Tolstantis, bet nepamirštas

2016 Nr. 5–6 (460–461), Vaclovas Juodpusis

Nepasakysiu nieko nauja – visi tolstame į praeitį. Tik apie tai dažniausiai negalvojame. Tačiau ir toldami turime palikti pėdsaką savo veiklos srityje – ryškų ar ne taip pastebimą, nes daug kas išblėsta metų tėkmėje. Šiandien, kai Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejus švenčia 90-metį, galime žvilgterėti į gilesnius turtingus, metai iš metų kaupiamus fondus, mūsų kultūros lobius.

Europos operos dienos išvakarėse, gegužės 5 d., Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus buvo pakvietęs į popietę, skirtą Lietuvos scenos meistrui profesoriui Jonui Stasiūnui atminti. Artėja ir dainininko gimimo šimtmetis (1919–1987), tad šia proga tiktų šiokie tokie pamąstymai apie Joną Stasiūną, nors jo įspūdingos kūrybinės veiklos metų neįmanoma aprėpti trumpu žodeliu. O kalbėti ilgai taip pat būtų gal ne vieta, nes jis vertas solidžių įvertinimų, juk ir pats buvo solidus kūrėjas – operos solistas, dainavimo pedagogas, visuomenininkas, gebėjo puikiai eiliuoti (pagal jo eiles kompozitorius Jonas Dambrauskas sukūrė solinę dainą „Dunda, dūzgia vieškelėliai“). Ne vienam savo bendraamžiui ar kolegai jis yra pažėręs ne vieną ketureilį. O tai liudija, kad jo būta jautraus menininko, savo išgyvenimus mokėjusio reikšti poetine dvasia, jautraus žmogaus, gebėjusio pajusti kolegos išgyvenimus, pagalbos poreikį. Daug metų bendravęs su buvusiais jo bendradarbiais, nepajutau priešiško nusiteikimo. Atvirkščiai, girdėjau tik puikius žodžius, kad jis bet kuria kaina stengdavosi padėti kiekvienam. Nenuostabu, nes jis buvo tikras aukštaitis ir aristokratas.

Daug ką lėmė galinga Jono Stasiūno išvaizda, talkinusi kuriant scenoje kunigaikščius, jų ir šiandien, nors artisto jau daug metų nebėra tarp mūsų, negali užmiršti. Jis tebešvyti mums savo talentu.

Mano dėmesį nebe vienus metus traukia Jono Stasiūno nuotraukos, liudijančios jo nepaprastai turtingą muzikinį gyvenimą. Kada žmogaus nebėra, nuotraukos bene geriausiai primena jį buvus. Jonas Stasiūnas buvo fotografuojamas ne tik gyvenimo situacijose, bet ir vaidmenyse, kurių sukūrė per 50. Įdomiausia tai, kad jis pats sekė savo gyvenimo vingius ir juos įamžindavo. Nežinau, ar yra kitas mūsų šalies operos solistas, kuris taip, sakyčiau, pedantiškai būtų fiksavęs savo sukurtus vaidmenis. Tam jis ryžosi dar savo kūrybinio kelio pradžioje, 1942 metų vasario 15 dieną, kai Kaune padainavo Hercogą Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“. Ir jau tų pačių metų rugsėjį sužibėjo jo sukurtas Silvio R. Leoncavallo operoje „Pajacai“, metų pabaigoje jis jau buvo Tėvas E. Humperdincko operoje „Jonukas ir Gretutė“...

Vartant dienoraštį, pamatai visą Jono Stasiūno kūrybinio gyvenimo tėkmę, kuri truko iki 1984-ųjų, kai jo ranka įrašyta: „1984 m. balandžio mėn. 13 d. atsisveikinimo su teatru spektaklis.“ Ir tai buvo 108-as kartas, kai jis dainavo Margirį V. Klovos operoje „Pilėnai“, nors 1985 m. rugsėjo 14 d. įrašytas dar vienas Margiris, partija, kurią dainavo beveik 30 metų.

