Muzikos nulemta šeimos istorija

2016 Nr. 5–6 (460–461), Rasa Aukštuolytė

Visapusiškai ir aktyviai obojininko Roberto Beinario veiklai būtų galima paskirti ištisą monografiją. Intensyvus solisto, kamerinių ansamblių nario koncertinis gyvenimas, stebinanti konkursų ir kitų renginių inicijavimo bei organizavimo patirtis, pedagoginė veikla, nuolatinis bendradarbiavimas su užsienio muzikais, įrašai, lietuvių kompozitorių kūrybos obojui pristatymas – visa tai tik iš dalies apibūdina šio muziko veiklos apimtis.

2015 m. R. Beinaris tapo Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimo „Auksinis diskas“ laureatu, taigi savo kolegų muzikų buvo pripažintas vienu geriausių tų metų instrumentininku solistu.

Kaip konkursų organizatorius, R. Beinaris džiaugiasi naujausiu savo „kūdikiu“ – Pirmuoju tarptautiniu Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursu, kurio atidarymas numatytas birželio 13 d. Pučiamųjų atlikėjų bendruomenei itin svarbus renginys sulaukė didelio susidomėjimo – užsiregistravo atlikėjai iš 25 užsienio šalių, pradedant beveik visomis Europos šalimis, Izraeliu, Turkija ir baigiant Amerika, Japonija, Kinija, Pietų Korėja bei Čile. Lietuvių kompozitoriams buvo paskelbtas konkursas, geriausiais pripažinti kūriniai įtraukti į privalomųjų renginio kūrinių sąrašą.

Pirmasis tarptautinis Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursas lygiuojasi į jau tradicinius tarptautinius M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų ar Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursus. Jo finalininkai gros su Nacionalinės filharmonijos kolektyvais – iki orkestro išplėstu ansambliu „Musica humana“ ir Lietuvos kameriniu orkestru.

 

Keturios muzikų kartos

Neišsenkamos R. Beinario energijos ir entuziazmo šaknų reikia ieškoti muzikalios šeimos istorijoje. Prosenelė buvo dainininkė, jos sūnūs Jonas ir Pranciškus taip pat rinkosi muzikos kelius. Anot R. Beinario, būtent senelis Pranciškus profesionaliosios muzikos link paskatino sukti kitus šeimos narius.

Pranciškus Beinaris buvo vargonininkas, chorvedys ir kompozitorius. Iš pradžių talkinęs vargonininkui broliui Jonui (iš kurio ir išmoko vargonuoti), netrukus įstojo į Šiaulių muzikos mokyklą, paskui su pagyrimu baigė ir Kauno muzikos mokyklą, įgijo muzikos teorijos ir kompozicijos specialybę. Dar studijuodamas vargonavo Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčioje ir vadovavo 30 giesmininkų chorui, daugiau nei 50 metų (nuo 1948-ųjų) buvo Kauno arkikatedros bazilikos vargonininkas ir choro vadovas. Sovietmečiu, nepaisant nepalankių aplinkybių, bažnytinį chorą jam pavyko padidinti iki 50 dalyvių ir parengti daug religinės muzikos kūrinių: motetų, giesmių, mišių, kantatų ir oratorijų. P. Beinaris žinomas ir kaip kompozitorius, sukūręs per 200 giesmių, mišių, kantatų, dainų chorams ir solistams, muzikos vargonams ir orkestrui.

Obojininkas R. Beinaris senelį prisimena kaip aktyvų muziką ir iškilią asmenybę. „Bendraujant su seneliu paskutiniais jo gyvenimo metais gimė keletas bendrų idėjų. Jis parašė kūrinį obojui solo ir pavadino jį „Malda“. Dabar ši kompozicija nuolat skamba Tarptautiniame Liutauro Vėbros obojininkų konkurse, nes yra įtraukta į jo programą kaip privalomas kūrinys“, – pasakoja R. Beinaris. 2006 m. už nuopelnus Kauno kultūrai P. Beinaris apdovanotas trečiojo laipsnio Santakos garbės ženklu.

