Mocartiškos dvasios Maestro arba Laisvas muzikoje

2016 Nr. 5–6 (460–461), .

Chaimui Potašinskui atminti

Chaimas Potašinskas (1924– 2009) – menininkas, padovanojęs Lietuvai daugialypį talentą, šimtams dainininkų ir pianistų atskleidęs profesijos pažinimo ir muzikavimo džiaugsmą. Ar būtų skambinęs solo fortepijonu, ar akompanavęs dainininkui, ar dirigavęs simfoniniam orkestrui prakilniose baletų premjerose – visi darbai būdavo sklidini jo mocartiškos dvasios. Ši dvasia slypėjo prigimtyje ir neapleido Maestro iki paskutinės valandos.

Fortepijono pagrindus įgijęs privačioje E. Hansen-Herbeck studijoje, Ch. Potašinskas tarpukario Kaune išgarsėjo kaip vunderkindas. Trylikametis koncertavo Valstybės teatro salėje, keturiolikos su Radiofono orkestru skambino E. Griego Koncertą fortepijonui. 1938 m. jaunasis Chaimas su seserimi Rozalija buvo pakviesti tobulintis Italijoje pas prof. A. Tamburini. Grįžęs studijavo Kauno konservatorijoje Vytauto Bacevičiaus, vėliau prof. Vladimiro Ružickio klasėse. Studijas nutraukė karas, jis nubloškė Potašinskų šeimą į Vidurinę Aziją. 1943 m. Ch. Potašinskas atvyko į Rusiją, kur Pereslavlyje-Zaleskyje buvo telkiami lietuviai, kūrėsi meno ansambliai. Čia jis subūrė pirmą lietuvišką džiazo orkestrą, rašė jam lietuviškų dainų aranžuotes.

Grįžęs į Lietuvą 1944–1949 m. dirbo Radijo komitete atsakinguoju muzikos redaktoriumi. 1945 m. Ch. Potašinskas pakviečiamas į LTSR valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Čia dėstė kamerinį dainavimą, ugdė koncertmeisterius, darbavosi operos studijoje. 1949 m. pradėjo diriguoti Operos ir baleto teatre. Per 35 darbo teatre metus Ch. Potašinskas pastatė 41 baletą, 2 operas. Rengdamas lietuviškas premjeras dirbo su kompozitoriais E. Balsiu, J. Juzeliūnu, A. Rekašiumi, J. Indra, baletmeisteriais J. Kelbausku, V. Grivicku, E. Bukaičiu.

Ch. Potašinskas – fenomenalus koncertmeisteris, ne tik išugdęs kelias kamerinio žanro atlikėjų kartas, bet ir pats daugelį metų akompanavęs kone visiems šalies dainininkams, pelnęs neprilygstamo, legendinio koncertmeisterio vardą. Šiai veiklai jis paskyrė 55 savo gyvenimo metus. Lietuvių kompozitoriai neretai tik jam patikėdavo redaguoti ir pirmąkart atlikti savo fortepijoninius kūrinius.

Už nuopelnus Lietuvos kultūrai Chaimas Potašinskas 2000 metais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Visą gyvenimą Ch. Potašinskas turėjo daug darbų ir įsipareigojimų. Tačiau kaip niekas kitas atrodė laisvas ir nepriklausomas žmogus. Maestro jautėsi laisvas muzikoje, gyvendamas su ja ir dėl jos. Ne kartą yra sakęs: „Muzika mane visuomet gelbėjo ir gelbsti. Ji daro mane laimingą“.

Meno istorijos tyrinėtoja profesorė Liucija Drąsutienė dirbo koncertmeistere Ch. Potašinsko klasėje, kai jis pasiūlė jai padirbėti baleto studijoje. Profesorė šiandien prisimena savo mokytoją kaip neišsemiamų gabumų pianistą ir dirigentą. Tai buvo universalus muzikas, puikus improvizatorius. Pasak L. Drąsutienės, jis per pamokas artistiškai pagrodavo visas namų užduotis. Ch. Potašinskas buvo ištikimas tekstui ir reikalaudavo, kad dainininkai jį gerai išmoktų.

Profesorė Ramutė Vaitkevičiūtė, būdama studentė, girdėdavo sakant, kad Ch. Potašinskas yra legenda. Jai neteko pas jį mokytis, bet per egzaminus jis labai domėdavosi studentų grojimu, prieidavo, paklausdavo, pavyzdžiui, kodėl taip greitai grojai, sutikęs koridoriuje būtinai pasiteiraudavo, kaip sekasi. Profesorė jį prisimena kaip žaismingą, labai šiltą ir elegantišką žmogų.

