Linas Adomaitis: „Šviesus liūdesys – mano mūza“

2016 Nr. 3–4 (458–459), Jana Saifulinaitė

„Gyvenime balanso labai reikia, bet kūryboje kraštutinumai – didelis pranašumas. Kai viskas gerai, kai ilsiesi, tai ir kūrybinės mintys dažnai ilsisi drauge. O paskui, žiūrėk, aplanko kažkoks – ar mažorinis, ar minorinis – sukrėtimas ir duoda impulsą kurti“, – sako Kaune gyvenantis muzikos atlikėjas, prodiuseris ir kompozitorius Linas Adomaitis. Apie originalias kūrybos idėjų užuomazgas, ironijos prasmę dainų tekstuose, įsteigto paramos ir labdaros fondo misiją kalbėjomės J. Gruodžio konservatorijoje įkurtoje garso įrašų studijoje.

 

– Scenoje esate jau beveik du dešimtmečius. Ar galite išskirti produktyviausią savo kūrybos laikotarpį?

– Pasakyti, kuris kūrybos etapas produktyviausias, man labai sunku. Ypač esu patenkintas dvejais pastaraisiais metais: atsivėrė labai daug galimybių bendradarbiauti su įvairiais projektais ir muzikantais. Na, bet aš nuo pat pirmo projekto, nuo „L+“ laikų, stengiuosi kūrybai atiduoti visą save. Tiesa, reikia prisipažinti, dažnai stačia galva kur nors neriu ir tik paskui svarstau – buvo verta ar ne. Manau, sėkmingas buvo ir duetas su Simona, ir projektas „UAB Music“. Šiuo metu turime šešias skirtingas koncertų programas: pradedant minimalistine, kai važiuoju tik su akustine gitara, baigiant pasirodymu su simfoniniu orkestru ir chorais. Toks platus spektras mane labai žavi. Minty turiu ir „Laiko mašinos“ albumo pristatymą, ir koncertus su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, su Gyčiu Paškevičiumi ir Kauno simfoniniu orkestru bei dviem chorais didžiausiose šalies arenose.

– Kur link dabar judate, kokie artimiausi su muzika susiję planai?

– Šių metų pabaigoje vėl ketinu surengti kelis galingus koncertus didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Jau nuo sausio pradžios pradėjau planuoti pasirodymus. Jei nori surengti didelį renginį, turi pradėti apie tai galvoti prieš metus – aranžuočių nepavyksta parašyti per savaitę, o repeticijoms neužtenka savaitės ar dviejų. Šiemet planuoju koncertus kameriškesnėse aplinkose, arenas nutarėme palikti kitiems metams, kai minėsiu 20-mečio scenoje jubiliejų. Darbo išties daug: pradedant kūrinių aranžuotėmis baigiant žinios apie koncertus skleidimu. Tai didelis darbas, jam reikia ruoštis iš anksto.

– Ir kas dabar Jūsų mūza?

– Per visą kūrybos laikotarpį galbūt liūdesys yra svarbiausia mano mūza. Na, tas šviesus liūdesys. Būtent tada dažniausiai ir gimsta įdomios metaforos, gražios melodijos. Mūza kartais būna ir mylimas žmogus, ir gamta, ir...

– Prašyčiau prisiminti, nuo ko pradėjote muzikanto karjerą.

– Jei kalbėtume apie estradinę muziką, viskas prasidėjo nuo „L+“. Tai buvo kvartetas, kuriuo labai tikėjome. Kartais koncertuodavome pusvelčiui, bet visų akys degė. Gera prisiminti. Gal mūsų entuziazmas bei užsidegimas ir lėmė, kad tuomet Lietuvoje tapome populiaria grupe? Pavyko greitai atkreipti ir žurnalistų dėmesį. Rašėmės, prisimenu, visus koncertus į sąsiuvinuką – kur, kada ir kas. 1997-ųjų vasarą, kai išpopuliarėjome išleidę albumą „Pasilik“, surengėme net 98 koncertus per tris mėnesius. Koncertuoti tekdavo kone kasdien, kartais būdavo ir keli koncertai per dieną.

