Tarsi išpažintis

2016 Nr. 5–6 (460–461), Lina Žilinskaitė

Aleksandros Žvirblytės rečitalis

 

Ar visada artistas pateikia programą, kurioje nori atskleisti savo pasaulio suvokimą, giliai širdyje jaučiamą laimę, meilę, nusivylimą, viltį, troškimus?

Balandžio 28-osios vakarą Taikomosios dailės muziejuje pianistė Aleksandra Žvirblytė klausytojus panardino į subtiliausių jausmų gelmę, visus privertė pamiršti laiką ir kartu išgyventi didžiųjų kompozitorių išpažintį.

Pianistė taip apibūdina kelią iki vakaro idėjos: „Šiame audiovizualiniame projekte norėjau atskleisti trijų skirtingų tautybių menininkų – M. K. Čiurlionio, K. Sczymanovskio ir A. Skriabino – bendras kosmines, simbolistines idėjas. Čiurlionis mane lydi visą gyvenimą: baigiau Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, nuo šešiolikos metų nepraleidau nė vieno jo vardu pavadinto konkurso – dalyvavau pati, vėliau mano mokiniai, organizuoju tarptautinį Čiurlionio muzikos festivalį. Vis labiau gilindamasi į jo kūrybą, žaviuosi gebėjimu trumpame kūrinyje perteikti tiek daug svarbios informacijos, kurti epochą pralenkiančias fantastiškas idėjas.

Skriabiną pamilau būdama aštuoniolikos metų. Grojau ir svaigau nuo harmonijų, kosminių, ekstazinių būsenų. Jau gerokai vėliau skambinau šio kompozitoriaus opusus N. Rericho muziejuje Maskvoje. Tuomet kilo mintis Skriabino muziką sujungti su Rericho paveikslais.

Praėjusią vasarą paėmiau lenkų kompozitoriaus K. Sczymanovskio kūrinių rinkinį. Kuo toliau grojau, tuo aiškiau suvokiau, kad viename koncerte noriu sugretinti šiuos tris autorius, artimus vienas kitam ir drauge visai skirtingus. Paskui supratau, kad turi skambėti ir Chopinas, vienas mėgstamiausių mano autorių, vienaip ar kitaip paveikęs visų minėtų kompozitorių kūrybą. Kadaise mano profesorius Levas Vlasenka yra pasakęs: „Grojamą kūrinį reikia įsimylėti, kitaip nieko nebus.“

Praėjusį rudenį Čiurlionio festivaliui Vilniuje parengėme baleto kompoziciją „Karalių pasaka“ – Čiurlionio muzikos, šokio ir Kornelijaus Jaroševičiaus sukurtų vaizdo projekcijų junginį. Taip prasidėjo bendradarbiavimas su šiuo jaunu talentingu menininku, pianistu, baigusiu M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o dabar studijuojančiu vaizdo režisūrą LMTA. Kornelijaus projekcijų šiam koncertui pagrindas – Čiurlionio ir Rericho paveikslai, jungiami su filmuota medžiaga bei kitų dailininkų darbais.“

Taikomojo dailės muziejaus salė, gobelenai, puiki akustika, A. Žvirblytės meistriškumas ir K. Jaroševičiaus vizualizacijos sukūrė nuostabią atmosferą. Buvo akivaizdu, kad pianistė turi aiškią koncepciją, nuostabiai jaučia kūrinio visumą, jo architektoniką. Kartu žavėjo čia pat gimstanti nuotaika, emocija – muzikė turi įgimtą improvizatorės talentą. Gerai žinomi M. K. Čiurlionio preliudai skambėjo paslaptingai, vietomis mistiškai, atskleisdami kompozitoriaus lyriko pradą. Prie Čiurlionio pjesių puikiai derėjo K. Sczymanowskio preliudai.

Nepamenu, kada Lietuvos koncertinėje estradoje paskutinį kartą skambėjo visi 24 A. Skriabino preliudai, op. 11, jo 5-oji sonata. Tai buvo švelnaus ilgesio ir ugningo proveržio kupina muzika, sonatoje svaiginančias nuotaikas keitė viską užliejanti kosminė energija.

Elegantiškas, spindintis F. Chopino valsų ir polonezo atlikimas atskleidė pianistės neeilinę genijaus muzikos pajautą.

Koncerto pabaigoje klausytojų pilna salė dėkojo artistei atsistojusi. Bisui paskambinta F. Chopino Mazurka a-moll, op.17, ne vieną sujaudino iki ašarų.

Tikiu, kad toks įdomus rečitalis pradžiugins ir kitų Lietuvos bei užsienio miestų klausytojus.

 

Traviata