P. Beinario žmona Danguolė Bereckaitė turėjo nuostabų balsą, būtų galėjusi tapti žymia dainininke, tačiau tuometinė politinė situacija lėmusi kitokį pasirinkimą: norint siekti operos solistės karjeros, jos vyrui būtų tekę atsisakyti pareigų bažnyčioje, religinės tematikos kūrybos. „Vis dėlto aš įžvelgiu ir teigiamų dalykų: močiutė daugiau laiko skyrė šeimai, susilaukė penkių vaikų ir išugdė menininkų, kurie eina profesionalios muzikos keliu, yra žinomi“, – sako R. Beinaris. Obojininkas prisimena, kaip vaikystėje senelis veždavosi vaikus į kaimelius, kur pats bažnyčiose derindavo vargonus. Ten, akompanuojant seneliui, padainuodavusi ir močiutė, jos angeliško balso susikaupę klausydavosi net ir paprastai vietoje nenustygstantys vaikai.

Pranciškaus Beinario ir Danguolės Bereckaitės šeima užaugino penkis vaikus, trys iš jų – Arnoldas, Areta ir Danguolė – tapo profesionaliais muzikais.

Danguolė Beinarytė, R. Beinario teta, yra chorvedė, vargonininkė, Kauno technologijos universiteto akademinio choro „Jaunystė“ meno vadovė ir dirigentė bei Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokytoja metodininkė. Nenuilstančios chorvedės daugiau kaip 20 metų vadovaujama „Jaunystė“ 2014 m. buvo pripažinta geriausiu Lietuvos suaugusiųjų choru. Obojininkas R. Beinaris savo tetą vadina kūrėja iš didžiosios raidės. „Ji labiausiai tęsia senelio liniją ir yra paveldėjusi puikų močiutės balsą“, – teigia atlikėjas. D. Beinarytės dukra Marija taip pat studijuoja choro dirigavimą, taigi seka mamos pėdomis ir tęsia gausios muzikų šeimos tradiciją.

Birbynininkas Arnoldas Beinaris, R. Beinario dėdė ir krikštatėvis, yra atsidavęs pedagoginiam darbui. Griežimo lietuvių nacionaliniu instrumentu subtilybių Punsko ir Suvalkų muzikos mokyklose A. Beinaris moko ne tik tautiečius, bet ir jaunuosius Lenkijos muzikus. „Mano dėdės profesija labai svarbi visai Lietuvai. Birbynė yra išskirtinio tembro instrumentas, ir džiugu, kad dėdė jį puoselėja ir savo žiniomis dalinasi su kitais“, – sako R. Beinaris. Arnoldo Beinario žmona – muzikinio teatro solistė.

Roberto Beinario teta Areta Beinarytė – pianistė, Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytoja ir koncertmeisterė, taip pat Kauno muzikinio teatro koncertmeisterė. Visi trys jos vaikai labiau linkę į šokio meną (vyras – buvęs baleto artistas), nors dukra puikiai skambina fortepijonu. Anot R. Beinario, šios šeimos vaikai nepasirinko muzikos, bet kūrybingumo jiems anaiptol netrūksta.

Obojininko tėtis, vyriausias Pranciškaus Beinario sūnus, vienintelis nenuėjo muzikos keliu, bet labai gražiai dainuoja, labai myli muziką ir yra ne kartą yra sakęs, kad gailisi netapęs profesionalu, su baltu pavydu žvelgia į savo brolius ir seseris. Jo žmona, R. Beinario motina, taip pat nėra muzikė, tačiau muziką mėgsta. Jų šeimoje išaugo šeši vaikai, iš kurių penki – Robertas, Karolina, Klementina, Gertrūda ir Martynas – tapo muzikais.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė yra Kauno styginių kvarteto pirmasis smuikas, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytoja. „Ji puiki muzikantė, neretai ir mano scenos partnerė. Dažnai drauge atliekame žmonos Vaidos parašytą Koncertą smuikui, obojui ir kameriniam orkestrui“, – pasakoja R. Beinaris. Sesers dukra mokosi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, puikiai skambina fortepijonu, yra ne vieno konkurso laureatė.

Kitos dvi R. Beinario seserys – smuikininkė Klementina ir altininkė Gertrūda – Kauno simfoninio orkestro narės. Gertrūdos vyras taip pat altininkas, to paties orkestro muzikantas.