– O kodėl 2000 m. kvartetas „L+“ iširo?

– Visi buvome maksimalistai. Kartais grupės išsiskiria dėl konfliktų – mūsų atveju buvo viskas kitaip. Iki dabar visi palaikome gerus, šiltus santykius. Tiesiog vienas baigė studijas ir pasirinko operinį dainavimą, kitas nusprendė pasukti į vadybą ar kitas sritis. Kartą susėdę nusprendėme surengti apie 50 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose ir baigti „L+“ veiklą. Taip ir padarėme, nebuvo ir nebus, kaip kad tenka išgirsti: „Na, dar kartą (paskutinį kartą!) surengiame du koncertus ir tuomet tikrai viskas“ (juokiasi).

– „L+“ laimėjo tuomet prestižinį Lietuvos popmuzikos apdovanojimą „Bravo” už metų debiutą.

– O, taip, taip! Ir tai vienintelis mano gautas apdovanojimas Lietuvoje per 20 metų.

– Koks Jūsų požiūris į dabartinius „M.A.M.A“ apdovanojimus?

– Norėčiau atsakyti taktiškai. Nesiimu vertinti šio konkurso skaidrumo ir neskaidrumo, turiu kitokios veiklos. Mano didžiausias apdovanojimas yra pilnos salės žmonių, jų degančios akys ir gerai perkami albumai. Iš principo manau, kad apdovanojimai muzikų bendruomenei reikalingi – jie skatina konkurencingumą, kūrybingumą ir tobulėjimą.

– Esate gimęs profesionalaus smuikininko šeimoje. Ar tėvas darė poveikį renkantis karjeros kryptį?

– Šeima man buvo ir yra labai svarbi. Mano tėvas grojo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taip pat roko grupėje „Raganiai“, Kauno radijo gamyklos bigbende, vesdavo daug renginių. Mane jis dažnai vesdavosi į renginius ir galbūt tai lėmė, kad vaikystėje neturėjau scenos baimės. Vėliau ji atsirado, kai kūriniai smuikui darėsi vis sudėtingesni, o aš – reikia prisipažinti – buvau labiau prie tinginių, tad per egzaminus pradėjau klysti. Bet, žinokite, ta baimė buvo ir tarsi koks spyris – pradėjau daugiau mokytis. Atmintyje likęs prisiminimas, pasukęs mano gyvenimą kita linkme. Buvo lemiami metai Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, svarstyta, ar kelti mane į kitą klasę, ar pasiūlyti eiti mokytis kur nors kitur. Aišku, dėl drausmės man buvo siūloma pasirinkti kitą mokyklą, o dar ir per egzaminus suklupau. Gavau 7 su klaustuku – anuomet atrodė beveik pasaulio pabaiga. Po savaitės dar ir ranką susilaužiau, mat kritau nuo riedlentės – prisivažinėjau mokyklos koridoriais. Žodžiu, tikras galvos skausmas mokytojams!..

– Ar tada ir nusprendėte papildomai mokytis pas Stanislovą Čepinskį?

– Taip, kai nuėmė gipsą, pradėjau papildomai mokytis pas dabar jau šviesaus atminimo Stanislovą Čepinskį – garsiojo smuikininko Vilhelmo Čepinskio tėtį. Ir čia pagalbos ranką man vėl ištiesė tėvas: paskambino, susitarė. Esu jam už daug ką dėkingas. O Stanislovas Čepinskis – genijus. Jis per keletą mėnesių mane taip stipriai supurtė ir pastatė ant kojų. Po vasaros, kai smuiku per dieną grodavau po devynias ir daugiau valandų, manęs pedagogai nepažino. „Čia Linas taip groja?“ – visi stebėjosi.

