Robertas Šervenikas: „Visada sau keliu reikalavimą neiti tuo pačiu keliu“

2016 Nr. 5–6 (460–461), Jūratė Katinaitė

Robertas Šervenikas – iniciatyvus, produktyvus ir autoritetingas dirigentas, ypač vertinamas už aktyvią ir įvairialypę kūrybinę raišką – lietuvių kompozitorių stambių simfoninių veikalų premjeras, įtaigias ir brandžias šiuolaikinės bei klasikinės muzikos interpretacijas. R. Šervenikas – vienas ryškiausių savo kartos dirigentų Lietuvoje, už intensyvią kūrybinę veiklą 2005 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Sankt Peterburgo konservatorijoje jis baigė chorinį, operinį ir simfoninį dirigavimą, 1993 m. pradėjo diriguoti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrui, nuo 2008-ųjų yra LNOBT muzikos vadovas. Balandžio 1 dieną dirigentui sukako 50 metų.

 

– Turbūt iki 2008 metų, kai tapote LNOBT vyriausiuoju dirigentu, niekas, stebėdamas Jūsų koncertinę veiklą, negalėjo numanyti, kad būsite operos meno vadovas. Kokia Jūsų kaip menininko, dirigento tapatybė? Kokia yra JŪSŲ muzika?

– Sunkus klausimas. Solistas daugiau ar mažiau gali pats rinktis, ką labiau nori groti. O dirigentas, susijęs su tam tikra institucija, negali sakyti, kad nori diriguoti tik viena ar kita. Man, grįžusiam į Lietuvą po studijų Sankt Peterburge, pačios aplinkybės siūlė kūrinius, apie kuriuos aš net nesvajojau, ir kiekvieną kartą tai būdavo išbandymas.

Viskas prasidėjo nuo lietuvių autorių kūrinių, kuriuos, tik grįžusiam, teko diriguoti, bet tos muzikos aš beveik neišmaniau. Pirmas rimtas darbas buvo tuo metu 80-metį minėjusio Juliaus Juzeliūno autorinis koncertas. Nuo tada aš giliai, su susidomėjimu įsitraukiau į lietuvišką muziką. Nuolat sulaukdavau kompozitorių pasiūlymų diriguoti tiek senesnius, tiek naujus jų kūrinius, su jais užsimezgė ilgalaikė draugystė, kuo aš labai džiaugiuosi iki šiol. O kai ėmiau reikštis operos teatre, viskas prasidėjo ne nuo operos, o nuo Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“ premjeros, kurią buvau pakviestas diriguoti. Praėjo treji metai, gavau pasiūlymą diriguoti „Borisą Godunovą“ ir statant šį kūrinį buvau paskatintas tapti muzikos vadovu.

Operos teatre teko imtis ir klasikinio baleto, kurio anksčiau nebuvau dirigavęs. Dirigentui tai visai kita sritis negu operos spektakliai, klasikinis ir šiuolaikinis baletas yra labai skirtingi žanrai. O kalbant apie operas, jas statydamas dabar jaučiuosi kur kas geriau nei prieš dešimtį metų, labiau pasitikiu savimi. Anksčiau tiesiog neturėdavau galimybių statyti operos spektaklius, išskyrus koncertinius jų variantus.

– Ar svajodavote apie spektaklius?

– Žinoma. Viena iš mano svajonių buvo „Borisas Godunovas“. Kai sužinojau, kad mane vis dėlto kviečia jo diriguoti, labai apsidžiaugiau. Prieš tai teko diriguoti G. Puccini „Toskos“ spektaklį Katedros aikštėje, bet tai buvo dar 2004 m. Tada dalyvavo nuostabūs solistai, griežė Nacionalinis simfoninis orkestras.

– Kuo Jus įtraukė operos pasaulis? Žvelgiant labai paviršutiniškai, koncertų salėje prieš publiką stovintis dirigentas, jei nėra solisto, ir yra tas solistas, į kurį nukreiptos visų akys. Spektaklio metu visi žiūri į sceną, dėmesys skiriamas artistams, o dirigentas yra duobėje, jis nematomas.

