Kūrybiniai Egidijaus Buožio metai

2016 Nr. 3–4 (458–459), Algirdas Klova

Vienam geriausių Lietuvos džiazo pianistų Egidijui Buožiui 2015-ieji buvo ypatingi metai: gruodį jis surengė savo jubiliejinį koncertą, kiek anksčiau pristatė naują albumą, pradėjo dirbti Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, dalyvavo daugybėje koncertų, festivalių. Bet svarbiausia Egidijui yra koncertai. Kai iš klausytojų sulaukia atsiliepimų ir padėkų, tai skatina jį eiti į priekį, tobulėti. Egidijus sako, kad jei kūrėjas pasakys, kad jis jau viską žino, tai bus jo liepto galas.

E. Buožis savo džiazinio muzikavimo pradžia vadina debiutą 1984 metų fortepijoninės improvizacijos konkurse Muzikos akademijoje. Pasirodymas buvo gana sėkmingas ir paskatino jį pasukti į džiazo sritį, kurios nepalieka jau daugiau nei 30 metų.

Egidijus dėkingas visiems M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokytojams, o ypač Birutei Karosienei, kuri mokė jį 11 metų. Kaip mamos pastato vaikus ant kojų, taip ji Egidijų „pastatė ant pirštų“ kaip pianistą. Ir ji, ir prof. Kęstutis Grybauskas, dėstęs Muzikos akademijoje, toleravo visus jaunuolio nukrypimus į džiazą – kartais ir akademinio muzikavimo sąskaita. Vis dėlto akademinė muzika Egidijaus kūryboje paliko labai gilų pėdsaką.

Jubiliejinis vakaras Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje buvo lyg nueito kelio prisiminimas – labai šiltas, informatyvus ir mielas ausiai bei akiai. Pats jubiliatas pristatė savo kolegas, pasakojo, kada su kuriuo susipažino, ką tada grojo, ir kvietė į sceną drauge pamuzikuoti. Išgirdome smuikininką Zbignevą Levickį, trimitininką Valerijų Ramošką, gitaros virtuozą Artūrą Chalikovą, boso meistrą Eugenijų Kanevičių, saksofonininką Petrą Vyšniauską ir aktorę Neringą Nekrašiūtę, kuri skaitė poeziją ir padainavo vieną Egidijaus dainą, kurią šis jai sukūrė, kai dainininkei tebuvo dešimt metų. Muzikuojama buvo duetais ir didesnėmis sudėtimis, bet pradžioje Egidijus šiek tiek pagrojo vienas. Skambėjo džiazo standartai ir jo paties kūriniai. Kaip ir dera džiazo koncertui, jis baigėsi jam session.

Visai neseniai Skandinavijoje įrašyta ir išleista nauja lietuviško džiazo kompaktinė plokštelė „Pictures“ (Paveikslai). Tiesa, joje, be Egidijaus Buožio, pagrindinio veikėjo, yra tik vienas muzikantas iš Lietuvos – violončelininkas Vytautas Sondeckis, bet lietuviškos muzikos daug. Ankstesni Egidijaus Buožio kompaktiniai diskai įrašyti kartu su kuriais nors Lietuvos džiazo meistrais – Petru Vyšniausku, Valerijumi Ramoška, popmuzikos atlikėjais, džiazo kvartetu, ir tik vienas, „One“, yra solinis.

Visi penki Egidijaus albumai yra labai skirtingi. Pirmasis, „Town of Love“, jungia džiazą su roku ir popmuzika, antrajame, „Solos & Duos“, su Valerijumi Ramoška – vien klasikinio džiazo temomis pagrįsta muzika, trečiajame, „EBQ“, su kvartetu atliekamos E. Buožio kompozicijos, o ketvirtajame, „Spontanica“, skamba improvizacijos su Petru Vyšniausku (įrašas iš koncerto). Penktąjį, kaip jau minėjau, autorius įrašė vienas. O štai naujasis albumas „Pictures“, pasirodęs šiais metais, jungia lietuviškas ir skandinaviškas melodijas bei nuotaikas.

Stilistiškai diskas margokas, tačiau paveikslai parodoje irgi nebūna vienodi. Švelnus ir nuoširdus E. Buožio lietuviškumas puikiai dera su skandinavišku racionaliu šaltumu jau pačioje pirmoje kompozicijoje, kurioje panaudota danų liaudies dainos melodija. Liaudies muzika čia grindžiama ne viena kompozicija. Antroji, nors ir parašyta skandinavų kompozitorės ir dainininkės Caecilie Norby, remiasi lietuvių liaudies daina. Panašios idėjos sklando ir kitose kompozicijose. Mintis dėl tokios koncepcijos kilo jau pirmojo kūrybinio susitikimo Kopenhagoje metu. Idėja remtis liaudies muzika priklauso Larsui Danielssonui. Plokštelėje rasime ir autentiškų archyvinių lietuvių folkloro įrašų. Albumas paties Larso Danielssono studijoje Švedijoje buvo įrašytas jau prieš porą metų, tačiau pasaulio šviesą išvydo tik praėjusį rugpjūtį, o džiazo visuomenei pristatytas rugsėjo ketvirtąją.

Visame E. Buožio muzikavime, kaip, beje, ir naujame CD, jaučiamas protingas konceptualumas, racionalumas. Man atrodo, kad ir gyvenime, ir kūryboje šis autorius labai gerai žino, ko nori. E. Buožis yra minėjęs, jog niekuomet nenori skubėti, visada siekia maksimalios įrašo kokybės, nes jaučia atsakomybę prieš klausytoją. Egidijus didžiulį dėmesį skiria dramaturgijai, kas galbūt šiek tiek primena konceptualumą. Kaip minėta, E. Buožis turi labai stiprius akademinės muzikos pagrindus, kas neabejotinai svarbu.

„Mene yra tam tikri standartai, ir jų negali ignoruoti, – sako Egidijus. – Kad ir kokią meno rūšį imtume, visur yra koks nors pagrindinis, centrinis elementas, apie kurį vyniojasi siužetinė linija, sudaryta iš mažesnių, tačiau labai svarbių detalių. Manau, kad tai, kas nuo mažų dienų įskiepyta, paskui ateina jau iš pasąmonės, specialiai apie tai negalvojant. Tiesiog pajunti impulsą, kad jau turi eiti į kulminaciją, po jos gal reikėtų nurimti, pakeisti faktūrą, dinamiką.“

Egidijus sako, kad buvo laikas, kai grodamas savo muziką lyg ir žinodavo, ko nori, bet ne visada mokėdavo tai išreikšti. Dabar mintis teka ramiai ir pirštai klauso, taigi jis jau gali sugroti taip, kaip nori, mano, kad dabar jau žino, kas kaip padaroma ir kas iš ko sulipdoma, kad būtų pasiektas vienoks ar kitoks norimas rezultatas.

Penkiasdešimtmečio sulaukusiam Egidijui lieka palinkėti naujų darbų, geros nuotaikos ir skambios muzikos.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!