Kai vaikai užauga su muzika
Apie Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursą pasakoja Jurgis Dvarionas, Aleksandras Jurgelionis, Laimutė Užkuraitienė. Juos kalbina Rasa Murauskaitė.
Balandžio 23–30 d. daug talentingų jaunųjų pianistų ir smuikininkų atvyks į Vilnių, į X tarptautinį Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursą. Su šio išskirtinio renginio prisiminimais užaugo daug Lietuvos vaikų. Net ir tie, kurie netapo muzikantais profesionalais, bet kadaise lankė muzikos mokyklą, gal patys yra groję šio konkurso koncertuose ar girdėję apie draugus, rengusius nelengvas jo programas. Už didelių dalykų visuomet slypi didelė istorija, kurios dalelę atskleidė trumpo pokalbio susirinkę smuikininkas, LMTA profesorius Jurgis Dvarionas, pianistas, pedagogas, vienas Balio Dvariono konkurso iniciatorių Aleksandras Jurgelionis ir B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė.
Rasa Murauskaitė: Įdomiausia, kas buvo iki tol. Kada ir kaip gimė poreikis ir idėja organizuoti B. Dvariono konkursą? Kokius kelius teko nueiti, kad įvyktų pirmasis renginys?
Aleksandras Jurgelionis: 1972 m. mirė profesorius B. Dvarionas, o 1973 m. jo vardas buvo suteiktas dešimtmetei muzikos mokyklai. Tuo labai rūpinosi tuometis jos direktorius Vytautas Kabelis. Jis buvo ryžtingas žmogus – jeigu vienos durys būdavo užvertos, jis rasdavo kitas.
Laimutė Užkuraitienė: Kompozitorius B. Dvarionas mokykloje būdavo labai dažnas svečias. 1971 m., atidarius mokyklą, net keletą kartų vyko jo susitikimai su pedagogais, mokiniais, profesorius čia vedė meistriškumo pamokas. Mokyklos ryšys su juo buvo itin glaudus, todėl V. Kabelis ir rūpinosi, kad būtų gautas B. Dvariono vardas.
Jurgis Dvarionas: Pereinant prie paties konkurso, jo idėja slypi B. Dvariono asmenybėje. Keletą metų prieš lemtingą dieną tėtis buvo sugalvojęs aplankyti visas muzikos mokyklas Lietuvoje. Tuomet jų buvo apie 140.
L. U.: Šiek tiek mažiau – 109. Beveik visos ir išliko – šiandien turime 104.
J. D.: B. Dvarionas šią idėją buvo pradėjęs įgyvendinti, spėjo aplankyti ne tik Vilniaus, bet ir Palangos, Kuršėnų, Šiaulių ir kitas muzikos mokyklas. Tai būdavo įspūdingi susitikimai, jiems jis nuoširdžiai ruošdavosi. Net buvo užrašęs Beethoveno „Mėnesienos sonatą“ taip, kad vaikai galėtų ją dainuoti, o jis pats akompanuodavo. Tai buvo gražūs, šventi momentai. Deja, visų mokyklų aplankyti jis nespėjo.
A. J.: Atsimenu, kaip B. Dvarionas mokyklos salėje grojo Bacho invencijas, Mozarto Sonatą C-dur – lėtais tempais, bet labai natūraliai ir paprastai. Kai mokykla gavo jo vardą, kartu su Juliumi Andrejevu dirbome Fortepijono skyriaus vedėjais. Per kiekvieną egzaminą, įskaitas girdėdavome daugybę B. Dvariono kūrinių, todėl nusprendėme, kad būtų puiku surengti jo vardu pavadintą konkursą. Iš pradžių ketinome jį rengti apsiribodami mokykla, bet tais laikais taip nebuvo priimta.
L. U.: Įsakymas rengti respublikinį B. Dvariono konkursą išleistas 1973 m., jį pasirašė ministrai Henrikas Zabulis ir Antanas Rimkus. Tada dar buvau pradedanti mokytoja. Kolektyvas buvo nedidelis, ir šis konkursas buvo toks įvykis, kad visi mokytojai žinojo kiekvieną smulkmeną. Konkursui iš valdžios gavome 1700 rublių, kas tais laikais buvo didžiulė suma.
A. J.: Pirmuosiuose konkursuose dalyvius skirstėme į dvi grupes, nes smarkiai skyrėsi didžiųjų miestų ir provincijų muzikos mokyklų vaikų muzikavimo lygis. Tiesa, kai kur dar nuo senų laikų buvo likę stiprių mokytojų, aplink juos burdavosi profesionalesni vaikai.
R. M.: Pradėta nuo nacionalinio konkurso pianistams. Kada prisijungė smuikininkai? Kodėl atsirado poreikis plėstis iki tarptautinio renginio?
J. D.: Stygininkai prisijungė po poros pirmųjų konkursų. Turbūt jau nuo trečio konkurso iš nacionalinio jis virto, kaip tais laikais vadinta, sąjunginiu.
