AISVA. „Aisva mudu abudu“

2016 Nr. 3–4 (458–459), Algirdas Klova

Turime daug puikių muzikantų, kurių visada malonu klausytis, dar maloniau – kartu pagroti. Tačiau dauguma jų sukasi savo planetose, kuria labirintus ir ieško kelių, kaip iš jų išeiti. Nedažnas pasuka į tradicinės muzikinės kultūros aruodus, todėl virš mūsų miškų ir ežerų nesuskambo „Pesniary“, „Kobza“, „Skaldowie“ ar panašūs modernios liaudies dainos pranašai, nors visi, nuo „Nerijos“ ir „Estradinių melodijų“, bandė prie jos prisiliesti. Gal kaltas genetinis kodas, kad vis esame paskutiniai arba prie galo, todėl nuolat bandome pasivyti ir (mintyse) pralenkti visus, ką tik išgirstame.

Rimtesnį požiūrį yra parodę „Atalyja“, „Žalvarinis“, D. Steponavičienė, L. Rimša, A. Klova, P. Vyšniauskas, D. Pulauskas, S. Sasnauskas, dar – S. Petreikis, „Kitava“ (iš dalies „Jonis“, „Sadūnai“, nors jie savo repertuarą grindžia labiau autorinės dainos komponavimo principais), savo santykį su liaudies melodija išreikšdami ne vienkartiniuose kūriniuose, bet brandindami programas, ciklus ir gebėdami iš paprastutės melodijos išspausti gražiausias spalvas ir harmonijas. Kiekvienas toks bandymas (daugiau ar mažiau pavykęs) yra įdomus ir laukiamas. Tuo labiau jeigu tokios kūrybinės „kančios“ įgauna laikmenos formą ir suskamba kur nors už nacionalinio didmiesčio ribų. O gal kaip tik ten žmonės ne taip skuba ir turi daugiau laiko daryti tai, kas jiems įdomu? Kalbu apie metų pradžioje savo leidėjus suradusią Jonavos modernaus folkloro grupę „Aisva“ ir jų kompaktinę plokštelę „Aisva mudu abudu“.

Stengsiuosi būti nešališkas, nors pačiam teko prisidėti, kad albumas išvystų pasaulio šviesą. Vis dėlto tai buvo daugiau techninis darbas, leidybinės etikos ir procedūrų tvarkymas, visiškai nesusijęs su repertuaru ir interpretacijomis, todėl apie tai ir nekalbėsiu.

Titulinė albumo daina. Atrodo, ką gali išspausti iš 2 taktų besikartojančio motyvo, tačiau aktyvaus ritmo fone gana sodrius ir nuolat pasipildančius balsus pranašaujantis lamzdelis, smuiko improvizacija akordeono solo fone, gitaros „inkliuzai“ ir tembriškai bei metodiškai iki kanono manipuliuojantys vokalistai pasiekia gamtos balsų prisodrintą kadenciją, po kurios dar tikrai nesinori iš grotuvo išimti diskelio. Nesu elektronikos gerbėjas, visada prioritetą teikiau akustikai, bet šiuo atveju, manau, būtent elektronika nuspalvina natūralų tautinį minimalizmą. Kitos dainos kuriamos harmoninių-ritminių rifų pagrindu, išplėtotais instrumentiniais peizažais, vokalinių partijų gausa („Aukšti kalneliai“, „Ant tėvelia didžia dvara“, „Oi, lunkela“, „Per girią girelę“ – stilistiškai varijuojamu vokalo improvizavimu).

Kiek kitokia adventinė „Leliumoj“. Imponuoja drąsus vokalo dėliojimas, kuriamas ne tik sodriomis aranžuotojo R. Laurušonio vizijomis, bet ir subtiliu programavimo (S. Varslauskas) supratimu bei dainininkų galimybėmis (G. Jurkevičienė, R. Laimikienė, A. Noreikaitė, R. Jankauskas, R. Mykolaitis).

Gana spalvingomis ir jaukiomis nuotaikomis kvėpuoja „Gardus alutis“ bei „Sėjau rūtelių“, kur arpedžiuojantys styginiai, permušami gitarų pasažų, ne tik neatsibosta, bet ir akordeono vis „sutaikomi“ tarytum imituoja nesibaigiantį vaišių konfliktą – kai šeimininkai svečius nori išprašyti, o svečiai nori pasilikti. Svarbu, kad instrumentika nenustelbia dainos, neatima iš jos prigimtinės teisės būti savarankiškai ir nepriklausomai. Saksofono monologas (J. Česnovič) sutartinėje „Ailiom susėdom“ nė kiek nevaržo dainininkų, jie tarytum mėgaujasi sutartinės ritminiais-melodiniais modeliais, narstydami juos kaip įmanydami.

„Dijūta kolnali“ – subtilesnė, kupina antifoninio dainavimo charakteristikų, pereinanti į choralo atmainą. Panašiai sukomponuota ir vienintelė albumo autorinė sutartinė „Žydėkit, bijūnai“ (R. Laurušonio muzika, P. Vaičiūno žodžiai), ji visiškai neiškrinta iš konteksto.

Albumo vertę didina ir tarmių išlaikymas, natūralių, kartais liaudiškai neintonuotų, bet ausų nedraskančių akustinių instrumentų derinimas su efektais ir atlikėjų ekspresija. Nors albumo kompozicijos įrašytos prieš keletą metų ir „Aisvaper tą laiką jau laimėjo ne vieną svarbų tarptautinį konkursą, neabejotinas laimėjimas klausytojams – jį išklausyti ir išgirsti!  

 

 

Beethovenui 250
Traviata