atlikėją, apie jų manierą, atlikimo stilių! Beje, mokytojai artima ir rusų fortepijoninė mokykla. Nemažai tezių apie garso formavimą (piršto suaugimą su klaviatūra), atsipalaidavimą ar svorio padalijimą pasemta iš ten.

Vis dėlto labiausiai mane įkvėpė visapusiškas ir platus mokytojos požiūris į skambinimą fortepijonu. Jos požiūris į fortepijoną kaip į didžiosios Muzikos dalį. Ir todėl rengiant pianistą reikia aprėpti plačiai: ugdyti jo fizines, emocines ir dvasines savybes, kad jis augtų ne kaip amatininkas, bet kaip kūrėjas.“

 

Balakauskui antrina Gabrielius Alekna: „Kertinis Liucijos Drąsutienės filosofijos akmuo yra suvokimas, kad pianistas – ne profesija, bet gyvenimo būdas. Todėl tam tikrų asmenybės bruožų ir vertybių ugdymas, kuriam ji turi tikrą pašaukimą, yra tiek pat svarbus (jei ne svarbesnis) kaip muzikinio amato mokymas, ypač mokykliniame amžiuje. Puikių rezultatų jai pavyksta pasiekti turbūt labiausiai todėl, kad ji pati pasižymi tomis savybemis, kurias siekia įskiepyti savo mokiniams. Drąsutienė – tikras darbštumo, reiklumo sau, savidisciplinos, nuolatinio tobulėjimo savoje srityje pavyzdys. Tik žavėtis galima, kaip ji balansavo, dirbdama du darbus, rūpindamasi šeima ir rašydama disertaciją. Arba kaip ji pradėjo nuo nulio mokytis anglų kalbos ir jau kuris laikas ta kalba skaito ją dominančią literatūrą. Tai – atsidavusi mokytoja, aistringai mylinti savo darbą. Neatsimenu jos skaičiuojant pamokas ar man skirtą pamokų laiką. Duodama viską, ką gali, iš mūsų ji taip pat reikalaudavo maksimalių pastangų. Antai visuomet skambindavome viena įskaita per metus daugiau nei buvo reikalaujama, jau nekalbant apie pasiruošimą koncertams ir konkursams. Nesiliaujantį, tačiau labai nuosekliai parinktą repertuaro, kurį turėdavome išmokti, srautą vadinčiau mokytojos Drąsutienės metodikos esme. Jos įsitikinimu (visiškai pasiteisinančiu), kiekybė laikui bėgant virsta kokybe. Tiesa, tam reikia dar kai ko, o būtent – dažno susidūrimo su koncertine ar konkursine įtampa, ko pas ją besimokantiems niekada netrūko.

Iš mokytojos nuolat girdėdavau, kaip svarbu gebėti padalyti savo dėmesį ir organizuoti laiką taip, kad spėtum ne tik skambinti fortepijonu, bet ir rastum laiko kitiems svarbiems dalykams. Šias pamokas teko prisiminti studijuojant Juilliardo mokykloje Niujorke, ypač doktorantūroje. Mokytoja Drąsutienė unikali ir tuo, kad skatina savo mokinius sportuoti. Paprastai muzikų mokytojai ir tėvai sergsti juos nuo bet kokios fizinės veiklos – ginkdie, kad nieko nenutiktų rankoms. Ne paslaptis tad, jog neretai taip išauga gana trapios, netgi liguistos būtybės. Tačiau juk norint būti pianistu, kaip puikiai suprato mano mokytoja, reikalinga fizinė energija ir ištvermė! Dauguma Drąsutienės mokinių M. K. Čiurlionio gimnazijoje drąsiai lankydavome krepšinio treniruotes.  