A. J.: Konkursas pataikė į dešimtuką – visi labai norėdavo jame dalyvauti. Tarptautinį konkursą rengti sugalvojome ne mes – buvome praktiškai priversti tai daryti. Norą dalyvauti ėmė reikšti vaikai iš Baltarusijos, Latvijos, Vidurinės Azijos.
J. D.: Galima sakyti, kad konkurso organizatoriams net teko griebtis tam tikros stabdymo politikos. Bet kas šiame konkurse dalyvauti negalėjo, laikėmės nuostatos, kad šalys, iš kurių į konkursą atvyksta vaikai, turi vienaip ar kitaip būti susijusios su B. Dvarionu.
A. J.: Žiuri nariai taip pat dažniausiai būdavo susiję su B. Dvarionu. Labai aiškiais kriterijais nesivadovavome, rėmėmės nuojauta.
J. D.: Viskas buvo susiję su B. Dvariono asmenybe. Pirmojo konkurso vertinimo komisijos pirmininkė buvo legendinė pianistė Tatjana Nikolajeva, artima šeimos bičiulė. Tai buvo gražus ir simboliškas jos gestas. Bet įdomiausia, kad konkursas visą laiką evoliucionavo. Keitėsi ne tik dalyvių skaičius, komisijos sudėtis, bet ir programos, reikalavimai. Anais laikais Lietuvoje vykdavo nedideli konkursėliai muzikos mokyklose, savotiškos apžiūros, dėl jų daug talentingų vaikų iš provincijos atvyko į Vilnių, pasirinko muzikų kelią. Bet šių konkursėlių programos būdavo labai nykios.
R. M.: Kaip atrodė pirmojo B. Dvariono konkurso programa? Kaip ir kodėl ji vėliau kito?
A. J.: Rodos, pirmajame konkurse buvo privaloma viena B. Dvariono pjesė ir dar viena, kurią buvo galima rinktis laisvai.
L. U.: Reikalavimai iš pradžių buvo labai nedideli, kad konkursas būtų prieinamas. Apskritai, manau, kad pirmieji konkursai smarkiai pakėlė mažų miestelių muzikos mokyklų lygį. Iš pradžių buvo juntamas didžiulis skirtumas tarp jų ir didmiesčių mokymo įstaigų, bet dabar kartais būna atvirkščiai. Pirmieji konkursai buvo ne mažiau svarbūs mažųjų miestų mokyklų pedagogams, nes jų metu vykdavo aptarimai, kurie tapdavo savotiškomis meistriškumo pamokomis mokytojams. Būdavo smulkiai išnagrinėjamas kiekvieno mokinio grojimas, pranašumai ir trūkumai.
J. D.: B. Dvarionas kaip atlikėjas buvo labai universalus. Jo repertuaras apėmė viską nuo baroko meistrų iki naujausių XX a. opusų. Tačiau visi žinojo jo silpnybę J. S. Bachui ir prisimindavo tėtį kaip nepralenkiamą Vienos klasikų muzikos interpretatorių. Todėl buvo savaime aišku, kad konkurse privalo skambėti ši muzika. Svarbūs buvo B. Dvariono saitai ir su Fryderyko Chopino ir Edvardo Griego muzika. Romantizmo dvasia ryški paties B. Dvariono rašytoje muzikoje, todėl konkurse turėjo skambėti ir romantiniai kūriniai. Šiuolaikinė muzika jam taip pat buvo artima, B. Dvarionas buvo gausybės lietuvių kompozitorių kūrinių pirmasis atlikėjas ir tos muzikos propaguotojas. Jis buvo vienas pirmųjų, pradėjusių populiarinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką. Man atrodo, kad B. Dvarionas net buvo pirmasis daugelio jo kūrinių atlikėjas.
A. J.: Jis ir studentams duodavo groti Čiurlionio pjeses.
J. D.: Kartu su Jadvyga Čiurlionyte B. Dvarionas atkūrė nemažai Čiurlionio partitūrų, jam diriguojant pirmą sykį nuskambėjo kompozitoriaus simfoninės poemos. Vėliau jo repertuare atsirado ir Juozas Gruodis, Stasys Šimkus, Vladas Jakubėnas... Jau po karo – Antanas Račiūnas, Stasys Vainiūnas ir kiti. Visi šie dvarioniškos muzikos principai ir tapo konkurso programos pagrindu.
R. M.: Minėjote, kad konkursai metai iš metų kinta. Kada pastebėjote išskirtinį vaikų atlikimo lygio pakilimą? Kas, Jūsų nuomone, tai lėmė?
L. U.: Dabar gabieji vaikai turi galimybę lankyti daugiau disciplinų, tarp jų ir kompoziciją, kurios išmanymas itin prisideda prie puikaus atlikimo, klasikinės programos pojūčio. Taip pat jie daug dažniau koncertuoja, įgyja labai svarbios sceninės patirties.
A. J.: Dalyvių lygis augo visą laiką, bet didžiausią šuolį pastebėjau tada, kai Lietuvoje ėmė vykti daugiau meistriškumo kursų. Įvairių mokyklų pedagogai ir vaikai vis dažniau ėmė lankytis ir didmiesčiuose vykstančiuose seminaruose, ir patys organizuoti juos savo mokyklose. Tačiau su laiku tai lėmė konkurso dalyvių skaičiaus mažėjimą.