Jauniausias R. Beinario brolis Martynas – dainininkas (baritonas), šį pavasarį ketinantis baigti magistrantūros studijas VDU Muzikos akademijoje, prof. Vladimiro Prudnikovo klasėje. Savo žmona jis taip pat pasirinko muzikę, tebestudijuojančią pianistę. „Jis kūrybiškas žmogus, turi labai gražų balsą, tačiau ar bus klasikinės muzikos atlikėjas, ar pasuks populiariosios muzikos kryptimi, ar derins ir viena, ir kita, dar sunku pasakyti“, – mano R. Beinaris. Martynas aktyviai dalyvauja Kauno muzikiniame gyvenime, koncertuoja įvairiuose renginiuose, kuria dainas ir jų tekstus. Kaip populiariosios muzikos atlikėjas yra dalyvavęs įvairiuose projektuose, konkursuose. Daugelis jo sukurtų ir atliekamų dainų skamba radijo stočių programose.

Roberto Beinario gyvenimo partnerė – kompozitorė Vaida Beinarienė, su ja mokėsi toje pačioje mokyklos klasėje. V. Beinarienės šeimoje muzikų ne taip gausu kaip vyro šeimoje, tačiau mylėjusių muziką netrūko.

Kompozitorės seneliai, nors ir nebuvo profesionalūs muzikantai, buvo neabejingi muzikai. Būtent jų dėka V. Beinarienė ir tapo tuo, kuo šiandien džiaugiasi esanti, – kompozitore. Jos močiutė, medicinos sesuo, nuo pat vaikystės domėjosi muzika, o ypač gitara. Tačiau tėtis jai nupirko pianiną, todėl išmoko juo skambinti. V. Beinarienės mama baigė septynmetę muzikos mokyklą, bet paskui pasirinko inžinierės specialybę.

V. Beinarienė Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje devynerius metus mokėsi skambinti fortepijonu, paskui perėjo į teorijos skyrių, kur, šalia viso kito, lankė ir kompozicijos fakultatyvą pas Algirdą Brilių. Pagaliau kūrybinis polėkis nuvedė į gilesnes kompozicijos studijas, ir šiandien V. Beinarienė nė kiek nesigaili pasirinkusi ne muzikos teoriją, o kūrybą.

Kūrybinių inspiracijų kompozitorė sėmėsi ne tik iš savo pedagogų, bet ir iš vyro šeimos. „Man teko mokytis pas Roberto senelį. Sužinojau, kad jis rašo nuostabias lietuviškas mišias, daugybę bažnytinės, chorinės muzikos. Man buvo nepaprastai įdomu, todėl paprašiau Roberto, kad nusivestų pas senelį ir aš iš jo galėčiau pasisemti šiek tiek patirties. Buvau keletą kartų pas jį nuėjusi, ir tie susitikimai buvo nepaprastai įdomūs ir vertingi. Jis labai daug pasakojo, kaip kūrė, kokią harmoniją naudojo. Jo harmoniniai posūkiai, moduliacijos išskirtinės, savitos, o religinė muzika labai graži ir profesionali. Šią patirtį labai vertinu ir visada atsimenu. Visa tai vyko man studijuojant pas Julių Juzeliūną, o paskui sužinojau, kad jie su šiuo kompozitoriumi buvę geri draugai“, – pasakoja V. Beinarienė. Galutinai išbandyti save sakralinės muzikos srityje kompozitorę paskatino Danguolė Beinarytė, vyro teta. „Ji paprašė, kad jos chorui sukurčiau „Cantate Domino“. Paskui dar parašiau kompoziciją chorui „Ave Maris stella“, o šių dviejų kūrinių įkvėpta ėmiausi ir didesnio darbo – „Te Deum“ solistams, chorui ir orkestrui“, – prisimena V. Beinarienė.

Kompozitorė rašo įvairią muziką – orkestrinę, kamerinę, muziką vaikams. Bene visi šeimos nariai yra groję V. Beinarienės kūrinius – vyras Robertas dažnai atlieka puikiai instrumento galimybes atskleidžiančias kompozicijas obojui, jo sesuo Karolina yra griežusi smuikui skirtas partijas, o ir vaikams ne kartą yra tekę įkūnyti kūrybines mamos idėjas.

 

Muzikai neabejingi ir vaikai

Roberto ir Vaidos Beinarių šeimoje auga trys vaikai, ir kol kas visi ateityje save mato kaip profesionalius muzikus.