– Nemanau, kad publikai pats svarbiausias dalykas yra matyti dirigentą. Nors man, kai ateinu į spektaklį ar koncertą, būna įdomu stebėti dirigentą, tačiau taip labiau profesinis interesas. Visiems dirigentams, taip pat ir man, rūpi rezultatas. Ar aš esu scenoje, ar orkestro ložėje, kur manęs niekas galbūt ir nemato, svarbu ne kaip aš atrodau, o ką darau stovėdamas prie pulto, kaip galiu paveikti muzikos kūrinio atlikimą – ar tai būtų simfonija, ar operos, ar baleto spektaklis. Tai, ką girdi publika, yra svarbiausia. Ar viską pavyksta padaryti, tai jau kitas klausimas.

Operos teatras mane įtraukė dėl to, kad yra parašyta tiek daug nuostabios muzikos, dirba tiek įdomių režisierių, tokia didžiulė solistų tembrų, balsų paletė. Tas pats spektaklis kartais būna visiškai kitoks, ir tuo teatras bus visuomet įdomus. Kiekvienas laikotarpis turi ne tik savo madas, bet ir savo labai talentingų dainininkų ir režisierių. Tas bendras kelių meno šakų atstovų darbas, muzikos, scenografijos, choreografijos sintezė sukuria naują, įdomų visumos paveikslą. Manau, kad dėl to teatras plačiai publikai yra labiau prieinamas, suprantamas ir mėgstamas negu koncertinė filharmonijos scena. Jeigu pažiūrėtume, kiek kartų galėtume pagroti tą pačią simfoninės muzikos programą ir kiek surinktume publikos, tai tikriausiai paaiškėtų, kad jos būtų gerokai mažiau nei spektakliuose.

– Operos teatras ir Vakarų, ir buvusių sovietinių šalių visuomenių dar dažnai tapatinamas su pramoga: reikia pasipuošti, per pertrauką galima išgerti šampano ar karšto šokolado. Turbūt ši socialinė pusė žmones žavi ne mažiau nei tai, kas vyksta scenoje. Kaip Jūs žvelgiate į šiuolaikinę publiką? Ar ji keičiasi?

– Sakyčiau, kad Rytų Europos (ir Lietuvos) ir Vakarų Europos publikos tradicijos skirtingos. Netgi Kauno ir Vilniaus publika, mano manymu, skiriasi. Žmonės skirtingai supranta spektaklį, manau, kad jaunimas, kuris eina į teatrą, supranta jį giliau, žinoma, jei tai motyvuotas jaunimas. Nors net ir klasės išvyka į teatrą vietoj pamokų duoda daug naudos – galbūt jaunuoliai, kurie iki tol nėra buvę operos teatre ir net nenorėjo į jį eiti, susidomės teatru ir pradės jame lankytis. Nebūtinai Vilniuje – gal Kaune, Berlyne ar Niujorke, tačiau jau bus padaryta pradžia, ir tai labai svarbu.

Dalis publikos į teatrą ateina savęs parodyti. Ir tai nėra blogai – kodėl kitiems nepažiūrėjus į gražiai pasipuošusius žmones? Dalis ateina pasiklausyti ar pažiūrėti savo mėgstamų operos ar baleto solistų. Interesai, manau, skirtingi, tačiau jei po premjeros kalbama, kad tai yra įdomu, publikos būna daug. Ir atvirkščiai – jei pasklinda gandas, kad buvo blogai arba visai nieko nešnekama, žmonės į teatrą nesiveržia.

Mūsų žmonės savo emocijas dažnai reiškia gana rezervuotai palyginti su Vakarų teatrais. Ten publika gerokai išraiškingiau žavisi arba neigia, nepriima, net nušvilpia nepatikusius, trypia kojomis ir ploja tiems solistams, orkestrui ar režisieriui, kurie labai patiko. Pas mus paprastai taip būna per premjerinius spektaklius, kada susirenka daugiau profesionalų ir jaunimo. Vilniuje publika po spektaklių dažnai atsistoja ir tuo nepaprastai stebina kviestinius solistus – Vakaruose tai yra išskirtinis dalykas. Sakyčiau, čia daugiau bandos jausmas – kažkas šalia atsistojo, tai kaip aš neatsistosiu, ką apie mane pagalvos?

Garsiame Holivudo filme „Graži moteris“ yra scena, kai Richardas Gereʹas vedasi Julią Roberts į operos teatrą ir sako, kad labai svarbu, jog pirmą sykį, kai nueini į teatrą, spektaklis patiktų, nes nuo to priklauso visas tolesnis to žmogaus santykis su opera.

– Visiškai pritariu.