Matyt, sustabdęs įtempto darbo karuselę, J. Stasiūnas surašė ne tik sukurtus vaidmenis, bet ir prisiminė, kad 1939 m., mokydamas Panevėžio gimnazijoje, dalyvavo statomoje S. Džonso (Jones) operetėje „Geiša“, kurioje atliko solinį Kuninghamo vaidmenį, taip pat pažymėjo, kad iki pasirodymų operos spektakliuose nuo 1941 m. dainavo operetėse – tai buvo F. Leháro „Linksmoji našlė“ ir „Grafas Liuksemburgas“, F. von Suppé „Lengvoji kavalerija“ ir Ch. Lecocqo „Širdis ir ranka“. Štai tie pasirodymai operetėse ir subrandino jį operos scenai, kuriai liko ištikimas visą savo gyvenimą, o mes be J. Stasiūno šiandien neįsivaizduojame Lietuvos operos kelio.

Dažnai perverčiu ne vieną šimtą J. Stasiūno nuotraukų, kuriose jis užfiksuotas su kolegomis, spektaklių kūrėjais. Bet liūdna, kad dažniausiai nerandi užrašo, kas ten užfiksuota, kokiais metais. Tada ir prasideda ilgiausios paieškos. Norėčiau paraginti visus, kad nepaliktume nė vienos nuotraukos be užrašo, žinoma, jei pažįstame, kas ten yra. Tai pravers ateičiai – kas paims tokią nuotrauką, ji prabils visai kitaip, palengvins menotyrininkų darbą.

Kadaise telefonu kalbėjausi su dirigentu Isajumi Altermanu, gyvenusiu Kišiniove, jis maloniai prisiminė vilnietiškąjį savo gyvenimo etapą, prisiminė „Pilėnus“ ir jų Margirį, kurį sukūrė J. Stasiūnas. Juk tai ir dabar tebėra vienas ryškiausių lietuviškos operos kelio etapų. Gaila, kad LNOB teatras neberodo dėmesio Lietuvos istorijai, nebesulaukiame naujų darbų. O J. Stasiūnas savo kūrybinės veiklos metais dalyvavo beveik visose lietuvių kompozitorių J. Karnavičiaus, B. Dvariono, A. Račiūno, V. Klovos operose, nors neretai tie kūriniai sulaukdavo įvairiausios vertintojų reakcijos, kuri dabar neretai nutylima. Sovietiniams ideologams užkliūdavo Lietuvos istorija, kunigaikščiai, Žalgirio mūšio įvykių minėjimai. Ir dar scenoje! Tai skaitome netgi Lietuvos patrioto, skauto, muzikologo Vytauto Venckaus, matyt, cenzūruotame rašinyje: „V. Klova rašo naują operą „Žalgiris“... Ir keisčiausia, kad dabar, kai tarybiniai žmonės – mūsų bendraminčiai – atlieka nematytus taikaus darbo žygdarbius, kai respublikoje kyla tokie septynmečio gigantai, kaip VRES, mes įkvėpimo ieškome už stiprių Marjenburgo pilies sienų ar Žalgirio kautynių laukuose, galvodami, kokią muzikinę charakteristiką duoti magistrui Ulrichui fon Jungingenui!...“ O šioje V. Klovos operoje J. Stasiūnas sukūrė Magistro partiją, operoje „Ave vita“ – Juodąjį poną, A. Račiūno operoje „Marytė“ – Sakalą, B. Dvariono „Dalioje“ – Radvilą, J. Karnavičiaus „Gražinoje“ – Rimvydą ir t. t. Tie vaidmenys puošia mūsų muzikos istoriją. Galima nusilenkti ir televizijos režisierei Julijai Adamkevičienei, kuri mūsų operos solistus visada stengdavosi parodyti televizijos ekrane. Jos rūpesčiu Trakų pilyje buvo nufilmuoti fragmentai iš V. Klovos operos „Pilėnai“ su J. Stasiūnu-Margiriu.

Muziejuje surengtoje popietėje (ją vedė prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė) dalyvavo ir LMTA docentė, tarptautinių konkursų laureatė Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė. Ji atvėrė archyvus, komentavo sukurtų herojų, šeimynines nuotraukas, iš filmuotų operų fragmentų ir garso juostelių skambėjo Jono Stasiūno balsas. Tarsi pratęsdamos J. Stasiūno gyvenimo giją, dainavo dukros paruoštos LMTA studentės E. Girčytė, V. Datenytė, A. Buškevičiūtė, P. Glušniova, V. Dunauskaitė, akompanavo pianistė N. Baranauskaitė. Dainavo ir pati Aušra, sujaudinusi gausiai susirinkusią publiką, dainininko jaunystės miesto Panevėžio atstovus.

 

Beethovenui 250
Traviata