Išėjo didis muzikas

2016 Nr. 3–4 (458–459), Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Sauliaus Sondeckio dėka Lietuvos vardą sužinojo platusis pasaulis, o mes pažinome pasaulio didžiuosius. Storiausios knygos reikėtų vien tam, kad aprašytume visas Lietuvos kamerinio orkestro gastroles ir S. Sondeckio diriguotus koncertus, išvardytume orkestrus, su kuriais Maestro bendradarbiavo. Jis būtų galėjęs sutelkti sunkiai suvokiamo dydžio vien savo mokinių orkestrą. Tarsi biblinis sėjėjas Saulius Sondeckis sėjo išminties, muzikos, meilės grūdus... Mums belieka suprasti ir puoselėti jo palikimą, kad tas grūdų derlius būtų šimteriopas, kad kuo daugiau tų, kurie dar tik ateis, žinotų jo vardą ir kas jis buvo...

„Šiandien Lietuva pasviro, netekusi vieno galingiausių ir tvirčiausių kultūros ir valstybingumo ramsčių, – atsisveikindamas Antakalnio kapinėse sakė dainininkas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Juozapaitis. – Taip, mes būsime stiprūs, mėginsime perimti tą naštą, negalėdami nė lygintis prie Jūsų talento, bet šiandien turime pasakyti, kad esame laimingi ir dėkingi Aukščiausiajam, kad teko laimė būti ir gyventi epochoje, kuri vadinama Sondeckio epocha.“

Atsisveikinti su S. Sondeckiu buvo atvykę kito pasaulinį pripažinimą pelniusio jo įkurto kolektyvo – Sankt Peterburgo Ermitažo kamerinio orkestro „Sankt Peterburg kamerata“ ­– atstovai. Jų vardu paskutinį žodį tarė orkestro direktorius kompozitorius Sergejus Jevtušenka: „Brangus Sauliau, brangus drauge, brangus mokytojau, norisi sakyti – brangus tėve. Į galvą ateina paprasti žodžiai: meilė, švelnumas, dėkingumas, pagarba, šviesa. S. Sondeckis turėjo nuostabią dovaną – jis švietė. Ne blizgėjo, ne atspindėjo šviesą, o švietė ta nuostabia meilės šviesa ir dovanojo ją mums visiems. Ta šviesa neturi ribų – nei geografinių, nei religinių. Jis matė tą šviesą ir kituose žmonėse, taip jautriai su jais bendraudavo – su tokia meile ir pagarba, kad nebūdavo galima neatverti širdies šiam žmogui, tai šviesai. Jo diriguojamos muzikos neišeidavo vadinti tik koncertu – visada tai būdavo ir mažas atgimimo stebuklas. Jis prikeldavo muziką, jis tarsi imdavo pamokas iš tų kompozitorių, kurių muziką atlikdavo, lyg asmeniškai juos būtų pažinojęs. Ir tai, kaip jis mylėjo gyvenimą, mylėjo muziką, tapo mūsų gyvenimo dalimi. Jis mylėjo Ermitažą, mylėjo Sankt Peterburgą, jo asmenyje nuostabiai derėjo smalsaus vaiko ir išmintingo senio bruožai, senio, kuris tarsi viską žinojo, bet smalsumas vertė jį sužinoti vis daugiau, gėrėtis grožiu, gerbti žmonių, kurie tą grožį sukūrė, darbą. Mes tiesiog privalome nešti savyje tą šviesą ir ją puoselėti.“