Muzikos fakulteto Džiazo katedros vedėjas doc. Artūras Anusauskas prisipažįsta jaučiantis Ch. Potašinskui didžiulę skolą, iki šiol prisimena jį ir jo praktinius patarimus kasdien, tarsi būtų jo anūkas. Kartą studentas A. Anusauskas gavo užduotį per savaitę paruošti visiškai naują programą, o atėjus atsiskaitymo dienai, supykęs dėl profesoriaus pastabų, metė: ,,Imkit ir pats pagrokit.“ Ch. Potašinskas be žodžių atsisėdo ir pagrojo. Pasak A. Anusausko, tik buvęs vunderkindas galėjo taip groti ir padaryti šitokią įtaką auklėtiniui. Kartą pasiguodė profesoriui, kad sunkiai serga mama, jos gyvybei gresia pavojus. Ch. Potašinskas nutraukė paskaitą, sėdo į taksi, nuvyko į Antakalnio polikliniką ir gavo tais laikais retų vaistų, kurie išgelbėjo mamą...

Valerija Potašinskaitė, prof. Ch. Potašinsko duktė, prisimena: ,,Šeimoje muzika buvo religija. Tėvas buvo šmaikštuolis, spalvinga asmenybė, bet didybės manija nesirgo.“

 

 

Kauno vunderkindo istorija

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
 

Mėnulis žvilgteri į šiltą kambarį – čia skamba muzika. Pakaitomis fortepijonu skambina vyresnioji Roza ir garbanotas, linksmas nedidukas berniukas. Savaitgaliais tėvas Potašinskas, puikus Kauno siuvėjas, taip pat prieidavo prie instrumento, mėgėjiškai paskambindavo kokį dar negirdėtą kūrinėlį. O mama muziką jautė širdimi. Sirgo arterijų skleroze, negalėjo atlenkti pirštų, nevaldė rankų, tačiau labai rūpinosi vaikų mokymu.

Žiema. Iš Anykščių šeima atvažiavo į Kauną, laikinąją sostinę. Tačiau pusnys gatvėse ir čia per didelės mažam berniukui. Mama iškviečia vežiką ir abu vaikus – Rozą ir Chaimą – nuo Vilniaus iki Gardino gatvės veža į frau Hansen namus. Ponia mokytoja Else Herbeck-Hansen (1888–1943) buvo vokietė. Jos senelis – kompozitorius J. F. von Herbeckas, tėvas – violončelininkas. Vyras Maksas Hansenas trigubai mažesnis už aukštą žmoną, neatrodė, kad jis, kaip ir dukros, mėgtų muziką.

Frau Hansen dirbo tik privačiai. Jos erdviame kambaryje greta dviejų fortepijonų sukiojosi įvairių tautybių vaikai, bet daugiausia buvo mokinukų iš žydų šeimų. Pirmiausia čia buvo atvesta Roza, o ši pasigyrė turinti gabų ir norintį skambinti broliuką.

Mokytoja, baigusi Sankt Peterburgo konservatoriją, gerai sutvarkydavo rankas, vaikai sparčiai darydavo pažangą. Daug išminties buvo perėmusi iš Žasliuose gimusio pasaulyje žymaus pianisto Leopoldo Godovskio, kurio klasę kurį laiką lankė.

Roza mokėsi Kauno realinėje žydų gimnazijoje, Chaimas paaugęs lankė „Aušros“ berniukų gimnaziją.

Tėvas pažinojo italą grafą Lorenzo Salvi. Jis tarpininkavo, kad Potašinskų vaikai galėtų išvykti į Italiją ir visiškai išlaikomi mokytųsi pas Milano aukštosios muzikos mokyklos (Scuola superiore di musica) profesorių Alessandro Tamburini. Jis reikalavo muzikalaus grojimo, žavėjosi greitai pažangą darančiais vaikais. Kaune Chaimas jau rengdavo rečitalius, trylikos pasirodė su Valstybės teatro orkestru, keturiolikos grojo Kauno radiofone. Grodavo ten, kur kviesdavo, taip pat ir privačiuose turtingų žmonių vakaruose..