Nuolat būdavo pabrėžiama bendro muzikinio išsilavinimo ir apskritai erudicijos svarba menininkui. Mokytoja sakydavo, kad nėra nieko baisiau už kvailą pianistą ir kad intelekto lygis neišvengiamai atsispindi muzikuojant. Sakyčiau, mokytoja Drąsutienė siekia ugdyti intelektualų, analitiškai mąstantį pianistą. Antai matematiką, nuo seniausių laikų pripažįstamą artima muzikos giminaite, mokytoja laiko labai svarbia ugdant pianistą. Tačiau intelektas jai niekada nereiškė informacijos kaupimo. Priešingai – kertinę reikšmę turėjo mokinio savarankiško mąstymo ugdymas, dėl kurio man yra tekę pereiti tam tikrus išbandymus. Tarkim, mokytoja kurioje nors kūrinio vietoje reikšdavo pastabas, visiškai priešingas nei praėjusią pamoką. Ir jei stengdavausi klusniai įgyvendinti naujus nurodymus, būdavau sugėdinamas, kad nemąstydamas priimu vienas kitam prieštaraujančius dalykus.“

 

Kaip ir Alekna, tiesiog pribloškiantį pamokų kiekį ir ilgumą mini Petras Geniušas. Anot jo, „vienuolika metų bendravome beveik kas dieną, bent jau telefonu. Labai įsiminė mokytojos suinteresuotumas, visada jaučiau, kad mokiniai jai – nepaprastai svarbūs. 

Pagrindiniu Liucijos Drąsutienės pedagoginės metodikos bruožu, – tęsia pianistas, – laikyčiau jos gebėjimą motyvuoti, sudominti ir užkrėsti pianizmo bacila, kartu mokinį sveikai pabauginant, kad neprarastų budrumo ir tonuso. Pamokose mokytoja būdavo labai reikli daugeliu aspektų – juk pianistas ir yra tas daugiafunkcis „įtaisas“, kurio kiekviena detalė turi veikti nepriekaištingai. Nors mokytoja pabrėždavo asmenybės įvairiapusiškumo, intelektualumo, net sportiškumo svarbą (beje, apie krepšinį, kaip ir matematiką, užsimena absoliučiai visi vyriškos giminės Drąsutienės mokiniai – aut. past.), tačiau hierarchijos viršūnėje – specialybė kaip visa fokusuojantis faktorius. Kalbant paprasčiau, mokytoja sakydavo: „Nori būti kietas vaikinas – gerai grok!“

Gilių įspūdžių paliko plokštelių klausymasis kartu su mokytoja, ji atkreipdavo dėmesį į meistrų grojimo detales. Klausėmės visko, kas tik tuo metu buvo prieinama. Įsiminė gana ryškiai akcentuotas Vanas Cliburnas – iki šiol sutinku su mokytoja, kad besimokantiesiems jo klausytis labai naudinga. Į konkursus mokytoja, man regis, žvelgė kaip į gerą stimulą. Važiuodavo į Maskvą klausytis P. Čaikovskio konkursų, viename jų (tąsyk laimėjo Michailas Pletniovas) buvome kartu.

Apie Balį Dvarioną mokytoja pasakodavo nuolat, įdomiai ir su humoru. Taip pat ir apie paties Dvariono pasakojimus apie savo mokytojus. Visuomet buvo tasai tradicijos nenutrūkstamumo pojūtis. Tačiau nepamenu jokio vokiškosios mokyklos priešinimo rusiškajai, beje, kaip ir mokydamasis Maskvoje – vakarietiškoje (Heinricho Neuhauso) rusų mokyklos atšakoje. Įdomu tai, kad mokytoja domėjosi ir skatino mus domėtis ir prancūziškąja mokykla. Toks neatsiribojimas būtinas šiuolaikiniam muzikantui, jis privalo išmanyti daugiau negu vieną žaidimo taisyklių sistemą.“

 

Daumantas Kirilauskas detalizuoja: „Vienu sakiniu apibūdinti Drąsutienės metodiką labai sunku – ji jų turėjo daug. Viena iš priemonių girdėjimui lavinti – kūrinių transponavimas į kitą tonaciją. Technikai lavinti taip pat gaudavome įvairių užduočių, pratimų. Pavyzdžiui, pataikyti šuolius mokydavomės žiūrėdami ne į klaviatūrą, bet į priešais esančią sieną. Tačiau Drąsutienės pamokos neapsiribodavo vien pianistine virtuve, jose būta ir daug įvairių pasakojimų iš istorijos, susijusios su atliekamu repertuaru. Pas ją išmokome sąmoningai dirbti su savimi, išgirdome įvairių psichologinių patarimų. Viena svarbiausių jos įskiepytų nuostatų, kuria ir šiandien vadovaujuosi skambindamas, –klausyti, ką groji. Būtent klausymasis išgelbsti iš visų situacijų, padeda atsiriboti nuo pašalinių trikdžių.

