Didis Žmogus, Mokytojas, Muzikas...

2016 Nr. 3–4 (458–459), Birutė Janonienė

Profesorių Saulių Sondeckį pirmąkart pamačiau apie 1980-osius metus, kai buvau tuometinės konservatorijos studentė, būsimoji chorvedė. Mačiau jį konservatorijos koridoriuose supamą studentų ir kolegų, prie dirigento pulto, koncertuose. Net nedrįsdavau galvoti, kad kada nors teks su profesoriumi bendrauti, kalbėtis apie muziką, vaikų bei studentų muzikinį auklėjimą, švęsti gimtadienius, juokauti...

Jau daugiau kaip trisdešimt metų dirbu Šiaulių universitete, esu Muzikos pedagogikos katedros vedėja, mišraus choro „Studium“ vadovė. Katedroje yra ypatinga ­– Jackaus ir Sauliaus Sondeckių ­– auditorija, kuri buvo įrengta 1998 m. Tačiau su Maestro pradėjome bendrauti ne universitete – mus suvedė mano dukra Augustė (gimė ji tais pačiais 1998 m. Atsitiktinumas?),  kuri, būdama vos ketverių, pradėjo mokytis griežti smuiku.

2002 m. rugsėjį mano dukra Augustė Emilija Janonytė pradėjo lankyti Šiaulių 1-ąją muzikos mokyklą, mokyt. ekspertės Nijolės Prascevičienės smuiko klasę. O vos po kelių savaičių prof. S. Sondeckis šventė gimtadienį, ir  mokytoja  Nijolė suorganizavo pasveikinimą – Šiaulių dramos teatre smuikininkų ansamblis kartu su mažaisiais grojo „Arkliukus“... Po koncerto visi vaikučiai, profesorius, mokytojos fotografavosi ir atrodė, kad tokios akimirkos daugiau niekada nepasikartos... Ačiū Likimui, tai buvo tik pradžia.

Po I S. Sondeckio jaunųjų smuikininkų konkurso 2003 m. dukra (tuomet jai buvo 5-eri) tvirtai apsisprendė pasirinkti smuikininkės profesiją ir ryžtingai jos siekia.

Nuo to laiko retsykiais tekdavo susitikti ir koncertuose, kuriuose Maestro diriguodavo Augustės solo pasirodymams, ir įvairiose šventėse Šiauliuose bei Vilniuje.

Kažkaip ypatingai profesorius mokėjo mylėti vaikus, sudominti juos savo pasakojimais, muzikinėmis istorijomis... Gražu būdavo matyti, kaip vienodai pagarbiai bendrauja ir su vaikučiais, ir su jų tėveliais. Visada pabrėždavo, kad be ypatingos tėvų priežiūros vaikas muzikantu netaps, kad vien mokytojams tokios atsakomybės užkrauti negalima. Juokaudavo, kad groti turi norėti ne tik vaikas, bet ir tėveliai (ypač mamytės), seneliai...

Šiauliuose vykdavę tarptautiniai S. Sondeckio smuikininkų konkursai išsiskirdavo ypatinga atmosfera. Profesorius, vertinimo komisijos pirmininkas, apdovanodamas konkursantus ir pagirdavo, ir išsakydavo pastabas, patardavo, kaip reikėtų tobulinti grojimą. Visada nuoširdžiai džiaugdavosi vaikų pasiekimais, klausdavo, ką groja, kur koncertuoja, ką mąsto apie ateitį.

Labai didelį įspūdį palikdavo S. Sondeckio gimtadieniai, nes mokytoja N. Prascevičienė suorganizuodavo kelionę į Vilnių, pas profesorių į namus. Važiuodavome ir tėveliai, ir vaikai. Visuomet gėlės, atvirukai, vaikučių piešiniai, koncertas, fotosesija ir nuoširdus Sauliaus ir Silvijos Sondeckių bendravimas, paruoštos vaišės, ekskursija po namus... Atrodydavo, kad esame patys laukiamiausi svečiai... O juk ta diena solenizantui būdavo labai užimta –  susitikimai  su draugais, artimaisiais, galbūt žiniasklaida, koncertai.

Šis nepaprastos erudicijos, kultūros, begalinės atsakomybės, pareigingumo žmogus buvo ir labai paprastas. Kai Augustė 2009 m. šventė 11-ąjį gimtadienį, prof. S. Sondeckis buvo atvykęs į Šiaulius  repetuoti su berniukų choru „Dagilėlis“. Tą dieną ir Augustė turėjo repeticiją su profesoriumi. Namie paruošėme kuklias gimtadienio vaišes, klausiam mokytojos N. Prascevičienės – gal  ir S. Sondeckis užsuktų? Ir štai po repeticijos jau visi trys pas mus... Profesorius – iškilus menininkas, garbingas žmogus, o Augustė jam tik šmaukšt ir uždeda  gimtadieninę vaikišką kepuraitę... O Maestro juokiasi, valgo naminius čeburėkus, mandagiai giria, pasakoja visokiausius nutikimus, muzikines istorijas... Žiūrim dabar tas nuotraukas... Nepakartojamos akimirkos...

Paskutinį kartą prof. S. Sondeckį ir prof. Silviją Sondeckienę matėme 2015 m. balandžio 10 d. S. Vainiūno namuose surengtame Augustės rečitalyje (jau antri metai ji mokosi Mančesterio (Didžioji Britanija) Chethamo menų mokykloje). Po pasirodymo, kaip visada S. Vainiūno namuose, vyko malonus bendravimas su svečiais, klausytojais. Profesorius S. Sondeckis pasidžiaugė Augustės pasiekimais, brandžiu, technišku grojimu bei muzikalumu... Man pasakė, kad jau viskas, mano misija kaip mamos, prižiūrėtojos, mokytojos bei patarėjos atlikta, dabar reikia leisti  Augustei eiti savo pasirinktu keliu ir kad jis esąs ramus dėl jos ateities. Bet perspėjo: dažnai gyvenime neužtenka vien talento ir darbo, reikia ir sėkmės, svarbu atsirasti laiku ir vietoje, o tada likimas galbūt padovanos tau ypatingą dovaną... Taip, jis teisus, mes, pažindami Maestro, atsidūrėme laiku ir vietoje.

Kiek aš iš jo išmokau! Visa tai dabar galiu perteikti savo studentams.

Mūsų šeimai ypatinga likimo dovana buvo pažintis su nuostabiu Žmogumi, Mokytoju, Muziku.

 

Beethovenui 250
Traviata