– Ir vis dėlto, nors Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote smuiko specialybę, magistro laipsnį gavote už garso režisūros žinias...

– Jau bakalauro studijų metais gilinausi į muzikos prodiusavimą, įrašų studijos subtilybes, mat to reikėjo įkurtai grupei „L+“. Matot, arba turi turėti turtingą dėdę, arba privalai daug ko išmokti pats (juokiasi). Man reikėjo perprasti techninius dalykus, kad toliau galėčiau profesionaliai dirbti įrašų studijoje. Na, dabar dėstau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje bei Kauno technologijos universitete aranžuotės meną, garso režisūrą.

– Ar didelis Jūsų, kaip dėstytojo, darbo krūvis?

– Na, ne, jis nėra didelis, bet ir gerai – lieka laiko kūrybai. Labai stengiuosi dėstomo dalyko esmę pasakyti nepilstydamas iš tuščio į kiaurą. Jokio vandenėlio – tik esmė, koncentruotos žinios, kurios vėliau bus naudingos mano mokiniams ir studentams, jeigu jie imsis prodiusavimo ir programavimo.

– Ir kaip sekasi sutarti su studentais?

– Oi, smagiai! Stengiuosi būti draugiškas ir įsigilinti į kiekvieno studento poreikius. Žinoma, nepereinu į familiarų bendravimą. Riba tarp studento ir dėstytojo visada turi būti, bet tikrai ne tokia didelė, kaip tarybiniais laikais (juokiasi). Daugelis seno sukirpimo pedagogų brėžia griežtą ribą tarp studento ir savęs, o tai tik nutolina nuo mokinio, kelia baimę – jei neateisi, tai tau kirvį pakabinsiu virš galvos. Tokių dalykų mano paskaitose nėra ir niekada nebus.

– Kokie mokytojai Jums pačiam darė didelę įtaką? Kam esate dėkingas?

– Labai stiprią įtaką man padarė trys asmenybės – smuiko mokytojai Vladas Varčikas, Stanislovas Čepinskis ir Eugenijus Paulauskas.

– Iš ko dar mokėtės?

– Labai daug mokiausi iš įrašų. Dar būdamas paauglys atradau Stevie Wonderį. Stengiausi gauti visas jo plokšteles, gilinausi į jo kūrybą, į žodžius, ir tai tikrai darė man didelį poveikį. Tada ir supratau, kad man labai patinka soulas, fankas, džiazo muzika.

– Kokios muzikos klausotės dabar?

– Pasaulis siūlo labai daug geros muzikos. Man reikia pažinti daugelį muzikos stilių, neapsiriboti vien džiazu, klasika, roku ar populiariąja muzika. Kaip sakoma, nėra blogo stiliaus, yra tik blogas atlikimas. Stengiuosi iš kiekvieno stiliaus išsifiltruoti geriausius dalykus. Visai neseniai aktyvuotas oficialus mano puslapis „Spotify“ platformoje. Ten lengvai galiu susirasti ir A. Vivaldi, ir šiuolaikinę muziką. Tas įrankis išties labai patogus. Kviečiu visus aplankyti ir pamatyti mano grojaraštį, atrasti muziką, kurios aš klausausi, kuri man patinka.

– Kaip vertinate muzikos, skambančios per „Spotify“, garso kokybę?

– Ak, žinoma, pasileisti vinilinę plokštelę yra kur kas maloniau ausims! Ir pats procesas, kai pasibaigus penkioms dainoms turi apversti plokštelę, yra it koks melomano ritualas. Na, bet jei reikia greitai susirasti kokį nors projektą, kurį kas nors rekomendavo, labai patogu pasinaudoti „Spotify“.

– Galbūt žinomesni šalies muzikantai galėtų dažniau supažindinti visuomenę su muzika, kurios patys klausosi?