– Koks buvo Jūsų pirmas kartas operos teatre?

– Neatsimenu. Tikriausiai tai buvo vaikiškas spektaklis, kai mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje.

– Kas pasiūlė stoti į šią mokyklą?

– Tiesiog iš mokyklos gavau kvietimą atvažiuoti ir pabandyti stoti. Lankiau Prienų muzikos mokyklą, grojau fortepijonu ir dalyvavau B. Dvariono tarptautiniame konkurse, po jo ir buvau pakviestas. Baigęs trečią klasę (man buvo 10 metų) su mama išvažiavau laikyti egzaminų. Einant pro operos teatrą mama paklausė: „Ar žinai, kas čia? Čia operos teatras“. Kaip tik tada teatras buvo neseniai persikraustęs į naują pastatą. Kai jau įstojau mokytis į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, rodos, pirmasis spektaklis, kurį pamačiau, buvo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Apsiprasti Vilniuje tokio amžiaus vaikui nebuvo lengva, pirmi metai man buvo labai sunkūs – niekur nesinorėjo eiti, tik namo. Paskui pripratau, ir kuo toliau, tuo daugiau „klimpau“ į rimtąją muziką.

– Jums didelis pasikeitimas buvo ir tai, kad reikėjo palikti Vilnių ir vykti studijuoti dirigavimo į tuometinį Leningradą. Ar Jums kas nors pasiūlė, ar pats susidomėjote?

– Man pasiūlė ten važiuoti. Žinojau, kad Leningrado dirigavimo mokykla buvo labai vertinama ir stipri, tad jokių dvejonių nekilo, visiškai nesigailiu, kad išvažiavau. Ten taip pat buvo įvairių išbandymų, nes po didelio miesto Vilniaus Leningradas atrodė milžiniškas.

– Kaip sekėsi studijos? Koks ten buvo psichologinis klimatas? Koks studentui buvo formuojamas dirigento įvaizdis?

– Turėjau labai gerus dėstytojus. Man nebuvo skiepijama mintis, kad dirigento orkestras turi bijoti. Jį turi gerbti, o gerbti žmogų galima tik tada, kai šis išmano, ką daro, žino, ko reikalauja. Reiklumas ir despotizmas – skirtingi dalykai. Nėra gerai, jeigu orkestras turi groti bijodamas – tai atima muzikavimo laisvę, varžo žmogų, jeigu orkestrantai jaučiasi įsitempę dėl to, kad gali neišpildyti dirigento lūkesčių. Galbūt kai kurie dirigentai yra griežti, nes toks jų charakteris. Jie mano, kad taip paprasčiau suvaldyti orkestrą, kad toks autoritarinis režimas bei baimės jausmo kėlimas lemia gerą rezultatą. Dirigentas turi būti autoritetas ir diktatorius ne smurtine prasme, jis turi gebėti įtikinti, kodėl bus daroma būtent taip. Tada atsiranda abipusė pagarba ir noras griežti taip, kaip buvo sutarta. Tai, ko gero, svarbiausia.

– Dar norėčiau Jūsų paklausti apie šiuolaikinę muziką. Per savo karjerą Lietuvoje, nuo 1993-iųjų, sukaupėte tokį bagažą, kad turbūt reikėtų keleto puslapių vien norint surašyti šiuolaikinės muzikos kūrinius, kuriuos esate dirigavęs. Atliekant klasikinį repertuarą tiek publika, tiek kritikai vertina dirigento interpretaciją, bet kai pristatoma nauja partitūra, gal net rankraštis, kurį dirigentas paima pirmas, tuomet nesakoma, kad dirigentas blogai padirigavo, o teigiama, kad muzika bloga. Turbūt premjeros atlikimas, pirmas dirigento prisilietimas prie kūrinio yra labai didelė bendraautorystė?  

– Priklauso nuo to, kaip pats kompozitorius leidžia tą bendraautorystę įgyvendinti ir kiek pati muzika tam suteikia erdvės. Kartais jos būna labai daug ir kompozitoriai pasitiki dirigentu, o kartais jie labai konkrečiai atsako į klausimus ir kontroliuoja atlikimą. Nežinau, kas geriau, bet man atrodo, kad kuo tiksliau autorius išreiškia, ko jis nori, tuo lengviau leistis į interpretavimo platumas. Jeigu su autoriumi bendrauji ne pirmą kartą, atlieki ne pirmą jo kūrinį, žinai, ko iš jo gali tikėtis. Jeigu anksčiau atliktą kūrinį diriguoji po dešimties metų, esi įgijęs jau kitokios patirties, todėl svarbu į jį pažvelgti naujai. Ne pirmą kartą diriguodamas bet kurį kūrinį visada sau keliu reikalavimą neiti tuo pačiu keliu, o atrasti ką nors nauja – tai, ko galbūt nebuvo pavykę atskleisti ar ko tada nepastebėjau.