L. U.: Ruošti mokinį – didžiulė atsakomybė. Kadangi konkurso lygis labai pakilo, bet kaip to daryti jau nebegalima.
A. J.: Dabar vaikų dėmesys išsibarsto po kitas sritis. Mokyklose atsiranda ne tik klasikinių instrumentų, bet ir džiazo, dainavimo specialybės. Pastarosios vaikams dažnai atrodo kaip lengvesnis kelias iškilti.
L. U.: Galų gale sugriežtėjo ir konkurso atranka. Vaikai vertinami savo mokykloje, zonoje, ir atrenkami tik tie, kurie išties verti groti finaliniame ture.
R. M.: Ar plati tarptautinio konkurso dalyvių geografija?
A. J.: Pietų Korėja, Japonija, Turkija, Izraelis...
J. D.: Pietų Afrika.
A. J.: Paprastai tie, kurie atvyksta iš toli, būna puikiai pasiruošę. Praėjusiame konkurse Grand Prix laimėjo nepaprastai talentinga japonė. Įdomu, kad ji atsisakė jį pasiimti sakydama, kad atvyko ne dėl prizo, o todėl, kad labai mėgsta muziką, ir konkrečiai B. Dvariono.
L. U.: Taip pat dalyvavo labai šaunus berniukas, latvis smuikininkas, kuris dar ir tarptautinių pramoginių šokių konkursų laureatas. Jam buvo gal aštuoneri, jis griežė fantastiškai!
R. M.: Kokia B. Dvariono konkurso misija mūsų šalies kultūros, švietimo kontekste? Ar jis padeda populiarinti lietuvių kuriamą muziką už Lietuvos ribų?
J. D.: Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis konkursas visų pirma yra labai svarbus Lietuvos muzikinei kultūrai. Šiais laikais, kai esame nelabai aukštos kokybės pramoginės muzikos tvano liudininkai, nuo jo mus gelbsti B. Dvariono konkursas. Šiemet turėjau progą apkeliauti beveik visą Lietuvą, visus regionus, kurie dalyvauja konkurso atrankose. Galiu pasidžiaugti, kad gausybė mokyklų smarkiai pajudėjo į priekį muzikavimo kultūros atžvilgiu. Svarbiausia ne tai, kad visi grotų smuikais, fortepijonais ar violončelėmis, svarbiausia, kad žmonės mylėtų muziką ir būtų joje. Kad tai, ką jie groja, teiktų džiaugsmą ir jiems patiems, ir aplinkai. Vaikai groja nelabai sudėtingą, bet labai gražią muziką, ją atlieka šiltai ir nuoširdžiai. Aš manau, kad jeigu šviesaus atminimo tėtis išgirstų, kaip jie muzikuoja, nepaprastai apsidžiaugtų. Šie vaikai – turbūt vienas svarbiausių dalykų, kuris pateisina mūsų muzikos mokyklų buvimą ir kuris teikia vilties, kad Lietuva išliks ne tik dainuojanti, bet ir grojanti. Jeigu mūsų šalis bus muzikoje, tai bus ir kultūroje. Tuomet neišsibėgiosime po pasaulio užkaborius ir po truputį išsikovosime muzikinio centro statusą.
L. U.: Kalbant apie muzikuojančios Lietuvos ateitį, galiu pasidžiaugti: anksčiau stojamieji egzaminai į B. Dvariono muzikos mokyklą vykdavo vieną dieną nuo ryto iki vakaro, dabar jie trunka tris dienas. Atsiranda vis daugiau puikiai muzikuojančių vaikų, kasmet išleidžiame apie 300 ir tiek pat priimame. Manyčiau, jie deramai papildo konkurso dalyvių gretas, tačiau lygiai taip pat konkursas gerina instrumentinės muzikos būklę ir didina norinčių mokytis muzikos vaikų skaičių.
J. D.: Nesu labai dosnus komplimentų, bet turiu atkreipti dėmesį į tai, kad B. Dvariono mokyklos veikla yra labai vertintina dėl to, kad išlaiko tą patį dvarionišką principą. Nelaukiama, kad visuomenė ateitų į mokyklą, bet einama į žmones atvira širdimi ir su muzika. Tuomet paaiškėja, kad norinčių muzikuoti yra daug. Mūsų pasaulyje tiek mažai, todėl kiekvienas išsaugotas vaikas yra didžiausias lobis ir investicija į ateitį. 1924 m. B. Dvarionas po studijų atvyko į Kauną, tada dar mažą, nedidelį, provincialų miestelį, kur su saujele bendraminčių – J. Gruodžiu, S. Šimkumi, J. Čiurlionyte, V. Motiekaičiu, dar keletu kitų – tuščioje vietoje sukūrė muziką. Sukūrė simfoninius orkestrus, klausytojus, muzikos klausymosi tradicijas. Šiandien į Lietuvą mielai atvyksta atlikėjai iš viso pasaulio, kartais net atsisakydami honorarų arba sumažindami juos. Vadinasi, jau esame tarp garbingiausių pasaulio valstybių.