Vyriausioji dukra aštuoniolikmetė Gabrielė Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje nuo aštuonerių metų mokosi groti arfa, ketina stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją toliau studijuoti šio instrumento galimybių. Paklausta, kaip susidomėjo būtent arfa, Gabrielė prisimena kartu su tėvais viešėjusi Lione (Prancūzijoje) ir ten susižavėjusi šiuo instrumentu. Grįžę į Lietuvą tėvai nuvedė ją į muzikos mokyklą. „Tai įdomus, išskirtinis instrumentas, jo labai gražus skambesys“, – sako Gabrielė. Jaunoji atlikėja yra ne vieno konkurso laureatė, pasirodo muzikos mokyklos renginiuose, yra grojusi Vilniaus rotušėje, Nacionalinėje filharmonijoje, koncertuoja ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose.

Dvylikametė Brigita M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokosi groti fleita, lanko ir dainavimo fakultatyvą. Anot Roberto Beinario, dukra ne tik puikiai groja, bet ir labai gražiai dainuoja, sulaukia pagyrimų iš mokytojos. Paklausta, kuris dalykas labiau patinka, Brigita teigia, jog abi muzikinės veiklos džiugina vienodai, tad ateityje nuspręs, kuo norinti būti. Kaip fleitininkė yra laimėjusi ne vieną konkursą, o kaip dainininkė kviečiama pasirodyti mokyklos renginiuose.

Septynmetis sūnus Laurynas nuo rudens ruošiasi pradėti mokslus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, pučiamųjų instrumentų skyriuje. Paklaustas, kokiu instrumentu norėtų groti, Laurynas sakosi besidomintis obojumi ir gitara, tačiau norėtų tapti ir kompozitoriumi. R. Beinaris pasakoja, kad sūnui patinka klausytis seserų, grojančių arfa ir fleita, taip pat obojų pučiančio tėčio, vaikas labai kūrybingas, viskuo domisi, mėgsta lankyti koncertus. „Labai dažnai pats sėdasi prie fortepijono ir kuria. Yra net parašęs kūrinį mūsų šeimai, jį ketiname visi išmokti ir atlikti“, – pasakoja obojininkas.

Paklaustas apie kūrybą Laurynas atsako paprastai: „Groju, groju pianinu ir žiūriu, kad išėjo gera melodija ir reikia padaryti iš to kūrinį. Tada dar daugiau prikuriu, ir išeina didelis kūrinys“. Mažasis kompozitorius savo kūrinių jau yra atlikęs parengiamosios mokyklėlės baigimo šventėje. Visi Beinarių vaikai rudenį ketina dalyvauti šeimyninių ansamblių konkurse „Gaidų pynė“.

Muzikinius gabumus, anot V. Beinarienės, visi vaikai rodę nuo pat ankstyvos vaikystės. „Jie nuolat mus mato muzikuojančius, kuriančius, ir tai perima natūraliai. Vos metukų sulaukę jau bandydavo atkartoti melodijas. Mes nemanome, kad vaikai būtinai turi tapti muzikais, bet labai džiugu, jog tai vyksta natūraliai, jie patys to nori“, – sako Robertas ir Vaida Beinariai. Jie prisipažįsta, kad namuose nuolat skamba muzika, ir tai savitai nuspalvina šeimos buitį.

Nors visų šeimos narių dienotvarkė labai įtempta, jų tarpusavio bendravimas kupinas harmonijos. Artimas Beinarių draugas ir dažnas Roberto scenos partneris vargonininkas Virginijus Barkauskas sako: „Esu dėkingas likimui, kad suvedė mane su obojininku Robertu Beinariu. Palaipsniui teko susipažinti ir su visa harmoninga Beinarių šeima. Žaviuosi sutuoktinių tarpusavio supratimu ir pagarba vienas kitam, o juk abu savo srityse yra pasiekę viršūnes. Neabejoju, vienas iš kito semiasi ir idėjų. Idealios santarvės ir pastangų rezultatas – kryptingai auginami vaikai. Vaida ir Robertas – Lietuvos muzikinio gyvenimo pažibos ir išskirtinės asmenybės, ne tik kuriantys ir muzikuojantys, bet ir ugdantys jaunąją muzikų kartą.“

 

 

 

Beethovenui 250
Traviata