Kvartetas „Mettis“. Kelyje į profesines aukštumas

2016 Nr. 3–4 (458–459), Tomas Bakučionis

Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje gyvuoja stipri styginių kvarteto kultūra, turinti ir tradicijas, ir istoriją, ir mokyklą. Turbūt niekas nesiginčys, kad styginių kvarteto žanras yra bene kaprizingiausias, reikalaujantis iš atlikėjų didžiausio meistriškumo ir gal net savojo „aš“ išsižadėjimo. Tačiau sėkmingam kvartetui ir to maža. Dar labai svarbu vadinamasis susigrojimas, kuris neįmanomas be sudėties pastovumo. Anais, LTSR valstybinės filharmonijos, laikais, kai viskas buvo „aišku ir stabilu“, turėjome net tris beveik nekintamos sudėties valstybinius kvartetus ­– Lietuvos, Vilniaus ir M. K. Čiurlionio. Šiandien laisvosios rinkos (o gal laukinio liberalizmo) sąlygomis, kurios vis labiau įsigali ir akademiniame mene, bet kuriam nedotuojamam meno kolektyvui išlaikyti stabilumą yra nemenkas iššūkis, o gal ir mission impossible, juolab kai į kvartetą susiburia jauni muzikantai, o jiems, be meninių problemų, galvas spaudžia ir visa krūva buitinių klausimų – kur repetuoti, kur ir kaip susitvarkyti partitūras, jau nekalbant apie tai, kaip sau ir šeimai duonos (pageidautina su sviestu) užsidirbti. O pagundų užsiimti pelningesniu griežimu nei kvartete šiais televizinių šou laikais netrūksta.

Atrodo, kad styginių kvartetas „Mettis“ –  Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė) – drąsiai priima visus iššūkius. Dar studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikais, 2011-aisiais, jie susibūrė kvarteto metro prof. Augustino Vasiliausko klasėje. Profesorius džiaugiasi turėjęs ne vieną pajėgų studentų kvartetą, tačiau „Mettis“ yra pirmas, kuris jau beveik penkerius metus išlaiko tą pačią sudėtį, jo nariai neišsibėgiojo po įvairius orkestrus.

2012 m. muzikantai intensyviai tobulinosi pas žymius Europos kamerinės muzikos meistrus, kas jau tais pačiais metais davė brandžių vaisių – kvartetas debiutavo pirmuoju viešu rečitaliu bei tapo XII tarptautinio lietuvių kamerinės muzikos atlikimo konkurso Vilniuje nugalėtoju. 2013-aisiais kvartetas garbingai atstovavo Muzikos akademijai kamerinės muzikos festivalyje „Harmos“ Portugalijoje, Porto mieste, 2014 m. surengė penkis koncertus ir dar tapo dviejų konkursų nugalėtoju. Tų pačių metų vasarą kvartetas buvo priimtas į Europos kamerinės muzikos akademiją (ECMA), kas atveria plačias galimybes nuolat tobulintis pas geriausius šios srities meistrus. 2015-aisiais „Mettis“ pasirodė Vilniaus festivalyje – kartu su garsiuoju Kremonos kvartetu (Quartetto di Cremona) griežė Felixo Mendelsohno-Bartholdy Oktetą E-dur, op. 20.

2016 metus „Mettis“ pradėjo pasirodymu Londone. Vasario 7-ąją kvartetas griežė ir Vilniaus klausytojams Taikomosios dailės muziejuje. Pasirinko ne visai tradicinę programą – koncertą pradėjo Lietuvoje dar negirdėto prancūzų kompozitoriaus Lucieno Durosoir (1878–1955) Styginių kvartetu d-moll. Kompozitorius pirmiausia išgarsėjo kaip smuikininkas virtuozas, smuiką jis studijavo Vokietijoje pas Josephą Joachimą ir Hugo Heermanną, todėl vokiečių romantizmo estetika jo kūrybinei biografijai padarė pastebimą įtaką. Kurti muziką L. Durosoir pradėjo po pirmojo pasaulinio karo, kurio baisumus patyrė būdamas kareivis. Jo kūryboje atsispindi romantiška gėrio ir blogio kova, karo išgyvenimų patirtis. Tokiomis nuotaikomis alsuoja ir minėtasis Styginių kvartetas (1922 m.). Kūrinys yra aiškios klasikinės formos, tačiau jo muzikinė kalba sudėtinga ir kvarteto sudėčiai gana nepatogi dėl polifoninės faktūros gausos, sudėtingos harmonijos, o dažnas unisoninis balsų plėtojimas iš kvarteto narių reikalauja itin didelio susiklausymo. Su šiais sunkumais kvartetas iš esmės susidorojo. L. Durosoir kūrinį „Mettis“ ketina griežti šiemet vyksiančiame Styginių kvartetų konkurse Bordo mieste, Prancūzijoje.

Igorio Stravinskio Trys pjesės styginių kvartetui sukurtos 1914 metais. Žinant šio kompozitoriaus pomėgį eksperimentuoti ir maištauti, šios pjesės yra būtent tokios – visiškas styginių kvarteto žanro „ne formatas“. Mūsų jaunųjų muzikantų interpretacija man pasirodė labai pagavi ir organiška, manau, kad maištininkiška Stravinskio kvarteto prigimtis jiems artima. Visiška priešingybė ­– Roberto Schumanno darnios klasikinės formos ir struktūros Styginių kvartetas A-dur, op. 41, kupinas romantiško polėkio ir dvasios.

Nors „Mettis“ dar gyvena kvartetinės vaikystės ar paauglystės laikotarpį, bet jau džiugina labai profesionaliu muzikantų požiūriu į šį žanrą, savitu interpretaciniu braižu, pasižyminčiu saikingu ekspresyvumu. Viskas, ką jie daro scenoje, yra labai natūralu, organiška ir kyla iš jaunų atlikėjų vidinio pasaulio. Jų stiprioji pusė – stilistinių niuansų pojūtis. Suprantama, dar laukia įtemptas darbas formuojant bendrų kokybinių parametrų kvarteto garsą, tobulinant dinaminių, intonacinių niuansų perteikimą, tačiau neabejoju, kad jau dabar „Mettis“ yra tiesiame kelyje į profesines aukštumas.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!