– Žmonėms, manau, būtų įdomu išgirsti, ko klausosi jų mėgstamas atlikėjas. Štai man labai imponuoja A. Vivaldi, J. S. Bacho kūryba, ji suvirpina vidines stygas. Taip pat žaviuosi ir Mozarto muzika, neseniai įsigijau jo „Requiem“ plokštelę. Tai, manau, apskritai vienas genialiausių kūrinių pasaulio istorijoje. Dar išskirčiau Bacho 24 preliudų ir fugų ciklą „Gerai temperuotas klavyras“, kuris muzikos evoliucijoje buvo tikra bomba.

– Prisiminkime 2004-uosius. Kartu su Simona Jakubėnaite dalyvavo „Eurovizijos“ dainų konkurse Stambule, atlikote dainą „What’s Happened to Your Love?“ Kaip dabar vertinate tą pasirodymą?

– Na... (šypsosi) Rinkodaros prasme tai buvo labai reikalingas žingsnis – atsivėrė daug tarptautinių scenų. Pavyzdžiui, susidraugavome su 2004-aisiais „Euroviziją“ laimėjusia Ruslana. Ji paskui ne kartą mus kvietėsi į Ukrainą koncertuoti. Vieną iš tų koncertų tiesiogiai transliavo televizija, mūsų pasirodymui buvo skirtos net 45 minutės, gyvai koncertą stebėjo 50 000 žmonių. Žodžiu, „Eurovizija“ mums atvėrė labai daug durų. O kaip pats kūrinys ir visas atlikimas... (šypsosi). Tada labai tikėjome tuo, ką darėme, o šiandien manau, kad kai ką ir kitaip galėjome pateikti. Pati „Eurovizija“ – it šaltas dušas, kai tą lemtingą akimirką suvoki, kad dabar tave stebi daugiau nei 80 milijonų akių.

– Ar anuomet lipant ant scenos lydėjo bent mažytis sužvaigždėjimas?

– Ne, jis jau buvo praėjęs (juokiasi). Na, gal „L+“ laikais ir tekdavo išgirsti, koks tas Adomaitis pasikėlęs ar užrietęs nosį, bet aš tiek muzikuodamas, tiek bendraudamas su žmonėmis stengiuosi būti nuoširdus ir paprastas. Nuo vaikystės tikiu, kad ką tu duodi, tą ir atgal gauni. Niekada nereikia būti arogantiškam, pasipūtusiam, kitaip savo kelyje sutiksi tokius pat žmones.

– Ar 2008-aisiais įrašyti ir išleisti USB laikmenoje pirmąjį solinį albumą „Window of My Soul“ buvo Jūsų originali idėja?

– Taip, aš pirmas Baltijos šalyse išleidau albumą USB laikmenoje. Tuomet tai stebino ir apie tą laikmeną buvo nemažai kalbėta. Žinau, tuo metu ir keletas kitų atlikėjų savo albumus norėjo išleisti USB laikmenoje, bet mes buvome pirmieji.

– Ar žinojote, kad Bobo Marley dainos išleistos USB laikmenoje?

– Ne, tuomet man ta informacija nebuvo žinoma. Bet Bobas Marley ne iš Pabaltijo, o iš Karibų – vadinasi, viskas gerai, konkurencinis klausimas išspręstas (juokiasi).

– Ar ateityje planuojate leisti savo kūrinius kokiu nors įdomesniu formatu?

– Manau, dar bus išleista ir kompaktinė plokštelė, bet prioritetas, žinoma, skaitmeninė erdvė. Neatsisakau minčių išleisti ir riboto tiražo vinilinę plokštelę.

– Esate žinomas ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip aistringas keliautojas. Kokių impulsų kūrybai dovanoja kelionės?

– Kelionės išvalo mintis, suteikia naujų jėgų, idėjų…

– Kaip kilo mintis imtis didžiulio projekto „Laiko mašina“?