Per daugiau nei 50 metų kūrybinį laikotarpį Saulius Sondeckis dirigavo daugiau kaip 3000 koncertų beveik visose Europos šalyse, JAV, Japonijoje, Kuboje, Kanadoje, Taivane, Pietų Korėjoje. Jam plojo Amsterdamo „Concertgebouw“, Berlyno filharmonijos Didžiosios, Leipcigo „Gewandhaus“, Vienos „Musikverein“, Paryžiaus Pleyelio ir kitų garsiausių pasaulio salių, žinomiausių festivalių ­– Zalcburgo, Šlėzvigo–Holšteino, Echternacho, Liucernos, Ivo Pogoreličiaus Bad Vėrishofene, Stokholmo karališkojo, Sviatoslavo Richterio „Gruodžio muzikinių vakarų“ Maskvoje – klausytojai. Ir S. Sondeckis, ir jo 44 metus vadovautas Lietuvos kamerinis orkestras buvo pirmieji tarp atlikėjų, kuriais didžiavosi ir didžiuojasi Lietuva. S. Sondeckis – pirmasis Lietuvos muzikas, su savo orkestrais koncertavęs užsienyje.

 

Neužbaigtas įrašas – G. Verdi „Traviata“

Šį kartą su „Muzikos barais“ skaitytojus pasiekia bene ilgiausiai redakcijos archyvuose saugota kompaktinė plokštelė – G. Verdi operos „Traviata“ archyvinių įrašų antologija ir Sauliaus Sondeckio diriguojamos operos pirmasis veiksmas.

„Traviatos“ Saulius Sondeckis gyvai niekados nedirigavo. Tačiau be galo ją mėgo.

Tarsi kokie sąmokslininkai bendrystę atradome dalindamiesi prisiminimais apie tą pačią naujametę „Traviatą“. Tąsyk maestro nustebino prisipažindamas, kad pirmiausia, dar vaikystėje, įsimylėjo Verdi muziką (juk visi buvome įpratę, kad Sondeckio kompozitoriai – Bachas ir Mozartas!). O iš visų Verdi operų „Traviata“ jam buvo brangiausia – meilė šiai operai tarsi talismanas lydėjo visą gyvenimą. „Gal todėl, kad kiekvienais metais Naujųjų išvakarėse ją iš Valstybės teatro transliuodavo radiofonas, ir aš nuo mažumės tais vakarais nesitraukdavau nuo radijo imtuvo, nors ausinės tuomet man dar buvo labai sunkios, galvą spausdavo“, – subtiliomis aistros „Traviatai“ detalėmis dalinosi Maestro.

Labai gerai atmenu ir S. Sondeckio pasakojimus apie laikotarpį, kai jis operos teatro orkestre griežė smuiku. Ir tas „Traviatos“ pažinimas jau „iš vidaus“ dar labiau sustiprino vaikystėje patirtą susižavėjimą.

O kai bendrame atodūsyje dėl 81 metus trukusios naujametės tradicijos nutraukimo kilo mintis „Traviatą“ bent įrašyti lietuviškai, Saulius Sondeckis iš karto nedvejodamas sutiko.

 

***

Vargu ar daugelis šiandien atsakytų į klausimą, kodėl devynioliktoji Verdi opera, sukurta pagal Alexandre´o Dumas (sūnaus) dramą „Dama su kamelijomis“ (libretas Francesco Piave), publikos kategoriškai atmesta premjeros Venecijos teatre „La Fenice“ dieną (1853 03 06), bet netrukus užkariavusi viso pasaulio melomanų simpatijas, toli nuo Italijos kaitros nutolusiame krašte tapo ne tik mėgstama opera, bet ir tikru šio meno simboliu. Dar sunkiau būtų atsakyti, kodėl būtent 2003 metais, kai visas pasaulis minėjo 150-ąsias Verdi šedevro sukūrimo metines, Lietuvoje buvo nutraukta 81 metus gyvavusi tradicija su šia opera palydėti senuosius ir pasitikti naujuosius metus.