Mums užduodamas repertuaras būdavo labai platus – mokydavomės dideliais kiekiais ir greitais tempais. Mokytoja paprastai parinkdavo kiek lengvesnius kūrinius, tačiau būdavo žiūrima, kad su užduotimis pajėgtume susitvarkyti. Galbūt anuomet aš ir neparengdavau kūrinių taip, kaip vėliau mokydamasis pas Kämmerlingą, tačiau repertuarą sukaupiau išties nemažą. Kartais, vos pramokę kūrinius, jau po dviejų savaičių ar mėnesio „nešdavome“ juos (dar labai žalius) į sceną. Paskui juos atidėdavome į šalį, mokydavomės kitus, o po kokio pusmečio ar dar vėliau grįždavome prie tų padėtų ilsėtis kūrinių, ir tuomet jie ūgtelėdavo keliais centimetrais. Tai irgi vadinčiau vienu iš mokytojos Drąsutienės metodų.

Beje, naują repertuarą mokydavomės jau birželio mėnesį. Mokytoja liepdavo daryti viską iš karto: sutelkti dėmesį į dinamiką, pedalizaciją, štrichus, artikuliavimą, kurti teisingą charakterį, atmosferą, o ne tik mokytis natas. Tuomet paleisdavo trims savaitėms, o dešimt dienų per vasarą liepdavo visai negroti. Atėjus mokslo metams jau nebereikėdavo mokytis tekstų – didžioji dalis kūrinių būdavo pramokta per vasaros atostogas.

Pamokos neretai vykdavo mokytojos namuose Teatro gatvėje, tarp grojimų klausydavomės iškilių užsienio atlikėjų plokštelių (aišku, tais laikais – vinilinių), tuo metu vaišindamiesi kava ir sausainiais. Įrašų klausydavomės su natomis, analizuodavome, tačiau nemėgdžiodavome jų, domėdavomės dėl bendro išsilavinimo.

Be abejo, mokytoja daug pasakodavo apie Dvarioną. Nežinau, kiek jos pianistinėje linijoje to tikrojo vokiškumo, nes Drąsutienė dažnai vykdavo stebėti pamokų į Maskvą. Tačiau ji sakydavo, kad mūsų pedagoginės šaknys prasideda nuo Liszto, pas kurį šiek tiek mokėsi Busoni, pas šį – Egonas Petri, o pas Petri – Balys Dvarionas. Labai daug dėmesio Drąsutienė skyrė Bachui, galbūt tai galima vadinti jos vokiškumu. 

Savo dabartiniame pedagoginiame darbe vadovaujuosi keliomis mokyklomis (visų pirma Karlo-Heinzo Kämmerlingo), tačiau dažnai pamokose suvokiu, kad mano kalbos maniera, žodynas ir daug kitų dalykų tokie patys kaip Drąsutienės. Panašu, kad jauname amžiuje viskas tartum įsigėrė į kaulų čiulpus.“

 

Albina Šikšniūtė kaip išskirtinius Liucijos Drąsutienės dėstymo metodikos ypatumus pabrėžia didelį profesionalumą, reiklumą ne tik mokiniui, bet ir sau (jausdavosi kruopštus mokytojos pasiruošimas pamokoms), muzikinę erudiciją, smalsumą, gebėjimą ypač taikliai „diagnozuoti“ tiek stipriąsias, tiek silpnąsias jos ugdomų mokinių savybes. Pasak pianistės, iš kitų pedagogų mokytoja Drąsutienė išsiskyrė „dideliu nuoseklumu, gebėjimu numatyti mokinio perspektyvą, organizuoti jo savarankišką darbą. Didelę reikšmę ji teikė mokinio asmeninės iniciatyvos, kūrybingumo ugdymui, gebėjimui per maksimaliai trumpą laiką išmokti dideles programas.