Roza tapo puikia pedagoge. Grodavo ir kaip solistė, akompanuodavo Kauno radiofone, turėjo privačių pamokų. Antrojo pasaulinio karo metais Roza Potašinskaitė-Levin (1914–1970) su šeima gyveno Rygoje, vėliau Samarkando srityje, Uzbekijoje. Nuo 1945 m. pradėjo dirbti Vilniaus muzikos mokykloje, nuo 1951 m. – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Buvo labai reikli, parengdavo smulkiąją pirštų techniką puikiai valdančius pianistus. Jos klasėje mokėsi puikiomis koncertmeisterėmis tapusios Saulė Eidukonytė, Danutė Kemeklytė, Larisa Zalmanova, Noima Mlinarskytė ir kitos.

Ch. Potašinskas minėdavo ir kitus savo mokytojus. Vytauto Bacevičiaus pamokų nelankė, nes nemėgo skambinti mokytojo siūlomų modernių kūrinių. Pirmadieniais skubėdavo pas Konstantino Igumnovo mokinį Vladimirą Ružickį, iš Rygos atvažiuojantį koncertuojantį pianistą, kuris savaitės viduryje dirbdavo su Kauno konservatorijos studentais. Jis tikslingai, naudodamas Vladimiro Safonovo pratimų rinkinius, siekdavo išugdyti pirštų techniką, lygų garsą, emocinę tonų įvairovę. Įdomu, kad pamokos vykdavo po pietų, o savo koncertų programas pianistas rengdavo nuomojamame bute naktimis.

Džiaugiuosi, kad su dirigentu Chaimu Potašinsku ir jautria, muzikalia jo žmona Janina Gužinskaite spėjome pasikalbėti apie muziką ir gyvenimą.

 

Chaimas Potašinskas: Karas mane visai atitolino nuo muzikos. Bėgdami nuo karo, o žydai – nuo holokausto atsidūrėme Volgos deltoje, Astrachanėje, žvejų gyvenvietėje Tumache, paskui Samarkande, Pereslavlyje-Zaleskyje... Kuo tik nedirbau! Buhalteriu, raštininku, mokesčių rinkėju, ūkvedžiu... Galų gale mane susirado lietuviai. Pereslavlyje-Zaleskyje buvo kuriami išeivių iš Lietuvos muzikiniai ansambliai. Aleksandra Staškevičiūtė, Romanas Marijošius man padavė gaidas, reikėjo vadinamajam džiazo ansambliui instrumentuoti akompanimentus. Panaudodamas atsimintas liaudies muzikos melodijas greitai sukūriau „Lietuvišką rapsodiją“. Įdomu, kad mano komponuotas Valsas birbynei ir kameriniam orkestrui grojamas ir šiandien. Mūsų veiklą koordinavo Juozas Banaitis, Abelis Klenickis.

Buvo suburti Lietuvos valstybiniai meno ansambliai su šokėjais, instrumentininkais, vadinamasis simfodžiazas. Drazdauskaitė statė šokius, chorui vadovavo Žiežiūnas, akompanavo Julius Špigelglazas, Jaša Šabsajus organizavo simfodžiazą. Sunku buvo gauti natų, reikėjo repertuaro. Kūrybingasis Chaimas Potašinskas tokiai veiklai labai tiko, jis buvo ir solistas, ir aranžuotojas, ir naujų kūrinių autorius. Dažnai buvo grojama jo parafrazė dainos „Mano sieloj šiandien šventė“ tema. Karui baigiantis Vilnių Potašinskai pasiekė jau su sūneliu ant rankų. Vilniaus gatvėse dar aidėjo šūviai.

Ch. P: Karui pasibaigus gauti būstą, darbą padėjo Juozas Baltušis. Iš pradžių gyvenome Filharmonijos pasažo kambarėlyje, vėliau mus perkėlė į erdvų menininkams po kambarį padalintą butą virš buvusio Vilniaus radiofono, Gedimino pr. 22 (dabar Mažasis teatras).