Žinoma, kai kas vienoje ar kitoje operoje įžvelgia tik salonų ir buduarų kaitą, operos meną kaltina konservatyvumu, archajiškumu, perdėtu sąlygiškumu, reikalaujančiu ypač didelių suvokimo pastangų iš eilinio retai operos teatre apsilankančio piliečio. Tačiau iš tiesų yra kiek kitaip. Interjerų ir apdarų prašmatnumą, kaip ir amžinos meilės priesaikos tekstą herojų lūpose, valdo muzika, suteikianti išskirtinio individualumo jau ne tik kiekvienam veikalui (juk ne visus ir vadiname šedevrais!), bet ir kiekvienam rodomam spektakliui, nelygu kas ir kaip tą muziką su tekstu atlieka.

Būtent dėl muzikos išskirtinumo visame 26 Verdi operų kontekste ypač ryškios dvi – „Rigoletas“ ir „Traviata“. Abi be galo jausmingos, kartu paprastos, galima sakyti, širdies krauju parašytos. „Traviata“ – didžios meilės giesmė operos dainininkei Giuseppinai Strepponi. Vieną po kito palaidojęs visus šeimos narius – vos pusmetį išgyvenusią dukrelę, sūnų ir žmoną – Verdi ypač vertino netikėtai jį dar kartą aplankiusią meilę, nepaisydamas aplinkinių apkalbų ir priekaištų: juk operos dainininkė anų dienų supratimu buvo laisvo elgesio moteris.

Kasdienybėje Verdi buvo santūrus, praktiškas, šaltas, lyg ir abejingas jausmams, netgi despotiškas. Savo dvasinį ir kūrybinį gyvenimą, aistras ir gebėjimą mylėti jis sudegino muzikoje. „Traviatai“ kompozitorius pasirinko siužetą, kurio veiksmas vyko konkrečioje to meto aplinkoje – jokių mitinių personažų, jokių pasakų, jokios senovės. O ir meilės, pasiaukojimo, aplinkybių poveikio ir mirties drama taip priminė jo paties ką tik išgyventas netektis ir atradimus.

„Traviatoje“ vyrauja intymi kamerinio teatro atmosfera ir, panašiai kaip dramos teatro scenoje, ilgi muzikiniai dialogai. Drama glūdi ne tik sceniniame veiksme, bet ir herojų jausmų muzikiniame aprašyme. „Damai su kamelijomis“ Verdi suteikė stilių, kurio trūko Dumas dramai. Nedaug kam iš menininkų yra pavykę pasiekti tokį jaudinantį realizmą, retai kada muzika, vaizduojanti žmogaus jausmus, buvo pakilusi į tokias svaiginančias aukštumas.

„Traviata“ – šedevras, kokių maža operos istorijoje. Verdi čia parodė, kaip puikai pažįsta žmogaus jausmus, nors kasdieniame gyvenime to deklaruoti nemėgo.

 

***

Matyt, tikras jausmingumas ir palyginti paprastas operos statymas (nedaug veikėjų, lengvai pritaikomi kostiumai, scenografija – kiekvienuose namuose esančios kėdės, stalai...) ir buvo pagrindinės priežastys pasirenkant „Traviatą“ pirmuoju kūriniu profesionaliojoje Lietuvos operos scenoje 1920 m. Gimimo diena – gruodžio 31-oji – lemtingai pavertė ją Lietuvos operos talismanu. Dažnas šiandien, jau nė nežinodamas „Traviatos“ atsiradimo Lietuvoje peripetijų, tapatina herojės mirtį su prabėgusių metų pabaiga. Teatro sąlygiškumas ir herojės „prisikėlimas“ kiekvienam naujam spektakliui tampa gera dingstimi (tarsi pagonišku ženklu) ašaromis palydėti senuosius metus ir čia pat vėl „Užstalės daina“ bei juoku pasitikti naujuosius.