– Pajutau, kad žmonės pasiilgo tikrumo. Žinoma, buvo ir tokių, kurie šypsojosi: ko tu čia vėl prisisvajojai? Argi Lietuvai dabar to reikia? Prisiminiau pirmąjį „L+“ albumą. Kai jį kūriau, daug kas taip pat ironizavo, „argi tokios muzikos Lietuvai dabar reikia – maukis timpes ir eik šokti go-go. O aš visiems ėmiau įrodinėti, kad žmonės kaip tik išsiilgę ko nors profesionalaus. Norėjau parodyti, kad gali būti ir kitokia scenos kultūra, kai esi ne su džinsais ir marškinėliais, o su fraku.

Koncertiniame ture „Laiko mašina“ mums talkino Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, Kauno technologijos universiteto akademinis choras „Jaunystė“, Kastyčio Bariso vadovaujamas Lietuvos edukologijos universiteto mišrus choras „Ave vita“, prisijungė bičiuliai Merūnas Vitulskis ir Gytis Paškevičius bei daugelis kitų. Esu jiems visiems labai dėkingas.

– Na, toks projektas reikalauja ne tik daug darbo, laiko, atsakingumo, bet ir lėšų…

– O taip! Dirbta metus laiko, projekto sąmata tikrai labai didelė. Jeigu būčiau turėjęs tikslą užsidirbti, vargu ar tokio masto projekto apskritai būčiau ėmęsis. Man visų pirma norėjosi padaryti ką nors profesionalaus ir kilnaus muzikos kelyje. O pinigai, žinote, toks dalykas: vienąsyk parduosi ką nors netikusio, kitąsyk jau niekas į tave nežiūrės.

– Į koncertą Vilniaus kongresų rūmuose buvo atvykęs ir jo ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus su žmona. Ką Jums tai reiškė?

– Tai buvo garbingiausi svečiai per visą mano muzikinę karjerą. Labai labai džiaugiausi! Išsiuntę kvietimą manėme, kad greičiausiai Prezidentas bus užsiėmęs – juk buvo gruodžio mėnuo, renginių, į kuriuos jis gauna kvietimus, begalė. Ir iš tikrųjų tą dieną Prezidentas, kaip sakė jo atstovė, turėjo dar 7 kvietimus į kitus renginius. Taip džiugu buvo, kai vis dėlto jis su žmona pasirinko „Laiko mašinos“ turo koncertą. Buvo tiesiog nuostabu! Tai man tikrai labai daug reiškė. Mes su juo smagiai pasikalbėjome.

– Albumą „Laiko mašina“ įrašėte ne vienu, o dviem visiškai skirtingais būdais – akustiniu ir elektroniniu. Ir apskritai klausytojams dažnai pristatote dvi kūrinių versijas: akustinę ir elektroninę. Iš kur tos idėjos?

– Neužsidarau viename nišiniame stiliuje, noriu atskleisti ir vienokią savo pasaulėjautą, ir kitokią. Galų gale ir pats albumo pavadinimas juk „Laiko mašina”. O kas tai? Tai kelionė į praeitį, kai įprastesnės buvo akustinės muzikos priemonės, ir į ateitį, kur viską valdo elektronika. Tie patys kūriniai suskamba visai skirtingomis spalvomis.

– Jūsų kūryboje, ypač anksčiau, būta nemažai ironijos, kartu su Hokšila sukūrėte dainą „Pasaulis gražus“. Ironijos yra ir dainose „Aš tau sakau“, „Kas tu toks“, bendrame su „Pieno lazeriais” kūrinyje „Aš tavo kūnas, tu mano siela“.