Pirmas kūrinio atlikimas, jo gimimas yra didžiulė atsakomybė ir atlikėjams, ir dirigentui. Kartais blogas atlikimas gali pražudyti kūrinį, o geras – suteikti jam ilgą gyvenimą. Nemažai dabar populiarių kūrinių kadaise publikos buvo nušvilpti ir kritikos nurašyti. Ne visada kaltas kompozitorius ar dirigentas, kartais publika tuo metu nesuvokia ir nepriima kūrinio. Vėliau paaiškėja, kad tai šedevras.

– Dirigento darbų apimtys, diriguojamų muzikos stilių aprėptis didžiulė. Regis, krūviai sekinantys, tačiau Jūs įvairove džiaugiatės.

– Teatre diriguojant tiek operą, tiek baletą būna labai daug įdomių dalykų. Svarbiausia, kad darbas netaptų rutina, nieko nėra blogiau, kai nebesijaudini, viską žinai ir gali tik kitą pamokyti. Turi gyventi būtent tuo metu, kai stovi už dirigento pulto. Turi „organizuoti“ muzikos skambėjimą – ne dominuoti pats, o stengtis suvokti, kas užprogramuota kompozitoriaus ar kokio rezultato jis siekia kartu su režisieriumi ir ką tu pats nori pridėti. Kiekvienas profesionalas kūrinį įsivaizduoja savaip, tačiau dirigento priedermė suvienyti žmones bendram tikslui.

Aš labai džiaugiuosi, kad man tenka diriguoti tiek įvairios muzikos. Blaškymasis nebūtų gerai, bet jeigu tai yra iš anksto numatytų planų įgyvendinimas turint laiko pasiruošti, įsigilinti į būsimus spektaklius ar koncertus, tada nuostabu. Pažįstu nemažai kolegų, kurie aplinkybių yra verčiami diriguoti vien simfoninę muziką arba vien baletus.

Dažnai būna, kad teatre vieną vakarą tenka diriguoti operos spektaklį, kitą vakarą baletą, trečią – kitą operos spektaklį. Anksčiau atrodė, kad taip neįmanoma, bet dabar, kai jau turiu šiokios tokios patirties, kai jau atėjęs brandos laikas, manau kitaip. Nors dirigentui 50 metų net ne kelio vidurys. Šiame amžiuje kai kurie dalykai dar tik prasideda: įgyta patirtis leidžia žvelgti dar giliau ir įdomiau, be to, gyvendamas informacijos kupiname pasaulyje gali tiek daug sužinoti neišeidamas iš namų!

Svarbu, kad nemanytum, jog reikia groti ir dainuoti būtent taip, nes taip groja ir dainuoja visi. Būna, kuris nors iš didžiųjų dirigentų ar solistų atliko kūrinį taip, ir toliau prasideda kopijavimas. Kartais dėl to nukenčia kūrinio interpretacija, tai nėra įdomu. Nesakau, jog kiekvieną kūrinį būtinai reikia atlikti visai kitaip vien dėl to, kad save parodytum. Čia atskira tema, ypač turint galvoje šiuolaikinę teatro režisūrą. Dabar svarbu žūtbūt daryti kitaip, nei sugalvojo kompozitorius prieš 100 metų – taip, kaip atrodo aktualu šiandien. Bet ar tai turi ką nors bendra su muzikos tekstu, niekam nesvarbu. Man atrodo, nemažai režisierių mano, kad operą pastatyti lengva. Jie turi tiek visokių idėjų, tačiau neturi pagrindo, mokyklos – tai juk profesija. Turi mokėti skaityti bent jau klavyrą, atsispirti nuo muzikos, o ne nuo savo fantazijų, kilusių perskaičius libretą.

 

Parengta pagal LRT radijo laidą „Muzikos valanda“, vedė Jūratė Katinaitė

 

Traviata