Greitai buvau paskirtas Radijo komiteto vyriausiuoju muzikos redaktoriumi. Norėjau suburti išsisklaidžiusius menininkus. Po karo žydų muzikantų liko mažai, daug žymių Lietuvos menininkų emigravo. Džiaugiausi, kad galėjau sukviesti muzikantus į simfoninį orkestrą, kitus mažesnius ansamblius, atlikdavusius nemažai lengvosios muzikos. 1945 m. Filharmonijos simfoninis orkestras tapo Radijo informacijos vyriausiosios valdybos simfoniniu orkestru. Jam vadovavo Abelis Klenickis. Koncertai vykdavo ir Filharmonijoje, tačiau pagal susitarimą buvo „skolinamas“ orkestras ir atskiri muzikantai iš Kauno. Ypač stigo kontrabosų, vis vienas ir vienas... Vis dėlto orkestras siekė groti reikšmingus kūrinius, 1946 m. Abelis Klenickis dirigavo Piotro Čaikovskio Ketvirtąją simfoniją. Pasirodydavo ir solistai – daug programų rengdavo Aleksandras Livontas, Levas Seidelis, Eugenijus Paulauskas, Nadežda Dukstulskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė ir kiti. Klausytojus žavėjo tenoras Donatas Lukštoraupis, vėliau save vadinęs Donatovu. Vykdavo net autoriniai kompozitorių koncertai.

1946 m. su radijo simfoniniu orkestru Lietuvoje jau koncertavo jaunas Mstislavas Rostropovičius. Pokario istorijoje daug „perliukų“: Saulių Sondeckį galėjome išgirsti scenoje akompanuojantį fortepijonu, Leopoldas Digrys pasirodė su savo kompozicija „Pastoralė“. Studijoje pradėta įrašinėti muzika, tačiau tai buvo galima daryti tik naktį, kai labai judriame prospekte nurimdavo transportas.

Nespėjęs gauti diplomo Ch. Potašinskas jau dėstėte Vilniaus konservatorijoje, kuri pradėjo veikti nuo 1945 metų sausio. Mačiau jo pavardę direktoriaus Jono Bendoriaus vadovaujamoje konservatorijos taryboje greta Jakovo Targonskio, Konstantino Galkausko, Levo Seidelio, Liudo Survilos, Jono Švedo ir kitų.

Ch. P.: Ir šis laikas buvo baisokas. Stalino diktatūra žeidė žmones. Gyvenimo kontrolė, repertuaro kontrolė. Žinomi nutarimai, neigiamai vertinantys Vano Muradelio, Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrinius, formalistu apšaukiamas Sergejus Prokofjevas.

Janina Gužinskaitė-Potašinskienė: Vyras labai daug dirbdavo. Arba prie pianino, arba prie popierių. Jam reikėdavo užpildyti, sutvarkyti vadinamąjį radijo laidų tinklelį, planuoti laidas. O žmonių buvo mažai... Ieškojo rašančiųjų tekstus. Daug padėjo grubokas Jonas Miliušis, geras diktorius, puikiai mokėjęs lietuvių kalbą. Sunkus, bet įdomus buvo laikotarpis.

Ch. Potašinskas įkūrė pirmą estradinį orkestrą, vadinamąjį simfodžiazą.

Ch. P.: Instrumentuodavau kokią simpatiškesnę dainelę. Skambėdavo Potašinsko parafrazės Dvariono, Kavecko, Karoso temomis. Dainuodavo solistai Romanas Marijošius, Aleksandra Staškevičiūtė, Beatričė Grincevičiūtė, Stasė Laurinaitytė. 1946 m. iš Maskvos toks Kožajanas atvežė inžinierius, kurie mokėjo įrašyti dainininkus, tačiau jie pabuvo vos kelerius metus. Savi dar tik mokėsi naujų veiklų.

J. G.-P.: Chaimo įkurtame Gimžausko ansamblyje dainavo Ebšteinaitė, Julija Borivaitė, Zina Matulionienė, Janina Ceninaitė (išvažiavo į Lenkiją), Onutė Stankevičiūtė, Joana Kvietinytė, Stasė Laurinaitytė, Irena Žukaitė. Paskui atsirado ansamblio kvartetas – reikia pradėti kurti kokybišką estradinę muziką, sakė Banaitis. Potašinskas pasirinko keturias dainininkes pagal balsus: Janiną Gužinskaitę, Liuciją Kisielytę, Oną Pabedinskaitę, Stasę Laurinaitytę. Klausydavosi lenkų radijo ir iš ten nurašydavo daug kūrinių. Juk gaidų nebuvo... Melodiją nurašo, harmonizuoja. Su V. Noreika dainavome „Ticha woda“... Tuo metu jis mokėsi groti trimitu J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Kaip tik sol – taip ir „gaidys“... Bet kokios didelės buvo Noreikos pastangos mokytis dainuoti ir kiek daug jis nuveikė. Šiandien tai puikus menininkas.