Šiandien jau legendomis virto pasakojimai, kaip pirmajai lietuviškajai „Traviatai“ iš nuosavų drabužinių buvo renkami apdarai, iš svetainių – rekvizitas, kaip ponia Galaunienė apsnigta teatro alėja iš namų gabendavo patalynę ketvirtajam operos veiksmui. Lygiai kaip ir pirmojo veiksmo „Brindisi“ – „Užstalės daina“ – anuomet pirmą kartą Kipro Petrausko ir Adelės Galaunienės išdainuota, tarsi iš lūpų į lūpas buvo perduota ne tik kelioms Alfredų ir Violetų kartoms, bet ir nuvilnijo per Lietuvą vaišėse keliant šampano taures...

„Traviata“ ir jos naujametė tradicija Lietuvoje – profesionalios operos gimtadienio paminėjimas – visų pirma leidžia suvokti laiko perspektyvą. Juk istoriją žinoti būtina ne tam, kad ją fetišizuotume ar jaustume praeities nostalgiją. Greičiau tam, kad nelaikytume savęs vienadiene pasaulio bamba, kad suprastume esantys tik tarp tam tikrų praeities ir ateities įvykių.

O tąsyk buvo taip. 1920 m. spalio 5 d. Steigiamojo Seimo švietimo komisija patvirtino teatrui įkurti reikalingų lėšų sąmatą, kuri siekė 110 000 auksinų. 1920 m. spalio 9 d. generolui Želigovskiui nuo Lietuvos atplėšus Vilnių, į Kauną atvyko abu broliai Petrauskai ir Antanas Sodeika. Mikas Petrauskas netrukus iškeliavo į JAV, o Kipras Petrauskas su Antanu Sodeika prisijungė prie Kaune gyvenusių operos artistų. Netrukus buvo sudaryta Lietuvos operos taryba ir kažkuris iš jos narių, rodos, Wilmannu vadintas, pasiūlė parodyti iš Berlyno ar Varšuvos atvežtą operos spektaklį. Pasikvietus gastrolių svečių trupę vargo būtų kur kas mažiau, nei mėginant savomis jėgomis statyti operą.

 

Tačiau šis pasiūlymas tarybos buvo atmestas. Anų laikų išmintingiesiems rūpėjo ne vienadienė šventė, o ilgalaikis procesas. Juk pasiryžus turėti savą Valstybės operą, reikėjo galvoti ir apie orkestrą, ir apie chorą, baletą, o vėliau ir apie konservatoriją bei muzikos mokymo sistemą – kad nepritrūktų dirbančių scenoje ir šalia jos.

Buvo parinkta Giuseppe Verdi opera „Traviata“, nes visiems vaidmenims atlikti užteko savų (!) dainininkų. O tai reiškė, kad nepriklausomoje Lietuvoje gimsta savas, lietuviškas operos teatras. Būtent toks tautinis, pilietinis pasididžiavimas 81 metus išlaikė naujametę tradiciją gruodžio 31 dieną rodyti „Traviatą“.

Naujųjų išvakarėse „Traviata“ skambėjo ir okupacijų, ir karo metais. Nei šaltis salėje, nei kitos karo metų bėdos nenutraukė tradicijos, išeitis visada būdavo randama. Net tarybinių metų valdininkija nedrįso nieko keisti, nors gal kam ir norėjosi pasakyti: „Kiek gali tarybiniai žmonės žiūrėti snobų pamėgtą amoralios kurtizanės meilės istoriją, jau virtusią rutina?“ O tada vietoj „Traviatos“ būtų skambėję darbo liaudies laimėjimams skirti naujamečiai koncertai.

Bet taip neatsitiko!

O ta unikali tradicija nutraukta dvyliktais nepriklausomybės metais, stojimo į Europos Sąjungą išvakarėse.

Sumanius bent kuklia kompaktine plokštele užfiksuoti aštuonis dešimtmečius puoselėtą veikalo istoriją, paaiškėjo ne tik keisti, bet ir liūdni faktai.