– Atsiverti pagrindinius šalies portalus, paskaitai antraštes ir pamatai tokią tuštybės mugę! Žiūrėk, kažkas prisipūtė lūpas, kažkas pasididino tą ar… Ir graudu, ir juokinga! Dainose tai atsispindi ironiškai, kartais net groteskiškai. Ir, žinote, kas smagiausia? Per dainą „Pasaulis gražus“ daug tikrų blondinių džiaugiasi, iškėlusios rankas mergaitės tiesiog siaučia (juokiasi). Manau, kad tos dainos ironija nežeidžianti. Kartais ironizuodamas tam tikrus socialinius nukrypimus siekiu atkreipti visuomenės dėmesį. Manau, nieko neįžeidžiu, nes vardais nesitaškau. Viliuosi, groteskiškos dainos jaunąją kartą, kuri dar vis svarsto, ar leistis į kūną silikoną, ar ne, paskatins gyventi normalų gyvenimą, būti tokius, kokius sukūrė Dievas. O be ironijos ar humoro gyvenimas būtų labai nuobodus!

– Vėlesnėje Jūsų kūryboje daugiau rimtumo, metaforų...

– Taip, bet alegorijos, perkeltinės prasmės mane žavi jau seniai. Na, ne tiesmukai išsakyti savo mintis visada smagu. Pavyzdžiui, iš ankstyvojo kūrybos etapo, iš „L+“ laikų, yra daina „Lauko vidury“. Tuo kūrybos vaisiumi labai džiaugiuosi iki šiol.

– Iškart po mūsų pokalbio bėgsite į fotosesiją. Kam ji bus skirta?

– Dainai „Aš atrakinsiu akis“ pristatyti. Kūrinį įrašiau kartu su Giedre Senkevičiūte. Štai toje dainoje jau metaforos metaforose. Iš anksto žinau, kad tas kūrinys bus skirtingai suprantamas. Dar nežinau, ką fotomenininkai yra sugalvoję, bet esu linkęs pasitikėti žmonėmis, su kuriais dirbu. Dažniausiai rezultatu būnu patenkintas.

– Kaip gimė daina „Aš atrakinsiu akis“?

– Iš stalčių vis ištraukiu dar paauglystėje parašytų eilėraščių ir juos šiek tiek patobulinęs adaptuoju dainoms. Dažniausiai jie būna be priedainių, juos sukuriu dabar. Tai štai, „Aš atrakinsiu akis“ ir yra vienas iš tų seniau sukurtų tekstų. Ir aš pats noriu, kad mano akys nebūtų užblokuotos, noriu matyti, ne tik žiūrėti.

– Vienoje Jūsų dainoje sakoma: „Aš protingas, kai minia man ploja“...

– Oi, čia jau Tomo Ivanausko tekstas. Visi pagyrimai, komplimentai ir kritika jam (šypsosi). Aš labai džiaugiuosi jo darbu, jis nuostabus žmogus ir kūrėjas. Daina prasminga ir kviečia susimąstyti: kaip gali būti stiprus, kai tau sulaužo kojas. Ten labai geras, labai suktas tekstas – verta įsiklausyti.

– Kaip kilo mintis įkurti savo labdaros ir paramos fondą?

– Kilo mintis remti kūdikius ir mažus vaikus, kurių atsisakė tėvai ir kurie augdami kūdikių namuose negauna tiek šilumos, kiek turėtų gauti. Kai Centrinėje Amerikoje svečiavausi pas indėnus, jie stebėjosi: kaip apskritai gali būti vaikų namai? Jei tėvas, pavyzdžiui, žūsta medžiodamas kažkur džiunglėse, jei motina miršta, našlaičius iškart priima giminaičiai arba jie priglaudžiami kitose šeimose. Mūsų šalyje situacija išties graudi. Vaikams reikalingos ir sauskelnės, ir vitaminai, ir drabužėliai, ir žaislai, bet reikalingiausia kultūra, dvasinis ugdymas. Liūdna apie tai kalbėti, bet kai pradedi su mažaisiais žaisti, surengi jiems koncertą, nuveži juos į spektaklį, pamatai jų akyse džiaugsmą. Dovanodamas kitam džiaugsmą ir pats džiaugiesi. Kalbėdamas šia tema ar duodamas interviu visada raginu žmones prisidėti prie pagalbos paties mažiausiems, nes tai visų mūsų ateitis. Tie vaikai kada nors išeis iš vaikų globos namų, ateityje jie turi būti mūsų visuomenės kūrėjai. Kiekvienas galime padėti jiems tokiais tapti.