Janina Potašinskienė dainavo Antano Gimžausko chore. Pas Eleonorą Kalesevičienę dainavimą baigė su Genovaite Kraskauskaite. Ši solistė, o Potašinskienė – chore. Kodėl nepretendavo į solistes, turėdama tokią koloratūrą?

J. G.-P.: Namie auginau du vaikus, vyras nuolat užsiėmęs. Ir padėti jam reikėdavo. „Hofmano pasakose“ Olimpijos vaidmeniui buvo ruošiama Kraskauskaitė, tačiau premjera artėjo, o medžiaga neparengta. Tuomet Dautartas susirado mane. „Potašinskiene, prašau, paruošk partiją, tau nieko nereiškia.“ Labai gerai skaitydavau iš lapo. Taip ir dainavau Olimpiją.

Maestro senų įrašų suvestinėje matyti jo duetai su pianiste Nadežda Dukstulskaite...

Ch. P.: Ji buvo puiki muzikė, labai reikli. Radijo studijoje pasitaikydavo visokių nesutarimų, kartais ji nesivaldydavo ir tarnybas apšaukdavo dėl blogai suderinto fortepijono ar šaltos studijos.

Diriguoti pradėjau atsitiktinai. Susirgo Klenickis, o radijo laida tiesioginė. J. Miliušis tiesiog pareikalavo diriguoti. Pirmoji diriguota opera – G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“. Streso buvo visai šeimai. Mane labai teatre palaikė, skatino. Ramus ir kūrybingas laikas teatre buvo direktoriaujant Vytautui Laurušui. Geras žmogus, doras, dirbo be intrigų, mokėjo elgtis su žmonėmis. Maloniai atsimenu darbą su Eduardu Balsiu statant „Eglę žalčių karalienę“. Geras žmogus, užsimezgė puikus kontaktas. Vienintelis šį baletą dirigavau. Dirbau ir su Aramu Chačaturianu, ir su estų kompozitore Lidija Auster. Vertinau Joną Aleksą kaip dirigentą, bet žmogus jis buvo sunkus.

J. G.-P.: Labiausai Chaimas mėgo diriguoti Piotro Čaikovskio kūrinius, A. Adamo baletą „Žizel“, J. Pakalnio „Sužadėtinę“. Statydamas naują veikalą daug dirbdavo su autoriais. Padėdavo sutvarkyti orkestruotę, muzikos formą. O būdavo, gauna tik kūrinio partitūrą, partijų nėra. Tada šliaužiojame ant grindų išsidėstę gaidas, renkame partijas... Kaip galėjau būti solistė, jeigu buvau Potašinsko „sekretorė“?

Ch. Potašinskas mėgo dirbti su mėgėjų ansambliais. Vadovavo Vilniaus klinikinės ligoninės vokaliniam ansambliui, taigi mėgėjai buvo ypatingi – gydytojai. Važiuodavo į Druskininkus, ten padirbėti kviesdavo Dzūkų dainos ansamblis.

Ch. Potašinską žinome ir kaip puikų koncertmeisterį, jis rengdavo programas su Vitalija Šiškaite, Eugenijumi Vasilevskiu, Regina Maciūte, Eduardu Kaniava, kitais. Buvo ir daug atsitiktinių koncertų, kuriuose reikėjo „gelbėti“ solistus, – Eleną Čiudakovą, Muslimą Magomajevą. Šiandien likusios įrašytos plokštelės, afišos rodo tolimus gastrolių kelius. Visada gelbėdavo naujų kūrinių perklausų komisiją, naujas partitūras skaitydamas iš lapo, rengdavo solistus atsakingiems koncertams, konkursams.

Ch. P.: Koncertmeisterystė – didžiulis menas. Reikia ne tik gerai groti. Kiek kartų esame girdėję: pianistas viską išgroja, tačiau visaverčio ansamblio su solistu nėra. Mamule, kur Kiuškino nuotrauka? Jis buvo geras koncertmeisteris. Daug metų dirbo Filharmonijoje.

Atmenu Ch. Potašinską konservatorijoje. Pavaduodamas mano pedagogą artistiškai pristatė du romansus ir pasiūlė pagalvoti apie interpretaciją. Tik, sako, tegul dainininkė tiksliai tekstą išmoksta. Visada žaismingas, elegantiškas, studentus vertindavo kaip savo kolegas, rasdavo apie ką su jais papostringauti.

 

 

Beethovenui 250
Traviata