Studijinių „Traviatos“, kaip ir kitų Lietuvoje statytų klasikinių operų, įrašų nėra. Aktyviausias visų meno reiškinių metraštininkas Lietuvos radijas fiksavo tik atsitiktinius, anaiptol ne realią Lietuvos operos būklę (meninį pajėgumą) liudijančius spektaklius. Pasirodo, niekam nerūpėjo tinkamai įamžinti net ir legendinės poros Violetos – Elenos Čiudakovos ir Alfredo – Virgilijaus Noreikos dainavimo ir vaidybos įtaigos. Pavyko rasti vos kelių minučių jų įrašą. Visa, kas išliko geriausia, datuojama 1955 ir 1959 metais...

Ir tada kilo tiesiog neįtikėtina mintis – įrašyti visą operą lietuvių kalba pasitelkus geriausius Lietuvos atlikėjus.

Pirmiausia tąsyk nuskubėjau pas Saulių Sondeckį. Lengvai leidosi įkalbinamas ir jis, ir Lietuvos kamerinis orkestras bei choras „Jauna muzika“ (vadovas V. Augustinas), jie pasiryžo įamžinti ne tik „Traviatą“, bet ir legendinį Alfredą – Virgilijų Noreiką. Maestro taip pat sutiko dalyvauti nekeldamas jokių sąlygų. Lietuviškai Žermono partiją paruošti (iki tol ją buvo dainavęs tik italų kalba) sutiko Vytautas Juozapaitis, tais 2003-iaisiais pelnęs ne tik didžiausią publikos meilę, bet ir visus įmanomus apdovanojimus. Simboliškai, tarsi atkartojant 1955 m. archyvuose išsaugotą septyniasdešimtmečio K. Petrausko ir jaunutės E. Čiudakovos susitikimą „Traviatos“ scenoje, Violetos partiją atlikti buvo pakviesta dar tik pirmuosius žingsnius operoje žengianti Julija Stupnianek. Floros, Markizo, Barono ir Gastono vaidmenis atliko LMTA absolventai Jurgita Prakelytė, Nerijus Masevičius, Liudas Norvaišas ir Kęstutis Alčauskis. Įrašo garso režisierius – Giedrius Litvinas.

Tačiau numatytų trijų dienų įrašams neužteko – pritrūko dar vienos dienos. Optimizmo ir geros nuotaikos dėl unikalaus ir prasmingo darbo sklidini numatėme „Traviatos“ įrašus baigti 2004 metų balandį. Tačiau tas balandis ne tik Sauliaus Sondeckio biografijoje, bet ir Lietuvos kultūros puslapiuose pažymėtas ne iškilaus darbo pabaiga, o gerokai skaudesnėmis spalvomis nuspalvintais įvykiais: Lietuvos kamerinio orkestro ir Sauliaus Sondeckio biografijos nuo tada pradėtos rašyti atskirai... Tad liko nebaigti įrašyti keli „Traviatos“ fragmentai, ištisai įrašytas tik pirmasis operos veiksmas.

Saulius Sondeckis savąja interpretacija uždavė įdomią mįslę, kuri visai atsitiktinai išaiškėjo sugretinus du įrašus. 1931 m. Leibos Hofmeklerio su Kipru Petrausku ir Elena Kardeliene įrašyta „Užstalės daina“ visomis subtilybėmis sutampa su 2003 metais Sauliaus Sondeckio su Virgilijumi Noreika ir Julija Stupnianek įrašyta versija. Ilgametis šios operos dirigentas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Rimas Geniušas su nuostaba lygino Sauliaus Sondeckio „Traviatos“ interpretaciją su Mykolo Bukšos statyta opera. Kaip giliai vaiko sąmonėje įsirėžė su naujamete pasaka atkeliavusi „Traviata“!

O pats S. Sondeckis didžiuodamasis prisiminė, kad šioje kompaktinėje plokštelėje skambančiuose 1955 metų įrašuose orkestre smuiku griežia ir jis...  

Beethovenui 250
Traviata