Atrodė, kad jis gyveno ne Vilniuje, o Šiauliuose...

2016 Nr. 3–4 (458–459), Nijolė Prascevičienė

Sėdžiu prie balto popieriaus lapo... LRT transliuoja koncertą: diriguoja Maestro, skamba Mozarto muzika... Ir taip skauda, taip sunku. Ir, atrodo, bėgant laikui bus vis skaudžiau. Nes vis labiau trūks to šilto žvilgsnio, palaikymo, nuoširdaus bendravimo, didžiavimosi gimtojo miesto menininkais.

Mes bendravome labai ilgai – nuo mano mokslų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje iki paskutinių Sauliaus Sondeckio gyvenimo dienų. Ir visada mums bendraujant atrodydavo, kad jam esu pati svarbiausia: rūpėjo mano darbas, asmeninis gyvenimas, pasiekimai.

Susitikdavome dažniausiai Sauliaus ir Silvijos Sondeckių namuose Vilniuje. Ir kalbėdavomės. Labai daug – visuomet profesoriui rūpėjo viskas. Jam būdavo įdomu, koks naujasis miesto meras, kas vadovauja kultūros skyriui, ar miesto vadovai vertina muzikos mokyklas, ar kas nebando kaip nors pakenkti muzikams, nes ši tema buvo šventas dalykas. Labai jaudindavosi, kad visur taupoma vaikų sąskaita. Vis man pasakodavo, kiek vaikų orkestrų yra Suomijoje, koks aukštas pragyvenimo lygis Japonijoje. Ir tai dėl to, kad rūpinamasi visuomenės išsilavinimu, o kad tokia visuomenė būtų, muzikos mokoma nuo gimimo. Nuolat pabrėždavo, kad Lietuva turi unikalią muzikos mokymo sistemą, kurios jau pavydi kitos šalys, ir kad bendromis pastangomis turime ją išlaikyti. Nors požiūris ir finansavimas nėra toks, koks turėtų būti.

Sondeckis kalbėdavo labai emocingai. Tuomet jausdavau pareigą švelninti pokalbį (nerimaudavau dėl Maestro sveikatos) ir pradėdavau pasakoti, kur buvome su mokiniais išvykę, kur koncertavome, kokiuose svarbiuose tarptautiniuose konkursuose laimėjome atstovaudami Lietuvai. Matydavau, koks būdavo laimingas ir išdidus, kad jaunieji smuikininkai, apie kuriuos pasakoju, kaip ir jis – šiauliečiai. O kai vykdavo koncertai Vilniaus filharmonijoje, rotušėje ar S. Vainiūno namuose su įvairiausiais orkestrais ir dirigentais, visuomet tarp brangiausių klausytojų būdavo prof. Saulius Sondeckis. Ne kartą mano ugdomiems mažiesiems smuikininkams teko laimė groti diriguojant Maestro.

Patys šilčiausi prisiminimai apie Sauliaus Sondeckio bendravimą su vaikais. Jis su nuostaba žavėdavosi mažųjų noru smuikuoti, akutėse spindinčia meile muzikai. Mielai pasakodavo mažiesiems apie savo vaikystę: kaip mėgo žaisti krepšinį (ir šelmiškai laukdavo reakcijos – ar kas pritars, kad tai smagiau nei muzikuoti), kaip klausydavosi muzikos per radiją, vaidindavo ir koncertuodavo. Nepamiršdavo ir rimtai patarti, kad reikia daug ir kantriai dirbti, kad vien noro ir talento neužtenka – turi būti rimto kasdieninio darbo sistema. Po tokio pokalbio mano mokinukas Agnius taip ir pradėjo elgtis: rytais prieš pamokas pagroja, po pamokų – taip pat, ir dar vakare prieš miegą paima smuiką, nes taip sakė profesorius. Na, o profesorius vis nepamiršdavo manęs paklausti: o kaipgi sekasi Agniukui?

Ir šiandien stebiuosi, kad daugybę metų bendraudamas su mano mokiniais profesorius žinojo visų jų vardus, nepamiršdavo pasiteirauti, kaip kuriam sekasi. Pažinojo ir mokinių tėvelius, nes ir jie stengdavosi jam atiduoti visą šilumą ir meilę.

Kartu su profesoriumi įgyvendinome daugybę projektų, kuriais pagrįstai galime didžiuotis. Seminarai „Skambančios stygos“ – stovykla, kurioje vaikai ne tik poilsiaudavo, bet ir grodavo, mokydavosi ir, diriguojant pačiam profesoriui, atlikdavo sudėtingas programas. Dažnai tose mūsų stovyklose dalyvaudavo S. Sondeckio bičiulis, garsus smuikininkas ir pedagogas profesorius Zakharas Bronas – neįkainojamos jo pamokos ir koncertai šiauliečiams. Atvykdavo į seminarus ne tik smuikininkai, bet ir kitų specialybių muzikos mokytojai iš visos Lietuvos ir Latvijos. Kiek įdomių pokalbių, diskusijų vykdavo su profesoriais, kaip nuoširdžiai Maestro mokė mokytojus mylėti savo profesiją, mylėti Lietuvą ir... muziką. Jis kalbėdavo žaismingai, su humoru, pripasakodavo tikrų tikriausių nutikimų iš savo paties ir savo bičiulių žymių muzikų gyvenimo. Tai būdavo taip įdomu, kad visi užmiršdavome laiką – pokalbiai užtrukdavo iki vėlyvo vakaro.

Profesoriaus muzikinėje karjeroje buvo ir labai skaudžių išgyvenimų. Ir apie tai kalbėdavomės. Apie draugų ir kolegų išdavystes. Žinau, kiek patyrė netiesos, nedėkingumo, kaip jautriai tai išgyvendavo.

Džiaugiuosi, kad labai sunkiai, bet vis dėlto pavyko prikalbinti profesorių leisti jo vardu pavadinti tarptautinį smuikininkų konkursą Šiauliuose. Pirmasis surengtas 2003 m. Paskutinis – IV tarptautinis Sauliaus Sondeckio smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkursas – įvyko prieš trejus metus. Jubiliejinis, penktasis, konkursas numatytas 2017 metais. Tik, deja, jau be brangaus mokytojo gyvo žodžio... Laimei, liko ranka rašyti palinkėjimai mažiesiems ankstesnių konkursų dalyviams: „Linkiu visiems dalyviams geriausios sėkmės gražiai pagroti taip, kaip sugebate geriausiai! O pergalė gali nusišypsoti kiekvienam. Neabejoju, sutikę rimtus varžovus tapsite ir gerais draugais, kartu patirdami mylimos muzikos ir varžybų jaudulio suteikiamą džiaugsmą.“

Smagu, kad kiekvieną rytą pro gimnazijos langus sklinda muzika, jos garsai pripildo praeivių širdis ir, pakėlę akis, išdidžiai galime perskaityti: Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija. Na, o mažieji sondeckiukai su džiaugsmu groja profesoriaus dovanotu relikviniu fortepijonu.

Tai labai maža dalelė prisiminimų. Visi jie susiję su mokiniais, koncertais, bendrais projektais, kurių būta tiek daug, kad net atrodo, jog Saulius Sondeckis gyveno ne Vilniuje, o Šiauliuose...

Tikrai žinau, kad visos Lietuvos mokytojai ilgisi tų laikų, kai profesorius prieš dainų šventes atvažiuodavo vos ne į kiekvieną mokyklą, rūpindavosi, kaip sekasi įveikti programas.

Gera, kad likimas padovanojo ilgus metus būti šalia.

Beethovenui 250
Traviata