– Kaip muzikantai galėtų prisidėti prie Jūsų idėjos?

– Labai plačiai ir įvairiai – tik noro reikia. Štai mes visai neseniai kūdikių ir vaikų globos namuose buvome surengę mažą koncertuką. Kai kurie vaikai pirmąsyk gyvenime pamatė ir išgirdo gitarą, smuiką. Iš jų akių matėme, kad jiems tai labai įdomu. Muzikantai, kai jus kviečia į vaikų globos namus, pasiimkite muzikos instrumentus, nuvažiuokite ir pagrokite – tai išties didelė dovana patiems mažiausiems.

– Koncertas, vainikavęs Jūsų 15 metų veiklą scenoje, išleistas dvigubu albumu, kuriame įrašyti net 28 hitai. Ar pelnas, gautas už leidinį „Linas Adomaitis 15 metų scenoje (DVD+CD)“, kaip ir planuota, buvo skirtas projektui „Augame meilėje“ remti?

– Projektas auga, ir visas pelnas už šį albumą skiriamas mažutėliams. Projekto „Augame meilėje“ iniciatorė Sonata Stankevičienė yra smuikininkė, mano studijų kolegė, jautrios sielos žmogus, neseniai ji pati įsivaikino berniuką. Ji rodo pavyzdį kitiems.

– Ar Jūsų ištikimi scenos bičiuliai, pasaulio breiko čempionai broliai dvyniai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, užaugę vaikų namuose, taip pat prisideda prie šių idėjų?

– Taip, jie yra paramos ir labdaros fondo ambasadoriai. Manau, broliai yra sektinas pavyzdys mums visiems. Išėję iš vaikų globos namų jie tapo žinomais visuomenės veikėjais ir savo pavyzdžiu rodo, koks stiprus gali būti žmogus, kad ir kokia sudėtinga buvo jo gyvenimo pradžia. Dar dažnai mąstoma stereotipiškai: jei žmogus iš vaikų globos namų, vadinasi, ko nors yra netekęs. Gataveckų pavyzdys rodo, kad gali būti ir kitaip. Aš jais labai žaviuosi! Broliai, beje, dar tapo paveikslus, jų idėjos galingos. Pavyzdžiui, jie nupiešia vaikų globos namų auklėtinį, ir jei kas tą paveikslą nuperka, atidaro vaiko vardu sąskaitą ir pinigus skiria jam.

– Pasiūlėte susitikti Kaune, savo garso įrašų studijoje. Ar siekiate Kauną garsinti savo darbais?

– Aš, kaip kaunietis, stengiuosi tinkamai atstovauti savo miestui. Kaune gyvenu, čia dirbu, čia dėstau, tad myliu miestą ir apie jį kalbu tik gerai. Beje, sukūriau ir ne vieną Kauno „Žalgirio” sezono dainą.

– Jums Kauno meras Andrius Kupčinskas yra įteikęs Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotą medalį. Ką tas apdovanojimas Jums reiškia?

– Man buvo labai malonu ir netikėta jį gauti.

– Kaunas 2022 metais žada tapti Europos kultūros sostine. Kaip manote, ko reikia iki tų metų Kaunui pasiekti kultūros srityje, kad būtų vertas to vardo?

– Hm. Klausimas geras, bet dabar į jį neatsakysiu. Rytoj kaip tik einu į savivaldybę, kur vyks pirmasis oficialus susitikimas kultūros sostinės klausimais. Bus įdomu išgirsti didžiųjų festivalių organizatorių mintis, miesto simfoninio orkestro, chorų ir bigbendo vadovų mintis. Manau, bus įdomi diskusija. Turiu ir pats kelias stiprias idėjas, kurias pristatysiu susirinkime, bet apie tai kitą kartą.

– Ačiū už pokalbį!

 

Beethovenui 250
Traviata