Repertuarą kiekvienam mokiniui parinkdavo ypač atsakingai, atsižvelgdama į jo gebėjimus, meninį suvokimą, emocinį temperamentą. Ji turėjo ypatingą nuojautą, koks kūrinys kokiam mokiniui suteiktų galimybę geriausiai save išreikšti. Mokytojos muzikinė erudicija neleisdavo apsiriboti konkrečiu repertuaro pluošteliu. Ji domėdavosi naujovėmis, klausydavosi konkursų, stengdavosi ugdyti mokinių muzikinį skonį, subtiliai vadovaudama skatindavo pačius reikšti pageidavimus dėl pasirenkamų programų. Į programos ruošimo sąvoką visada būdavo įtraukiamas įrašų klausymasis, žymių pianistų interpretacijų lyginimas, žodinis jų aptarimas. Konkursų mokytoja nepervertindavo, bet juos laikė galimybe motyvuoti mokinius, kokybiškai parengti ir meniškai atlikti įvairios stilistikos programas, plėsti repertuarą. 

Su didele pagarba Liucija Drąsutienė kalbėdavo apie savo buvusius mokytojus. Išskirtinis autoritetas jai buvo profesorius Balys Dvarionas. Būtent Dvarionas išugdęs gebėjimą ilgai neužtrukti ties kelių kūrinių dailinimu, skatindavęs ruošti ciklus, daug skaityti iš lapo (jis pats tai darė puikiai). Gerai pamenu, kai pagrojus, rodos, Chopino Antrąjį scherzo b-moll, mokytoja pasakė: „Tu profesoriui Dvarionui patiktum!“ Tai priėmiau kaip didelį komplimentą. Savo pianistinės linijos vokiškumą mokytoja mėgdavo paminėti, nors rusiškąją mokyklą taip pat vertino. Ji buvo viena didžiausių tarptautinio P. Čaikovskio konkurso entuziasčių, nė vienas šio konkurso lietuvių klausytojų desantas neapsiėjo be aktyvaus mokytojos Drąsutienės dalyvavimo. Iš šio konkurso mokytoja sėmėsi patirties, plėtė muzikinių idėjų bagažą, gludino savo kaip fortepijono pedagogės meninį skonį. Turbūt ir šiandien mokytoja Liucija galėtų papasakoti apie įsimintiniausius konkurso dalyvius, pagrįsti, kodėl vienas ar kitas jaunasis atlikėjas paliko neišdildomus įspūdžius.“

Albinos Šikšniūtės žodžiai turbūt labiausiai tiktų Liucijos Drąsutienės asmenybei ir veiklai apibendrinti: „Jau Čiurlionio meno mokykloje supratau, kad turiu laimės mokytis pas vieną ryškiausių, talentingiausių fortepijono pedagogių, bet daug dalykų galiu įvertinti tik dabar. Profesorė Liucija Drąsutienė – vienas didžiausių, tikriausių ne tik profesinių, bet ir žmogiškų autoritetų. Tai puikus asmenybės vientisumo pavyzdys. Nuo mokyklos baigimo praėjo jau nemažai laiko, tačiau nenustoju žavėtis mokytojos Liucijos smalsumu, gebėjimu pastebėti vertingus dalykus (ne tik muzikoje), daryti gilius ir prasmingus apibendrinimus ir kartu į daugelį kasdienių dalykų žiūrėti lengvai, su humoru. Ilgiausių Jums metų, mylima, gerbiama Mokytoja!“

Sunku ką nors pridurti. Nebent tik tiek, kad Liucijos Drąsutienės veikla – vienas tų įdomiųjų, tirštai prirašytų, spalvingų Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapių.

 

Traviata